Nežinomas fotografas. Lietuvos Steigiamojo Seimo atstovės, 1920 m. Panevėžio kraštotyros muziejaus nuotr.

1918–1927 m. Moterys, klaipėdiečiai ir banknotai

1918–1927 m. Moterys, klaipėdiečiai ir banknotai

Valstybės sėkmė gali būti matuojama tuo, kaip kokybiškai ji reflektuoja praeitį, kaip ryžtingai kuria dabartį ir tiki ateitimi.

Žurnalas IQ  vasario numeryje išskyrė 30 įvykių – po tris kiekvieną dešimtmetį – ir seka jų pėdsakais iki pat šių dienų. Jų istorinė reikšmė tikrai nėra vienoda ir kartais net nepalyginama, tačiau toks yra žmonių ir valstybių gyvenimas – šventes keičia sukrėtimai, entuziazmą – rutina, stebuklus – sunkus darbas. IQ apžvalgininkai Gytis Kapsevičius, Skirmantas Knieža, Rusnė Marčėnaitė, Kotryna Tamkutė – pasinaudojo proga į savo šalį pažvelgti ne tik istoriškai, bet ir kritiškai.

Straipsnių ciklo įžangą galite perskaityti čia:  Žiūrėti tikrovei į akis

Jūsų dėmesiui – trys pirmojo valstybės dešimtmečio epizodai.

Lygios tarp lygesnių

1918 m. lapkričio 2 d. laikinoji Lietuvos Konstitucija moterims deklaravo rinkimų teisę.

Lietuva moterų rinkimų teisę įtvirtino dvejais metais anksčiau nei JAV, beveik trimis dešimtmečiais anksčiau nei Prancūzija, Šveicarijai užbėgome už akių beveik puse amžiaus. Dar ankstyvoje valstybės kūrimosi stadijoje įtvirtintas lygiateisis lyčių atstovavimas įrašė Lietuvą į valstybių sąrašą, pasirengusių ne tik formaliai įtraukti moteris į šalies valdymą, bet ir siekti socialinės politikos plėtros.

Per tuos praėjusius šimtą metų, atrodytų, nestovėta vietoje: šiandien vyrai Lietuvoje eina tėvystės atostogų, moterys tarnauja kariuomenėje, užima apie ketvirtadalį politikos postų, prieš kelerius metus jos vienu metu vadovavo Prezidentūrai, Seimui, Finansų ir Krašto apsaugos ministerijoms, skiriamos Vyriausybės kanceliarijos vadovėmis, aktyviai reprezentuoja šalį tarptautinėse organizacijose. Vis dėlto moterys dar turi būti pasirengusios bet kurią akimirką atremti keistas kolegų politikų replikas dėl menamo neįgalumo priimti sprendimus ar sėsti prie bendro derybų stalo, turi taikytis su diskriminuojamais pasisakymais net aukščiausiosiose šalies institucijose. Ir, tenka pripažinti, 1919 m. parlamente vykusi diskusija dėl moterų paveldėjimo ir algos sulyginimo klausimų šiandien – vis dar vienas labiausiai ramybės neduodančių aspektų, bandant spręsti lyčių lygybės problemas.

Tikslas, pateisinęs priemones

1923 m. sausio 15 d. įvyko Klaipėdos krašto sukilimas.

Nežinomas autorius. Lietuvos valstybinės vėliavos pakėlimo ceremonija Klaipėdoje, 1923 m. vasario 20 d. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Nesutikti, kad Klaipėdos uostas – Lietuvos langas į pasaulį, būtų neobjektyvu. Šiauriausio neužšąlančio rytinės Baltijos jūrų uosto kuriamą pridėtinę vertę apibrėžia 6,24 proc. bendrojo šalies vidaus produkto dalis ir 768 mln. eurų, 2017 m. papildžiusių valstybės bei savivaldybių biudžetus. Per pastarąjį dešimtmetį Klaipėdos uosto krova išaugo 44,5 proc., ir tai reiškia lyderio poziciją tarp visų Baltijos šalių uostų. O čia veikiantis suskystintųjų gamtinių dujų terminalas užtikrina Lietuvos energetinę nepriklausomybę – ekonomiškai pagrįstą išteklių pasirinkimo galimybę.

Nerimą kelia tik uosto direkcijos ir Klaipėdos miesto savivaldybės nesutarimai dėl abiejų pusių interesus atitinkančios uosto plėtros vizijos. Į kompromisų paieškas dėl strateginio šalies objekto jau ne kartą įsitraukė aukščiausios valstybės institucijos.

Spręsti Klaipėdos krašto problemas Lietuvai teko ir tarpukariu. Kai po Pirmojo pasaulinio karo kraštą administruoti perduota Prancūzijai, o vyriausybė, praradusi sostinę Vilnių, nenorėjo taikytis ir su vienintelio uosto praradimu, Didžiojoje Lietuvoje gimė sumanymas paremti augančiais kontrabandos mastais ir infliacija nepatenkintų gyventojų norą atsikratyti Ambasadorių konferencijos paskirtos administracijos. Buvo inscenizuotas vietos žmonių sukilimas. 1923 m. sausį, po ginkluotų susirėmimų su kraštą administruojančiais prancūzais, vadinamųjų sukilėlių pulkai įžengė į Klaipėdą ir užėmė vyriausiojo komisaro Jeano Gabrielio Petisné būstinę. Po mėnesio Klaipėdos kraštas ir Mažoji Lietuva oficialiai pripažinti Lietuvai.

Ši operacija pagrįstai laikoma sėkmingiausia tarpukario karine akcija. Klaipėda gavo plačias autonomijos teises, o susigrąžintas uostas turėjo didelę ekonominę reikšmę – juo pavyko pagyvinti prekybą su užsieniu. Istorikai pastebi, kad, jei ne ši avantiūra, Klaipėdos kraštas šiandien Lietuvai nepriklausytų ir lietuviškas būtų tiek, kiek Karaliaučius.

Tą kartą mums reikėjo uosto kaip strateginės reikšmės objekto, todėl pasiryžimas jį gauti bet kokiomis priemonėmis atrodė natūralus. Šiandien uostas Lietuvai priklauso, tačiau tik nuo jo direkcijos, miesto savivaldybės ir šalies vyriausybės bendradarbiavimo priklausys ne tik pritraukiamų turistų skaičius, bet ir galimybė šį langą į pasaulį atverti dar plačiau.

Ar euras atėjo amžiams?

1922 m. įvesta nacionalinė Lietuvos valiuta litas.

Jau beveik pripratome prie bendros ES valiutos, nustojome eurus versti į litus, tačiau apžvelgus Lietuvoje kursavusių pinigų istoriją ir dabartį kyla vienas nekorektiškas klausimas: ar euras tikrai paskutinė mūsų valiuta?

Nors euras šiandien gana stabilus, išklibinti jo pamatus vis pasikėsina įvairios krizės – prieš kelerius metus Europos ekonomistams nerimą kėlė Graikija, problemų patyrė ir kitos Pietų Europoje esančios euro zonos šalys bei Airija. Euro krizę ir net jo griūtį gali nulemti politiniai pokyčiai. Štai praėjusį pavasarį Prancūzijos rinkimuose kandidatavusi ir didelio palaikymo sulaukusi Marine Le Pen pareiškė sieksianti euro atsisakymo. Jei Graikijos fiasko euras ir atlaikytų, toks vienos galingiausių Europos valstybių žingsnis būtų labai pavojingas dūris.

Šiandienė finansinių rinkų situacija smarkiai skiriasi ir nuo laikotarpio tarp dviejų pasaulinių XX a. karų, ir nuo 1993 m., kai Lietuva susigrąžino litą. Vis dažniau pastebima, kad pinigai nebėra valstybingumo simbolis ir tautos didžiavimosi objektas. Jiems virtus skaičiais ekrane, popierinių ir metalinių pinigų nepačiupinėjame ištisas savaites, o valiuta tampa tik funkcine priemone. O jei jos vertė tokia pat, lyg ir nėra didelio skirtumo, kaip vadinasi.

Jei solidžias pozicijas užimtų kriptovaliutos, eitume dar toliau – prie decentralizuotų pinigų, kurie išvis neturi fizinių ekvivalentų ir su valstybėmis susijusių ryšių. Vis dėlto pastaruoju metu centriniai bankai pradėjo karpyti išsiskleidusius tokių pinigų sparnus, todėl valiutos greičiausiai ir toliau bus leidžiamos valstybių iniciatyva.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų