Nežinomas autorius. Steigiamojo Seimo iškilmių momentas. Prie išpuoštų simbolinių vartų stovi Lietuvos Respublikos prezidentas Antanas Smetona (centre), už jo kairėje – ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas, išrinktieji Steigiamojo Seimo nariai ir kiti Lietuvos pareigūnai. Kaunas, 1920 m. gegužės 15 d.

Pirmieji Steigiamojo Seimo metai – valstybės gimimas

Pirmieji Steigiamojo Seimo metai – valstybės gimimas

1920 m. gegužės 15 d. rytas laikinojoje Lietuvos sostinėje Kaune išaušo kiek lietingas. Vis dėlto mieste tvyrojo kaip reta pakili nuotaika – žmonės vieni kitus sveikino išrinkus pirmąjį nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos Steigiamąjį Seimą. Tądien šis susirinko į pirmą posėdį.

Pakili ir džiaugsminga visuotinė nuotaika neturėtų stebinti – prieš mėnesį vykusiuose rinkimuose dalyvavo net 90 procentų visų šią teisę turinčių piliečių. Visą dieną vyko iškilmingi renginiai, o vakare viename gražiausių laikinosios sostinės pastatų – tuomečiuose Kauno miesto teatro rūmuose, vėliau tapusiuose Valstybiniu muzikiniu teatru – darbą pradėjo 112 Seimo narių. Garbė pirmininkauti posėdžiui suteikta vyriausiajai jo narei – rašytojai ir žinomai visuomenės veikėjai Gabrielei Petkevičaitei-Bitei, tuo metu buvusiai viso labo 59-erių. Jauniausias Seimo narys Juozas Skyrius buvo sulaukęs vos 23 metų.

Praėjus kelioms dienoms nuo šio reikšmingo įvykio, laikraščio „Darbininkas“ puslapiuose vaizdžiai atkurta tos dienos atmosfera: „Kaunas puikiai išpuoštas. Namų durys ir langai žolynais ir vainikais apkaišyti. Gatvių kryžkelėse iškilmingi vartai, iš namų, bokštų nuolat tautinės vėliavos plevėsuoja. Iškabyti spalvoti raidėmis Steig. Seimui sveikinti kaspinai vėjo pučiami plevėsuoja. Nors lytinga diena, aukštumoj drąsiai, lyg paukščių galiūnas erelis, skraido padebesiais Lietuvos aeroplanas. Visi be išimties švenčia. Krautuvės, viešosios įstaigos kietai… Iš ryto visose bažnyčiose eina pamaldos. Skamba maldai Kauno katedros varpelis. Įgulos bažnyčioje įvairios organizacijos aukoja Visagaliui savo troškimus. Visoj Lietuvoj meldžiasi žmonės, sulaukę amžiais trokšto Steig. Seimo.“

Veikla karo sąlygomis

Darbą pradėjusiame Steigiamajame Seime dominavo Lietuvos krikščionių demokratų blokas, rinkimuose gavęs 59 vietas. Šį sudarė Lietuvos krikščionių demokratų ir Lietuvos darbo federacijos partijos kartu su Lietuvos ūkininkų sąjunga. Antroji didžiausia frakcija buvo Valstiečių liaudininkų blokas, turėjęs 29 vietas. Dar 14-a atiteko Lietuvos socialdemokratų partijai. Kiek mažiau gavo Žydų demokratinis susivienijimas, Lenkų centrinis rinkimų komitetas, vieną vietą – Lietuvos vokiečių komitetas. Slaptu balsavimu nuolatiniu pirmininku išrinktas Aleksandras Stulginskis.

Egidijus Malakauskas. Lietuvos Respublikos Steigiamojo Seimo pirmininkas, einąs valstybės prezidento pareigas Aleksandras Stulginskis. Kaunas, XX a. 3 deš.

Kai Seimas nedelsdamas turėjo imtis svarbiausių valstybės reformų ir iš naujo sukurti teisinę bazę – Lietuvoje tebegalioję carinės Rusijos imperijos įstatymai demokratija grindžiamai valstybei visiškai netiko, – teko atlaikyti dar vieną iššūkį. Praėjus vos keliems mėnesiams nuo pirmojo posėdžio, spalį, Vilnių užėmė Lucjano Żeligowskio legionai. Čia nesustoję jie nužygiavo gilyn į Lietuvos teritoriją.

Susiklosčiusi situacija prilyginta karo veiksmams. Nutarta, kad tokiomis sudėtingomis aplinkybėmis Steigiamasis Seimas turi sprendimus priimti daug greičiau ir efektyviau, nes įprastos įstatymų priėmimo procedūros pernelyg ilgos, o parlamentarų skaičius – per didelis. Jau tą patį mėnesį rasta nestandartinė išeitis. Vos iš septynių Steigiamojo Seimo narių sudarytas Mažasis Seimas, kuris turėjo rūpintis įstatymų priėmimu tol, kol vyks kovos su Lenkija. Nors Mažojo Seimo stenogramos (jei tokių būta) neišlikusios, neabejotina, kad toks sprendimas pasiteisino. Mažasis Seimas, surengęs 45 posėdžius ir juose priėmęs 25 įstatymus, dirbo efektyviai ir iš tiesų atliko reikšmingus bei skubius reikalus.

Vos iš septynių Steigiamojo Seimo narių sudarytas Mažasis Seimas, kuris turėjo rūpintis įstatymų priėmimu tol, kol vyks kovos su Lenkija.

Dalis priimtų įstatymų buvo susiję su nepaprastosiomis karo sąlygomis (pavyzdžiui, numatytos bausmės už dezertyravimą, karinių medžiagų, įrenginių grobstymą, įvestas laikinas prekybos suvaržymas pasieniuose), o likusi reglamentavo įvairias visuomenės ir valstybės gyvenimo sritis. Paminėtini įstatymai dėl savivaldybių įgaliojimų ar netgi sąlygų naudotis telefonu.

Nestabili situacija

Po Lietuvai sėkmingų mūšių ties Širvintomis ir Giedraičiais 1921 m. sausio 17 d. Steigiamojo Seimo pirmininkas A. Stulginskis jau sveikino į įprastinius posėdžius susirinkusius parlamentarus. Tiesa, ne visus. Tylos minute pagerbtas kovose žuvęs vienas Steigiamojo Seimo narys – karininkas Antanas Matulaitis.

Posėdžių atmosferą apibendrino Juozas Vailokaitis konstatuodamas: „Mes pailsę nuo karo, norėtume ramumo, norėtume taikos, norėtume rast galimybės pareiti prie ramaus savo krašto atstatymo.“ Beje, jis buvo vienas turtingiausių tarpukario Lietuvos žmonių, didelę dalį asmeninių lėšų aukojęs labdarai ir valstybei atkurti po karo. Kartu su broliu J. Vailokaitis netgi skyrė 25 tūkst. litų Klaipėdos krašto prisijungimui prie Lietuvos finansuoti. Išties daugelis Steigiamojo Seimo narių buvo neeilinės asmenybės, tuo sudėtingu laikotarpiu dirbusios ypač atsakingai ir pasiaukojamai.

Nežinomas autorius. Rinkimų į Lietuvos Respublikos Steigiamąjį Seimą dieną Šederne (dabar – Šėderė, Daugpilio r., Latvija) balsuoja Lietuvos kariuomenės 3-iojo pėstininkų pulko kariai. 1920 m. balandžio 14–15 d.

Pirmajame posėdyje ministras pirmininkas Kazys Grinius išsamiai apžvelgė tuometę politinę situaciją. Didžiulį nusivylimą ir kiek pesimistines nuotaikas kėlė tai, kad Lietuva vis dar nebuvo pripažinta de jure. Taip pat pabrėžta, kad žvalgyba susekė nelegaliai platinamus komunistų leidinius, raginančius „nuversti dabartinę tvarką ir įvesti Tarybų valdžią su proletariato diktatūra“. Toliau konstatuota, kad situacija tik blogėja, nes neseniai rastas sandėlis, kuriama būta „15 pūdų raudonosios literatūros, 3 dėžės sprogstamosios medžiagos, kelios dešimtys naujų neužpildytų Lietuvos pasų, rankinių granatų ir daug susirašinėjimų“. Niekas neabejojo, kad šalyje veikiančios komunistų organizacijos naudojasi palankiai susiklosčiusiomis aplinkybėmis ir suaktyvino veiklą. Esant tokiai nestabiliai situacijai reikėjo apsišarvuoti kantrybe ir toliau spręsti opiausias valstybės problemas.

Kai visko trūko

Pasibaigus karo veiksmams, susitelkta į vidaus gyvenimo klausimus. Žemės reformos įstatymas ir toliau pirmaisiais Steigiamojo Seimo metais išliko prioritetinė sritis. Po karo valstybėje buvo daug apleistų, nenaudojamų ar prastai naudojamų dvarų kartu su jiems priklausančiais milžiniškais žemės sklypais. Juose gausiai dirbę darbininkai neteko ir gyvenamosios vietos, ir pastovių pajamų. Nuspręsta, kad tuos dvarus, kurie nebuvo „asmeninių savininkų“ naudojami, reikia perduoti valstybei, kad ši ją išnuomotų palikdama galimybę ateityje žmonėms žemę išsipirkti. Pirmiausia sklypai buvo skiriami iš karinės tarnybos grįžusiems savanoriams, po to – bežemiams ir mažažemiams. Stenogramose pažymima, kad vien 1920 m. buvo išskaidyti 95 dvarai, iš jų sukurta 1440 naujų žemės sklypų.

Fotoateljė „Menas“. Lietuvos Steigiamojo Seimo nariai prie paminklo „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“ Kauno Karo muziejaus sodelyje. 1922 m.

Nors Steigiamąjį Seimą sudarė išties skirtingų ideologijų asmenys, atstovaujantys įvairiems socialiniams sluoksniams ir anaiptol ne visuomet suderinamų įsitikinimų, dėl esminių klausimų susitarta gana sklandžiai. Nors batalijų ir aštresnių žodžių neišvengta, Seimo narius jungė bendras siekis atkurti stiprią ir klestinčią Lietuvos valstybę.

Nors batalijų ir aštresnių žodžių neišvengta, Seimo narius jungė bendras siekis atkurti stiprią ir klestinčią Lietuvos valstybę.

Dirbti produktyviai tuo metu, kai trūko net elementariausių dalykų, buvo mažų mažiausiai sudėtinga. Pavyzdžiui, viename posėdyje įvardyta, kad policijos pareigūnams (tuomet vadintiems milicininkais) stinga batų ir degalų. Nors didžioji dalis parlamentarų pritarė, kad svarbu stiprinti valstybės aparatą, lėšų skiriant naujų darbuotojų mokymams ir kvalifikacijai kelti, laikinai teko atidėti ir šią idėją. 1921 m. vasario 10 d. posėdyje vidaus reikalų ministras Rapolas Skipitis teigė, kad šiuo metu tenka atsisakyti lėšų milicijos mokymams ir kursams, nes „reikia atsiminti, kad mūsų krašto biudžeto 70 procentų eina vien kariuomenės laikymui“.

Socialiniai klausimai

Pirmaisiais Steigiamojo Seimo metais daug dėmesio skirta socialiniams ir medicinos klausimams. Po karo išaugo našlaičių ir vadinamųjų pavargėlių (neretai tai buvo asmenys, praradę bet kokį pragyvenimo šaltinį ar neturintys gyvenamosios vietos) skaičius. Ne kartą atkreiptas dėmesys, kad šių asmenų grupės šelpimas dar nėra pasiekęs reikiamo lygio. 1921 m. Lietuvoje buvo 40 prieglaudų, kuriose gyveno apie 3 tūkst. vaikų (2017 m., praėjus beveik šimtmečiui, šis skaičius buvo beveik toks pat).

Kelissyk Steigiamajame Seime keltas prostitucijos klausimas, pabrėžiant, kad nėra „atitinkamų darbo namų prostitutėms“.

Kelissyk Steigiamajame Seime keltas prostitucijos klausimas, pabrėžiant, kad nėra „atitinkamų darbo namų prostitutėms“. Ši veikla Lietuvoje buvo legalizuota, o vėliau nustatytos griežtos prostitučių registracijos taisykles. Tokia veikla besiverčiančios moterys su savimi turėjo nešiotis vadinamąją sanitarinę knygelę, kurioje buvo asmens duomenys, nuotrauka ir kita informacija, susijusi su sveikatos būkle. Tokiu būdu norėta sumažinti lytiniu keliu plintančių ligų pavojų, todėl buvo rūpinamasi šių moterų sveikatą nuolat tikrinti.

1921 m. vasarį galiausiai išspręstas dar vienas svarbus klausimas. Visose 28-iose Lietuvos apskrityse patvirtintas medicinos personalo skaičius. Kiekvienai jų teko vos po vieną gydytoją (trys didieji miestai dar papildomai gavo tris etatus), vieną felčerį ir vieną vadinamąjį dezinfektorių.

Nežinomas autorius. Rinkimai į Lietuvos Respublikos Steigiamąjį Seimą Radviliškyje. 1920 m. balandžio 14–15 d.

Didžiausioje valstybinėje Kauno ligoninėje situacija buvo ne ką geresnė. Į šią gydymo įstaigą, galinčią talpinti 200 lovų, paskirtas vos vienas vyresnysis gydytojas, vienas chirurgas konsultantas, trys gydytojai ordinatoriai, vienas rentgenologas, viena skalbinių prižiūrėtoja, šešios skalbėjos, viena šeimininkė, viena siuvėja, vienas šveicorius (durininkas), 13 gailestingųjų seselių, 23 slaugytojos, po vieną katalikų ir stačiatikių kunigą bei keletas kitų pagalbinių darbininkų. Visoje Lietuvoje tuo metu buvo tik du rentgeno aparatai, ir abu priklausė Kauno ligoninei. Beje, jie stovėjo visiškai nenaudojami, mat šalyje ypač trūko rentgenologų ir kitų sričių gydytojų.

Tą patį vasarį Seimo posėdyje paskelbta apie būtinybę mobilizuoti medicinos personalą. Vidaus reikalų ministerijai įvardijus galimas epidemijų grėsmes, vėl teko imtis nestandartinių sprendimų. Mobilizuoti abiejų lyčių gydytojai, felčeriai, gailestingosios seserys, dezinfektoriai, studentai medikai, akušerės, farmacijos specialistai ir odontologai, nesulaukę 50 metų. Besislapstantieji bausti iki 10 tūkst. auksinių bauda arba trimis mėnesiais kalėjimo.

Tai vos keletas pirmaisiais Steigiamojo Seimo metais atliktų darbų. Taip pat buvo sprendžiami valstybės iždo, algų nustatymo, draudimo ir daugelis kitų klausimų. Nors šalyje buvo susiklosčiusi ypač sudėtinga politinė ir ekonominė situacija, įstatymai buvo priimami neįtikimai sklandžiai bei efektyviai. Tai, matyt, lėmė pasiaukojimas, sutarimas ir susiklausymas – pagrindinės vertybės, kuriomis vadovavosi šio Steigiamojo Seimo nariai, sutelkę visas pastangas Lietuvos valstybei atkurti.

Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotraukos.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų