(Scanpix nuotr.)

Pasitikite carą Vladimirą

Pasitikite carą Vladimirą

Rusijai pavojinga ignoruoti revoliucijos duotas pamokas

1912 m. grupė Rusijos avangardo poetų, pasivadinusių futuristais, išleido almanachą „Antausis visuomenės skoniui“. Paskutiniame puslapyje vienas autorių Velimiras Chlebnikovas išvardijo didžiųjų imperijų žlugimo datas. Paskutinėje eilutėje parašyta: „Nekto [kažkas], 1917.“ Literatūros skaitymuose V. Chlebnikovą sutikęs literatūros kritikas Viktoras Šklovskis paklausė: „Manai, mūsų imperija bus sugriauta 1917 m.?“ Poetas atsakė: „Tu pirmas mane supratai.“

„Nekto 1917“ – taip Valstybinėje Tretjakovo galerijoje, Maskvoje, pavadinta pagrindinė ekspozicija, skirta bolševikų revoliucijos šimtmečiui. Tai viena iš kelių Rusijoje surengtų viešų parodų apie dvi 1917 m. revoliucijas: vasario, kai buvo nuversta imperinė vyriausybė, ir spalio, kai į valdžia atėjo bolševikai.

Klestinčiame Maskvos centre tų žiaurių įvykių pėdsakų beveik nerasi. Išėjęs iš metro stoties Revoliucijos aikštėje, atsiduri gatvėje, prie kurios rikiuojasi dizainerių, pavyzdžiui, Tomo Fordo ir Giorgio Armani, parduotuvės. Netoli Raudonojoje aikštėje turistai ir turtingi rusai gurkšnoja kapučiną už 10 dolerių ir žiūri į mauzoliejų, kuriame guli balzamuotas Lenino kūnas. Atrodo, kad tai, kas vyko prieš 100 metų, beveik nebeturi reikšmės.

Vis dėlto tik per pastaruosius keletą metų aktualumas grįžo. Žinant Kremliaus įprotį pasitelkus istoriją formuoti dabartį, nenoras kalbėti apie 1917-ųjų revoliuciją dar labiau krinta į akis. Kremliaus atsargumas – ne istorinio atstumo, o revoliucijos potencijos požymis. Istorija aktuali būtent dėl šiandienos nemalonumų. Revoliuciją supanti oficiali tyla iškalbingai byloja apie dabartinio Rusijos elito jaučiamą baimę ir nejaukų nerimą, taip pat apie šalies prezidento Vladimiro Putino nepaleidžiamą valdžią.

Prisiminti revoliuciją

Būtent todėl revoliucijos šimtmetis, nors ir beveik neprasprūsta į viešąsias erdves bei oficialias kalbas, visame politiniame gyvenime iškyla kitais būdais. Spalio 7-ąją, kai V. Putinas šventė 65 metų sukaktį, pagrindinio šalies opozicionieriaus Aleksejaus Navalno šalininkai surengė eitynes prezidento gimtajame Sankt Peterburge, kur užgimė revoliucija. Kreipdamiesi į šalies vadovą protestuotojai skandavo: „Šalin carą!“

Šiandien Rusija vargu ar yra prie revoliucijos slenksčio. Skirtingai nei 1917 m., valstybė nedalyvauja pragaištingame kare ir nėra neišlietos energijos kaip anuomet. Šalies elitas labiau susitelkęs aplink V. Putiną, nei buvo aplink Nikolajų II. Bent kol kas.

Tačiau išorinė ramybė apgaulinga. Toks valdymas, kokį būdamas valdžioje pamažu suformavo V. Putinas, panašesnis į caro nei į sovietinio Politinio biuro vadovo, ką ir kalbėti apie demokratiškai išrinktą lyderį. Elito atstovai patys savaime neturi legitimumo ir nekuria ilgalaikių planų. Visi žino, kaip lengvai gali įsitempti santykiai. Sociologai fiksuoja išaugusią socialinę įtampą.

Rusijos elito mintyse revoliucija labiausiai siejasi su neseniai Ukrainoje įvykusiu sukilimu. Bet galbūt V. Putinas senojo režimo nuvertimo nenori prisiminti ir dėl to, kad pats nusižiūrėjo nuo tų laikų valdovų. Kalbama, kad Kremlius ruošiasi gedului dėl paskutiniam carui įvykdytos mirties bausmės.

Kad V. Putinas tapo XXI a. caru, nėra taip keista, kaip atrodo. Oksfordo universiteto istorikas Andrejus Zorinas pabrėžia, kad caro legitimumas kyla ne iš kilmės ar sosto (ar bent jau nevisiškai), bet iš tą vaidmenį gavusio asmens ir jo gebėjimo pralaimėjimą paversti pergale.

V. Putinui legitimumą suteikė 1999 m. karas Čečėnijoje. Po sprogimų Maskvos ir kitų miestų daugiabučiuose, kaltę suvertus čečėnų sukilėliams, tuometis ministras pirmininkas, Boriso Jelcino pasirinktas įpėdiniu, žmonių akyse tapo gelbėtoju. Tą dieną, kai V. Putinas Maskvoje atvyko į sprogimo vietą, visuomenė pirmą kartą jį pastebėjo ir atpažino kaip savo lyderį.

Kaip bet kuris caras, V. Putinas prisistatė kaip Rusijos žemių vienytojas, atėjęs šalies sustiprinti, išgelbėti nuo subyrėjimo po chaoso ir netvarkos laikų. Kurdamas šį įvaizdį, XX a. paskutinį dešimtmetį jis pateikė ne kaip pereinamąjį laikotarpį pakeliui į vakarietišką demokratiją ir laisvąsias rinkas, bet kaip šių laikų Didžiąją sumaištį – sukilimų, invazijų ir bado laiką XVI ir XVII a. sandūroje, tarp paskutinio Riurikaičių caro mirties ir Romanovų įsitvirtinimo.

1999 m. gruodžio 29 d. (po dviejų dienų B. Jelcinas perdavė jam valdžią) išleistame manifeste „Rusija ant naujo tūkstantmečio slenksčio“ V. Putinas paskelbė gosudarstvo viršenybę. Oficialiai verčiamas kaip „valstybė“, šis žodis kilęs iš seno žodžio gosudar, reiškiančio valdovą arba šeimininką. Šiuolaikinė valstybė – tai įstatymų ir oficialių taisyklių rinkinys. Gosudarstvo – caro, kaip aukščiausio tvarkos ir valdžios šaltinio, tąsa.

Buvę V. Putino kolegos iš KGB jam, tarsi carui, prisiekė ištikimybę. 2001 m. Nikolajus Patruševas, tuo metu vadovavęs Federalinei saugumo tarnybai, perėmusiai KGB funkcijas, tarnybos kariškius vadino nauja aristokratija ir gosudar vyrais. Vėliau formuota tarpusavio santuokomis, kūmų ir šeimos ryšiais susaistyta klasinė sistema. Rusijos valstybinėse naftos, dujų ir bankininkystės sektorių įmonėse daug aukštų vadovų yra artimų V. Putino draugų ir buvusių KGB bendražygių vaikai. Staigus praturtėjimas jiems buvo ne korupcija, o teisė ir atlygis už lojalią tarnystę.

Kaip tikras caras

Svarbiausias šio neocaro legitimumo šaltinis – demonstruojama „vienybė su tauta“. Nuo pat 2001-ųjų V. Putinas kasmet pasirodo tautai ir stebuklingai grąžina žmonėms turtus, dalija malones, nors tai biurokratų darbas. Jis tiesiogiai pasiekia šalies gyventojus, skleisdamas savo žinią per valstybinius televizijos kanalus. Sekdamas Rusijos monarchų tradicija jis prisistatė ne kaip ambicijų vedamas politikas, o kaip tautai dirbantis „galeros vergas“. Jis retai pasirodydavo su žmona, retai apie ją kalbėdavo. Pasak A. Zorino, caro sutuoktinė – Rusijos liaudis, ir niekas negali tarp jų stovėti.

Caro sutuoktinė – Rusijos liaudis, ir niekas negali tarp jų stovėti.

Toks tiesioginis mandatas leido jam įsitvirtinti valdžioje, iškastravus alternatyvias politines ir ekonomines jėgas, įskaitant oligarchus, žiniasklaidą, regionų gubernatorius ir politines partijas. Tie, kurie atsisakė paklusti jo valdžiai, buvo ištremti arba įkalinti. Kad ir kokiomis priežastimis oficialiai buvo aiškinamas Michailo Chodorkovskio išsiuntimas į kalėjimą Sibire, dauguma rusų manė, jog jis susipyko su V. Putinu ir nusipelnė jo rūstybės. Retas abejojo caro teise ištremti maištaujantį valdinį.

V. Putino sistemoje oligarchai klesti tada, kai to nori valdovas. Lygiai taip pat vienintelis regionų vadovų legitimumo šaltinis – ne rinkėjų valia, bet paskyrimas ar patvirtinimas.

Sudie. Pajuokavau.

Kremliaus monopolijai politikoje ir strateginiuose ūkio sektoriuose pateisinti V. Putinas, kaip aiškina rusų sociologas Levas Gudkovas, pasitelkė carinės valdžios simbolius ir apeliavo į kultūrinius stereotipus. 2004 m. antroji jo kadencija prasidėjo inauguracija, nepaprastai panašia į karūnaciją. Pirmojo kanalo, pagrindinio valstybinio televizijos kanalo, vadovas Konstantinas Ernstas sukūrė karališką aplinkos apipavidalinimą. V. Putinui tereikėjo žengti į ją.

„Tarsi iškištum galvą pro kartoninį caro muliažą“, – sakė L. Gudkovas. Kremliaus sargybiniai vilkėjo caro laikų uniformas, jojo iš kino studijos pasiskolintais žirgais, filmuotais epizode apie Aleksandro III karūnavimą. V. Putinui einant link Kremliaus šventyklų skambėjo Michailo Glinkos „Šlovė carui“, jį palaimino Rusijos stačiatikių bažnyčios patriarchas.

Tačiau caro legitimumą reikia nuolat patvirtinti iš naujo. Rusijos valdovai, įskaitant Ivaną Rūstųjį, savo autentiškumą kartais tikrino į sostą laikinai pasodinę netikrą carą. V. Putinas eksperimentą pakartojo 2008-aisiais, kai vietoj savęs į prezidentūrą įleido jaunesnį ir atkakliai ištikimą teisininką Dmitrijų Medvedevą. Reali valdžia vis dėlto liko ministru pirmininku tapusio V. Putino rankose. 2012 m. jis grįžo į sostą.

Tais metais smunkantys reitingai ir Maskvoje bei keliuose kituose didžiuosiuose miestuose nuvilniję protestai privertė prezidentą imtis tradicinių priemonių statusui įtvirtinti, ir jis pamatė progą – galimybę padidinti Rusijos teritoriją 2013-aisiais Ukrainoje prasidėjus protestams (žr. 1 grafiką). Kaip karas Čečėnijoje padėjo jam tapti tuo, kas yra, taip Krymo užkariavimas kilstelėjo reitingus iki 86 proc. ir suteikė beveik mistinę aurą.

Savaime suprantama, matant revoliucijas carams nejauku. 2004 m. pabaigoje, kaip tik tada, kai Ukrainoje prasidėjo Oranžinė revoliucija, V. Putinas ištrynė bolševikų revoliucijos minėjimą iš Rusijos kalendoriaus ir jį pakeitė dirbtine proga – lenkų išvijimu iš Maskvos Didžiosios sumaišties metais. B. Jelcinas revoliuciją atmetė, nes tai buvo jo nugalėto komunistinio režimo sukūrimo mitas, bet V. Putinui ji nepriimtina dėl to, kad skiria du laikotarpius, kuriuos jis mato kaip nenutrūkstamą Rusijos imperiją. Jis norėjo užmaskuoti didžiulį trūkį ilgoje Rusijos valdovų linijoje, galiausiai atvedusioje prie jo karaliavimo.

Kaip kuriama imperija

Bet praeitį sutramdyti nelengva. Spalio revoliucijos šimtmetis paaštrina šiandienos iššūkius. Britų istorikas Dominicas Lievenas rašo, kad XX a. pradžioje Rusija susidūrė su krize, kurios centre – nuo valstybės atitolusi išsilavinusių miestiečių klasė, nes valstybė atsisakė suteikti jai politinį atstovavimą. Įsitikinęs, kad tik autokratija neleis subyrėti imperijai, Nikolajus II augančią ir vis sudėtingesnę visuomenę bandė valdyti tarsi XVIII a. absoliutus monarchas.

1914 m. Rusija buvo vienas didžiausių ir sparčiausiai augančių pasaulio ūkių, kuriam teko 5,3 proc. pasaulinės pramoninės gamybos – daugiau nei Vokietijai.

Ekonomiškai šalis klestėjo. 1914 m. Rusija buvo vienas didžiausių ir sparčiausiai augančių pasaulio ūkių, kuriam teko 5,3 proc. pasaulinės pramoninės gamybos – daugiau nei Vokietijai. Pagal BVP vienam gyventojui šalis užėmė vietą tarp Ispanijos ir Italijos. Ji davė Malevičių ir Kandinskį, Prokofjevą ir Rachmaninovą. Bet politiškai liko atsilikusi.

Net po to, kai 1905 m. Nikolajus II buvo priverstas priimti konstituciją, iki pat Pirmojo pasaulinio karo visa Rusijos politika sukosi apie klausimą, ar eiti vakarietišku laikomu politinės raidos keliu link pilietinių teisių ir atstovaujamosios vyriausybės, kaip rašo D. Lievenas. Liberalūs patarėjai Nikolajui II aiškino, kad nepertvarkius Rusijos politinės sistemos režimas neužsitikrins šiuolaikinių išsilavinusių rusų lojalumo, todėl bus pasmerktas. Reakcingieji ministrai atkirto, jog bet kokia liberalios demokratinės tvarkos versija neišvengiamai atves prie socialinės revoliucijos.

Rusijos elitas intensyviai diskutuoja apie bolševikų revoliucijos duotas pamokas. Nacionalistai ir kai kurie dvasininkai, įskaitant V. Putino nuodėmklausį tėvą Tichoną Ševkunovą, teigia, kad bolševikų revoliucija – Vakarų finansuojamos inteligentijos, išdavusios carą, darbas. Oponentai kaltina Nikolajaus II kvailumą ir jo dvariškių korupciją, tarp gyventojų kursčiusią neteisybės jausmą.

Tai diskusija ne tik apie praeitį, bet ir apie dabartį. Ir XXI a. 1-ajame dešimtmetyje augant ūkiui (žr. 2 grafiką) susiformavo pasiturinti vidurinė miestiečių klasė, kuriai Kremlius svetimas. Iššūkis paversti Rusiją šiuolaikine valstybe šiandien toks pat aktualus kaip prieš 100 metų. Rusijos politikos centre vėl atsidūrė legitimumo ir galios paveldėjimo klausimai.

Galia, ne teisė

V. Putino valdymas yra tvarkos, kurią ekonomistas Douglassas Northas vadino „prieigos ribojimo tvarka“, pavyzdys. Tokioje valstybėje ekonominius ir politinius išteklius pasiekti leidžia ne teisės viršenybė, bet viršūnių suteiktos privilegijos. Politiniu atžvilgiu tai kyla iš sistemos, atsiradusios dar prieš sovietinius laikus ir juos išgyvenusios. Kaip naujame straipsnyje aiškina amerikiečių politologas Henry Hale’as, tokie neoficialūs tinklai ir asmeniniai ryšiai yra aukščiau oficialių taisyklių ir institucijų. XX a. pabaigoje tokie tinklai grūmėsi dėl įtakos, prasidėjus XXI a. jie buvo įtraukti į bendrą piramidę, kurios viršuje – V. Putinas kaip pagrindinis šeimininkas.

Menkai saugomos nuosavybės teisės ir silpna įstatymo viršenybė – ne atsitiktiniai trūkumai, o būtini tokios suasmenintos sistemos elementai. Tik šeimininkas sprendžia, kas turi teisę į nuosavybę ar postą. Šeimininko ir globotinio santykių visuomenei be jos sutikimo neprimesi, o palaikymas priklauso nuo pagrindinio šeimininko populiarumo. Politikos analitikas Kirilas

Rogovas tvirtina, kad V. Putinas matomas ir kaip liaudies gynėjas nuo godaus bei grobuoniško elito, ir kaip elito gynėjas nuo galimo visuomenės maišto.

V. Putino legitimumas neapima jo vyriausybės, kurią 80 proc. gyventojų laiko korumpuota ir savanaudiška. Caro legitimumo negali paveldėti nauja karta. Todėl Rusijos ateičiai nepaprastai svarbus įpėdinio klausimas, labiausiai spaudžiantis elito protus. Kaip neseniai, prieš ateidama į Nacionalinę saugumo tarybą, rašė viena jos direktorių Fiona Hill: „Dėl išaugusios galios koncentracijos Kremliuje Rusijos politinei sistemai gresia didesnis pavojus nei bet kuriame pastarojo meto istorijos taške.“

Maža abejonių, kad kitą pavasarį po rinkimų V. Putinas vėl bus patvirtintas prezidentu. Bet jo pergalė tik dar labiau pakurstys kalbas, kas bus po to. Rinkimais siekiama ne rasti alternatyvą V. Putinui, bet įrodyti, kad jos nėra. Vis dėlto jie – ne tik formalumas. Nors caras neatsiskaito jokiai institucijai, jam rūpi visuomenės nuomonė ir reitingai. O šiuos atidžiai stebi oportunistiškai nusiteikę elito nariai.

Būtent šia silpna vieta bando pasinaudoti pagrindinis V. Putino oponentas A. Navalnas. Šią vasarą jis išvedė jaunimą į gatves, o vėliau pradėjo aktyvią agitaciją, nors Kremlius neleido jam balotiruotis, remdamasis savo paties suorganizuotu baudžiamuoju nuosprendžiu.

A. Navalnas nesiekia įveikti V. Putino – tam reikėtų sąžiningų rinkimų. Jis nori atimti iš V. Putino „stebuklą, paslaptį ir autoritetą“. Fiodoro Dostojevskio šedevre „Broliai Karamazovai“ Didysis Inkvizitorius nurodė, kad tai „trys jėgos, vienintelės trys jėgos Žemėje, galinčios visam laikui nugalėti ir pavergti tų nepajėgių maištininkų sąžinę – jų pačių laimei“.

Pirmą skylę V. Putino auroje A. Navalnas paliko 2012 m., jo valdančiąją „Vieningosios Rusijos“ partiją pavadinęs „sukčių ir vagių gauja“.

Pirmą skylę V. Putino auroje A. Navalnas paliko 2012 m., jo valdančiąją „Vieningosios Rusijos“ partiją pavadinęs „sukčių ir vagių gauja“. Apibūdinimas plačiai pasklido po šalį ir padarė Kremliui daugiau žalos nei realiai atskleista korupcija. Nors A. Navalnui grasinama fiziniu susidorojimu, jis kratosi revoliucionieriaus, kovotojo ar kankinio įvaizdžio, nes tai tik išaukština carą. Jis siekia nuleisti V. Putiną į savo lygį, prisistatydamas kaip profesionalus politikas, dirbantis savo darbą.

V. Putiną jis neseniai pavadino ne despotu ar tironu, bet rope. „Garsusis 86 proc. siekiantis V. Putino reitingas egzistuoja politiniame vakuume, – rašė A. Navalnas tinklaraštyje. – Jei vienintelis dalykas, kuriuo jus maitino visą gyvenimą, yra ropė, labai tikėtina, kad jums ji bus labai geras maistas. Į tą vakuumą ateiname su tuo, kas akivaizdu: yra geresnių dalykų nei ropės.“ Juokas ir pajuoka legitimumą gali pakirsti labiau nei bet kokia paviešinta informacija.

A. Navalnas siūlo ne tik pakeisti Kremliaus viršūnėje sėdinčią personą, bet ir visiškai kitokią politinę tvarką – šiuolaikinę valstybę. Jo amerikietiško stiliaus kampanija, kurioje dažnai kalbama apie jo šeimą, laužo V. Putino įdarbintą kultūrinį kodeksą. Pasak A. Navalno, jis siekia sušvelninti „išmokto bejėgiškumo“ sindromą ir įsigalėjusią nuomonę, kad niekas negali pasikeisti.

Pertvarkyti Rusiją

Kuo ilgiau V. Putinas lieka valdžioje, tuo didesnė tikimybė, kad po jo valdymo laikotarpio įsigalės chaosas, silpnumas ir konfliktai. Net jo šalininkai nieko kito nesitiki. Nacionalistinis ideologas Aleksandras Duginas sako, kad Rusija žengia į neramius laikus: „Putinas dirba šiandienai. Jis neturi rakto į ateitį.“ Nors niekas nežino, kas bus po to, retas iš Rusijos elito tikisi, kad įpėdinio klausimas bus išspręstas konstituciškai arba taikiai.

Rašydami 1912-aisiais Rusijos menininkai negalėjo įsivaizduoti, kad „Nekto 1917“ taps bolševikų revoliucija. Bolševikų buvo tik 10 tūkst. ir net 1917-aisiais niekas negalėjo patikėti, kad jie užims valdžią, ką ir kalbėti apie tai, kad ją išlaikys. Bet visi jautė, kad Rusijos dvarą graužia krizė ir rūdys. 1917 m. vasarį (caras po penkių dienų atsisakys sosto) žymus menininkas Aleksandras Benois rašė: „Atrodo, viskas dar gali praeiti. Kita vertus, akivaizdu, kad pūlinys pritvinko ir turi pratrūkti <…>. Kokie niekšai, ar tiksliau – kokie idiotai, yra tie, kurie atvedė šalį ir monarchiją į šią krizę.“

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų