Progresiniai, perskirstymas ir populistai

Progresiniai, perskirstymas ir populistai

„Visų šalių proletarai – vienykitės“ – pamenu šūkį ant tuometinių laikraščių. Galėdavau jį pakartoti kad ir prikeltas naktį, nors nei tėvai, nei seneliai partijai nepriklausė. Tiesiog VŠPV buvo tiek visur matomas, jog jį atkartoti galėjai ir nesuprasdamas, ką tai reiškia. „Oh be a fine girl kiss me“ arba OBAFGKM, žvaigždžių klasifikacija pagal spinduliavimo intensyvumą, yra kone vienintelis dalykas, kurį atsimenu iš astronomijos paskaitų. OBAFGKM galiu išbelsti ir prikeltas naktį, nors esmę ir prasmę jau seniai pamiršau.

Nenustebčiau, jei kairiau mąstantis angažuotas pilietis net ir prikeltas Kūčių naktį išpoškintų, kad Lietuvai reikia „progresinių ir perskirstymo“. Ko gero, „progresiniai“ ir „perskirstymas“ yra vieninteliai kairiesiems likę ideologiškai tinkami šūkiai šiandieninėje Lietuvoje.

Mat kalbėti apie tikrąsias socializmo žinutes, pavyzdžiui, gamybos priemonių priklausymą liaudžiai ar proletariato diktatūrą, šalyje, nukentėjusioje nuo komunizmo, yra tolygu politinei savižudybei. Minkštosios importuotos idėjos, kaip visuotinis valdiškas sveikatos draudimas – JAV kairiųjų mėgstamas arkliukas – neturi prasmės, nes tai Lietuvoje jau seniai yra. O didesni mokesčiai – nepopuliaru visuomenėje.

Juolab kad „progresiniai“ ir „perskirstymas“, kaip kiekvienas geras lozungas, yra gana neaiškūs, o jų interpretacijos – skirtingos. Susitikęs su rinkėjais, kuriems nepatinka mokesčiai, gali pasakoti, kad esi už mažesnius mokesčius. Gyvenantiesiems iš mokesčių, pavyzdžiui, mokytojams, sakai, kad esi už didesnius jų atlyginimus. Susitinki su smulkaus verslo atstovais – porini, jog esi už mažesnius mokesčius smulkiems, bet už didesnius – stambiems. Susitikęs su stambiu verslu, gali aiškinti, kad esi už didesnius mokesčius šešėlyje veikiantiems smulkiesiems verslininkams.

Bet jei „įvesti progresinius mokesčius“ vertintume ne kaip lozungą, o iš analitinės pusės, tai – silpna korta. Jei žiūrėtume į tai, kokią dalį nuo pajamų per gyventojų pajamų mokestį (GPM) sumoka žmonės, tai mokesčių sistemos progresyvumas Lietuvoje jau seniai yra. Dėl neapmokestinamojo pajamų dydžio (NPD) mažai uždirbančiųjų pajamos būdavo apmokestinamos 0 proc. GPM tarifu. Pajamoms augant, vis didesnei jų daliai buvo taikomas 15 proc. GPM tarifas, tad realiai kiekvienas papildomas euras apmokestinamas vis daugiau.

Vienintelis dalykas, kurio Lietuvoje nebuvo, tai nominalusis progresinis GPM tarifas, t. y. kai įstatymas numato, kokiu GPM tarifu apmokestinamos skirtingos pajamos. Bet nuo 2019 m. įvedamas ir nominalusis progresinis tarifas. Pajamos, viršijančios 120 vidutinių darbo užmokesčių (VDU), bus apmokestinamos aukštesniu 27 proc. GPM tarifu. „Progresinius“ turėsime ir realybėje, ir „ant popieriaus“. Ko reikalaus kairieji 2019-aisiais? Spėju, „didesnio progresyvumo“. Arba kabinėsis prie „Sodros“ „lubų“.

O kaip su „perskirstymu“? Sąvoka slidi net analitiniu požiūriu. Pats rodiklis, t. y. surinktų mokesčių santykis su BVP, yra labai netikslus viešojo sektoriaus finansavimo rodiklis. Neretai, o ypač per krizes, pensijos ir pašalpos yra finansuojamos ne iš surenkamų mokesčių, o iš pasiskolintų pinigų (t. y. ateities mokesčių). Valdžios išlaidos, o ne mokesčiai, būtų lyg ir tikslesnis perskirstymo rodiklis.

Bet vėlgi, kai valstybė pradeda atidavinėti skolas (ar bent mokėti palūkanas), galima turėti aukštas valstybės išlaidas, tačiau dalis tų išlaidų yra skiriama ne mokytojų atlyginimams, o ankstesnių vyriausybių paimtoms paskoloms grąžinti. Pagal surinktų mokesčių ir BVP santykį spręsti apie šalies finansus yra tas pats, kas automobilio greitį matuoti pagal degalų suvartojimą šimtui kilometrų.

Pagal surinktų mokesčių ir BVP santykį spręsti apie šalies finansus yra tas pats, kas automobilio greitį matuoti pagal degalų suvartojimą šimtui kilometrų.

Galiausiai „didesnis perskirstymas“ gali reikšti kelis skirtingus politinės ekonomikos receptus. Pirmas – mokesčių didinimas. Antras – geresnis esamų mokesčių surinkimas. Trečias – abu viename. Bet mojuojantieji „didesnio perskirstymo“ korta dažnai sąmoningai nutyli, kad „didesnis perskirstymas“ reiškia aukštesnius mokesčius, ir vietoje to bando įpiršti utopiją, kai ir mokesčiai niekam nedidėja, ir iš jų surenkama tiek daug, jog kiekvienas mokytojas Lietuvoje gauna vokišką atlyginimą.

Bet kuo tai skiriasi nuo elementaraus populizmo, kai visiems žadami aukso kalnai, už kuriuos sumokės kažkas kitas? Niekuo. Išskyrus tai, kad sąvokas „perskirstymas“ ar „progresiniai“ dažniau kartoja tie politikai, kurie savęs nelaiko populistais. Bet gi idėjas politinėje skalėje nuo pagrįstumo iki populizmo klasifikuojame ne pagal tai, kas jas pasakė, o pagal turinį.
2019-aisiais bus daug rinkimų. Bus daug kalbančių apie „perskirstymą“ ir „progresinius“. Nepraleiskime progos priremti politikus prie sienos ir iškvosti, ką iš tikrųjų jie turi galvoje. Nesvarbu, ar jie iš „tradicinių“, ar iš „populistinių“ partijų.

Žilvinas Šilėnas yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas

Komentarai

  • paprastai sakant ‘ demagogas

  • Buy Generic Viagra 50mg generic cialis canada Will Propecia Stop My Hair Loss Generic Viagra Canada Buy 10 Mg Levitra Online

Rodyti visus komentarus (2)

Jūsų komentaras

Rodyti daugiau
Daugiau leidinio naujienų