Vyčio Snarskio pieš.

Valstybės reikalas: vakuumas lytiškumo ugdymo klausimais užsipildo abejotinos vertės informacija

Valstybės reikalas: vakuumas lytiškumo ugdymo klausimais užsipildo abejotinos vertės informacija

Lytinis švietimas mokyklose dažnai palydimas įtarumu ar net pasipriešinimu. Tačiau lytinis raštingumas užtikrintų Lietuvos vaikų teises ir padėtų visuomenei ištrūkti iš gėdos ir prievartos gniaužtų.

Vaiko teisių apsaugos konvencijoje įtvirtinta vaikų teisė gauti teisingą informaciją visais klausimais, įskaitant ir lytinės sveikatos. „Kiekvieną kartą, kai Lietuva atsiskaito Ženevoje už konvencijos įgyvendinimą, Jungtinių Tautų (JT) Vaiko teisių komitetas reiškia susirūpinimą šiais dalykais, ir vis rekomenduoja, kad vaikai mokyklose gautų tinkamą lytinį švietimą. Deja, Lietuva tos rekomendacijos iki šiol nepaiso, taip grubiai pažeisdama vaikų teises“, – apgailestavo vaikų ir paauglių psichiatras Dainius Pūras, trejus metus buvęs JT Vaiko teisių komiteto nariu.

Aplink „viską, kas žemiau bambos“, kaip įvardijo psichiatras, įsisenėjusi gėda, prietarai ir moralinės normos lytiškumą paverčia arba neliečiama, arba uždrausta sritimi. Abiem atvejais lytinis gyvenimas ir apsikeitimas informacija apie jį vyksta šešėlyje – o turbūt kiekvienas sutiks, kad tamsoje klaidą padaryti lengviau.

Išvogta vaikystė

Kasmet Lietuvos ligonines pasiekia bent keletas gimdyvių, nesulaukusių nė 15 metų. 2014 m. tokių buvo 11, 2016 m. – šešios. Kiek vyresnėms, tačiau net vidurinio išsilavinimo dar neįgijusioms 15–17 m. paauglėms 2016 m. gimusių vaikų skaičius buvo beveik toks pat, kaip šešis kartus daugiau gyventojų turinčiuose Nyderlanduose. „Lietuvoje paauglių nėštumų skaičius yra 3–4 kartus didesnis nei Vakarų šalyse, į kurias norėtume lygiuotis“, – teigė reprodukcinės sveikatos ekspertė, Šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos asociacijos vadovė Esmeralda Kuliešytė.

Vaikų, gimstančių tūkstančiui 15–19 m. merginų, rodiklis Lietuvo-je siekia 12, kai visapusiško lytinio švietimo programą įgyvendinančiuose Nyderlanduose – neviršija 3.

Vaikų susilaukiančios paauglės dažniausiai tampa vienišomis motinomis – o tai reiškia, patenka į padidintos skurdo rizikos grupę.

Vaikų susilaukiančios paauglės dažniausiai tampa vienišomis motinomis – o tai reiškia, patenka į padidintos skurdo rizikos grupę. Net ir baigusias mokyklą, ilgalaikiuose santykiuose esančias poras neplanuotas nėštumas dažnai paveikia neigiamai. „Moterys ateina prislėgtos didžiulės kaltės, įtampos dėl griūvančios įsivaizduojamos ateities. Tai yra vyro ir moters partnerystės patikrinimas. Matome, kad ta partnerystė neretai nutrūksta – paliekama moters sprendimui, daryk ką nori“, – neslėpė Vilniaus universiteto profesorė, gydytoja akušerė-ginekologė Žana Bumbulienė, greitai pradėsianti eiti Europos vaikų ir paauglių ginekologijos draugijos (EURAPAG) prezidentės pareigas.

Tiesa, abortų skaičius nuo pat nepriklausomybės pradžios nuosekliai mažėjo. Tačiau šis postūmis greičiau susijęs su didėjusiu jaunimo užimtumu bei gerėjusia gyvenimo kokybe negu informuotumu apie reprodukcinę sveikatą ir brandžiu šeimos planavimu.

„Paslaugos šioje srityje nesikeičia nuo nepriklausomybės pradžios, – apgailestavo E. Kuliešytė. – Nėra tokių centrų, kuriuose žmogus, būdamas sveikas, galėtų pasitarti dėl šeimos planavimo. Nekompensuojama didelė dalis paslaugų – nei tyrimai dėl lytiškai plintančių infekcijų (LPI), nei kontracepcija. Tai padaro moteris labai pažeidžiamas. Aišku, nėra ką ir kalbėti, kad trūksta lytinio švietimo, kuris leistų prevencija užsiimti pačiam žmogui.“

Neraštingumas bado akis

Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro (ULAC) duomenimis, per pastaruosius penkerius metus Lietuvoje užregistruoti 3762 LPI – sifilio, gonorėjos, chlamidiozės – atvejai, iš kurių pusė teko 15–29 metų amžiaus jaunuoliams. 35 jų buvo nepilnamečiai. Nors ŽIV infekcija dažniau susijusi su švirkščiamųjų narkotikų vartojimu, iš 2016 m. užregistruotų 207 susirgimų 88 buvo perduoti lytiniu būdu.

Ypač didelį nerimą kelia chlamidiozė. Šia dažniausiai Lietuvoje registruojama LPI jaunimo sergamumas yra 3 kartus didesnis nei bendros populiacijos, ir, palyginti su 2013 m., išaugo 53 proc. – atitinkamai nuo 27,8 iki 42,6 atvejo 100 tūkst. gyventojų.

Manoma, kad realus sergamumas šia infekcija, kaip ir kitomis LPI, didesnis, nei oficialiai registruojama. Tai yra ir viena dažniausių infekcinių ligų Europoje. „Chlamidiozė dažnai yra besimptomė ir žmogui net nekyla įtarimų – tačiau laiku nediagnozuota ilgainiui moterims ji sukelia nevaisingumą, – sakė Lietuvos privačių akušerių-ginekologų draugijos pirmininkė gydytoja Violeta Jonaitienė. – Infekcija gali pasireikšti vos vienu kitu šlapimo pūslės uždegimu, todėl visoms užsiminusioms apie tokius simptomus rekomenduoju tą tyrimą ir puse atvejų randu šią ligą.“
Skaudžių pasekmių daugeliu atvejų būtų galima išvengti elementariu būdu – naudojant prezervatyvus, kurie gali reikšmingai sumažinti LPI perdavimo riziką.

Deja, kas elementaru, nebūtinai savaime suprantama. 2014 m. ULAC užsakymu atlikta šalies gyventojų apklausa atskleidė šokiruojančias lytinio raštingumo spragas. „Stokojama žinių, kokiais būdais užsikrečiama LPI, kokiomis aplinkybėmis tikimybė užsikrėsti išauga, kokios gali būti pasekmės. Nerimą kelia tai, kad dalis gyventojų klaidingai mano, jog hormoninė kontracepcija, spermicidai, nutrauktas lytinis aktas ar apsiprausimas po lytinio akto gali apsaugoti nuo lytiškai plintančių infekcijų“, – teigė ULAC gydytoja, ŽIV/LPI ir hepatitų stebėsenos skyriaus vedėja Irma Čaplinskienė.

Apie 40 proc. ULAC apklausos dalyvių manė, kad pastovaus lytinio partnerio turėjimas juos visiškai apsaugo nuo LPI, tačiau sergamumo statistika rodo, kad dėl šios priežasties tampa pažeidžiamos moterys: jų užsikrėtimo šaltinis dažniausiai yra sutuoktinis ar sugyventinis. 79 proc. gyventojų paskutinių lytinių santykių metu sakė nenaudoję prezervatyvo, greičiausiai pasitikėdami turimu partneriu. Pirmųjų lytinių santykių metu prezervatyvą naudojo vos ketvirtadalis.

Tiesa, jaunimo grupėje situacija geresnė: pirmųjų lytinių santykių metu prezervatyvą naudojo 63,6 proc. 15–29 m. respondentų. Vilniaus gimnazistų apklausos rodo, kad nuolat besisaugančių lytiškai aktyvių jaunuolių skaičius siekia 55 proc. Už pažangą turėtume dėkoti internetui: 70 proc. jaunuolių būtent jį nurodo kaip pagrindinį informacijos šaltinį. Kas trečiam juo tampa draugai.

O mokytojus ir dėstytojus kaip informacijos šaltinį įvardijo tik 15 proc. jaunimo. Ne dėl to, kad nebūtų poreikio su jais kalbėtis: 2015 m. ULAC organizuotoje apklausoje į klausimą „Kaip jūs manote, ar reikalingas lytinis švietimas mokyklose?“ beveik 9 iš dešimties atsakė „taip“.

Nenuostabu – mokykloje reprodukcinės sveikatos tema, nors teoriškai visada turėjo skyrių biologijos vadovėlyje, daugelio prisimenama dviem žodžiais: „Pasiskaitykite namie“. Pirmoji lytiškumo klausimais šviesti turėjusi atskira programa priimta 2007 m., tačiau, būdama neprivaloma, praktiškai įgyvendinama nebuvo – gal ir mokinių laimei, kadangi, specialistų nuomone, prieštaravo Pasaulio sveikatos organizacijos bei JT rekomendacijoms. Po dešimties metų atnaujinta programa išlieka integracinio pobūdžio ir abejotino efektyvumo.

Ne vien reprodukcija

Ekspertai pabrėžia: su lytiškumu susijusi sveikata – visapusiškos žmogaus gerovės dalis. „Žmogus yra fizinių, emocinių, kognityvinių procesų ir socialinių poveikių visuma, nuo to neatsiejama ir reprodukcinė sveikata bei lytiškumas, – teigė psichologė Alina Martinkutė. – Lytiškumo tema vis dar neretai suprantama kaip antraeilė, tačiau tai psichinei sveikatai žalinga, nes jai visų pirma reikalinga, kad žmogus gerai pažintų save, įsisąmonintų savo poreikius ir gebėtų atrasti būdus tinkamai juos patenkinti.“

Anot gydytojo psichoterapeuto, lytiškumo ugdymo lektoriaus Dainiaus Jakučionio, lytiškumas yra bendro savęs ir kitų suvokimo dalis, kurios nevalia atsieti nuo ugdymo proceso: „Žmonės yra lytiški, jie seksualūs. Jei tai yra tabu, gėda, o paauglys patiria kažką, ko negali įvardyti, susikuria erdvė klaidingiems įsitikinimams apie savo poreikius, norus, iš to kyla problemos.“

Tačiau dažniausiai paaugliai neranda nei žodžių, nei saugios diskusinės erdvės jiems išreikšti. Vakuumas lytiškumo ugdymo klausimais užsipildo abejotinos vertės, atsitiktinai jauną žmogų pasiekiančia informacija, kuri dažnai persunkta stereotipais. „Dauguma paauglių, deja, žino, kas yra pornografija“, – sakė D. Jakučionis, dvejus su puse metų reguliariai vesdavęs lytiškumo ugdymo pamokas Vilniaus miesto mokyklose. Pasak psichoterapeuto, pornografija daro didelę įtaką vaikinų požiūriui: „Nors dar nėra turėję lytinių santykių, jie jau turi kažkokį vaizdinį – o tai labai žalinga. Tiek dėl to, kad tas santykis pornografijoje yra suvaidintas, tiek dėl to, kad dažniausiai ten moteris yra naudojama kaip vyro daiktas.“

Dauguma paauglių, deja, žino, kas yra pornografija, ir ji daro didelę įtaką vaikinų požiūriui.

Tokiu būdu formuojasi stereotipinis požiūris į kūną ir santykius. Gydytojai savo kabinetuose kasdien sulaukia jaunų vyrų su psichogeninėmis lytinėmis disfunkcijomis, kurios, pasak R. Adomaičio, dažniausiai susijusios su iškreiptu normos suvokimu, merginos vis dažniau serga valgymo sutrikimais.

Taip atveriame vartus ir nelygybei: vieniems pasiseks gauti pagarbių tarpusavio santykių pavyzdžius ir tokius susikurti patiems, kiti nugrims į įsisenėjusius lyčių stereotipus. Gal net neturės progos pasirinkti partnerio – žinių apie savo teises bei grėsmes trūkumas dar prieš suaugant įvels į užsuktą ratą: neplanuotas nėštumas neleis įgyti visapusiško išsilavinimo ir kvalifikacijos, moteris, o kartu ir jos vaikas, taps priklausomi nuo aplinkinių.

„Lytiškumas neturi universalios visiems tinkamos raiškos – lytinių tapatybių yra tiek, kiek ir žmonių, tik, deja, egzistuojant lytiškumo tabu, sunku surasti savąją, – kalbėjo A. Martinkutė. – Jei apie tai nekalbame, mūsų psichinę savijautą programuoja prietarai ir stereotipiniai supratimai apie tai, kas mūsų kultūroje suprantama kaip „tinkamas“ ar „netinkamas“ lytinis elgesys ar lytinė tapatybė. Nepažinęs savo seksualinių poreikių, žmogus lengvai pasiduoda visuomenėje paplitusiems standartams pagal nutylėjimą, kaip derėtų elgtis. Pavyzdžiui, moteris nuolankiai pasiduoda seksualinei vyro prievartai santuokoje, o vyras jaučia spaudimą elgtis kaip mačo ir užkariauti moteris, nes kitaip abejojama jo vyriškumu, nors galbūt jo seksualinis potraukis nėra stiprus arba jis yra homoseksualus.“

Ypač ankštai normatyviniame paveiksle jaučiasi ne heteroseksualios orientacijos asmenys. 2016 m. ES pagrindinių teisių agentūros (PTA) duomenimis, visuomenės nariai gali turėti prietarų, kad homoseksualumas yra liga, kuria galima užsikrėsti, o visų profesinių grupių atstovai yra menkai informuoti ir mažai žino apie LGBT (lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transseksualų) poreikius.

Visgi problema prasideda mokyklose ir ten yra jautriausia: negaudami informacijos apie orientacijų įvairovę, moksleiviai lengvai pasiduoda patyčioms. „Su patyčiomis dėl lyties ar seksualinės orientacijos susiduria 85 proc. tiek heteroseksualių, tiek kitos orientacijos moksleivių, o tai parodo, kaip mažai yra kalbama šiomis temomis, kiek nedaug dėmesio skiriama atpažinti toksinėms lyčių vaidmenų normoms“, – sakė žmogaus teisių ugdymo lektorė Vilma Gabrieliūtė. Tarp homoseksualių moksleivių vargiai rasime su patyčiomis nesusidūrusį.

Tai lemia emocinį stresą, o kartais ir depresiją. „Neduok Dieve, kiek kitokios orientacijos žmogui reikia psichologinės pagalbos dabartinės mokyklos aplinkoje, – neslėpė mokytojas, Biologijos mokytojų asociacijos pirmininko pavaduotojas Romas Darafėjus. – Juk būna net savižudybių atvejų.“

Problemų šaknys

„Kad lytinė sveikata būtų gera, būtinas pozityvus ir pagarbus požiūris į lytiškumą, kitaip seksualumą, bei lytinius santykius, taip pat jie turi teikti malonumą ir būti saugūs, laisvi nuo bet kokios prievartos ir diskriminacijos“, – pabrėžė psichiatras D. Pūras. Visų pirma, tinkamas lytinis švietimas reikalingas apsaugai nuo smurto lyties pagrindu.

Remiantis ES PTA 2014 m. duomenimis, kas antra lietuvė draugų ar šeimos rate žinojo nuo smurto kenčiančią moterį – tai buvo bene aukščiausias rodiklis visoje Bendrijoje. Tiesa, 2016 m. Eurobarometro apklausoje apie tokią situaciją sakė žinoję jau tik 23 proc. visų gyventojų, nors ir su tokiu rodikliu išlikome pirmūnai – prieš mus rikiavosi tik Šiaurės šalys ir Nyderlandai. Tačiau lietuvių smurto identifikavimas labai skiriasi nuo šių šalių, o kartais ir visų europiečių vertinimo: esame vienintelė šalis, kurioje trečdalis piliečių laikosi nuomonės, kad partnerio (-ės) vertimas seksualiai santykiauti nėra neteisėtas, arba kad neleidimas partneriui (-ei) turėti pinigų, mobiliojo ryšio priemonių ar dokumentų konfiskavimas neturėtų būti draudžiamas. 45 proc. lietuvių mano, kad partnerio smurtas prieš moterį yra jos pačios išprovokuotas – čia blogiau pasirodo tik latviai.

Šalies gyventojams trūksta ne vien žinių reprodukcinės sveikatos srityje, bet ir socialinio sąmoningumo, susijusio su lytiškumu. Greičiausiai dėl to didelė dalis smurto artimoje aplinkoje atvejų prieš moteris ir mergaites lieka šešėlyje – prievarta, tuo pačiu reiškianti vyrų agresiją, normalizuota. Netgi pačių moterų. Higienos instituto 2012 m. atlikto tyrimo metu apklaustos moterys, kurios po ilgamečio intymaus partnerio smurtavimo kreipėsi pagalbos, sakė, kad norą palikti smurtautoją sustabdė tokios priežastys kaip tikėjimas, kad intymus partneris pasikeis (60 proc.), ar noras išsaugoti šeimą dėl vaikų (56 proc.). Dar po trečdalį moterų nurodė, kad nebūtų turėjusios, kur eiti, taip pat baimę, kad partneris keršys, ir apskritai nežinojimą, kaip tokiu atveju elgtis.

Du penktadaliai moterų „išoriškai laimingoje“, kaip apibūdinta pačiame tyrime, aukštesnės klasės šeimoje smurtą kentėjo vidutiniškai 14,5 metų, dalis taip sulaukė ir našlystės.

Seksualinis smurtas ir priekabiavimas – vienas iš pūlinių, kurių Lietuvos visuomenė dar neatvėrė, tačiau ugdyti kartą, kuri šių problemų atsikratys, galime jau dabar. „Paaugliui berniukui dažnai knieti pastumti, paliesti mergaitę, būtinai patempti ją už plaukų. Tokiais atvejais reikia pasikalbėti, kodėl jiems norisi to, suprasti, kad tai yra tam tikra lytiškumo išraiška. Tačiau svarbu kalbėtis ir su mergaitėmis, ar jos nori to. Jei ne – reikėtų gerbti jų norą ir asmeninę erdvę“, – kalbėjo D. Jakučionis.

A. Martinkutės teigimu, kaip ir su emocijomis, taip ir su seksualine sritimi, galime kontroliuoti tik tai, ką suprantame ir pažįstame: „Žmonės, kurie nuo mažumės buvo mokomi nuneigti savo seksualinius poreikius ar impulsus, ir suaugę gali nesuprasti, kokie jie, ir kaip tinkamai, be skriaudos sau ar kitiems, juos patenkinti.“

Kai kuriuos dalykus reikia aptarti netgi ne mokyklose, o jau darželyje – pavyzdžiui, kad tavo kūnas priklauso tik tau.

Be to, tinkamas lytinis švietimas gali padėti išvengti seksualinio smurto apraiškų ir vaikystėje. Tai turėtų prasidėti nuo supratimo apie savo neliečiamumą ir savarankiškumą. „Kai kuriuos dalykus reikia aptarti netgi ne mokyklose, o jau darželyje – pavyzdžiui, kad tavo kūnas priklauso tik tau ir niekas neturi teisės kaip nors juo naudotis“, – sakė vaikų ir paauglių psichiatras D. Pūras.

Vaiko teisių apsaugos skyrių (VTAS) duomenimis, pernai užfiksuoti 5625 atvejai, kada iš viso galimai nukentėjo 4995 vaikai. 141 atvejis buvo seksualinio pobūdžio – du kartus daugiau nei užpernai. „Rodiklių pokyčiams įtakos turėjo su vaiko teisių apsauga susijusių teisės aktų pakeitimai“, – IQ atsiųstame pranešime teigė tarnybos atstovė spaudai Vaiva Arnašė. 2017 m. vasario 14 d. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme atsiradusios pataisos apibrėžė smurto prieš vaiką formas, taip, panašu, įgalindamos veikti ir padėdamos traukti smurto atvejus iš šešėlio.

„Lytinio švietimo svarba yra akivaizdi bet kuriam mąstančiam žmogui, – nukerta D. Pūras. – Tačiau ši sritis tampa ideologinės politinės kovos išnaudojimo objektu.“ Pašnekovas apgailestavo, kad visuomenės imlumas tradicionalistiniams naratyvams bei homofobija užkerta kelius vaiko teisei gauti informaciją ir būti sveikam: „Ši vaiko teisė turi būti įgyvendinama mokykloje – gerai pasirengus, profesionaliai ir atsakingai. Tik tokiu būdu valstybė gali tinkamai atlikti savo pareigą piliečiams, kad jie taptų lytiškai raštingi.“

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų