Indrės Šerpytytės instaliacija (Andrejs Strokins nuotr.)

Sava ir simpatiška: nauji įspūdžiai, asmeninės patirtys ir maršrutai po Rygą

Sava ir simpatiška: nauji įspūdžiai, asmeninės patirtys ir maršrutai po Rygą

Tirpstančio sniego arba žydinčios pievos garsai, povandeninių gyvūnų seksas, čečėnų tremtinių tyla, avių portretų galerija, kvapų laboratorija, Venesuelos tropikų trobelė ir vietinio euroremonto pavyzdys. Nauji įspūdžiai, asmeninės patirtys ir maršrutai po Rygą. Taip, turiu jums gerą savaitgalio planą.

Rygos tarptautinė šiuolaikinio meno bienalė RIBOCA1 – geografiškai mums artimiausias taškas, kuriame galima iki soties prisiragauti šiuolaikinio meno. Maža to, kitaip nei Venecijos, Berlyno, Stambulo ir kitos garsios bienalės, šioji mums daug artimesnė ir temomis bei menininkais.

Šis renginys – pirmasis. Bet ne tik dėl to jis buvo lauktas su smalsumu ir šiokia tokia įtampa. Tai neinstitucinis renginys, organizuojamas tik privačiomis lėšomis. Bienalės įkūrėja ir komisarė – rusų ir lietuvių kilmės Agnija Mirgorodskaja, o pagrindinis finansuotojas – jos tėvas, Rusijos verslininkas Genadijus Mirgorodskis. Suprantamos abejonės – kiek profesionaliai bus organizuojama, ar turiniui nedarys įtakos finansavimo šaltinis. Neabejoju, kad organizatoriai ir kuratoriai šią įtampą jautė. Rezultatas – visais atžvilgiais draugiška žiūrovui, įdomi, tačiau ir labai atsargi bienalė. Skaidri koncepcija, vizualūs ir interaktyvūs darbai skirti ne meno profesionalams, o gerokai platesniam publikos ratui.

Rezultatas – visais atžvilgiais draugiška žiūrovui, įdomi, tačiau ir labai atsargi bienalė.

RIBOCA1 nori patikti. Ji nenori provokuoti. Negali sakyti, kad nėra kūrinių aktualiais klausimais – tiek karo Ukrainoje, tiek pabėgėlių ar „Brexit“ temų neatsisakyta, tačiau apie jas kalbama kuo ramiau. Nuosaikus bienalės charakteris užkoduotas ir jos pavadinime: „Viskas buvo amžina, kol išvis nebebuvo“ (Everything Was Forever, Until It Was No More). Jis pasiskolintas iš antropologo Aleksejaus Jurčako knygos tuo pačiu pavadinimu. Nors frazė sukurta kalbant apie Sovietų Sąjungą, ji puikiai tinka ir dabarčiai. Bienalėje kalbama apie įvairiausias permainas (istorines, politines, socialines, technologines, privačias), išgyvenamas šiandien. Tiesa, Baltijos šalių istorija nėra ignoruojama, kaip ir vietiniai menininkai.

Sava bienalė

Bienalės kuratorė Katerina Gregos, klausiama, kam reikalinga dar viena bienalė, teigė matanti prasmę renginio įvietinime. Tai yra, visų pirma renginys turi būti aktualus miestui ir jo gyventojams, paskui – regionui, ir galiausiai – tarptautiniu mastu. Šią nuostatą atitinka ir pasirinktų menininkų sąrašas. Čia dalyvauja 99 menininkai ir 10 meno kolektyvų, iš viso rodoma 113 kūrinių, kurių beveik pusė buvo sukurta specialiai šiai bienalei. Beveik trečdalis dalyvių – iš Baltijos šalių, tarp jų – 6 lietuviai. Atitinkamai įvietinsiu šį savo tekstą ir atskirai apžvelgsiu lietuvių darbus.

Neapseita be garsiojo Jono Meko (g. 1922). Sovietų Sąjungos byrėjimą jis stebėjo Niujorke, per televizorių, ir filmavo tai, ką matė. Po 20 metų medžiaga įgavo papildomų prasmių – šiandien jau sunkiai įsivaizduojame svarbesnių įvykių nušvietimą be interneto. Pasak J. Meko, darbas gali būti žiūrimas ir kaip klasikinė graikų drama, kurioje vienos mažos tautos valia keičia tautų likimus.

Teemu Korpela instaliacijos fragmentas (Andrejs Strokins nuotr.)

Visiškai kitokia menininkės Emilijos Škarnulytės (g. 1987) videoinstaliacija, kurioje – vaizdai iš neutrinų observatorijos Japonijoje, tamsiosios medžiagos (antimatter) laboratorijos ir Didžiojo hadronų priešpriešinių srautų greitintuvo CERN laboratorijoje. Prieš akis lėtai slenkantys paslaptingi vaizdiniai veikia kaip meditacija apie tai, kas sunkiai suvokiama ir tuo pat metu – yra neatsiejama mūsų gyvenimo dalis, tegu ir nematoma plika akimi.

Kaip visada meditatyvus ir Žilvinas Landzbergas (g. 1979), beje, dalyvausiantis ir šių metų San Paulo bienalėje Brazilijoje. Erdviose buvusios gamyklos patalpose jis pristato elegantišką instaliaciją, kurią siūlo traktuoti abstrakčiai, kaip piešinį erdvėje. Indrės Šerpytytės (g. 1983) instaliacija, priešingai, kupina pasakojimų. Išslaptinus KGB archyvus, ji susirado pastatų, kuriuose buvo įsikūrusios sovietų slaptosios tarnybos, adresus. Tada juos fotografavo, o paskui užsakė medžio drožėjui sukurti nedidelius šių pastatų modelius. NKVD, MVD, MGB, KGB – visas kambarys pilnas lentynų, kuriose išrikiuoti mediniai namukai: mediniai ir mūriniai, paprastučiai ir primenantys dvarus. Suvenyrus primenantys namukai šiandien netekę grėsmės, nors jų kiekis priverčia jaustis nejaukiai.

Augusto Serapino (g. 1990) instaliacija „Okupantas“ užima du apleistus seno buto kambarius. Pirmasis kambarys atrodo menininko nepaliestas, o antrame yra betoninė pirmojo kambario reprodukcija. Į repliką įeiti negalima, belieka tik apžiūrėti paviršių ir galvoti apie tai, kiek mes galime suprasti apie kambarį iš labai tikslios jo replikos, kiek – apie istoriją iš knygų, o apie gyvenimą – iš prisiminimų. Taip pat bienalėje rasite ir jau garsiu tapusį Julijono Urbono (g. 1981) kūrinį „Eutanazijos kalneliai“ (2010). Tai – hipotetinė eutanazijos mašina, panaši į greituosius kalnelius. Paskutinioji kelionė septyniomis vis didėjančiomis kilpomis truktų 3 minutes. Per jas žmogus patirtų euforiją, vėliau – baimę, galiausiai prarandama sąmonė ir mirštama. Dėl suprantamų priežasčių pateikiamas tik nedidelis projekto maketas, nors menininkas įsitikinęs, kad įgyvendinus jį, jis funkcionuotų, kaip numatyta.

Maršrutai – 8 erdvės

Šie ir daugiau kaip 100 kitų kūrinių eksponuojami aštuoniose bienalės erdvėse. Internetiniame bienalės puslapyje rigabienial.com pateiktas ne tik jų sąrašas, bet ir siūlomas maršrutas. Galima laikytis jo, arba vieną dieną skirti miesto centre esantiems objektams, o antrą – sėsti į automobilį ir aplankyti atokesnes erdves.

Pagrindinė bienalės erdvė – buvęs Latvijos universiteto biologijos fakulteto pastatas. 1898 m. pastatytame didžiuliame pastate Rygos centre šiandien glaudžiasi trys muziejai: zoologijos, chemijos istorijos ir botanikos, ir dar lieka apsčiai erdvės, kurios panaudojimo būdų miestas kol kas nerado. Minėtieji muziejai beviltiškai senamadiški ir gana skurdūs, tačiau bienalės metu jie gerokai gyvesni, ypač – zoologijos muziejaus erdvės, kurias menininkas panardino į akliną tamsą, o žiūrovas eksponatus apžiūrinėja pasišviesdamas prožektoriumi. Buvusioje mokslo erdvėje rodomi daugeliu atveju su mokslu, technologijomis susiję darbai.

Emilijos Škarnulytės instaliacija

Ne mažiau įdomi erdvė – šalimais esantis garsaus latvių mecenato Kristaps’o Morbergs’o (1844–1928) prašmatnus butas, kuriame išlikę ne tik dailūs vitražai ir lipdiniai, bet ir pirmasis dušas Rygoje. Šioje erdvėje didelė dalis kūrinių skirta postsovietinei temai, o žvelgiant plačiau – istorinėms permainoms, jų liudininkams ir vėlesnėms interpretacijoms. Spėčiau, kad ši erdvė sunkiausiai įkandama žiūrovui ne iš mūsų regiono, tačiau mums – priešingai, nereikia nieko aiškinti nei apie euroremontą, nei apie trėmimus, nei apie Talino džiazo festivalį, galima prisiminti, permąstyti per naują ar papildyti savo žinias.

Ne mažiau įdomi erdvė – garsaus mecenato Kristaps’o Morbergs’o prašmatnus butas, kuriame išlikę ne tik dailūs vitražai ir lipdiniai, bet ir pirmasis dušas Rygoje.

Taip pat miesto centre esančios buvusio „Laimos“ fabriko erdvės – didžiulės ir labiausiai iš visų panašios į tipiškas šiuolaikinio meno erdves. Jose vyraujanti tema – greitis, mūsų dienoms būdinga akceleracija, pakeliama ne kiekvienam. Čia ir minėtieji eutanazijos kalneliai, ir vandenyno dugnu einančių interneto kabelių nuotraukos, ir didžiulė instaliacija, kurioje iš kolonėlių girdimos pirmosios eilutės elektroninių laiškų, pradedamų nuo įvairiausių atsiprašymų. Kai nustos imti šiurpas pagalvojus apie savuosius, galima pasirinkti idėjų būsimiems savo laiškams.

Ne mažiau įdomu buvo aplankyti būsimą meno centrą „Zuzeum“ – buvusią gamyklą, kurios erdvėse po rekonstrukcijos įsikurs privatus kolekcininkų Zuzans šiuolaikinio meno muziejus. Šioje erdvėje kūrinių kiek mažiau, o bene įspūdingiausios čia – žiūrovą tiesiog fiziškai veikiančios menininko Hanso Rosenströmo garso instaliacijos.

Kiek tolėliau nuo centro esančiame industriniame rajone buvo įsikūręs tekstilės fabrikas „Bolševička“. Didžiulėse apleistose erdvėse – keli didesni meno objektai ir vakarais veikiantis egzotiškas baras. Palyginus nedaug kūrinių ir industrinėje uosto teritorijoje Andrejsala, kur bienalės darbų galima rasti sename laive, dviejuose sandėliuose ir aplink juos esančioje teritorijoje. Ir desertas pabaigai – kaip banga išsilenkusi Jūrmalos „Dubulti“ traukinių stotis. Joje vos keletas kūrinių, visi jie dedikuoti šiandien į paraštes nustumtoms juslėms – kvapui, skoniui, garsui ir lietimui.

Pavyzdžiai atkurtų kvapų, tvyrančių konkrečiame Jūrmalos taške skirtingais metų ir paros laikais, „gėlių restorano“ vitrina, su konkrečiais augalais ir receptais, instaliacija, kur teks nusiauti batus, gultis ant vandens čiužinio ir žiūrint aukštyn stebėti vaizdus iš jūrų liežuvių, aštuonkojų, jūrų žvaigždžių ir kitų gyvūnų seksualinio gyvenimo.

Galvojančius vykti perspėsiu, kad vienos dienos viskam apžiūrėti neužteks, o dvi dienos bus pats tas nenuobodžiam, bet ir ne pernelyg intensyviam meno maršrutui. Planuojant kelionę pravers informacija bienalės tinklalapyje, parodose patogu naudotis specialia pogramėle išmaniesiems. Nemėgstantys telefonų gali nusipirkti ar pasiskolinti katalogą, o dar labiau tingintys ‒ patykoti čia nuolat organizuojamų turų. Rygos bienalei rūpi žiūrovas. Gal ji kiek koketiška, tačiau iš kūrinių parinkimo ir organizacijos galima jausti, kad nori prisivilioti žiūrovą, kuris vis dar bijo šiuolaikinio meno. Tikiuosi, jai pavyks, ir po dvejų metų sulauksime antrosios dalies.

Rygos bienalė RIBOCA1 veiks iki spalio 28 d.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų