Kaukių balius: prezidento rinkimai virsta vaizdinių ir asmenybių kova

Kaukių balius: prezidento rinkimai virsta vaizdinių ir asmenybių kova

Vis daugiau kandidatų siekia Lietuvos prezidento posto, tačiau anaiptol nėra aišku, kokio prezidento iš tiesų reikia šaliai

Nors idealiu atveju politika turėtų būti ne vien asmenybių, bet ir idėjų kovos arena, vargu ar prasidedanti šalies prezidento rinkimų kampanija taps rimtomis ideologų varžytuvėmis. Iš Lietuvos prezidento net Konstitucija reikalauja pakilti aukščiau partinės priklausomybės ir atstovauti visai valstybei.

„Mūsų situacija yra gana keista, nes renkamas valstybės vadovas, kuris turi būti nusišalinęs nuo politinių jėgų. Tokiu būdu formuojama nuostata, kad rinkti reikia ne kažkokių konkrečių ideologinių nuostatų besilaikantį, o visuotinį lyderį, ieškoti to, kuris būtų tėviškai, motiniškai geriausias“, – sakė Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Lauras Bielinis.

Kita vertus, tai nėra vien Lietuvai būdingas reiškinys. Ir kitose pasaulio šalyse piliečių vykdoma šalies vadovo atranka lengvai virsta asmenybių, ar bent jų vaizdinių, kova, kurioje svarbus vaidmuo tenka emocijoms. Atitinkamai ir kandidatuojantys politikai, tarsi jie būtų tipiniai literatūros personažai, patiria spaudimą įkūnyti tam tikrus lengvai atpažįstamus ir rinkėjams patrauklius vaizdinius. Konstituciniai apribojimai čia gali būti tik papildomas veiksnys, lemiantis dar didesnį politinių varžybų personalizavimą.

Reguliariai kartojantis rinkimams, sunku rasti stipresnių ir labiau pamėgdžiojimo nusipelnančių vaizdinių už tuos, kurie jau yra pasiteisinę ir atvedę vieną ar kitą politiką iki aukščiausio valstybės posto. Nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje tokių sėkmės istorijų dar nėra daug. Atskirai paminėti verta keturis išrinktus prezidentus ir vieną išskirtinį atvejį – faktiniu valstybės vadovu nuo 1990 iki 1993 m. buvusį Vytautą Landsbergį.

Pastarųjų trijų dešimtmečių valstybės vadovai leidžia bent apčiuopomis įvertinti, kokie politiniai įvaizdžiai iki šiol būdavo paklausiausi.

Nors mėginimas grupuoti buvusius prezidentus ir kandidatus pagal jų asmenybes arba veikiau įvaizdžius gali atrodyti nelengvas užsiėmimas, IQ siekė išskirti pagrindines potencialių kandidatų savybes, kurios gali patraukti rinkėjus. Tiek, kiek praeitis apskritai gali tapti gairėmis ateičiai, pastarųjų trijų dešimtmečių valstybės vadovai leidžia bent apčiuopomis įvertinti, kokie politiniai įvaizdžiai iki šiol būdavo paklausiausi. Keliame prielaidą, kad ir būsimuose rinkimuose jie gali atlikti svarbų vaidmenį.

Maištininkas

Kiekvienas žino, kad Vytautas Landsbergis ardė Sovietų Sąjungą ir sugriovė kolūkius, tačiau ne visi piliečiai net ir šiandien gali sutarti, ar pastarasis veiksmas buvo herakliškas žygdarbis, ar apmaudi klaida. Per tris dešimtmečius trunkančią svaiginančią politinę karjerą Sąjūdžio lyderis ir nepakeičiamas konservatorių patriarchas niekada nenustojo būti skaldančia figūra. Net ir į politiką pasukusiam jo vaikaičiui, dabartiniam Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų pirmininkui Gabrieliui Landsbergiui, senelio palikimas ne tik padeda vidinėse partinėse kovose, bet ir trukdo kaskart, kai tenka kreiptis į plačiąsias mases.

Kita vertus, sunku ginčytis, kad lemiamomis akimirkomis, dėl kurių V. Landsbergis liks įrašytas istorijoje, jis demonstravo sugebėjimą laikytis užsibrėžtų tikslų, mobilizavo fanatiškus šalininkus ir net dalį oponentų, niekada nenustojusių abejoti jo lyderio savybėmis, ir rizikingais veiksmais atvedė šalį prie išsvajotos nepriklausomybės, nors ja beveik niekas netikėjo Vakaruose, o ir griūvančioje Sovietų Sąjungoje. „Jis tikrai nebuvo administratorius, vykdytojas, sprendėjas. Jis buvo kovotojas, griaunantis tradicijas, ideologijas, politines pozicijas. Tą jis sugebėjo daryti. Bet toliau valdžią turėjo perimti tie, kurie sugebėjo tvarkytis ūkyje“, – sakė L. Bielinis.

Būti tuo pačiu metu garbinamam ir neapkenčiamam – kiekvieno tikro revoliucionieriaus ar, bendriau žvelgiant, maištininko dalia. Tie, kas geba valdžia lyg vėzdu daužyti sutrūnijusias ir savo funkcijų nebeatliekančias institucijas, nebūtinai bus tinkamiausi žmonės vadovauti ir diena iš dienos atlikti besivaidijančias grupuotes taikančio arbitro vaidmenį. Užsiimti normalia, banalia, kasdiene politika maištininko tipo lyderiui gali būti paprasčiausiai nuobodu – todėl jis gali mestis į kraštutinumus, visur aktyviai ieškoti priešų ir svaidytis neapgalvotais pareiškimais, kurie tik dar labiau kursto oponuojančių jėgų pasipiktinimą.

Tuo pačiu galima tikėtis, kad net ir nebeturėdamas realios valdžios, ar jos dar tik siekdamas, maištininkas stengsis būti kritiškas, išskirti iš minios, kalbėti kitaip, negu dauguma – ar bent sudaryti tokį įspūdį. Labiausiai jam visur ir visada trūks gebėjimo ilgesniam laikui suburti platesnį palaikymą – be to laimėti prezidento, ar apskritai bet kokius rinkimus, būtų sudėtinga. Maištininkui gali tekti laukti kritinių akimirkų, kai atsiveria staigių permainų galimybė ir jis gali imtis lyderystės. Tačiau jų nėra tiek daug, todėl sprendimas laukti gali ir nepasiteisinti. O jau atsidūręs valdžioje, maištininkas, ypač jeigu jam nesvetimos narcizo savybės arba fanatiškas įtikėjimas kokia nors idėja, gali net nesusimąstyti, kad vienas ar kitas sprendimas iššauks neigiamą reakciją ar net destabilizuos visą valstybę.

Šiandien Lietuvoje bene ryškiausia maištininko tipo politikė yra Seimo narė Aušra Maldeikienė, tačiau menkai tikėtina, kad ji sulauks jai palankios krizės, o pačiai tokią sukelti gali nepavykti, nes trūksta bendražygių. Kiek toliau į Vakarus, Prancūzijoje, Emmanuelis Macronas pateikia šiek tiek švelnesnio maišto pavyzdį, tačiau jau spėjo aukštyn kojom apversti šalies politinę sceną ir susikurti daug priešų. Kitapus Atlanto jau labai ryškiai blykčioja Donaldo Trumpo kurstomi konfliktai, kuriems pabaigos dar tikrai nematyti.

Lietuvoje: Vytautas Landsbergis, Aušra Maldeikienė

Pasaulyje: Margaret Thatcher

Šeimininkas

Per pirmuosius Lietuvos prezidento rinkimus 1993 m. susigrūmė patyręs, žmonėms artimas ir suprantamas partinis (komunistinis) funkcionierius bei inteligentiškas, pasaulio matęs, bet kiek per daug nuo krašto problemų nutolęs diplomatas. Simbolinį ankstesnės sovietinės tvarkos sugrįžimą liudijusi Algirdo Brazausko pergalė prieš Stasį Lozoraitį vargiai būtų tapusi realybe, jei ne didelę visuomenės dalį apėmęs nusivylimas ne itin ūkišku ir ne visada politiškai korektišku V. Landsbergiu, kuris išvakarėse parėmė „Vilties prezidentą“.

Amžinatilsį A. Brazauskas iki šiol yra išlikęs ūkiško, tėviško, kiek netašyto, silpnybių turinčio, bet kartu ir masėms gerai suprantamo valstybės vadovo, prie kurio „nelipdavo“ jokios nuodėmės, etalonu. Nors tiek jis, tiek ir Dalia Grybauskaitė kilo iš sovietinio elito ir demonstravo technokratinį valdymo stilių, buvęs Lietuvos komunistų partijos vadovas buvo susikūręs gerokai minkštesnį ir paprastesnį įvaizdį – niekas nebūtų supainiojęs jo su valdingu, įsakinėti iš aukšto pratusiu monarchijos atstovu. „Jis mokėjo kalbėti su visais žmonėmis… galėjo ir pašokti, ir padainuoti, ne tik gražiai pakalbėti“, – interviu „Lietuvos žinioms“ yra sakęs ilgametis A. Brazausko bendražygis Česlovas Juršėnas.

Toks ūkiško šeimininko tipas iki šiol lieka labai svarbus Lietuvos politikoje – galbūt ir dėl to, kad jį taip patogu, o ir lengva, pamėgdžioti. Tokiam politikui nereikia per daug sukti galvos dėl aukštosios politikos niuansų, niekas iš jo nereikalauja apsibrėžti aiškių ideologinių pozicijų ar kruopščiai laikytis takto. Svarbiausia – įtikinti visus, kad jis moka tvarkyti ūkį, nors Lietuvos prezidentui tai šiaip jau neturėtų būti prioritetas, ir per daug nenutolti nuo daugumai rinkėjų priimtino elgesio modelio, kad šie atėjus rinkimų metui galėtų susitapatinti su kandidatu.

Du iš populiariausių šalies politikų, premjeras Saulius Skvernelis ir Kauno meras Visvaldas Matijošaitis, priskirtini šeimininko tipui. Ypač nepartinis Vyriausybės vadovas sudaro patogų kontrastą griežtam abstinentui, valstiečių partijos lyderiui Ramūnui Karbauskiui, kai su alaus bokalu pasirodo per krepšinio rungtynes ir taip demonstruoja paprastam žmogui artimas ir suprantamas savybes, o jau kitą dieną gali aiškinti apie keliamas pensijas ir nuoširdų rūpestį žmonėmis. Globos reikalingoje visuomenėje tokio tipo politikus, ko gero, dar ilgai lydės sėkmė. „Didžioji Lietuvos visuomenės dalis nusiteikusi labai paternalistiškai. Jie laukia to šeimininko, kuris išspręs jų problemas – vos ne visas, įskaitant ir asmenines“, – sakė L. Bielinis.

Lietuvoje: Algirdas Brazauskas, Visvaldas Matijošaitis, Saulius Skvernelis

Pasaulyje: Borisas Jelcinas, Silvio Berlusconi

Diplomatas

Tai, kas nepavyko S. Lozoraičiui, galiausiai įgyvendino kitas išeivijos lietuvis – Valdas Adamkus. 1998 m. antrajame rinkimų ture nugalėjęs gilesnes šaknis sovietinėje ir nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje turėjusį Artūrą Paulauską, jis iki šiol geriausiai įkūnija politinio vienytojo ir „santarvės prezidento“ – diplomato plačiąja prasme – įvaizdį. Būtent V. Adamkui 2000 m. pavyko sulipdyti „Naujosios politikos“ koaliciją, kuri trumpam nutraukė buvusių sąjūdininkų ir komunistų peštynes dėl valdžios ir nubrėžė gaires sudėtingesniam, ne tokiam vienmačiam, Lietuvos politiniam žemėlapiui rastis.

Nors jau 2001 m. premjeru tapo kitai politinei stovyklai priklausęs A. Brazauskas, o 2003 m. pats V. Adamkus kiek netikėtai pralaimėjo prezidento rinkimus Rolandui Paksui, jis dar sugebėjo grįžti ant aukščiausio laiptelio 2004 m., kai per naujus rinkimus įveikė Kazimirą Prunskienę. Per antrąją kadenciją priverstas sugyventi su socialdemokratų kontroliuojamu Seimu, V. Adamkus didesnių konfliktų vengė, tačiau kartu nebegalėjo atlikti proaktyvaus valstybės vadovo vaidmens ir buvo kaltinamas pasyvumu.

Kaip pabrėžia L. Bielinis, Lietuvos politinėje sistemoje bet kuris prezidentas susiduria su rimtais sunkumais, kai Seime nusistovi jam neparanki politinių jėgų konfigūracija. „Stiprūs prezidentai būna tik tada, kai randa kalbą su valdančiąja dauguma“, – sakė politologas. Galima pridėti, kad diplomato tipo politikams, nelinkusiems eiti į konfrontaciją ar laužtis per uždarytas duris, kyla rizika būti nesukalbamo Seimo užspeistiems į politinės scenos paraštes ir apsiriboti daugiausia reprezentacinių funkcijų atlikimu. Nors užsienio politika ir reprezentacija yra pagrindiniai Lietuvos prezidento veiklos laukai, vien tuo apsiribojantis valstybės vadovas rizikuoja nuvilti rinkėjus.

Bet kokiu atveju, artimiausiu metu neturėtų pritrūkti kandidatų, taikančių būtent į inteligentiško, lankstaus, santarvės ieškančio, įvairias politines ir interesų grupes moderuojančio diplomato vaidmenį. Vien artėjančiuose rinkimuose į šią kategoriją gali pretenduoti Gitanas Nausėda, Vygaudas Ušackas, Petras Auštrevičius, o iš dalies – ir Ingrida Šimonytė.

Išlieka ir įprastos politikos diplomatų, o tiksliau – vadinamųjų technokratų, problemos. Laikantis mažiau konfliktiško politinio kurso, tampa sunkiau rinkėjų akyse pridengti idėjų badą, jeigu toks yra, ir politikas ima atrodyti nuobodus bei atitolęs nuo gyvenimo. Gal dėl to politiškai angažuotame ir į centro dešinę linkstančiame feisbuko burbule su tokiu entuziazmu sutikta žinia apie galimą I. Šimonytės, sunkiai į kategorijas įspraudžiamos politikės, kandidatavimą. „Bent vienas politikas žmogaus veidu“, – maždaug taip reaguoja potencialūs diplomato rėmėjai, pavargę nuo diplomatų.

Lietuvoje: Stasys Lozoraitis, Valdas Adamkus, Gitanas Nausėda, Žygimantas Pavilionis, Vygaudas Ušackas

Pasaulyje: Barackas Obama, Toomas Hendrikas Ilvesas, Tony Blairas, Emmanuelis Macronas

Gelbėtojas

Šiandien jie dažniausiai kiek paniekinamai vadinami populistais, o jų rėmėjai būna įsitikinę, kad savo viltis susiejo su revoliucingu, sistemą pakeisti norinčiu ir galinčiu maištininku. Tačiau gelbėtojai dažniausiai tikslingai orientuojasi į žemesniuosius visuomenės sluoksnius, ir siūlo globėjišką įvaizdį be jį lydinčios kompetencijos, kaip šeimininko atveju.

Jie apsimetinėja, kad nepriklauso elitui, ir siūlo greitus bei labai supaprastintus sprendimus, dažnai – konstruodami nesamas arba gerokai dramatizuodami realias problemas. Jie taip pat mėgsta šou elementus ir bando sužavėti šalininkus, nors ne visada įstengia nuslėpti iš pranašumo jausmo kylantį niekinamą požiūrį – gelbėtojui nieko nereiškia bravūriškai leistis sraigtasparniu prie pat jo laukiančių žmonių arba mėtyti miniai ledus, saldainius ar kitokias pigias gėrybes su pažadu, kad vėliau bus daugiau.

Tai nėra lengva, tačiau maištininką nuo gelbėtojo galima mėginti atskirti, mintyse sugretinus Vytautą Landsbergį ir Rolandą Paksą. Nors V. Landsbergis kartais kaltinamas dėl pernelyg sužadintų visuomenės vilčių, vis dėlto sunku populizmą primesti tokiam nesuprastam, o ir pernelyg nebandžiusiam savęs paaiškinti, politikui. R. Paksas, priešingai, net šlovės apogėjuje nesistengė savęs pateikti visuomenės intelektualiniam elitui priimtinoje šviesoje, o gal ir paprasčiausiai negalėjo to padaryti. Esminis instrumentas jo arsenale buvo žaidimas masių emocijomis, tuo pat metu gana paradoksaliai derinant visų nuolat skriaudžiamo „kankinio“ ir „tvirtos rankos“ mitus. „Jis tikrai nėra technokratas, jis atstovavo daugiau emocinei, o ne racionaliajai, nuostatai, – apie nušalintąjį prezidentą sakė politologas L. Bielinis. – Būtent tai ir signalizavo šūkis „Tvarka bus“ – kad štai aš ateisiu į valdžią ir sutvarkysiu jūsų problemas.“

Nors gelbėtojas, kaip ir maištininkas, visuomenėje gali išprovokuoti karštas diskusijas ir nesutarimus, pamatinis jo tikslas vis dėlto yra išlikti valdžioje, todėl atitinkamai ir jo išgyvenimo instinktas bei noras įsiteikti rinkėjams – gerokai stipresnis. Tiesa, neseniai įsitikinome, kad tokioje šalyje kaip JAV, kur prezidentu galima tapti ir nelaimėjus visuotinio balsavimo, gali išryškėti maištininko bei gelbėtojo hibridai. D. Trumpui ne taip svarbu apeliuoti į rinkėjų daugumos emocijas, nes jam svarbiausia maksimaliai mobilizuoti savo šalininkus – net ir visą šalį draskančių nesutarimų kaina.

Mesijus atpažinti gali būti sunku, nes ne visada aišku, kur kaukė, o kur – nuoširdus, nesunaikinamas įsitikinimas savo teisumu.

Tam, kad gelbėtojo misija pavyktų, jis turi pademonstruoti ryškią charizmą ir kuo ilgiau nenusibosti. Pasitaiko ir ypatingi atvejai – gelbėtojai, kurie dar ir patys nuoširdžiai įtiki savo misija išgelbėti miestą, šalį ar pasaulį. Tiesa, tokius mesijus atpažinti gali būti sunku, nes ne visada aišku, kur kaukė, o kur – nuoširdus, nesunaikinamas įsitikinimas savo teisumu. Tik jie patys gali pasakyti.

Lietuvoje: Rolandas Paksas, Viktoras Uspaskichas, Ramūnas Karbauskis

Pasaulyje: Viktoras Orbanás, Lechas ir Jarosławas Kaczyńskiai, Donaldas Trumpa

Valdovas

Žvelgdami į artėjančius rinkimus, negalime ignoruoti virš jų pakibusio šešėlio, kurį meta nueinanti vadovė. Daliai Grybauskaitei artėjant prie antrosios kadencijos prezidento poste pabaigos, jau daugmaž akivaizdu, kad niekam nepavyks prilygti jos spinduliuotam iš anksto nulemto nugalėtojo įvaizdžiui.

2009 m. jai pavyko laimėti prezidento rinkimus pirmajame ture, daugiau nei 56 proc. punktais aplenkus artimiausią konkurentą. Nors tokio įspūdingo pasiekimo D. Grybauskaitei 2014 m. pakartoti nepavyko, faktiškai niekas neabejojo galutiniu jos triumfu. Išėjusi sovietinę ir europinę biurokratines mokyklas, ši talentinga administratorė atrodė gimusi valdyti.

Kol kas vienintelė Lietuvos istorijoje šalies vadovė moteris daugeliu klausimų, ypač susijusių su vertybėmis, buvo pabrėžtinai pragmatiška ir vengė užimti prieštaringų vertinimų galinčias sulaukti pozicijas. Tačiau kartu D. Grybauskaitė nevengė demonstruoti kietos rankos įvaizdžio, norėjo paminklu pagerbti diktatorių Antaną Smetoną bei reguliariai kartojo pažadus išgelbėti šalį nuo oligarchų – kol valdžią Seime bei Vyriausybėje paėmė politiko kaukę užsidėjęs oligarchas. „Prezidentė atrodė stipri tol, kol Seimas buvo labai fragmentuotas“, – pabrėžė L. Bielinis.

Gerai žinoma, kad D. Grybauskaitė kruopščiai saugo asmeninį gyvenimą, mėgsta suderintus žurnalistų klausimus, irzliai reaguoja atsidūrusi nepažįstamoje teritorijoje – pavyzdžiui, kai kas nors drįsta jai prieštarauti – ir yra linkusi vengti spontaniško bendravimo su rinkėjais. Iki šiol stebėtinai mažai žinome apie jos pasaulėžiūrą, ir telieka konstatuoti, kad užsienyje sakytų kalbų apie moterų lyderystę bei gautų tarptautinių apdovanojimų nelydėjo pastangos siekti platesnio masto permainų Lietuvoje, ko galima būtų tikėtis iš tikros politinės lyderės.

Savotiškas paradoksas, kad toks iš pažiūros nuo „paprasto žmogaus“ nutolęs politikas sugebėjo užkariauti ir iki pat antrosios kadencijos pabaigos išlaikyti daugumos rinkėjų simpatijas. D. Grybauskaitės sėkmę greičiausiai užtikrino jos stabilumas ir gebėjimas išgyventi audringus periodus, ką bene geriausiai parodė jos dviprasmiška, tačiau, kaip paaiškėjo, efektyvi laikysena Garliavos įvykių laikotarpiu. Tuo ji kažkiek primena gerą pažįstamą, politinio išgyvenimo specialistę Vokietijos kanclerę Angelą Merkel, kuri, tiesa, demonstruoja mažiau autokratinių polinkių ir gimtinėje yra meiliai vadinama mutti (mamyte) – neįsivaizduojamas dalykas D. Grybauskaitės atveju.

Gali būti, kad kito valdovo ar valdovės Lietuvai dar reikės palaukti. Ir tas nebūtinai yra blogai, turint galvoje per pasaulį besiritančią autoritarinių tendencijų bangą.

Lietuvos prezidentės mokėjimas susikurti ir išlaikyti šaltos, griežtos, bet teisingos valdovės įvaizdį dar ilgai liks kelrodžiu kitiems Lietuvos politikams, galintiems pasigirti bent kiek panašiu asmeninių savybių rinkiniu. Tačiau sunku rasti tokį potencialų kandidatą į prezidentus, kuris atrodytų pakankamai kompetentingas ir darbštus, tačiau kartu griežtas, rūstus ar net negailestingas, o taip pat gebantis prisitaikyti ir nenuvilti rinkėjų, kad galėtų lygiuotis į D. Grybauskaitę. Gali būti, kad kito valdovo ar valdovės Lietuvai dar reikės palaukti. Ir tas nebūtinai yra blogai, turint galvoje per pasaulį besiritančią autoritarinių tendencijų bangą.

Lietuvoje: Antanas Smetona, Dalia Grybauskaitė

Pasaulyje: Benjaminas Netanyahu, Recepas Tayyipas Erdoğanas, Vladimiras Putinas

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų