Dovanų arklys

Dovanų arklys

Ar žodis „dovana“ stebuklingai legitimizuoja bet kokią iniciatyvą? Ar jis automatiškai išjungia bet kokius funkcionalumo, estetikos, poreikio ir apskritai sveikos nuovokos kriterijus?

Ar dovanotam arkliui vis dar į dantis nežiūrima? Net jei to arklio neturime kur dėti, nemokame jo prižiūrėti, neturime pinigų jam išlaikyti? Ar dovanos sąvoka vis dar mus – lyg amžiną skurdo ir deficito visuomenę – veikia kaip narkotikas?

Nesinorėtų į šiuos kiek hiperbolizuojančius klausimus atsakyti teigiamai, bet tendencijos rodo būtent tai. Dar nenutilo skandalas dėl Lukiškių aikštės paminklo konkurso ir dovanojamo Vyčio, o jau buvo prabilta apie naują kitų dovanotojų iniciatyvą – milžinišką koplytstulpį prie Seimo. Minimi simboliai ir erdvės – jautrūs, juose susikryžiuoja, regis, nesutaikomai skirtingi žvilgsniai į istorinės atminties išsaugojimo ir įprasminimo būdus, atskiesti nemenka asmeninių patirčių, ambicijų ir nepasitenkinimo doze. Nieko asmeniško, bet galbūt čia ir nepataikė paminklo Lukiškių aikštėje konkursą laimėjęs ir vėliau dėl to lyg nusikaltėlis daug kartų teisintis turėjęs Andrius Labašauskas? Jei jis būtų pavadinęs savo „partizanų bunkerį“ dovana Lietuvai, gal visuomenėje ji būtų sutikta be pasipriešinimo?

Jei A. Labašauskas būtų pavadinęs savo „partizanų bunkerį“ dovana Lietuvai, gal visuomenėje ji būtų sutikta be pasipriešinimo?

Čia, žinoma, ironizuoju. Bet stebint dovanotojų iniciatyvas ir jų keliamas diskusijas kyla klausimas, ar dovanotas arklys kartais netampa Trojos arkliu. Ar kartu su juo į mūsų aikštes, skverus, gatves neįžygiuoja ir visi žmogiškosios komedijos „veikėjai“ – noras įamžinti save, paglostyti savo ego, dar viena eilute papildyti CV, dar viena iniciatyva sustiprinti savo, kaip geradario, įvaizdį.

Žinoma, dovana dovanai nelygi. Beatodairiškai užgniaužti bet kokią iniciatyvą dovanoti būtų taip pat kvaila, kaip ir besąlygiškai priimti visas dovanas. Bet juk pasaulyje yra daugybė pavyzdžių, kaip šį klausimą sprendė miestai, turintys daugiau gyventojų, daugiau pinigų ir daugiau ambicijų. Atitinkamai – daugiau ir dovanų pasiūlymų. Ekspertų rekomendacijos, įsipareigojimas visiškai išlaikyti siūlomą dovaną savo lėšomis – tik kelios iš galiojančių taisyklių. Jos palengvina kelią ir patiems dovanotojams: leidžia iš anksto įvertinti savo iniciatyvos galimybes ir, atitikus keliamus kriterijus, tikėtis skaidraus ir aiškaus sprendimo, užuot klaidžiojus nesutaikomų nuomonių ir užkulisinių žaidimų labirintais.

Galima tik spėlioti, kiek dėl dovanų keliamos įtampos kaltas nacionalinis charakteris. Baimė ir nenoras pasakyti „ačiū, malonu, bet ne“. Juk dovanotojas gali įsižeisti, nutraukti santykius, imti skleisti apkalbas ar net kerštauti ateityje. Vis dėlto privačiame gyvenime šį keistą drovumą įveikėme. Nieko nebestebina būsimi jaunavedžiai, akcentuojantys, kad per savo šventę norėtų gauti banknotų, o ne kažką iš įprasto rinkinio – puodų, paveikslų ir patalynės. Nebe naujiena ir prašymai asmeninių švenčių proga nedovanoti daiktų, bet pervesti lėšų kuriai nors solenizanto palaikomai labdaros organizacijai. Prie kintančio požiūrio į dovanas greitai prisitaikė ir prekybininkai, paruošę kone visų įmanomų prekių ir paslaugų dovanų kuponus. Įvardyti savo poreikius ir prioritetus asmeninėje sferoje išmokome greičiau ir efektyviau nei valstybinėje.

Paradoksalu, bet kultūros ir meno sektoriuje tų poreikių tiek daug, kad paplitusi tradicija dovanoti kokią nors vertikalę miesto ar miestelio aikštei yra tiesiog nesuprantama. Garsus fleitininkas, Nacionalinės premijos laureatas profesorius Algirdas Vizgirda dar 2006 m. viename interviu kalbėjo apie gąsdinančią talentų nutekėjimo tendenciją. Tą patį jis pakartojo ir dabar, po 12 metų, IQ duotame interviu. Neseniai trys jo klasės mokinės – gabios fleitininkės – išvyko iš Lietuvos. Ir, pasak profesoriaus, abejotina, ar jos čia grįš. Matant dabartinius šalies muzikų atlyginimus (pats profesorius uždirba 400 eurų), į šį klausimą galima atsakyti vienareikšmiškai.

Dovanotas paminklas, skulptūra ar koplytstulpis – aiškiai matomas ir apčiuopiamas gerų norų ir jų išraiškos įrodymas. O jaunam menininkui suteikto išsilavinimo, galimybės mokytis iš geriausių pasaulio pedagogų ar realizuoti save čia, Lietuvoje, taip lengvai neparodysi ir neišmatuosi. Miestų ir miestelių aikštės neišnyks kurį laiką ir neapdovanotos naujomis vertikalėmis. Tačiau dovanų labai laukia ir gyvasis Lietuvos turtas – jauni talentingi žmonės. Tik jiems reikia ne paminklų, o kursų, stažuočių, stipendijų, instrumentų, tapybos reikmenų, repeticijų salių. Reikia ne bet kokio, bet būtent jiems skirto dovanoto arklio.

Viktorija Vitkauskaitė yra IQ kultūros redaktorė

Jūsų komentaras

Rodyti daugiau
Daugiau leidinio naujienų