Šalies dešimtokų matematikos ir lietuvių kalbos žinios kai kuriose savivaldybėse šokiruoja.

Teisingi ir neteisingi atsakymai

Teisingi ir neteisingi atsakymai

Verslininkas, rašytojas, inovacijas švietimo srityje inicijuojančios programos „HundrED“ įkūrėjas ir generalinis direktorius Saku Tuominenas teigia, kad klysti sveika – tai skatina kūrybingumą. IQ apžvalgininkei Kotrynai Tamkutei jis pasakojo apie Suomijos švietimo sistemą ir pasiūlė receptų gerinti šios srities situaciją Lietuvoje.

– Kokie yra didžiausi šių dienų iššūkiai kalbant apie išsilavinimą?

– Didžiausia problema yra tai, kad neįsivaizduojame, kas mūsų laukia ateityje. Ir to nežinodami turime švietimo priemonėmis paruošti šiandienius vaikus gyvenimui 2035-aisiais.

Įsivaizduokime situaciją, kad vaikas šiandien mokosi kompiuterinio programavimo, o po 20–25 metų jo darbas pasidaro nebereikalingas, nes jo vietą užima robotai ir kitos technologijos. Tokie pokyčiai neišvengiami, bet svarbiausia yra to, jau suaugusio asmens, reakcija. Jei jis nusivilia, puola į depresiją, vadinasi, jo išsilavinimas turi didelių spragų. Jei jis sako „O, kaip įdomu – turiu puikią progą išmokti ką nors nauja“, jo išsilavinimas yra geras.

Tobulėjimą skatina kūrybingumas. Aš norėčiau matyti vaikus, kurie baigia mokyklą ir toliau siekia tobulėti. Todėl, manau, turime padaryti viską, ką galime geriausia, skiepydami vaikams pomėgį mokytis, aistrą studijuoti. To ateityje jiems tikrai prireiks.

– Ką reiškia sąvoka „kūrybingumas mokykloje“?

– Pradėti reikėtų nuo to, ką kūrybingumas mums reiškia apskritai. Man tai pirmiausia yra erdvė, kurioje galima tobulėti ir siekti pokyčių, erdvė, kurioje kas nors yra tobulinama ir keičiama. Natūralu, kad tokiomis sąlygomis vieni dalykai išsipildo ir pasitvirtina, kiti – ne. Pirmieji visada taps inovacijomis ir priemonėmis švietimui gerinti.

– Ar tai susiję su kritiniu mąstymu?

– Kūrybingumas yra laukas tobulėti. Tam, kad kūrybingai prieitume prie tam tikrų sprendimų, pavyzdžiui, kaip paprastą kavos puodelį padaryti spalvingesnį, lengvesnį ar ilgiau išsaugantį šilumą, yra reikalingas kritinis mąstymas. Jį skatina pirmiausia gebėjimas klausti ir ieškoti atsakymų – kūrybingai prieiti prie sprendimų. Jei žiūrėdami į daiktus matome, kad jie netobuli, gebame kritiškai mąstyti.

Daugelio švietimo sistemų pagrindas remiasi priemonių išsilavinimui siekti kūrimu. Tai privalo būti apversta aukštyn kojomis. Manau, ateitis yra ten, kur žmonės gebės kelti klausimus. Aš tai vadinu kritiniu mąstymu. Mes turėtume pajėgti kvestionuoti būdus, kuriuos taikome mokydami savo vaikus. Ar jie yra geriausi? Ar mes turime koncentruotis į gyvenimo aprašymą? O galbūt jis visai nereikalingas? O pažymiai? Galbūt vaikams nereikėtų rašyti pažymių? Daugelis šiuos dalykus laiko savaime suprantamais.

– Ar tai reiškia, kad švietimo sistema turi būti tobulinama?

– Dabartinėje švietimo sistemoje gerinti ir tobulinti galima viską. Ir temas ar klausimus, kuriais vaikai mokykloje diskutuoja, ir mokymosi būdus bei priemones, ir mokymosi procesus, vertinimą, mokytojų kvalifikaciją ir t. t. Netgi mokymosi aplinką: klases, mokyklų pastatus, taip pat nuotolinio mokymosi priemones. Vis dėlto svarbiausia yra turėti aiškią viziją ir planą, ką mes norime padaryti, ir valią imtis tuos veiksmus bei tikslus įgyvendinti. Man kūrybingumas nėra nieko keista ar juokinga. Jis gali apimti ir mažus, ir labai didelius dalykus, bet aš džiaugiuosi jais visais ir ypač vertinu tas idėjas, kurios padeda įtraukti vaikus į mokymosi procesą, atliepia jų poreikius.

Inovacijos gali būti įgyvendinamos bet kurioje mokymosi proceso srityje. Pavyzdžiui, vaikai, užuot studijavę tradicinius mokyklinius vadovėlius, gali domėtis tuo, kas vyksta šiandien. Jei Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentu yra išrenkamas Donaldas Trumpas, su vaikais galima diskutuoti apie tai, kas yra demokratija. Jei Meksike įvyksta žemės drebėjimas, su vaikais galima kalbėtis apie geografinius valstybių ypatumus ir kt. Tai vadinama galimybėmis pagrįstu arba autentišku mokymusi, kuris leidžia vaikams į mokymąsi įsitraukti labiau. Kitas pavyzdys – užuot tik mokytojams kūrus mokymosi priemones, tai gali daryti ir vaikai. Kodėl gi jiems nesusikūrus vadovėlio? Esu tikras, kad viskas, kas susiję su švietimu ir mokymusi, gali būti keičiama ir tobulinama kas dieną.

– Kas turėtų šiuos pokyčius inicijuoti?

– Vienais atvejais pokyčius skatina vaikai, kitais – mokytojai, kartais – verslo organizacijos, taip pat valdžios institucijos ar atstovai. Vis dėlto diskusiją reikėtų kreipti šiek tiek kita linkme. Daugelyje industrijų – pramonės, paslaugų ar kitose – inovacijų ateina iš bet kurių suinteresuotų pusių, gali būti naudojamos priemonės, kurios nebūtinai būna sukurtos vienoje šalyje. Štai Lietuvoje jūs turite tviterį, feisbuką, naudojatės „Uber“, „Spotify“ paslaugomis. Švietimas šiuo atveju užima išskirtinę poziciją. Jame naudojamos technologijos dažniausiai yra sukuriamos toje pat šalyje. Mokytojai Lietuvoje nežino, kas vyksta Suomijoje, kaip ten organizuojamas mokymosi procesas, kokios priemonės naudojamos. Ir atvirkščiai: suomiai neturi supratimo, kas dedasi Lietuvoje. Aš manau, kad tai yra iššūkis, kuriam turime rasti sprendimą.

Didžiausia problema – neįsivaizduojame, kas mūsų laukia ateityje ir turime švietimo priemonėmis paruošti šiandienius vaikus gyvenimui 2035-aisiais

M. Ambrazo nuotr.

Jų gali būti daug. Tačiau svarbiausia, mano požiūriu – naujai taikomos priemonės viso pasaulio švietimo sistemose turi būti matomos. Su programa „HundrED“ stengiamės atrasti geriausias ir sėkmingiausiai pasaulyje veikiančias praktikas, išnagrinėti jas ir pateikti visoms suinteresuotoms šalims, ypač mokymo įstaigoms. Visa to tikslas – turimą informaciją apie technologijas, priemones ir kita pateikti aiškiai bei suprantamai vienoje vietoje. Vėliau jau valdžia sprendžia, ar mūsų siūlomos priemonės atitinka jų strategiją, ir ima taikyti arba ieško kitų būdų.

Švietimo srityje labiau nei bet kurioje kitoje trūksta pasitikėjimo. Ypač mokytojais.

Beje, jei žmonių gatvėje paklaustumėte, kaip jie atrado tviterio, feisbuko ar „Spotify“ programėles, jie atsakytų, kad pirmiausia jas išbandė. Naudojimasis šiomis paslaugomis yra paprastesnis: jei nori, gali tai daryti. Švietimo srityje – priešingai. Čia, mano nuomone, labiau nei bet kur kitur trūksta pasitikėjimo. Ypač mokytojais. Jei jie atranda dalykų, kurie įdomūs jiems patiems ir pritaikomi darbe su vaikais, mokytojai turėtų laisvai jais naudotis. Vienose valstybėse tokia laisvė egzistuoja: mokyklos ir mokytojai gali daryti, ką nori. Kitose situacija – kitokia. Ten valdžia gali nurodyti mokytojams, kokias priemones, kada ir kaip naudoti, kokias temas ir kaip dėstyti. Manau, kad norint pakeisti švietimo sistemą toks mąstymo būdas netinka. Jei vis dėlto noro keisti nėra, tada tegu lieka, kaip yra.

Švietimo sistemoje turėtų būti elgiamasi taip, kaip ir bet kurioje kitoje industrijoje. Jei paklaustumėte, ar reikalingas bendradarbiavimas tarp žiniasklaidos ir nevyriausybinių organizacijų, kiekvienas atsakytų: be jokios abejonės. Taip pat – sveikatos apsaugos sistemoje, versle, reklamoje ir kt. Kodėl gi ne švietimo sistemoje? Čia turi būti daug daugiau bendradarbiaujama, keičiamasi informacija, negu yra šiuo metu jungiant įvairius sektorius: mokyklas tarpusavyje, mokyklas ir valdžios institucijas, verslo organizacijas, užsienio mokymo įstaigas.

– Norėdami tobulinti švietimo sistemą dažnai dairomės į kitų valstybių patirtį. Kas užtikrina didesnę švietimo sistemos sėkmę – sekimas pavyzdžiais ar savo modelio kūrimas?

– Manau, neįmanoma nukopijuoti užsienio šalies švietimo sistemos modelio ir jo pritaikyti savo valstybėje. Tai absurdiška idėja. Juk kalbama ne vien apie švietimą. Reikia turėti galvoje ir visos visuomenės bruožus, politinę, ekonominę sistemas, migracijos lygį ir kt. Neįsivaizduoju, kas nutiktų, jei suomių švietimo sistemą pritaikytume Meksikoje.

Vis dėlto reikia įvertinti ir tai, kokiu pagrindu ir kuo remiantis ta švietimo sistema yra sukurta. Kvestionuoti galima net ir tokius dalykus kaip tarptautinę moksleivių įvertinimo programą (angl. Programme for International Student Assessment, PISA), kuri analizuoja valstybių švietimo sistemas ir pateikia reitingą. Turėtume paklausti savęs, ar ji yra geriausias būdas vertinti švietimo sistemą ir vaikų išsilavinimą.

Štai, pavyzdžiui, yra valstybių, kurios pagal PISA sistemą vertinamos kaip labai sėkmingos. Tačiau tose šalyse vaikai sulaukę 12 metų būna visiškai palaužti arba nusivylę. Jie gauna gerus pažymius, bet kenčia psichologiškai. Ar tai yra rezultatas, kurį norime pasiekti? Jei atsakymas yra „ne“, vadinasi, reikia ką nors keisti.

Martyno Ambrazo nuotr.

Tikriausiai neturėčiau to sakyti, bet yra vienas įdomus dalykas. Daugelis žmonių sako, kad ateities švietimo stiprybė yra verslumo įgūdžių stiprinimas. Bet PISA rezultatai rodo neigiamą koreliaciją tarp valstybių, sėkmingai pasirodančių programoje, ir verslumo dvasios. Tai reiškia, kad aukštus rezultatus švietimo srityje demonstruojančios šalys neturi verslumui palankios aplinkos. Ir priešingai – ten, kur švietimo sistema pagal PISA yra netobula, jaučiama stipri verslumo dvasia. Šis pavyzdys rodo, kad net tokie pasaulyje pripažinti švietimo sistemos ir išsilavinimo kriterijai gali būti kvestionuojami.

Manau, kiekviena valstybė pirmiausia turi nusiraminti ir žingsnis po žingsnio apgalvoti, kokius rezultatus nori pasiekti ir ką nori nuveikti savo švietimo sistemoje. Atsakymų čia reikia įvairių: koks yra mokyklos tikslas, kokius vaikus norima užauginti, kas sudaro jų išsilavinimą ir t. t. Sutarus dėl šių esminių dalykų reikia ieškoti technologijų, padedančių tai pasiekti. Tai yra geriau, negu bandyti taikyti tai vienos, tai kitos valstybės modelį.

Viskas prasideda nuo vizijos ir vertybių, kuriomis švietimo sistema remiama. Tai padeda rasti teisingus sprendimus. Kopijuoti kitas valstybes ar sekti jų pavyzdžiu, manau, nėra geriausias variantas. Vis dėlto strategija gali likti tik prikeverzotas popieriaus lapas, jei joje nenumatytos įgyvendinimo priemonės ir jų nėra laikomasi. Problema kyla tada, kai valdžia priima sprendimą dėl švietimo krypties, bet tai ir lieka jos atstovų galvose ar vyriausybės programose. Tada mokytojai, kuriems dažniausiai teikiama strategiją įgyvendinti, nežino, kaip elgtis. Štai, pavyzdžiui, jei nusprendžiame, kad turime mokyti vaikus kritinio mąstymo ir kūrybingumo – puiku. Bet privalome atsakyti į klausimą „Kaip?“: kaip tai įgyvendinsime, kaip paruošime mokytojus, kokias priemones naudosime, kaip vertinsime vaikus ir jų įgūdžius.

Kitas labai svarbus dalykas – kantrybė. Pokyčiai švietimo sistemoje negali būti įgyvendinami greitai. Juk reikia paruošti mokytojus, parengti vadovėlius ar pakeisti mokymosi aplinką. Tai trunka kartais ilgiau nei dvejus, kartais – trejus metus. Mes sukuriame strategiją ar viziją, bet tada pritrūksta laiko ar energijos jas įgyvendinti. Ką darome tada? Pakeičiame viziją. Nors pirmoji galbūt buvo tobula. Tokiu būdu užsidarome rate: nuolat kuriame švietimo strategijas, bandome joms įgyvendinti kas kelerius metus arba po kiekvienų rinkimų.

– Kokio lygio autonomija turėtų būti suteikta mokykloms?

– Iš tiesų labai geras, tačiau sudėtingas klausimas. Manau, sėkmingą švietimo sistemos funkcionavimą užtikrina kokybės ir lygybės pusiausvyra. Turiu galvoje tai, kad kiekviena mokykla turi būti puiki – tai esminis sistemos elementas. Ką daryti, kad tai taptų realybe? Pasitikėti mokytojais. Kitaip jie bus nepatenkinti, o mes neturėsime nė vienos geros mokyklos.

Ne mažiau svarbus yra aiškios strategijos, priemonių ir išteklių jai įgyvendinti nusistatymas bei laikymasis. Tai, mano nuomone, jau yra valdžios atsakomybė. Būtent ji turėtų nuspręsti, kad reikia investuoti į švietimą, į pasirinktą jo sritį, valdžia privalo apibrėžti, kokia filosofija yra vadovaujamasi renkantis kokybės vertinimo metodus ir laukiant rezultatų. Patvirtinus strategiją ir kryptį mokykloms reikia suteikti laisvę veikti.

Kalbėdamas apie švietimo strategiją ir kryptį, kurios link žengia valstybė, neturiu omenyje konkretaus tam tikros profesijos – IT specialistų, santechnikų ar vadybininkų – nustatymo ir jų tikslingo ruošimo. Daug svarbiau yra nuo pat mažens auginti gyvenimą mylinčius jaunus žmones. Tai vėliau jiems leis tinkamai, tai yra atsižvelgiant į savo norus ir galimybes, dirbti įdomų bei prasmingą darbą. Mane gąsdina siūlymai iš anksto numatyti, kiek ir kokių profesijų atstovų norime turėti vienais ar kitais metais. Tai primena valstybės užsakymą vaikus gaminančiam fabrikui. Daugelis šalių tai išbandė, bet tai nėra sėkminga praktika. Be to, reikia turėti omenyje, kad nėra jokių garantijų, jog tam tikrą specialybę baigęs ar tam tikra kryptimi ugdytas žmogus galiausiai dirbs numatytoje srityje.

Mane gąsdina siūlymai iš anksto numatyti, kiek ir kokių profesijų atstovų mes norime turėti vienais ar kitais metais.

Pagrindinis švietimo sistemos tikslas yra padėti vaikams gyvenime. Iš to kyla ir uždavinys pasirūpinti, kad vaikai pelnytų sėkmę ne mokykloje, o gyvenime. Todėl kiekviena inovacija ar naujai taikoma technologija švietimo srityje turi jauniems žmonėms padidinti galimybę sublizgėti. Todėl mano patarimas valstybei būtų orientuotis į mokymąsi visą gyvenimą. Visa to esmę sudaro vertinga galimybė vaikams mokytis, pažinti ir klysti.

S. Tuominenas

1989 m. įkūrė vieną sėkmingiausių Suomijos nepriklausomų televizijos prodiuserinių įmonių „Broadcasters“.

2008–2010 m. bendrovės „Zodiak Entertainment“, 2012–2013 m. – įmonės „Dreamdo“ vyriausiasis kūrybingumo vadybininkas.

2009 m. įkūrė prodiuserinę įmonę „Idealist Group“.

2009 m. Kanadoje vykusiame senjorų pasaulio ledo ritulio čempionate laimėjo sidabro medalį.

Dešimties knygų apie švietimą, gyvenimo būdą, keliones, kūrybingumą ir itališką virtuvę autorius.

Šiuo metu yra didžiausios nepriklausomų restoranų Suomijoje organizacijos „Royal Restaurants“ valdybos narys, daugiau kaip 20 metų rašo muzikos kritiką, augina alyvmedžius Italijoje.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų