Pixabay nuotr.

Savos tarp savų

Savos tarp savų

Valdyboms Europoje taikomos lyčių kvotos veik nepadidino įmonių veiklos efektyvumo ir ne itin padėjo moterims žemesnėse pakopose

Vasario 2-ąją, vykstant tradicinei Londono vertybinių popierių biržos darbo dienos atidarymo ceremonijai, akcentu tapo 27 pasaulio investuotojų pagerbimas už tai, kad prisiekė ištikimybę vadinamajam 30 procentų klubui, kurio tikslas – būtent tokia moterų dalis viso pasaulio įmonių valdybose. Matant, kaip klubas plečiasi, regis, norinčiųjų netrūksta. Prie jo prisijungė milžinės „BlackRock“, „J.P. Morgan Asset Management“ bei „Standard Life“ ir jos balsuoja prieš valdybas, kurios neskiria daugiau moterų.

Beveik visoje Vakarų Europoje šių veiksmų imtasi po dešimties vyriausybių spaudimo metų. 2008 m. Norvegija nurodė, kad biržoje kotiruojamos įmonės privalo bent 40 proc. vietų valdybose skirti moterims, kitaip gresia paleidimas. Per penketą paskesnių metų panašias 30–40 proc. kvotas įvedė daugiau kaip tuzinas šalių. Belgijoje, Prancūzijoje ir Italijoje nurodymo nesilaikančioms bendrovėms taip pat gresia bauda, paleidimas arba draudimas mokėti esamiems valdybos nariams. Vokietija, Ispanija ir Nyderlandai nusprendė neskirti griežtų kvotų ir sankcijų netaiko. Jungtinės Karalystės pasirinktas variantas – gairės.

Įmonės puolė vykdyti nurodymus. Kai kuriose šalyse moterų dalis didelių įmonių valdybose nuo 2007 m. išaugo 4–5 kartus (žr. grafiką). Net Jungtinėje Karalystėje 2017 m. ši dalis pasiekė 27 proc., o prieš dešimt metų buvo daugiau kaip perpus mažesnė. Žinoma, kontroversijų neišvengta. Norvegijoje kai kurios įmonės nusprendė verčiau atsiimti akcijas iš biržos, negu laikytis reikalavimo. Tikėtina, kad ir kitose rinkose buvo tas pats. Prancūzijoje rinkų reguliuotojas pavardijo kai kurių bendrovių naudotas apėjimo strategijas, pavyzdžiui, sumažinti valdybos narių skaičių, kad išaugtų moterų dalis. Pasklidus idėjai, verslo lyderiai protestavo visose šalyse. Buvęs Prancūzijos lęšių gamintojos „Essilor“ vadovas Xavier Fontanetas citavo Charles’į de Gaulle’į, teigusį, kad tas negali įsakinėti, kam neteko paklusti – jis norėjo pasakyti, kad moterims dažnai trūksta vadovavimo patirties, būtinos geram valdybos nariui.

Prieštaraujant taip pat argumentuota, kad tinkamų moterų pasirinkimas toks nedidelis, kad tarp valdybų tektų pasiskirstyti vos keletui tų pačių moterų, pramintų „auksiniais sijonais“. Atrankos komitetai nerimavo, kad į valdybas teks priimti narius, kuriems rimtai trūks kvalifikacijos.

Per dešimt metų po kelią praskynusio Norvegijos žingsnio blogiausios baimės neišsipildė. Imkime nerimą dėl „auksinių sijonų“. Per daug valdybų vienam žmogui – tikrai sunku, pripažįsta Richardas Haydenas iš Londono investicinės bendrovės „TowerBrook“. Bet netrūksta ir darbu perkrautų vyrų. Paslaugas akcininkams teikiančios įmonės ISS tyrimų padalinio „ISS Analytics“ duomenimis, Europos STOXX 600 bendrovėse, kurios dažniausiai dirba kvotas įvedusiose rinkose, 19 proc. valdybose esančių moterų priklauso bent trims. Bet ir tarp vyrų tokių yra 15 proc.

Realybe netapo ir grėsmė, kad profesionalus teks pakeisti tik dėl akių pasamdytomis moterimis. Prieš pat Prancūzijai priimant kvotų įstatymą, prancūzų prabangos prekių grupė LVMH į valdybą priėmė buvusio prezidento sutuoktinę Bernadette Chirac, motyvuodama tuo, kad ji lankosi mados šou. Tačiau visos keturios vėliau valdyboje atsidūrusios moterys buvo dirbusios valdyboje arba vadovavusios įmonei. Ištyrus Italijoje nustatytą 33 proc. kvotą (įstatymas, kuriuo ji buvo įvesta, per keletą artimiausių metų baigs galioti) paaiškėjo, kad didžiausių įmonių valdybose dirbančios moterys vidutiniškai dažniau nei tos, kurios dirbo prieš įvedant kvotas, turi diplomą ir yra įgijusios profesinę kvalifikaciją.

Kitais atžvilgiais rezultatai buvo prieštaringi. Daug naujų valdybų narių yra jaunesni, todėl jų darbo valdybose ar vadovaujant įmonei patirtis – mažesnė, arba jos iš viso nėra, sako Lisa Barlow, dirbanti Paryžiaus vadovų paieškos įmonėje „Egon Zehnder“. Italijoje, Prancūzijoje ir kitose šalyse buvo moterų, kurios lankė specialius valdybų narių asociacijų surengtus kursus, kad pasirengtų darbui. Vokietijoje dėl kvalifikuotų moterų trūkumo padaugėjo stebėtojų tarybose dirbančių užsieniečių (valdyboms kvotos čia kol kas neįvestos). Bernhardas Stehfestas iš Vokietijos pramonės šakų federacijos teigia, kad gali kilti problemų, nes svetimšaliai ne taip gerai susipažinę su įmonėmis, mažiau išmano Vokietijai aktualius reglamentus.

Nors kvotos nevirto daugelio bijota katastrofa, kol kas jos neatnešė ir vyriausybių žadėtos naudos. Iškėlus kvotų klausimą, šalininkai dažnai išsitraukia momentinius tyrimus, kurie rodo, kad įmonės, kurių valdybose daugiau moterų, gauna didesnę grąžą, rečiau susiduria su sukčiavimu ar akcininkų kivirčais. Bet priežastinį ryšį sunku įrodyti. Galbūt geriau valdomos įmonės turi daugiau galimybių skatinti įvairovę. Tais atvejais, kai tyrimai atliekami ir prieš įvedant kvotas, ir jas jau įvedus, aiškių bendrovių veiklos efektyvumo rezultatų irgi nėra. Kartais poveikis būna teigiamas, kartais – neigiamas, kartais jo išvis nėra.

Įrodymų, kad valdyboje esant daugiau moterų sprendimai priimami kitaip – irgi nėra. JAV ir Jungtinės Karalystės įmonių valdybų senbuvės Lawton Fitt patirtis rodo, kad moterys nebūtinai reiškia tam tikras pažiūras ar valdyboje atlieka nuspėjamą vaidmenį. 2015 m. Prancūzijoje atlikus tyrimą ir apklausus 24 valdybos narius prieita prie išvados, kad šalyje įvedus naująją kvotų sistemą sprendimų priėmimo procesas valdybose pasikeitė. Bet sprendimų esmė – ne, pavyzdžiui, svarstant, ar patvirtinti atleidimus. Nustatyta ir tai, kad procesas pasikeitė ne dėl naujųjų narių lyties, o dėl to, kad naujųjų narių dažniau ateina iš išorės.

Bene labiausiai glumina, kad nesimato, jog kvotos kaip nors būtų padėjusios moterims, dirbančioms žemesnėse įmonių hierarchijos pakopose. Tikėtasi, jos skatins bendroves daugiau moterų skirti eiti aukštesnes pareigas, kad greičiau užsipildytų aukštesnės pakopos. Tai padėtų mažinti darbo užmokesčio atotrūkį tarp vyrų ir moterų.

Tačiau Norvegijoje atlikus tyrimą nustatyta, kad kvotas taikančiose įmonėse tai neturėjo įtakos moterų skaičiui tarp aukštų vadovų. Tik „auksiniai sijonai“ pajuto, kad darbo užmokesčio atotrūkis tarp lyčių sumažėjo. Moterys vadovauja tik 7 proc. didžiausių Norvegijos įmonių. Prancūzijoje – vos 2 proc., palyginti su (vis tiek apgailėtinais) 5 proc. JAV, kur jokių kvotų nėra. Vokietijos įmonių valdybose moterys sudaro tik 6 proc. narių.

Karjeros laiptais kopiančių moterų irgi nepadaugėjo. Konsultacijų bendrovės „Korn Ferry“ duomenimis, Prancūzijoje, Vokietijoje ir Nyderlanduose tik 10–20 proc. aukštų vadovų postų užima moterys, ir pastaraisiais metais jų dalis beveik nekito.

Gal dėl to, kad kvotos nei tapo katastrofa, kokios daugelis tikėjosi, nei sugriovė tvarką, kaip būgštavo vadovai, verslo lyderiai į jas pradėjo žiūrėti palankiau. Kvotas reikia taikyti dar bent dešimt metų, tvirtina italų energetikos milžinės „Enel“ vadovas Francesco Starace. Vokietijos moterų reikalų ministrė pagrasino reikalausianti į valdybas priimti tam tikrą dalį moterų. „30 procentų klubas“ siekia, kad tiek jų eitų vadovaujamas pareigas. Gal kvotų nauda ir neįrodyta, bet, regis, jos niekur nedings.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų