(Pauliaus Peleckio nuotr.)

Sutikę Žmogų, Tautą ir Dievą

Sutikę Žmogų, Tautą ir Dievą

Pranciškus išvyko, o mes likome. Likome kiekvienas su savo tikėjimu ar netikėjimu, pasiėmę iš popiežiaus vizito tiek, kiek mums šią akimirką reikia arba kiek pajėgiame priimti.

Naivu būtų tikėtis, kad visi išgirs ir supras popiežiaus skleidžiamą susitaikymo, atjautos ir visuotinės bendrystės žinią – šį savaitgalį, jei kas negirdėjote, mūsų šalyje pasitaikė ir girto smurto artimoje aplinkoje, ir net žmogžudysčių. Tokia niūri Lietuvos kasdienybė, neišsisklaidžiusi net ir tuo metu, kai rugsėjo dangus neigė sinoptikų prognozes. Niekas kitas jos negali nušviesti, tik mes patys.

Simboliška, kad popiežiaus paskyroje socialiniame tinkle „Instagram“ apsilankymą Lietuvoje atspindi nuotrauka, kurios centre – kukliai besišypsanti mergaitė. Ta pati, kurią emigracijoje seniai gyvenanti vienos žymios dainos atlikėja paniekinamai sulygino su UFO – esą net nežemiškos būtybės geriau atrodytų su tautiniais drabužiais. Ta pati, kurią savaitgalį be kaltės su purvais maišė tie Lietuvos internautai, kurie labiau už viską, regis, brangina atsitiktinį sutapimą, kad gimė šviesios odos, ir nesuka sau galvos dėl to, jog po ja klesti tamsios mintys.

Ne tokia buvo popiežiaus Pranciškaus žinia Lietuvai ir pasauliui. „Kadangi Jėzaus atvaizdas kaip antspaudas žymi kiekvieno žmogaus širdį, kiekvienas vyras ir kiekviena moteris suteikia mums galimybę sutikti Dievą“ – toks komentaras užbaigia ir apibendrina minėtą nuotrauką.

Dar ryškesnis, nes geriau matomas masėms, popiežiaus atsakymas „kraujo ir garbės“ mitologijos adeptams buvo jo laikysena viso vizito metu. Šv. Mišias Kaune užbaigė ne tik nuotaikingas palinkėjimas lietuvių kalba, bet ir raginimas prisiminti istorinę tragediją – Vilniaus geto likvidavimą prieš 75 metus. Sugrįžęs į Lietuvos sostinę, Romos vyskupas pirmiausia nulenkė galvą prie kuklaus paminklo gete kalėjusioms aukoms, ir tik po to atidavė duoklę nukentėjusiems nuo sovietinių represijų.

Savo paskutinėje kalboje, kurią pasakė jo prie buvusių KGB rūmų, o ne buvusio geto teritorijoje laukusiai miniai, popiežius Pranciškus meldė, kad Lietuva būtų „vilties švyturiu“ ir „veiklios atminties žeme“, kuri nuolat atnaujintų įsipareigojimą „kovai prieš bet kokią neteisybę“, skatintų siekius ginti „visų žmonių, ypač bejėgių ir pažeidžiamųjų, teises“ bei mokytų „sutaikinimo ir skirtingumų harmonijos“.

Pontifikas, kaip jam ir priklauso, Lietuvoje ėmėsi statyti tiltus – ir ne tik tarp Rytų ir Vakarų, ką daugelis išgirdo, bet ir tarp skaudžios praeities, įtemptos dabarties ir neaiškios ateities, kas yra gerokai svarbiau traumuotoje ir nepagijusioje visuomenėje.

Popiežius atvyko su universalia tolerancijos žinia, kuri Lietuvos kontekste įgauna labai konkrečius pavidalus ir kuriai negali likti abejingas net ir šių eilučių autorius – tikėjimo dovanos stokojantis agnostikas.

Kažkada seniai pradėję skirstyti ir graduoti aukas pagal tautinę priklausomybę, mes vis dar nerandame išėjimo iš patogios pozicijos, kad „mūsų“ yra vien aukos, o štai budeliai – „visų kitų“. Pamažu mokydamiesi priimti Holokaustą kaip istorinį faktą, mes vis dar bijome paversti jį tikra, mūsų dabarties žingsnius lemiančia pamoka. Privačiai ir viešai toleruodami rasizmą bei ksenofobiją, mes atsisakome matyti, kaip tai vis iš naujo atima iš mūsų ateitį.

Todėl nepakanka vien džiaugtis, kad popiežius Pranciškus palinkėjo Lietuvai būti „vilties švyturiu“. Norėdami, kad šie žodžiai taptų realybe, turime rasti stiprybės dabartyje kurti teisingesnę, pagarba grindžiamą ir iš praeities klaidų besimokančią visuomenę.

Nors atvirumas ir gebėjimas priimti „kitokius“ – ne vien odos spalva, bet ir fiziniais ar protiniais gebėjimais, gimtąja kalba, tikėjimu ar lytine orientacija – žmones ir pasiremti jų talentais neateis per naktį, mes neturime kitos išeities. Jie yra čia, greta mūsų ir su mumis, ir niekur nedings. Jie jau seniai yra mūsų daugiabučių kiemų aikštelių, vaikų darželių, mokyklų ir darboviečių realybė. Jie vaikšto ar važinėja su mumis tomis pačiomis gatvėmis ir dalijasi su mumis – taigi ir vienas su kitu – tais pačiais rūpesčiais ir vargais.

Kiekviename iš jų slypi mūsų Žmogus, mūsų Tauta ir mūsų Dievas. Dažniau būkime tie, kurie juos sutinka.

Jūsų komentaras

Rodyti daugiau
Daugiau leidinio naujienų