(Šarūno Mažeikos/Fotobanko nuotr.)

Krizių žmogus

Krizių žmogus

Nelydėtas nei sėkmės, nei išskirtinės charizmos Andrius Kubilius tapo vienu įtakingiausių Lietuvos politikos formuotojų. Dabar konservatorių mohikano ateities planuose – naujos ir kur kas platesnės politinės arenos.

Lyderio savybės išryškėja sudėtingiausiose, krizinėse situacijose. A. Kubiliaus (62 metai) karjeroje jų buvo kelios. Nors sentimentus tiems laikams dėl suprantamų priežasčių jaučia retas, bent nominaliai, turėdamas tokį užsienio ekspertų įteiktą apdovanojimą, vadintis tikru lyderiu A. Kubilius drąsiai galėtų. Visgi ilgametis Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos veidas, tikėtina, netrukus mėgins perkelti savo patirtį į europines politikos arenas, jeigu bus išrinktas Europos Parlamento nariu ar sulauks pritarimo siūlymui jį paskirti Europos Tarybos generaliniu sekretoriumi.

Pats A. Kubilius sako nesijaučiantis it pakeliui į politikos dinozaurų kapines ir vardija planus, bet vieną ryškiausių savo figūrų išlydinti jaunesniosios kartos konservatorių vadovybė veikiausiai supranta, kad vienu šūviu galbūt laimėtų dvigubai: į Europą išsiųstų ne tik aukščiausio kalibro politiką, bet ir jo nepopuliarumą, sutapusį su partijos įvaizdžiu Lietuvoje.

Atsargiai prisileidžiantis, sunkiai paleidžiantis

Nežinia, kokia pravardė vietoje „laboranto“ būtų lipdoma A. Kubiliui, jeigu jaunystėje jis nebūtų pasipriešinęs tėvui, sovietų cenzūrą patyrusiam iškiliam literatūrologui Vytautui Kubiliui, atgrasiusiam sūnų nuo humanitarinių mokslų. Visgi A. Kubiliaus pasirinkimu tapo fizika, kol šią, dar rašant disertaciją, 1998 m. prarijo ką tik užgimęs Sąjūdis. Pastarajam savo siekius įgyvendinus ir išsisklaidžius, politika A. Kubiliaus gyvenime užsiliko, ir buvęs premjeras sako neįsivaizduojantis veiklos, kuri dabar galėtų ją pakeisti. Albertas Einsteinas, kartą paklaustas, kodėl žmogaus protas leido suprasti atomo struktūrą, tačiau iki šiol nepadėjo rasti politinių priemonių, kad tas pats atomas jo nepražudytų, veikiausiai buvo teisus: „Todėl, kad politika yra sudėtingesnė nei fizika.“ Bet A. Kubilius sako šio kelio nesigailintis.

Muzikė Rasa Kubilienė, 1999 m. bene pirmą kartą kaip premjero žmona bendravusi su žiniasklaida, apie nepriklausomybės judėjimo laikus savo šeimoje pasakojo kaip apie drąsią, o galbūt, kaip tada daug kam atrodė, ir avantiūristišką nežinomybę. „Jo idealistinis nuėjimas į Sąjūdį buvo gyvenimo lūžis, vedantis visiškai neaišku kur“, – „Lietuvos ryto“ žurnalistei tada pasakojo R. Kubilienė. Metais, kai A. Kubilius pirmą kartą tapo Vyriausybės vadovu, aiškumo buvo daugiau, tačiau tuo metu Rusijoje prasidėjusi ekonominė krizė skaudžiai atsiliepė šalims kaimynėms, stojo sunkmetis. „Tik paskui pradedi matyti, atėjęs į premjero postą, tuos skaičius ir supranti, kad ir Gediminas Vagnorius, ir Rolandas Paksas pabėgo nuo krizės problemų sprendimo“, – nepalankią padėtį, kalbėdamas su IQ žurnalu, prisiminė A. Kubilius.

Antrasis išmėginimas krize 2008–2012 m. kadencijoje politikui dabar leidžia juokauti, kad jis gali matematiškai prognozuoti, kada šaliai vėl grės ūkio nuosmukis, bet ir vėl nesuteikė progų pasidžiaugti reitingais visuomenės nuomonės apklausose. Tiesa, toje pat Vyriausybėje finansų ministre dirbusi ir dažnai nemalonias žinias pranešdavusi Ingrida Šimonytė šiandien kandidatuoja prezidento rinkimuose ir, panašu, turi neprastas galimybes juos laimėti. Paklaustas apie tokį kontrastą, A. Kubilius atsako kukliai: „Ingrida turi tą charizmą, kurią sunku paaiškinti, bet tai yra labai svarbus dalykas siekiant žmonių pasitikėjimo.“

Savybė, padėjusi jam susitvarkyti situacijose, reikalavusiose ryžtingų sprendimų, galbūt kartu yra priežastis, kodėl A. Kubilius iki šiol matomas kaip neempatiškas ir žmonėms tolimas politikas. Kaip sakė vardo viešinti nenorėjęs IQ pašnekovas, ilgametis ekspremjero bičiulis, aistrą dviračių sportui jaučiantis A. Kubilius, vaizdžiai tariant, ir politikoje naviguoja tarsi dviratininkas – susikoncentravęs į tikslą priekyje jis beveik nesidairo į šalis, juda tik numatytais posūkiais ir kaip įmanydamas vengia bet kokių sustojimų.

Tačiau jis pasitiki savo komanda, kartais netgi per daug, teigia buvęs A. Kubiliaus atstovas spaudai dešimtojoje Vyriausybėje, dabar politikos apžvalgininkas Audrius Bačiulis. „Andrius – intravertas, sunkiai susieina su žmonėmis, o susiėjęs labai sunkiai išsiskiria. Tie, kurie randa jam raktą (studijas fizfake, mėsos marinavimo būdą, dviračio mynimą ir t. t.), neretai piktnaudžiauja tuo tol, kol prisidirba“, – sakė A. Bačiulis.

Kaip pavyzdį jis pateikė buvusį Valstybės saugumo departamento vadovą Povilą Malakauską, kartu su A. Kubiliumi studijavusį Fizikos fakultete. Jo teigimu, saugumietis prarado premjero pasitikėjimą po riaušių prie Seimo 2009-ųjų sausį, nors ženklus, kad tai ne spontaniškas, o iš anksto planuotas agresijos protrūkis, VSD esą galėjo pastebėti.

Neprikaustantis oratorius

IQ žurnalo kalbinti dešimtosios ir penkioliktosios Vyriausybės ministrai, dirbę A. Kubiliaus vadovaujamuose kabinetuose, jį prisimena kaip intelektualų, demokratišką ir į sprendžiamas problemas įsigilinantį. Oponentai negražbyliauja, bet buvusio premjero principingumo ir pasikaustymo neneigia. O politologai per pastarąjį dešimtmetį ne sykį kartojo – A. Kubiliui prasčiausiai sekėsi komunikuoti su visuomene, pakišti pagalvę po sprendimais, kurie nebuvo malonūs ir reiškė neišvengiamą krytį.

„Jis negaišdavo laiko aiškinti tai, kas tarsi atrodė, jog kitiems turėtų būti savaime suprantama. Tačiau būtent to trūko, nes vargino krizė, reikėjo paaiškinti, kad sprendimai priimami ne vardan Vyriausybės, Seimo, koalicijos, o valstybės dėlei, nes turi išlikti policija, mokytojai, medikai ir visi kiti. Bet to nepakako ir tai, ko gero, buvo didžiausia jo klaida“, – teigė buvęs Seimo pirmininkas Arūnas Valinskas, 2008 m. į parlamentą atvedęs Tautos prisikėlimo partiją, dirbusią koalicijoje su konservatoriais.

Kai 2011-ųjų rugpjūtį įvyko Kauno „Žalgirio“ arenos atidarymas, trumpą sveikinimo žodį jame taręs A. Kubilius buvo nušvilptas taip aistringai, lyg tai būtų buvęs Eurolygos rungtynių ketvirtasis kėlinys, o prie baudų metimo linijos stotų „Žalgirio“ varžovų žaidėjas. Tuometis premjeras šio įvykio nesureikšmino ir dirgliai nereagavo. Tikėtina, kad tai jam pavyko be vaidybos, turint omenyje protestų gausą tuometės Vyriausybės kadencijos metais, o taip pat ir dieną, kai dužo Seimo langai – 2009-ųjų pradžios riaušes.

A. Kubilius neišvengė to, ką su spaudimu susidūręs pakartoja bene kiekvienas premjeras. Kai šiemet Saulius Skvernelis, paklaustas apie masinę susirinkimo akciją mokytojams palaikyti, replikavo „nesuprantantis tokių žmonių tikslų“, jis buvo tiek nuomonės formuotojų, tiek opozicijos apkaltintas nejautrumu. Visgi panašių epizodų būta ir A. Kubiliaus laikais. „Diskusijos ir tarimasis turi vykti Vyriausybės posėdžių salėje, Seimo posėdžių salėje, o ne mitinguose“, – studentų proteste prieš dešimtmetį nuo pakylos kalbėjo jis.

„Kalbėtojų esu matęs geresnių, bet palyginti su S. Skverneliu, A. Kubilius yra Apolonas. Jis taip pat pasižymėjo kartais ne visai diplomatiška bendravimo maniera, bet jokiu būdu nebuvo arogantiškas“, – didesnio palankumo buvusiam nei esamam ministrui pirmininkui neslepia A. Valinskas. Nors buvęs konservatorių vadovas apie A. Valinsko partiją, sudarytą iš nemažo būrio politinės patirties neturinčių įžymybių, kartais atsiliepdavo ironiškai, šis prisimena derybas dėl koalicijos buvus labai konstruktyvias ir be žvilgsnio iš aukšto.

Komandos žmogus

Dukart premjero darbo stilius paliko teigiamą įspūdį jo komandoje buvusiems ir IQ kalbintiems eksministrams.

„Tai buvo demokratiškas, įsiklausantis vadovas. Atsimenu, kad po R. Pakso premjeravimo sveikatos apsaugos srityje buvo sudėtingas laikotarpis – per visą kadenciją praktiškai nė cento nepervesta į Privalomojo sveikatos draudimo fondą, pradėjo algos vėluoti. Visiškai priešingai buvo dirbant su A. Kubiliumi. Sveikatos apsauga tuo metu, ko gero, santykinai gavo daugiausia. Buvo suprasta, kad tai yra labai jautri sritis, kuriai reikia dėmesio“, – tikino konservatorius Raimundas Alekna, sveikatos apsaugos ministru buvęs 1999–2000 m.

Švietimo ministerijai kiek ilgiau (nuo 1998 m.) toje pat Vyriausybėje vadovavęs Kornelijus Platelis sakė, kad A. Kubilius buvo gana netipiškas politikas tuo, jog kiekvieno žingsnio esą nesistengdavo įvertinti grįžtamojo ryšio poveikiu reitingams. „Jis pusiausvyros neprarasdavo, kaip ir humoro jausmo. Ir labai stengdavosi įsigilinti į dalykus, kuriuos svarstydavome. Kai kurie konservatorių partijos žmonės manęs pusiau juokais klausdavo, kas mus berinks po tavo reformų, o A. Kubilius labiau galvodavo apie tai, ko reikia valstybei“, – prisiminė K. Platelis.

Nors, kaip sako pašnekovas, A. Kubilius dažniausiai kalbėdavo darbinėmis temomis, jo buvęs atstovas spaudai prisimena santykius artimiausioje premjero aplinkoje tarp vadovo ir pavaldinių buvus gana artimus, neatšaldytus natūralios hierarchijos. „Kai Andrius tapo mano premjeru, aš įžūliai kėliau siaubą Vyriausybės aparatui ateidamas į darbą su džinsais. Visas A. Kubiliaus asmeninis kabinetas vadino jį Andriumi“, – atmosferą prieš du dešimtmečius prisiminė A. Bačiulis.

Be abejonės, kaip premjeras A. Kubilius neišvengė klaidų, už kurias sulaukdavo net buvusių bendražygių kritikos – tokioje situacijoje atsidūrė ir minėtas poetas bei eseistas K. Platelis, 2009-aisiais kaip Lietuvos meno kūrėjų asociacijos vadovas organizavęs mitingą dėl Vyriausybės kultūros politikos. „Protestas – bandymas atkreipti dėmesį, nieko asmeniško. <…> Naktinė reforma buvo skausminga menininkams, nes jų ir taip maži autoriniai atlyginimai dar papildomai apmokestinti, bet taip jie buvo galų gale įjungti į mūsų socialinės apsaugos sistemą, į valstybę. Prieš tai jie priminė savotiškus vietinius emigrantus – čia gyvenančius, bet turinčius mažai garantijų“, – aiškino K. Platelis, po dvejų metų vėl atsidūręs A. Kubiliaus komandoje kaip visuomeninis patarėjas.

Neseniai tris ministrus paleidęs S. Skvernelis iš dviejų – aplinkos ir kultūros – išgirdo rūgščių bendro darbo įvertinimų, esą ministrai buvo paliekami vienumoje, kai reikėjo prisiimti atsakomybę ir kritiką už reformas. IQ pašnekovai tikino nieko panašaus negalintys pasakyti apie A. Kubilių. Tačiau A. Bačiulis papasakojo apie A. Kubiliaus konfrontaciją su prezidente, per savo ilgus valdymo metus palankesne dešiniesiems.

„Matau, jau niekas nepamena, kaip A. Kubilius kovėsi su Dalia Grybauskaite ir žiniasklaida dėl, kaip šiandien žinome, Viktoro Uspaskicho, „MG Baltic“ ir žurnalistų apdergtų jo Vyriausybės ministrų konservatorių Dainiaus Kreivio, Arvydo Sekmoko, taip pat koalicijos ministro Gedimino Kazlausko. Lengvai A. Kubilius D. Grybauskaitei išmesti atidavė tik užsienio reikalų ministrą Vygaudą Ušacką, nes buvo už ką ir kodėl. Nežiūrint to, rėmė Vygaudą už jo ryšius ES, iki šis su Ingrida ant siauro lieptelio susiėjo“, – kalbėjo A. Bačiulis.

Pergalių verti pralaimėjimai

Ištisa epocha jungia A. Kubilių ir TS-LKD, kuriai šis, net ir nebūdamas ypač charizmatiškas politikas, vadovavo nuo 2003 iki pat 2015 metų. Nors ne be argumentų prognozuota, kad po ekonominio sunkmečio konservatoriai priešpaskutiniuose parlamento rinkimuose patirs nokdauną, tai neįvyko ir ne tik jie, bet ir trys buvusios vyriausybinės partijos (TS-LKD, Liberalų sąjūdis bei liberalcentristai) tapo sėkmingiausiai pasirodžiusiomis valdžios partijomis per visą Nepriklausomybės laikotarpį. Nenuostabu, jog radosi politologų, pavadinusių tai „pergalės vertu pralaimėjimu“.

Per ilgą laikotarpį vairuodamas partiją A. Kubilius išvengė lyderystės krizių ar vidinių maištų, o užleisti vietą naujajam pirmininkui sugebėjo be pralaimėjimo kartėlio. Kaip kalbama, A. Kubilius buvo tarp tų, kurie ragino Gabrielių Landsbergių jungtis į aktyvią nacionalinę politiką, kai jis dar dirbo Užsienio reikalų ministerijoje (2007–2011 m.), o 2015-aisiais pats pasitraukė iš varžytuvių dėl partijos pirmininko pareigų.

Pasak neįvardytu norėjusio likti IQ pašnekovo, tuo metu konservatorių partijoje didelę įtaką įgijo Irena Degutienė ir jos radikaliojo sparno rėmėjai, visgi šios politikės pergalės perspektyva nedžiugino kitos ženklios TS-LKD stovyklos. Tą patvirtinti leidžia ir A. Bačiulio teiginiai.

(Dmitrijaus Radlinsko nuotr.)

„Prieš trejetą metų gavau į feisbuką žinutę, nesakysiu, iš ko (tai ne A. Kubilius, nors sąmokslo teoretikai kitaip galvoja), kad susidėstė padėtis, jog reikia kelti Gabrielių, kad teta Irena (ir už jos glūdintis Laurynas Kasčiūnas) nepraeitų. Mintis man nelabai patiko, bet dėlionė tada buvo tikrai negera. Pasirašiau už Gabrielių visu savo svoriu. Nežinau, kiek tai turėjo įtakos, kad jis laimėjo. Šiandien dėl to truputį gėda prieš save patį. A. Kubiliui niekada nereikėjo nei mano, nei kieno kito paramos politikoje. Jis yra neabejotinas lyderis, daręs europiečių požiūriu nerealius sprendimus, keitęs valstybės kryptį ir paskui dėl to nenumestas išprotėjusios liumpenų minios“, – atvirai kalbėjo buvęs A. Kubiliaus atstovas spaudai A. Bačiulis.

Dar po kelerių metų, kai konservatorių gretose ėmė ryškėti įtampa tarp liberalesnio, apie G. Landsbergį susitelkusio, ir krikdemiškojo flango, o kalbos apie ideologiniais klystkeliais galbūt sukančią partiją sakytos viešai, A. Kubilius, nors yra vienas TS-LKD lyderių, santūriai liko šių vidinių kovų nuošalyje. Politikas aiškina, kad buvę nesutarimai jau kuris laikas užglaistyti. „Yra idėjinių susikirtimų, bet tai ir kartų klausimas, ypač pradžioje jautėsi, kad dalis mano bendramečių, kurie partijoje, frakcijoje užėmė svarbią vietą, to pasikeitimo nelabai priėmė. Kad kaip čia dabar, suprask, jaunuolis, anūkas parašiutu nuleistas. Aš tą juokais vadinau „bajorų sukilimu“. Prognozavau, kad taip gali būti, nes tas gana suprantama, bet pakako išminties ir Gabrieliui, ir didelei daliai partijos nepasiduoti tam bangavimui“, – dėstė A. Kubilius.

Daugiau kaip du dešimtmečius iš oponentų stovyklos A. Kubiliaus karjerą stebėjęs socialdemokratas Algirdas Sysas apie jį atsiliepia kaip apie solidų varžovą politikoje ir pagarbos vertą žmogų už Seimo salės ribų. „Jis yra geras oratorius, turi platų akiratį, yra apsiskaitęs – čia sunkiai pralenkiamas. <…> Mano santykiai su Andriumi yra visiškai normalūs, žmogiški. Jeigu kalbame apie politiką, aš kritikos Andriui turiu, nes jis yra cinikas ir demagogas“, – teigė IQ kalbintas ilgametis socialdemokratas.

Fundamentalių skirtumų tarp dabar pačių konservatorių kritikuojamų valstiečių ir A. Kubiliaus valdžios jis tvirtina nematantis: „Faktiškai jie elgėsi labai panašiai, kaip dabar elgiasi valstiečiai: jokių argumentų nepriima, opozicijos negirdi ir nemato, daro tai, kas prieštarauja Statutui ir Konstitucijai.“

Ilsėtis nesiruošia

Pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio skiriantis užsienio politikai, būtent – Rytų kaimynams, A. Kubilius mato sritį, kurioje galima pasiekti gerokai daugiau. „Galvoju, kad ir Europos Parlamento scena yra tas instrumentas, kuris gali duoti daug pridėtinės vertės, bet aišku, gali tame dideliame Babilone ramiai prakiurksoti ir viskas“, – apie ateities planus užsiminė jis.

A. Kubilius, nors garsiai to ir nepripažįsta, matyt, galėtų šiek tiek atsikvėpti. Per tuos metus, kai buvo viena ryškiausių figūrų nacionalinėje politikoje, prieš jį užsimodavę oponentai norom ar nenorom kartais kliudydavo ir šeimos narius. Štai prieš kelerius metus socialdemokratai mėgino aiškintis, kaip politiko sūnus Vytautas tapo „Google Lietuva“ atstovu, o šiemet valstiečiai viešai iškėlė abejones dėl šeimos interesų energetikos sektoriuje, mat tas pats A. Kubiliaus sūnus buvo ir „Modus Group“ stebėtojų tarybos nariu, kol šį pavasarį atsistatydino. Nors priekaištai Kubiliams dėl to sunkiai suvokiami, sūnus pasiaukojo dėl tėvo ramybės.

Kitapus politikos jis taip pat išlieka konservatoriumi ir įpročių nekeičia – laisvalaikiu dominuoja dviračiai, baidarės ir knygos. Tarp pastarųjų – ir politologinės, paradoksaliai retai atsiduriančios politikos praktikų lentynose. A. Kubilius šiuo atžvilgiu yra veikiau išimtis ir socialiniuose tinkluose kartais cituoja, pavyzdžiui, Robertą Putnamą, vieną moderniųjų politikos mokslų klasikų. Tačiau pats A. Kubilius įsitikinęs, kad jo karjeros knygoje iki epilogo visgi dar labai toli.

A. Kubilius

1956 m. gruodžio 8 d. gimė Vilniuje.

1974 m. baigė Vilniaus 22-ąją vidurinę mokyklą.

1979 m. Vilniaus universitete įgijo fiziko specialybę, po dvejų metų pradėjo aspirantūros studijas.

1984–1990 m. dirbo VU laborantu, inžinieriumi, moksliniu bendradarbiu.

1988–1992 m. įsitraukė į Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veiklą, dvejus metus (nuo 1990 m.) dirbo atsakinguoju sekretoriumi.

1992 m. pirmą kartą išrinktas į Seimą, nuo tada buvo parlamentaras visose kadencijose.

1993 m. įkūrus Tėvynės sąjungos partiją, tapo vienu pirmųjų jos narių.

1999 m. lapkričio 3 d. – 2000 m. lapkričio 9 d. ministras pirmininkas 10-ojoje LR Vyriausybėje.

2003 m. tapo Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių) partijos pirmininku.

2008–2012 m. LR ministras pirmininkas 15-ojoje Vyriausybėje.

2015 m. nusprendė nesiekti perrinkimo TS-LKD partijos pirmininku, parėmė Gabrieliaus Landsbergio kandidatūrą.

Komentarai

  • O tai kaip masonų sąmokslas, genocydas, mergaitė? Kodėl napaminit, kad pavogė trilijardą naktį per reformą?

    OK, sorry, čia šiaip neatlaikiau 🙂 Šiaip bravo, bene pirmas padoresnis straipsnis iš padoresnės medijos šiuo klausimu

    • Atsakyti
  • normalų straipsnį paskaičiusi apie mūsų Andrių- drąsų, protingą, ryžtingą ir be galo tvirtą.

    • Atsakyti
  • Gal priminti kaip sis „kriziu zmogus“ „suvalde“ krize?Priskolino milijardu uz didziausius imanomus procentus(nors buvo galima skolintis pigiau).

  • Ir vėl ta nuvaryta dainelė „praskolino Lietuvą“ 😀 Nes kai tavi kišenės nėra pinigų, o valgyti reikia, tai skolintis neisi ane? Ir ne, nebuvo galimybės skolintis pigiau be papildomo bagažo, nes TVF skolina su sąlygomis. Kurios buvo dar nepopuliaresnės.

Rodyti visus komentarus (4)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų