(Scanpix nuotr.)

Po Nobelio komiteto sprendimo prievartavimai konflikto zonose atsidūrė dėmesio centre

Po Nobelio komiteto sprendimo prievartavimai konflikto zonose atsidūrė dėmesio centre

Nobelio taikos premija šiemet skirta dviem aktyvistams, kovojantiems su seksualiniu smurtu karo zonose – dažniau apgailimu nei suprantamu blogiu

Išgirdusios, kad Denisas Mukwege gavo Nobelio taikos premiją, Panzi ligoninėje gulinčios moterys atsistojo ir pradėjo šokti. Palatos skambėjo nuo juoko ir plojimų. Daugelis moterų čia gydosi seksualinės privartos paliktus vidinius sužalojimus. Po išžaginimo miške protarpiais kraujuojanti trisdešimtmetė pasakojo, kad tądien jautėsi silpna: „Bet išgirdusi, jog tėvelis Mukwege gavo tą premiją, buvau tokia laiminga, kad liko tik stotis ir šokti. Premiją jis gavo už tai, kad padeda mums.“

Premiją su D. Mukwege dalijasi buvusi „Islamo valstybės“ sekso vergė Nadia Murad iš Irako, priklausanti jazidų mažumai. Ji parašė knygą „Paskutinė mergina“ („The Last Girl“), nes nori būti paskutinė tai išgyvenusi mergina pasaulyje. Šių dviejų drąsių aktyvistų pagerbimas premija iškalbingai byloja, kad požiūris keičiasi. Ištisus amžius laikyta, jog prievartavimai karo zonose neišvengiami. Bet pastaruoju metu plinta pasibjaurėjimas ir nusistatymas pažaboti šį blogį.

Seniai metas. Nuo 1999 m., kai D. Mukwege savo gimtajame Bukavu, Kongo Demokratinės Respublikos rytuose, ant žolėtos kalvos įkūrė ligoninę, joje gydėsi per 40 tūkst. nukentėjusiųjų nuo seksualinio smurto. Beveik visais atvejais nusikaltėliai liko nenubausti. Nors daug ligoninės darbuotojų kabinetuose pasikabinę jo portretą, pats D. Mukwege kuklus. Burundyje ir Prancūzijoje studijavęs akušeris-ginekologas džiaugiasi, kad po premijos Kongo DR valdžiai bus sunkiau teigti, jog šalis gyvena taikiai. „Prievartavimai taikomi sistemingai, metodiškai, – sakė gydytojas. – Moterys to gėdijasi ir tyli.“

Nesibaigiantis vidinius sužalojimus patyrusių moterų, vaikų ir net kūdikių srautas kartais varė į neviltį. D. Mukwege prisimena bejėgį įniršį, kai į ligoninę atvežė 18 mėnesių mergaitę su žaginant išdraskytomis genitalijomis. Pasirūpinęs ja gydytojas pasikvietė į kabinetą 50 vyrų ir paprašė nuėjus į kaimą surasti kaltininkus. Bet prievartautojai, priklausantys vienai iš kelių regiono kovotojų grupių, buvo seniai pradingę krūmynuose.

Bausmė aukai

Gydytojas mano, kad dėl žvėriškumų kalta nebaudžiamumo kultūra. Nė trisdešimties neturinti Panzi pacientė Gloria pasakojo, kad ją prie tako išžagino trys grupuotės nariai, šventę pergalę prieš nacionalinę armiją. Kalašnikovais ginkluoti vyrai sučiupo visas keturias krūmynais ėjusias drauges. „Jie mane sumušė, tada paguldė ant žemės, uždengė galvą ir išprievartavo. Sakė, kad jei sujudėsiu – šaus. Prievartavo trise, vienas po kito“, – stebėtinai ramiai pasakojo moteris.

Pamatęs į kaimą grįžusią išžagintą ir kraujais paplūdusią žmoną, vyras ją paliko. Nusisuko dauguma kaimynų. Trejus metus moterį protarpiais kamavo kraujavimas ir aštrūs pilvo skausmai, kol galiausiai kelios tą pačią bažnyčią lankančios moterys surinko pinigų jos kelionei į D. Mukwege’ės kliniką. Apžiūrima ji iš pradžių „drovėjosi“. Bet gydytojas buvo malonus ir netrukus tapo moters draugu. „Jo dėka aš vis dar čia“, – teigė Gloria.

Pamatęs į kaimą grįžusią išžagintą ir kraujais paplūdusią žmoną, vyras ją paliko. Nusisuko dauguma kaimynų.

D. Mukwege’ei teko daug paaukoti. Jis gyvena „beveik kaip kalinys“, ligoninės komplekse. Gatvėmis vaikščioti nesaugu. 2012 m. išgyvenęs pasikėsinimą, su šeima pabėgo į Belgiją. Buvusios jo pacientės susivienijo, kad gydytojas galėtų grįžti namo; rašė Kongo DR prezidentui Josephui Kabilai, iš kurio negavo atsakymo, ir tuometiniam Jungtinių Tautų (JT) generaliniam sekretoriui Ban Ki-moonui. Lūžtančiu balsu gydytojas pasakojo, kad paskui „jos pradėjo kiekvieną penktadienį nešti į ligoninę po 50 JAV dolerių, uždirbtų prekiaujant vaisiais ir daržovėmis“. Buvo renkami pinigai lėktuvo bilietui. Pačios moterys gyvena iš mažiau kaip vieno dolerio per dieną. „Nusprendžiau, kad jų auka didesnė nei mano, todėl grįžau.“

Į gydytoją pasikėsinta netrukus po jo kalbos Jungtinėse Tautose, kur jis pliekė Kongo DR vadovus, kad šie leidžia tęstis konfliktui ir prievartavimams. Net ir dabar šalies vyriausybė neapsimeta, kad juo žavisi. „Sveikiname bendrapilietį, kad buvo pagerbtas, bet ne visada sutinkame su jo pastebėjimais“, – apie apdovanojimą burbtelėjo informacijos ministras.

Užtai daugiau pasaulio žmonių sužinojo apie seksualinį smurtą karo zonose. XX a. pabaigoje, siaučiant Bosnijos karui ir Ruandos genocidui, išprievartauta šimtai tūkstančių žmonių. Po šių konfliktų įsteigti tarptautiniai tribunolai padarė pažangą persekiodami seksualinius nusikaltėlius. 2008 m. JT Saugumo Taryba rezoliucijoje Nr. 1820 pripažino, kad seksualinis smurtas yra karo taktika. 2014 m. aktorė Angelina Jolie ir tuometinis britų užsienio reikalų sekretorius Williamas Hague’as Londone surengė viršūnių susitikimą, kad prievartavimams karo zonose ateitų galas.

Nematomieji

Karo zonose būna ir kitų tipų seksualinio smurto, kuris kol kas dažnai nepastebimas. Vyrai ir berniukai taip pat gali tapti jo aukomis. Pasak labdaros organizacijos „All Survivors Project“ steigėjos Charu Latos Hogg, ši problema – „akloji teisės, politikos ir humanitarinių pastangų zona“.

Antai Šri Lankoje per 2009 m. pasibaigusį pilietinį karą, kuris truko 26-erius metus, daug kariuomenės sulaikytų vyrų nukentėjo nuo seksualinio smurto, bet šalies teisėje nėra vyrų prievartavimo sąvokos, taigi tai nėra draudžiama. Ten, kur gėjų seksas nelegalus, išprievartautiems vyrams ne tik gėda, bet ir baisu, kad nebūtų palaikyti nusikaltimo bendrininkais. Retas prabyla, ką jau kalbėti apie tai, kad kreiptųsi pagalbos. Todėl vyrų prievartavimo karo zonose paplitimą įvertinti dar sunkiau nei moterų. Kaip rodo JT vyriausiojo pabėgėlių komisaro tyrimas, pernai pabėgėlės Jordanijoje suskaičiavo, kad 30–40 proc. jų bendruomenių vyrų patyrė seksualinį smurtą, kai buvo sulaikyti Sirijoje. Problema pagaliau pripažįstama. Tarptautinis baudžiamasis tribunolas buvusiai Jugoslavijai nagrinėjo ir seksualinių nusikaltimų prieš vyrus bylas.

Žvėriškas elgesys su moterimis pripažįstamas plačiau, todėl padedantieji nukentėjusiosioms, kaip antai D. Mukwege, sulaukia paramos. Sunku pasakyti, ar žvėriškumų retėja. Vertinant absoliučius rodiklius – veikiausiai, vien dėl to, kad vyksta mažiau karų nei prieš ketvirtį amžiaus. Bet nežinoma, ar tipiniame kare seksualinių nusikaltimų daroma daugiau ar mažiau. Kai duomenys neva rodo augimą, gali būti, kad tiesiog dažniau apie tai pranešama. O ir „seksualinis smurtas“ apibrėžiamas nevienodai: vienur toks smurtas apribojamas išžaginimu, kitur jam priskiriami atvejai, kai moterims nuskutamos galvos. Dėl vietinių papročių skirtumų taip pat labai nevienoda tikimybė, kad auka praneš apie užpuolimą.

Akivaizdu, kad problema neišnyko. Po tyrimo Pietų Sudane JT nustatė, kad 70 proc. moterų iš Džubos civilių stovyklų buvo išprievartautos. Bangladeše pabėgėlių stovyklose prisiglaudusioms moterims pradėjus gimdyti prievartautojų vaikus, pagalbos darbininkams tik pradeda aiškėti seksualinio smurto mastai. Daugiausia tai – grupiniai prievartavimai, kai pernai milijonas rohinjų buvo žiauriai varomi iš Mianmaro.

Seksualinę prievartą imta laikyti karo ginklu. Teigiama, kad vadai liepia vyrams prievartauti, siekdami terorizuoti gyventojus arba turėdami kitų karinių tikslų. Kartais taip ir būna. N. Murad prievartautojai vadovavosi tikslia rašytine doktrina, numatančia „Islamo valstybės“ džihadistų teisę pavergti ir „vesti“ pagrobtas netikėles. Viena vertus, tokią praktiką „Islamo valstybės“ vadai skatino siekdami sunaikinti jazidų tikėjimą (išžudyti vyrus, pavergti moteris). Kita vertus, tai padėjo verbuoti: junkis prie džihado ir gauk sekso vergę.

Tačiau itin retai įsakoma raštu. Paprastai net tada, kai masiniai prievartavimai akivaizdžiai naudojami strateginiais tikslais, kaip antai per etninį valymą Bosnijoje, Darfūre, Mianmare ir Ruandoje, nepaprastai sunku įrodyti, kas kaltas.

Prievartavimai karo zonose turi daug pusių. Ne visada prievartauja kovotojai. Antai iš pastaruosius dešimt metų Panzi gydytų aukų 34 proc. išprievartavo civiliai. Kartais nebūna jokio karinio plano. Vadas gali drausti arba įsakyti prievartauti, taip pat – toleruoti tokį elgesį. Supratus, kodėl prievartaujama, turėtų būti paprasčiau užkirsti tam kelią ir patraukti kaltininkus baudžiamojon atsakomybėn.

Prievartauja ne visos kariuomenės ir kovotojų būriai. 1980–2012 m. vyko 91 didelis pilietinis karas. Per trečdalį tokių konfliktų nepasižymėjo masiniu seksualiniu smurtu. Pilietiniam karui draskant Salvadorą, Nacionalinio išlaisvinimo fronto nariai prievartavo labai retai, o tai darantieji sulaukdavo griežtų bausmių. Kovotojų būriams reikėjo civilių, kad gautų pastogę ir žvalgybos duomenų, todėl jie buvo mokomi nepiktinti gyventojų. Šri Lankoje „Tamilų tigrai“ draudė seksualinę prievartą, nors kitais atžvilgiais buvo brutalūs. Ugandoje Nacionalinė pasipriešinimo armija vadovavosi elgesio kodeksu, kuriame nurodoma, kad „daugelis moterų yra kokio nors, kur nors gyvenančio žmogaus žmona arba duktė“. Pasak Elisabeth Wood iš Jeilio universiteto, labai svarbu, kad minėtais atvejais vadai turėjo ir valios, ir galių priversti laikytis tokių taisyklių.

D. Mukwege pacientės pasistengė, kad jis sugrįžtų į savo ligoninę ir toliau padėtų karinio konflikto aukoms (Scanpix nuotr.)

Dalis kovotojų grupių masiškai prievartauja neturėdamos aiškaus įsakymo. Neabejotinai dalis vyrų prievartauja dėl to, kad prisidengiant karu lengva išsisukti. Bet karo zonoje prievartavimai gali gerokai skirtis nuo padarytų taikos metu. Paprastai prievartaujama žiauriau, kartais lazdomis arba šautuvų vamzdžiais. Dažniau prievartaujama viešai, siekiant labiau pažeminti, būna daug prievartautojų. Knygoje „Rape during Civil War“ (liet. „Prievartavimai pilietiniame kare“) Dara Kay Cohen iš Harvardo pažymi, kad taikos metais iš prievartavimų, apie kuriuos pranešama, grupinių būna mažiau kaip ketvirtis, o kare ši dalis gali siekti tris ketvirtadalius ar daugiau.

Kovotojai prievartauja grupėmis siekdami bendrumo, teigė D. K. Cohen. Jie imasi uždraustų ir pavojingų veiksmų – kai kurie užsikrečia baisiomis lytiniu keliu plintančiomis ligomis. Kartu atlikę šlykščią piktadarybę, jie tampa nusikaltimo sėbrais; tai skatina lojalumą grupei. Galbūt dėl to, kaip nustatė D. K. Cohen, šauktiniai, kartais pagrobti arba įtraukti jėga, prievartauja dažniau nei savanoriai. Iš pradžių jie labai mažai arba visai nesijaučia ištikimi daliniui. Vadai tai žino, todėl leidžia arba skatina imtis grupinių seksualinių nusikaltimų, manydami, kad tai sujungs kovotojus. Armijoms perėjus nuo savanorių šaukimo prie prievartinės mobilizacijos, kaip padarė Pilietinės gynybos pajėgos Siera Leonėje, seksualinio smurto paprastai padaugėja.

Politikos formuotojams reikia atpažinti pirmuosius įspėjimo signalus. Galbūt padėtų, jei vadai atsakytų už paplitusio seksualinio smurto toleravimą, o ne tik už atitinkamus įsakymus.

Tarptautinio baudžiamojo tribunolo buvusiai Jugoslavijai apklausos pastabose pateikta įžvalga, kad jokios prasmės reikalauti iš tyrėjų įrodyti, jog seksualinis smurtas buvo naudojamas strategiškai, nes tai beveik neįmanoma.

Pasaulis bando atgrasyti nuo prievartavimų karo zonose, paprastai bausdamas karo vadus.

Pasaulis bando atgrasyti nuo prievartavimų karo zonose, paprastai bausdamas karo vadus. Daug dėmesio sulaukiantys baudžiamieji procesai – svarbūs, bet kainuoja milijonus dolerių ir dažnai baigiasi nesėkme. Tarptautinis baudžiamasis teismas veikia jau beveik 20 metų, bet dar niekas nebuvo pripažintas kaltu dėl seksualinio smurto kaip karo nusikaltimo. Birželį išteisintas vadeiva iš Kongo DR.

Nukentėjusiesiems retai svarbiausia nuteisti kaltininkus (nors N. Murad ragina nubausti „Islamo valstybės“ vadus). Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komiteto teigimu, daugeliui labiau rūpi, kur gauti maisto ir pastogę. Prievartavimų aukos dažnai kenčia nuo stigmos, socialinės izoliacijos, kartais jas apleidžia šeima, kaip Glorią. Joms reikia apsaugos, nes net pasibaigus karui prievartavimų lygis paprastai lieka aukštas.

D. Mukwege pasakojo, kad net tamsiausiomis akimirkomis rankų nenuleisti padėjo nesenkanti pacientų valia gyventi toliau. Sunkiai įšlubavusi į klinikos kiemą, Gloria beveik susmuko atsirėmusi į medį. Dabar jai užtenka jėgų pasitikti ateitį. „Kai grįšiu pas saviškius, pereisiu per kaimą, kad visi matytų, jog esu gyva, – sakė moteris. – Parodysiu jiems, kad po išprievartavimo galima gyventi.“

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų