Donatas Puslys

Dūmų uždanga ir laisvas žodis

Dūmų uždanga ir laisvas žodis

„Jei man tektų nuspręsti, ar rinktis valdžią be laikraščių ar laikraščius be valdžios, nė akimirkos nedvejodamas pasirinkčiau pastarąjį variantą“, – 1787-aisiais rašė būsimasis JAV prezidentas Thomas Jeffersonas.

Kurią pusę šiame klausime pasirinktų dabartinė Lietuvos valdančioji dauguma ir Vyriausybė? Paskutinieji valdančiųjų žingsniai verčia klausti, ar jiems yra svarbus žodžio laisvės idealas. Negana to, man regis, svarbu akcentuoti, kad valdančiųjų žingsniai – siekis įgyti daugiau politinės kontrolės LRT, noras pareguliuoti internetines televizijas ar nenoras paviešinti įrašus, galinčius patvirtinti arba paneigti kalbas apie premjero nuostatas žiniasklaidos atžvilgiu, – turi padarinių ne tik žiniasklaidos sektoriui, bet ir apskritai mūsų demokratijai. Trumpai tariant, visa tai, kas dabar dedasi kalbant apie LRT, Registrų centro duomenų prieinamumą žiniasklaidai ir premjero pasisakymus apie žurnalistiką, turi rūpėti ne tik žurnalistams, bet visai visuomenei, nes čia sprendžiami ne kokio nors cecho reikalai, o mūsų Respublikos likimas.

Paanalizuokime kelis pavyzdžius. Štai Seime suburta komisija LRT veiklai tirti. Buvo skelbiama, kad ji tirs tik finansinę ir ūkinę visuomeninio transliuotojo veiklą, o į turinį nesikiš. Žiūrime, ką turime, komisijai paskelbus savo išvadas. Rekomenduojama susieti LRT tarybos narių kadencijas su juos skiriančių institucijų kadencijomis. Be to, siūloma keisti LRT valdymo modelį kuriant naują organą – valdybą. Akivaizdu, kad komisija neapsiribojo tik viešai deklaruotais tyrimo uždaviniais, o žengė toliau, siekdama didinti visuomeninio transliuotojo politinę kontrolę.

Tai smūgis ne tik žiniasklaidai, kuri turėtų veikti ne kaip vienos ar kitos daugumos aptarnaujantis priedėlis, o kaip stabdžių ir atsvarų sistemos svarbi dalis – sarginis šuo, saugantis ne valdančiąją daugumą, o viešąjį interesą, tačiau ir pačiai demokratijai. Visų pirma todėl, kad taip menkinamas pasitikėjimas Seimu, kurio komisijos kaip dūmų uždangą visuomenei išmeta vienus uždavinius, o tikrovėje užsiima kitais dalykais, kurių viešai deklaruoti nedrįsta. Nedrįsta todėl, kad patys dar suvokia, jog tai prasilenkia su demokratine praktika, kai politikos ir žiniasklaidos susiliejimas ar politikų noras riboti žodžio laisvę yra suvokiami kaip nepriimtini.

Šiame kontekste nerimą kelia ir įstatymo projekto pavidalu paviešinti užmojai didinti Lietuvos radijo ir televizijos komisijos įgaliojimus reguliuoti internetu transliuojančias televizijas. Ar viešai deklaruojami siekiai atitinka tikrąsias įstatymo projekto rengėjų užmačias? O gal tiesiog kuriami instrumentai, leisiantys kontroliuoti nepalankius transliuotojus, tarkime, „Laisvės TV“?

Demokratijai kyla pavojus, kai viešos kalbos neatitinka darbų. Taip kuriama nepasitikėjimo atmosfera, nes žodžiai tėra suvokiami kaip dūmų uždanga, paleista tam, kad nuslėptų tikruosius manevrus.

Tai yra kelias į autoritarizmą, kai reikalaujama tikėti lyderiu, nors faktinės aplinkybės ir liudytų priešingus dalykus.

Antras pavyzdys yra ministro pirmininko Sauliaus Skvernelio (ar jo aplinkos) sprendimas nepaviešinti ir sunaikinti daug klausimų bei abejonių visuomenėje pasėjusį Vyriausybės pasitarimo įrašą. Ministras ir jo patarėjai dabar dievagojasi, kad Vyriausybės galva yra žodžio ir žiniasklaidos laisvės šalininkas. Tačiau tokioms kalboms trūksta faktinių įrodymų. Priešingai, jos reikalauja tiesiog aklo tikėjimo. Taip yra, nes taip pasakiau. Tikėti ar netikėti? Demokratija degraduoja, kai joje ima mažėti diskusijų ir svarstymų, paremtų informacija bei žiniomis, ir ima daugėti reikalavimų tiesiog aklai tikėti. Tai yra kelias į autoritarizmą, kai reikalaujama tikėti lyderiu, nors faktinės aplinkybės ir liudytų priešingus dalykus. Premjeras turėjo galimybę išvengti šio kelio ir sukurti gerą precedentą paviešindamas įrašą. Tačiau jis pasirinko kitą kelią, ir tai daugiau pasako apie jo santykį su žiniasklaida nei bet kokios viešos kalbos apie pagarbą laisvam žodžiui.

„Šitaip ir baigiasi pasaulis, ne sprogimu – inkštimu“, – rašė poetas Thomas Stearnsas Eliotas. Harvardo universiteto mokslininkai Stevenas Levitsky ir Danielis Ziblattas savo knygoje „Kaip miršta demokratijos“ akcentuoja tą patį – demokratijos šiandien retai baigiasi kariniais perversmais, revoliucijomis ar kitu garsiu bum. Žymiai dažniau jos baigiasi palaipsniui ardant esmines demokratijos kolonas – dažnai tam pasitelkiant ir formaliai demokratines procedūras, kurios, netekusios savo dvasios ir idealo, virsta kafkišku procesu. Būtent todėl turime būti budrūs. Net ir maži žingsneliai yra labai reikšmingi, o piliečių nusiteikimas, kad visa tai nėra svarbu, – pražūtingas.

Donatas Puslys yra Vilniaus politikos analizės instituto Medijų programos vadovas

Komentarai

  • Mes kviečiame žurnalistus tapti LPKTS ir TS-LKD partijos nariais ir kartu kurti tvarkingesnę Lietuvą.

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Rodyti daugiau
Daugiau leidinio naujienų