Salonų susitikimams ėmus keltis į viešąsias erdves, populiaria vieta tapo „Konrado“ cukrainė. Kauno apskrities viešosios bibliotekos archyvo nuotr.

Tarpukario Kaunas: saloninė bohema ir maišto elementai

Tarpukario Kaunas: saloninė bohema ir maišto elementai

„Salono“ sąvoka, ir šiuo metu kartais vartojama įvardijant bendrą šeimos bei svečių priėmimo kambarį, XX a. pirmojoje pusėje buvo minima kalbant apie inteligentų, kultūros veikėjų rinkimosi ir diskusijų vietas.

Įprastai tokie susitikimai vykdavo namuose ar butuose, kur šeimininkai nustatytomis dienomis ir valandomis priimdavo rašytojus, menininkus, mokslininkus bei kitų profesijų atstovus, besidominčius kultūriniu gyvenimu.

Analizuojant tarpukario Lietuvos saloninę kultūrą, pirmiausia reikėtų atsiriboti nuo filmuose apie garsius Paryžiaus salonus ir aristokratiją, gyvenusią prieš kelis šimtmečius, kuriamo prabangos persmelkto įvaizdžio. Šie susibūrimai organizuoti atsižvelgiant į socialinį rangą, kilmę ir buvo apriboti griežtų etiketo taisyklių. Tarpukario Lietuva XX a. pradžioje buvo moderni valstybė, ir saloninė kultūra, bohemiškas gyvenimas čia gyvavo pagal visai kitus principus. Inteligentai buvo kur kas laisvesni ir net maištingesni, nebijantys išsakyti, o paskui – imtis įgyvendinti novatoriškų idėjų.

Ne vien paplepėjimai

Iki šiol vienas sudėtingiausių iššūkių – identifikuoti privačiose erdvėse vykusius susibūrimus, mat viešumas jiems nebuvo būdingas. Laikraščiuose nepasirodydavo informacija, kad tam tikrą dieną pas poną ar ponią X į saloną kviečiami svečiai. Todėl laiškai ir prisiminimai yra pagrindinė medžiaga, padedanti nustatyti žmonių būrimosi vietas arba, tiksliau sakant – asmenybes, aplink save telkusias panašiai mąstančius intelektualus. Viena jų buvo rašytoja, literatūros kritikė ir vertėja Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė. 1926 m. ji savo namuose pradėjo organizuoti literatūrinius kalbos šeštadienius.

Tuo laikotarpiu tai buvo išties neeiliniai išskirtinės erudicijos, charizmos ir pasiekimų pelniusius menininkus suburdavę susitikimai. Vincas Mykolaitis-Putinas, Juozas Tumas-Vaižgantas, Kazys Boruta, Levas Karsavinas ir daugelis kitų to laikotarpio reikšmingiausių kūrėjų bei mokslininkų buvo S. Kymantaitės-Čiurlionienės salono lankytojai.

Rašytojos S. Kymantaitės-Čiurlionienės namuose literatūros šeštadieniai buvo rengiami ilgus metus. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotr.

Saloną lydėjusią sėkmę rodo jo veiklos tęstinumas. S. Kymantaitė-Čiurlionienė svečius priiminėjo daugiau nei dešimtmetį, šią tradiciją išlaikė ir keisdama gyvenamąją vietą. Per keletą metų spėta sukurti ir išpuoselėti savitas tradicijas – kaip ir daugelis panašių vietų, šis salonas turėjo taisykles ir gerai apgalvotą organizaciją.

Klaidinga būtų manyti, kad į salonus rinktasi tik smagiai paplepėti ar maloniai praleisti laiko. Štai S. Kymantaitė-Čiurlionienė pageidavo, kad jos namuose šeštadieniais būtų kalbama tik apie literatūrą, vertimų iš lietuvių ir užsienio kalbų situaciją. Taip buvo išvengiama neprasmingų pašnekesių, o susirinkusieji galėdavo tikslingai užsiimti numatyta veikla.

Tapimas salono nariu

Paplitęs mitas, traktuojantis saloninius susibūrimus kaip uždarus saviugdos būrelius. Salonų misija ir tikslai buvo kur kas platesni.. Iš jų kildavo įvairios organizacijos, draugijos, dailės parodos, operų ir teatrų pastatymai ar net periodiniai leidiniai. Tai buvo puiki terpė diskutuoti, polemizuoti, reaguoti į valstybėje vykstančius procesus ir rasti bendraminčių, su kuriais būtų galima imtis organizacinio darbo.

Panašūs pobūviai pasidaro dažni, beveik reguliarūs, matyt, jie turi gilesnį dvasinį ir estetinį pagrindą.

Tiesa, patekti į saloninius susibūrimus nebuvo lengva – reikėjo gauti nuolatinio svečio rekomendaciją. Šie galėjo ir savo iniciatyva atsivesti naujų narių – žinoma, tik tuo atveju, jei salono savininkas suteikdavo leidimą, įvertinęs, kad kandidatas – to paties įsitikinimo, mąstymo ir pažiūrų asmuo, nesugadinsiantis salono atmosferos. Poetas ir pedagogas Alfonsas Šešplaukis-Tyruolis prisiminimuose paminėjo, kad į vieną šeštadieninių S. Kymantaitės-Čiurlionienės popiečių pateko būdamas trečio kurso Vytauto Didžiojo universiteto studentas, pakviestas jau gana žinomo pedagogo ir vertėjo Jurgio Talmanto.

Laukiamas salonų svečias – „Naujosios Romuvos“ redaktorius J. Keliuotis. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotr.

„Naujosios Romuvos“ redaktorius Juozas Keliuotis, kelis sykius dalyvavęs S. Kymantaitės-Čiurlionienės namuose vykstančiuose susitikimuose, apie savo pirmąjį apsilankymą paliko tokį liudijimą: „Aš irgi buvau pakviestas šio klubo nuolatiniu nariu. Pirmą kartą į jo sueigą mane atvedė poetas kun. M. Vaitkus. Jis iš anksto man išdėstė, kaip jame elgtis, kokių klausimų nekelti… Bet aš tik kelis kartus apsilankiau į šį klubą. Man atrodė, jog šis klubas buvo suorganizuotas nusižiūrėjus į XVII–XVIII a. aukštųjų Prancūzijos damų veikusius salonus.“

Salonuose – skirtingos temos

J. Keliuotis buvo įvairių salonų lankytojas. Tuo nereikėtų stebėtis, nes, būdamas vieno svarbiausių ir išsamiausių kultūros leidinių redaktorius, nuolat ieškojo temų. Vienu metu, norėdamas geriau suprasti operos būklę ir sunkumus, su kuriais tuo laiku susidurta, lankydavosi operos solistės Adelės Galaunienės ir jos vyro menotyrininko Pauliaus Galaunės namuose. Daug vėliau laikraštyje „XXI amžius“ paskelbtuose savo prisiminimuose jis šiek tiek detalizavo šiuos susitikimus ir jų atmosferą: „Buvo gražus 1932 m. pavasario vakaras. Meniškai turtingas Galaunių salonas. Ant stalo garuojanti ir kvepianti juoda kava. Vienas puošnus tortas. Prie stalo sėdime penki žmonės, visi susirūpinę lietuviškos kultūros likimu ir jos ugdymu. Centre dainininkė Adelė Galaunienė. Ji maloni, miela, bet graudingai nusiteikusi. Ji pačiame savo kūrybiniame pajėgume atleista iš operos.“

Tai buvo kūrybingos asmenybės, nevengiančios ironijos, satyros ar net maišto elementų ir linkusios laidyti kritikos strėles į tradicinę lietuvių literatūrą.

Įdomus ir kitas J. Keliuočio liudijimas, kuriame jis apčiuopia svarbų bendrystės momentą, jungiantį salono narius: „Ir išsiskiriam žymiai suartėję, nuoširdžiai susidraugavę, giliau kits kitą supratę. Ir baigiasi visas šis pasimatymas naujausiais politiniais ir intymiais anekdotais, kurie visus pralinksmina, žaismingai ir humoristiškai nuteikia. Panašūs pobūviai pasidaro dažni, beveik reguliarūs, matyt, jie turi gilesnį dvasinį ir estetinį pagrindą. Jie brangūs savo nuoširdumu ir draugiškumu: jų atmosferoje pasijauti esąs ne toks vienišas to meto miesčioniškoje Kauno aplinkoje. Jie visada spinduliuoja lietuviškos kultūros meile ir teikia medžiagos ir energijos kovoti už ją ir ieškoti būdų iškelti jos didybei. Jie – intymi atrama prieš iš visų pusių besiveržiantį miesčioniškumą ir kosmopolitizmą.“

Tai, kad asmuo lankydavosi viename salone, neužkirsdavo galimybės dalyvauti kituose susibūrimuose. Tarpukario Kauno kultūrinis gyvenimas buvo gana aktyvus, ir pažintys buvo užmezgamos skirtingoje aplinkoje. Rašytojas V. Mykolaitis-Putinas lankėsi daugelyje salonų, o retkarčiais į namus pats pasikviesdavo įdomių asmenybių (dažnai studentų) diskutuoti literatūrinėmis temomis. Tarpukario Kauno kultūros tyrinėtoja Kristina Endriukaitytė yra aprašiusi dailininko Antano ir jo žmonos Marijos Žmuidzinavičių saloną, kuriame, nenuostabu, dominavo su daile susijusios temos.

Maištaujanti bohema

Ne visiems kūrėjams tokie saloniniai susibūrimai buvo patinkanti ar tinkanti diskusijų forma. Neretai į salonus rinkdavosi vyresnio amžiaus publika, gimusi ir užaugusi mieste. Galima tik įsivaizduoti, kaip tai tolima atrodė studijuoti į Kauną atvykusiems jaunuoliams. Galiausiai net J. Keliuotis nustojo lankytis S. Kymantaitės-Čiurlionienės salone dėl, pasak jo, tokių priežasčių: „Čia buvo laikomasi aukšto, iškilmingo, beveik apeiginio stiliaus, kuris jau visiškai nebetiko XX amžiaus Lietuvos valstiečių vaikams. Man atrodė, jog tai buvo gryna pseudobajoriška atgyvena. <…>. Greitai čia man pasidarydavo nuobodu ir turėdavau gerti daug juodos kavos, kad neužmigčiau arba bent nepradėčiau žiovauti, kas, žinoma, būtų skandalingu nusižengimu geram stiliui. Čia jausdavaus vienišas ir svetimas. Man įdomiau, smagiau ir jaukiau būdavo boheminėse sueigose.“

Greitai čia man pasidarydavo nuobodu ir turėdavau gerti daug juodos kavos, kad neužmigčiau arba bent nepradėčiau žiovauti, kas žinoma, būtų skandalingu nusižengimu geram stiliui.

Netrukus jauni kūrėjai (neretai – literatai) savo butuose irgi ėmė organizuoti bendraminčių susitikimus, tačiau neoficialia bendravimo kultūra jie gerokai skyrėsi nuo tradicinių salonų. Tai buvo kūrybingos asmenybės, nevengiančios ironijos, satyros ar net maišto elementų ir linkusios laidyti kritikos strėles į tradicinę lietuvių literatūrą. Jų pavyzdžiu tapo Paryžiaus bohema. Tuo metu, be abejo, išsiskyrė dar viena asmenybė – avangardizmo Lietuvoje pradininkas Kazys Binkis, kurį literatūros kritikas Vytautas Kubilius apibūdino kaip užaugusį „samanotoje kaimo gryčioje, toli nuo inteligentijos salonų“. 1922 m. K. Binkis savo bute pradėjo rengti literatų susibūrimus.

Poeto K. Binkio (pirmas iš dešinės) namuose vykę jaunų literatų susibūrimai virto „Keturių vėjų“ sąjūdžiu. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotr.

Šių susibūrimų nariai pasivadino „paldieninkais“, o į vadovą (tai yra K. Binkį) kreiptasi „maestro“. Tai buvo ironijos elementas, rodantis jų požiūrį į tradicinius saloninius susibūrimus. K. Binkio bičiulis Juozas Petrėnas savo rankraščių dokumentuose užfiksavo, kad tuose susibūrimuose laikytasi tam tikro ritualo: pirmiausia buvo skaitoma narių kūryba, po to – diskutuojama, eilės tvarką sudarant pagal narių amžių. Tai buvo gana uždari susitikimai, į kuriuos pašaliniai beveik negalėjo patekti. Būtent nedidelė asmenų grupelė, kuri rinkosi K. Binkio bute, netrukus subrandino žurnalo „Keturi vėjai“ idėją.

„Konrado“ kavinės fenomenas

Vis dažniau susitikimai iš butų persikeldavo į viešąsias erdves. Strategiškai patogioje vietoje, Laisvės alėjoje, įsikūrusi „Konrado“ kavinė (atidaryta dar XIX a. pabaigoje, jos pirmas savininkas buvo Maksas Konradas) buvo vienas traukos centrų. Šios vietos fenomeną galima paaiškinti palyginti ramia aplinka, kuri buvo reikalinga susibūrimams ir diskusijoms. Nors gausu liudijimų, kad vakarais „Konrado“ kavinė skęsdavo dūmuose, o garsiai grojant muzikai tapdavo sunku susikalbėti, dienos metu čia buvo ramu.

Kavinės populiarumą ir išskirtinumą gerai atskleidžia 1934 m. sausį laikraštyje „Diena“ pasirodęs straipsnis, kuriame šaržuojama „Konrado“ kavinės lankytojų elgsena, lankymosi motyvai, pokalbiai. Viename straipsnio epizode pateikiamas, tikėtina, pramanytas, tačiau taikliai dalyvių požiūrį į šių susitikimų reikšmingumą atskleidžiantis dialogas: „Mykolaitis-Putinas yra žymus rašytojas ir poetas“, – sako vienas kavinės lankytojas keliems kitiems. „Kas tai per rašytojas? Negirdėjau! Nė karto tokio nemačiau „Konrado“ kavinėj. Turbūt koks nors pradedantis?“

Kai operos solistė A. Galaunienė dar neturėjo kuo skųstis savo salono svečiams – Violeta Giuseppe Verdi „Traviatoje“ (1920 m.). Kauno miesto muziejaus nuotr.

Kitame dėmesio vertame minėto straipsnio epizode atskleidžiama, kad kai kurie svečiai, tapę nuolatiniais „Konrado“ kavinės lankytojais, turėjo net savo stalelius: „Dar vienas klausimas: kas „Konrado“ kavinėj pakeičia daugel metų buvusį ištikimą klientą, visiems būsiantį ilgai atminty prof. Herbačiauską? Turbūt galėtume surinkti didžiausią balsų skaičių (tik ne už vieną, bet) už du jo pasekėjus (bent „Konrado“ kavinėj), populiariausius rašytojus – poetus Petrą Vaičiūną ir Faustą Kiršą. Juodu pasikeisdami kasdien užima prof. Herbačiausko staliuką.“

Tai – tik keletas epizodų iš tarpukario Kauno kultūrinio gyvenimo, kuris, be abejo, buvo įdomus, turiningas ir daugiasluoksnis.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų