Gintaras Šumskas

Rinkimų mados ir fizika

Rinkimų mados ir fizika

Prezidento rinkimai bus įdomūs ir dėl rinkiminės kampanijos personalizacijos. Palaikyti asmenybes rinkėjams yra patraukliau nei anonimines ir nelabai mėgstamas politines partijas. Ir vis dėlto, ką šiose asmenybių lenktynėse laimi taip nemėgstamos partijos? Kokie yra jų motyvai remti lyderius?

„Skvernų“ efektu (angl. coattail effect) politikoje vadinama populiarių ar nemėgstamų lyderių įtaka jų atstovaujamoms partijoms. Populiarūs politikai gali padidinti partijos šansus rinkimuose savo dalyvavimu pritraukdami balsų (atsinešdami juos ant savo populiarumo skvernų). Bloga žinia, kad lyderio įtakos efektas veikia ir priešinga kryptimi – paramą praradę politikai savo nepopuliarumo skvernais gali nušluoti ir dalį partijos potencialo rinkimuose.

Istoriškai lyderių efektas dažniausiai siejamas su JAV politine sistema, kuri dėl institucinės sąrangos yra ypač jautri lyderių populiarumui. 2018 m. vidurio kadencijos rinkimai tapo pirmuoju Donaldo Trumpo skvernų tvirtumo išbandymu. Nors pats JAV prezidentas rinkimų rezultatus pavadino „pritrenkiančia pergale“, ne „alternatyvios tiesos“ pasaulyje respublikonų persvara išliko tik Senate. Kongrese po aštuonerių metų pertraukos įsitvirtino demokratai.

Lietuvoje, kaip parlamentinėje respublikoje, atskirų partijų įtaka yra labiau išskaidyta, tačiau dėl silpno rinkėjų partinio identiteto lyderių „skvernų efektas“ taip pat labai ženklus. Politinėje sistemoje įsitvirtinusių ir skaitlingų partijų lyderiai yra jų identitetą formuojantys veiksniai, tačiau ši įtaka nėra būtina išgyvenimo sąlyga. Mažiau įtakingoms partijoms populiarūs vedliai gali tapti pagrindiniais sėkmės ir net išlikimo veiksniais (prisiminkime Artūro Paulausko ar Viktoro Uspaskicho įtaką). 2016 m. Seimo rinkimai nebuvo išimtis. Populiarus Saulius Skvernelis tapo ne vienos politinės partijos geidžiamu „veidu“, tačiau savo potencialą „pavėžėti“ iki Seimo atskleidė su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LŽVS), kurios reitingai 2016 m. pradžioje nesiekė 7 proc.

„Skvernų“ efektu politikoje vadinama populiarių ar nemėgstamų lyderių įtaka jų atstovaujamoms partijoms.

Ar 2019 m. pavasarį gali pasikartoti 2016 m. LVŽS ir jų remiamo kandidato sėkmės istorija? Supaprastindami 2016 m. rinkimų aritmetiką, įvertinkime tik dviejų partijų (LŽVS ir Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD), pasidalijusių daugiausia mandatų, rezultatus. Jei vietas Seime paversime rinkėjų balsais, tai pirmojo rato rinkimų laimėtojai – konservatoriai. Tikrasis valstiečių pranašumas išryškėjo antrajame ture vienmandatėse apygardose. Skaičiuojant tik tas apygardas, kur tiesiogiai konkuravo TS-LKD ir LŽVS kandidatai (t. y. modeliuojant antrojo prezidento rinkimų rato scenarijų), balsų persvara valstiečių naudai buvo gana įspūdinga – 60 prieš 40 proc.

Visgi tai trejų metų scenarijus. 2018 m. lapkričio „Baltijos tyrimų“ apklausos duomenimis, teigiamai S. Skvernelį vertino 49 proc. apklaustųjų. Palyginti su porinkiminiu „medaus mėnesio“ laikotarpiu 2016 m. gruodį (74 proc. teigiamų vertinimų), lyderio akcijos nuvertėjo beveik trečdaliu. Natūralų valdančiųjų populiarumo praradimą JAV mokslininkas Anthony Downsas tiksliai pavadino „mažumų koalicija“ (angl. coalition-of-minorities): bet koks valdžios sprendimas sukels bent mažos visuomenės dalies nepasitenkinimą, o su kiekvienu nauju sprendimu nepatenkintųjų gretos didės. Taigi, jau 2016 m. premjeras tapo vienu iš pagrindinių „mažumų koalicijos“ taikinių. Tad LŽVS sprendimas būtent S. Skvernelį įvardyti pagrindiniu kandidatu prezidento rinkimuose yra gana rizikingas.

Daugelio kandidatų sėkmės istorijas jungia bendras bruožas – „populiarumo impulsas“. Fizikoje impulsas arba judesio kiekis nusakomas masės ir greičio sandauga. Politikoje impulso (angl. momentum) atitikmuo – kandidato populiarumo (masės) ir populiarumo augimo (greičio) sąveika. Impulsą ypač gerai išnaudojo A. Paulauskas su „Naująja sąjunga“ laimėjęs 2000 m. Seimo rinkimus, pasirėmęs per 1998-ųjų prezidentinę kampaniją (nors ir nesėkmingą) suburtu elektoratu. 1999 ir 2001 m. atsistatydinęs iš premjero posto Rolandas Paksas taip pat pasinaudojo protesto elektorato suteiktu impulsu. Pirmuoju atveju jis tapo sėkmingu Liberalų sąjungos vedliu 2000 m. Seimo rinkimuose, o antruoju – savo įkurtos Liberalų demokratų partijos lyderiu bei 2003 m. prezidento rinkimų laimėtoju.

Konservatoriai šiuo metu yra labai palankioje situacijoje. Jų remiamos kandidatės Ingridos Šimonytės populiarumas ir jo dinamika neša dividendus – teigiamai veikia ir TS-LKD reitingus. Net ir pirmojo rinkimų rato nesėkmės atveju, partija parems kitą centro dešinės kandidatą Gitaną Nausėdą, o pakeliui įsikibs į šio lyderio populiarumo skvernus. Valstiečių situacija komplikuotesnė.

Jų lyderis pagal impulsą S. Skvernelis 2019 gerokai nusileidžia S. Skverneliui 2016. Tikėdamasi pasinaudoti lyderio efektu LŽVS turėtų susirūpinti negatyviais savo pagrindinio kandidato masės pokyčiais, ypač neigiama pokyčių dinamika. Netrukus sužinosime, ar partija bandys išjudinti dabartinio lyderio populiarumą, ar ieškos pamainos.

Gintaras Šumskas yra Vilniaus politikos analizės instituto tyrimų vadovas

Jūsų komentaras

Rodyti daugiau
Daugiau leidinio naujienų