(Scanpix nuotr.)

Kas kaip moka, tas taip šoka

Kas kaip moka, tas taip šoka

Valstybė visiškai nekontroliuoja, kaip dėstomas lytinis švietimas. Mokinių žinias dažnai lemia ne mokytojų profesionalumas, bet įsitikinimai ar prietarai.

Dauguma mokinių sutiks: viskas priklauso nuo mokytojo. Bėda ta, kad tai, geriau ar prasčiau lietuvių kalbos mokytoja išdėsto Salomėją Nėrį, gyvenimo fundamentaliai nekeičia. Tačiau įdiegtas pasibjaurėjimas homoseksualais ar ant lytinių santykių užlipinta gėdos etiketė moksleivio gyvenimą gali pakreipti visai kitaip nei to, kuris laiku ir visapusiškai dalyvavo diskusijoje apie lytiškumą.

Dvi mokytojos – dvi programos

Būtent tokioje nelygioje situacijoje šiandien yra Lietuvos moksleiviai. Ir tai niekam ne paslaptis. „Nu jau čia apie tuos gėjus gali parvažiavusi nepradėti skleisti demagogijos“, – tokios kolegos replikos susilaukė vienos Šiaulių gimnazijos mokytoja Kristina Muraškienė, grįžusi iš mokymų, skirtų Sveikatos, lytiškumo ugdymo bei rengimo šeimai (SLURŠ) bendrosios programos įgyvendinimui. Nepaisydama to, biologė kibo į darbus – pritaikydama mokymuose pateiktą metodinę medžiagą, ėmė dėstyti lytinės sveikatos temas, kurios pagal 2016 m. programą turi būti integruojamos į visus mokykloje dėstomus dalykus.

„Neturiu jokių papildomų valandų, bet, matydama tame prasmę, nuvagiu, sakykime, nuo kokio augalų dauginimosi – daugiau dėmesio skiriame abortams, lytiškai plintančioms ligoms, psichologiniams lytiškumo aspektams. Vaikai nusipelno pokalbio su mokytojais. Bent aš vesdama pamokas noriu, kad kiekvienas iš jų turėtų teisę apsispręsti, kad nebijotų pasisakyti apie problemas“, – aiškino mokytoja. Ji džiaugėsi, kad pasijutę saugūs mokiniai vis dažniau prieina ir klausia su sveikata susijusių klausimų, kurių nedrįsta užduoti tėvams.

Akmenėje tikybą dėstanti Judita Zilienė ne mažiau entuziastingai pasakojo apie savo darbą – tik šis gerokai skyrėsi nuo biologės pavyzdžio. 70 gimnazijos vienuoliktokų išklausė paskaitą apie šeimos vertybes, nuo kurių šiandien tolstame, skaistumą kaip dovaną vienas kitam, susilaikymo būtinybę iki aštuoniolikos. Šios nuostatos mažai ką bendro turi su universaliu informavimu apie lytinę sveikatą.

Abi šios mokytojos yra atsakingos už tos pačios programos koordinavimą savo mokyklose – taigi ne vien savo pamokas. Kyla pagrįstų abejonių, ar mokiniai gauna vienodą švietimą. Tačiau nuoseklumo ieškoti neverta – ne tik dėl to, jog programa yra prieštaringa ir neaiški, bet ir dėl to, kad jos įgyvendinimas iš esmės paliktas pačios mokyklos reikalu.

„Švietimo sistemoje siekiama įdiegti pasitikėjimo kultūrą, tikintis, kad kiekviena mokykla, kiekviena savivaldybė imsis atsakomybės už bendrųjų programų įgyvendinimą joms tinkamiausiu būdu“, – tokį atsakymą pateikė Ugdymo plėtotės centras (UPC), atsakingas už mokytojų kompetencijų tobulinimą, IQ redakcijai paklausus, ar vyko vertinimas, kaip mokytojams sekasi įgyvendinti programą.

Ši pasitikėjimo kultūra brangiai kainuoja. Pernai kilęs skandalas Telšių mokykloje, kai mokytoja aiškino gėjus esant kanibalais, visai ne išskirtinis – pagal tyrėjų atliekamas apklausas, mokytojai ryškiai linkę į homofobiją, ir net jei programoje šiuo atžvilgiu nuostatos yra visiškai nedviprasmės, moksleiviai purto galvas: informacija pamokose priklauso nuo jas vedančiojo įsitikinimų.

Biologijos mokytojų asociacijos pirmininko pavaduotojas Romas Darafėjus nedvejojo: ne kiekvienas gali laisvai ir objektyviai pateikti programos nuostatas. Anot jo, viską išspręstų atskira lytiškumo ugdymo pamoka, dėstoma profesionalo.

Tiesa, mokyklos ir dabar gali kviestis specialistus iš šalies. Švietimo ir mokslo viceministras Gražvydas Kazakevičius atsiųstame komentare teigė, kad kai kurias temas geriau galėtų pristatyti sveikatos biuro darbuotojai ar nevyriausybinių organizacijų atstovai: „Mokyklos bendruomenė pirmiausia turi susitarti, kaip šią programą įgyvendins, kas būtų svarbu būtent tos konkrečios mokyklos mokiniams.“

Realybėje taip tik atkartojamas tas pats motyvas: klasėse lankosi tie, kas atitinka tų mokyklų lytiškumo ugdymo koordinatorių supratimą. Vieni mokiniai informaciją gauna iš katalikiškų šeimos centrų atstovų, kiti – iš jaunų gydytojų, savo iniciatyva rengiančių mokslu grįstas paskaitas apie lytiškumą juos priimti sutinkančiose mokyklose.

Lietuvos medicinos studentų asociacijos (LiMSA) komiteto, organizuojančio šias pamokas, pirmininkės Ievos Berankytės teigimu, ugdymo turinys, atsižvelgiant į nekonkrečias programos rekomendacijas, galiausiai nusprendžiamas švietimo įstaigos ar jos darbuotojų. „Tai skatina objektyvumo trūkumą ir informacijos nutylėjimą“, – pripažino medikė.

Tokiam požiūriui pritarė ir Lietuvos moksleivių sąjungos prezidentė Raminta Matulytė: esminė kliūtis, siekiant sėkmingai įgyvendinti programą, yra jos integralumas. Nors tarpdisciplininio dėstymo idėja graži, realybėje dažniausiai integruojamos temos „pametamos“, dėstomos paviršutiniškai ir pagal mokytojo įsitikinimus.

Tačiau siekiant geros lytinės sveikatos lytiškumą rekomenduojama vertinti kaip žmogaus visumos integralią dalį. „Jei turime atskirą pamoką, kurią veda specialistas, kaip integruosime lytiškumą žmogaus gyvenime, išgyvendinsime tą įsisenėjusią stigmą? Šios temos nereikėtų vengti, atvirkščiai. Aš įsivaizduoju net kaip literatūros pamokoje galime nagrinėti meilės, santykių temas“, – pastebėjo psichoterapeutas Dainius Jakučionis.

Mokytoja K. Muraškienė sutinka: vienas specialistas neišdėstys visos programos. Bet ar besiryžtančių ją integruoti mokytojų daug? „Tiesiai šviesiai – mažai“, – pripažino pedagogė.

Valstybe, kur tu?

Pirminė kliūtis yra ne įsitikinimai, o nepatogumas. Tam, kad mokytojai imtų atvirai ir objektyviai kalbėti apie lytiškumą, patys turi išsivaduoti nuo stigmos ir gauti kokybišką mokymą, mano žmogaus teisių ugdymo lektorė Vilma Gabrieliūtė.

Tam, kad mokytojai imtų objektyviai kalbėti apie lytiškumą, patys turi gauti kokybišką mokymą.

Banalu – norint, kad mokiniai gautų kokybišką informaciją, reikia investuoti į mokytojus. Metodinė medžiaga padeda ir programos nuostatas sudėlioti į vietas. Kadangi Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja dėstyti maksimaliai įtraukiant mokinius ir leidžiant kalbėti jiems, vien formato pakeitimas galėtų turėti milžinišką poveikį ir turiniui, ir atmosferai klasėje. Jei pamokoje nėra laiko mokytojo prezentacijai, dingsta ir jo išskirtinės teisės – o gal pareigos? – į savo nuostatų dėstymą. Vyksta pokalbis.

Tačiau kol kas oficialus metodinis leidinys tėra parengtas pradinukams, o K. Muraškienės minimi SLURŠ programos mokymai vyko vos du kartus. Nors programa turi būti įgyvendinama jau metus, šalyje kol kas tėra 60 tam pasirengusių specialistų – jei vienkartinius kursus galėtume vadinti pasirengimu. Ne visiems jų užteko pakeisti požiūriui: per 40 akademinių valandų sunku pakeisti įsisenėjusius stereotipus, dar sunkiau laikytis naujų išmoktų metodų grįžus į mokyklos gyvenimą.

Tiesa, mokytojų kvalifikacijos tobulinimo programas Lietuvoje vykdo ne tik UPC. Yra 76 akredituoti švietimo centrai. O juose galioja „svarbiausia ‒ kažką daryti“ tipo taisyklės. Daro dažniausiai interesų ir įsitikinimų grupės, ne specialistai.

Rugpjūtį paviešinta mokymų medžiaga, kurią norintiems patobulėti lytiškumo ugdymo srityje už 28 eurus siūlė akredituota mokytojų kvalifikacijos kėlimą organizuojanti viešoji įstaiga „Švietimo tinklas“, iliustruoja situaciją itin iškalbingai. Mokymų skaidrės ne tik rėmėsi privačiais įsitikinimais, bet apskritai prasilenkė su tikrove. Daugiausia ten užsiimta kritika visapusiškam lytiškumo ugdymui, o ne tuo, kas svarbu sužinoti jaunuoliams. Anot edukologės V. Gabrieliūtės, dauguma siūlomų kompetencijų kėlimo mokymų šioje srityje yra labiau žalojantys, nei suteikia naudos, nes lytiškumo ugdymo kokybės priežiūra nėra aiški.

(Švietimo ir mokslo ministerijos nuotr.)

ŠMM didelio susirūpinimo nejaučia. Viceminstras G. Kazakevičius pripažino, kad tiek UPC, tiek mokytojai atsiliepia apie kvalifikacijos tobulinimo programų stygių, bet ar tokios planuojamos – neaišku. Mokytojams padės nebent greitai turintis pasirodyti metodinis leidinys apie paauglių grupės lytinį ugdymą. Požiūris aplaidus: viceministro teigimu, pedagogams programa pažįstama iš ankstesnės, 2007 m. paruoštos Rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo programos. Tačiau ji buvo tipinė katalikiška rengimo šeimai programa. Neaišku, ar ministerija pati supranta, kad ir nežymų, bet esminį progresyvų skirtumą tarp 2007 ir 2016 m. programų.

Programa iki 2020 m. bus visiškai integruota į atnaujintas bendrąsias programas. Vadinasi, dabar tarp skirtingų dalykų plaukiojančios nuostatos bus galutinai jiems priskirtos. Ar užteks ryžto apie jas objektyviai kalbėti? Bent kol kas viskas – pavienių mokytojų rankose. Palaikymo progresui galėtų duoti visuomenė – iniciatyvą jau parodė Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkų kolektyvas, šviežiai parengęs preciziškai ir moksliškai žmogaus lytiškumą aiškinančią mokytojų kvalifikacijos kėlimo programą. Žinoma, lieka klausimas, ar be valstybės demonstruojamos lyderystės įmanomas realus pokytis.

Galiausiai, pažymys už (ne)išmoktas pamokas visais atvejais bus rašomas ne klasėje, o gyvenime. Nėščių vienišų paauglių vienetais.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų