Raudonosios linijos ir nevykę pasirinkimai

Raudonosios linijos ir nevykę pasirinkimai

Kaip galėtų prasidėti branduolinis karas Korėjoje ir kuo jis baigtųsi

2019 m. kovas. JAV ir Pietų Korėja pradėjo kasmetes didelio masto karines pratybas „Foal Eagle“, kuriose dalyvavo beveik 20 tūkst. karių iš JAV ir apie 300 tūkst. iš Pietų Korėjos. Pratybos vyko nesibaigiančių Šiaurės Korėjos raketinių bandymų fone.

Per porą metų Kim Jong-uno režimas buvo sėkmingai išbandęs kelias tarpžemynines balistines raketas (TBR). Naujausias buvo dar vienas dviejų pakopų užtaisas. Analitikų manymu, jis galėjo pasiekti bet kurį JAV miestą. Raketa nešėsi iš pažiūros patikimą grįžtamąją dalį, skirtą pakeliui į taikinį Žemės atmosferą skrodžiančiai branduolinei galvutei saugoti ir paleisti klaidinamųjų taikinių priešraketinės gynybos sistemoms apgauti.

Sausį atliktas septintas branduolinis bandymas patvirtino, kad ilgainiui raketa gabens termobranduolinę galvutę, gebančią nušluoti visą gyvybę 70 kvadratinių kilometrų spinduliu. Keliose žvalgybos ataskaitose užsiminta, kad kitame Šiaurės Korėjos bandymų raunde, kuris gali sutapti su „Foal Eagle“ kulminacija, gali būti bandomas toks aukštybinis branduolinis sprogimas, kokius iki 1962 m. ginklams testuoti naudojo JAV ir Sovietų Sąjunga.

Kai kitoms branduolinių valstybių rato naujokėms – Pakistanui, Indijai – pakako bandymų po žeme, Kim Jong-unas nuo metų pradžios gyrėsi, kad jau greitai pateiks galutinį įrodymą, kuris įtikins pasaulį gerbti Šiaurės Korėjos branduolinę galią. Jei Šiaurės Korėja realiai įvykdytų tokį bandymą, jo sukeltas elektromagnetinis impulsas kosmose iš rikiuotės išvestų palydovus, o Žemėje pakenktų elektrinėms.

D. Trumpui tai reikštų, kad peržengta raudonoji linija. Atėjo metas, kai reikia veikti dabar arba niekada.

Donaldui Trumpui tai reikštų, kad peržengta raudonoji linija. Atėjo metas, kai reikia veikti dabar arba niekada. Reaguodamas į Kim Jong-uno teiginius, kad Šiaurės Korėja perėjo prie baigiamųjų TBR kūrimo etapų, nuskambėjusius jo audringo prezidentavimo pradžioje, D. Trumpas tviteryje parašė: „To nebus!“ 2017 m. birželį, iki pirmojo Šiaurės Korėjos TBR bandymo likus keletui dienų, D. Trumpas pareiškė, kad „strateginės kantrybės laikai“ Kim Jong-uno atžvilgiu baigėsi.

Nuo to meto JAV sugriežtino Šiaurės Korėjos režimui taikomas sankcijas, įskaitant prieš kinų ir rusų įmonių prekybą su šia šalimi nukreiptus veiksmus ir atkirstus užsieninius Kim Jong-uno kriminalinių tinklų generuojamų lėšų šaltinius. Bet Kinijai apsiribojus simboliniu bendradarbiavimu, veiksmų imtasi per mažai ir per vėlai, kad būtų pristabdytas spartus branduolinių raketų plėtojimas Šiaurės Korėjoje.

Iki tol JAV prezidentas paisė šalies gynybos sekretoriaus Jimo Mattiso ir patarėjo nacionalinio saugumo klausimais H. R. McMasterio įspėjimų. Jie teigė, kad imtis karo veiksmų – per didelė rizika. Bet D. Trumpas klausytis nebenorėjo. Kalbėta, jog J. Mattisas svarsto atsistatydinti iš dalies dėl to, kad netikėjo, jog Kim Jong-unas netrukus atliks bandymus ore. H. R. McMasteris buvo atleistas. Jį pakeitė karingasis Johnas Boltonas, buvęs ambasadorius prie Jungtinių Tautų ir vienas pagrindinių ragintojų versti Saddamą Husseiną dėl neva jo turimo masinio naikinimo ginklų arsenalo. J. Boltonas prezidentui sakė, kad aukštybiniai bandymai – neišvengiami. Jis jau seniai aiškino, jog reikia imtis visų įmanomų veiksmų režimui Šiaurės Korėjoje pakeisti.

D. Trumpas nebūtinai norėjo eiti taip toli. Kinijos vadovas Xi Jinpingas jį įspėjo, kad gresia „rimti padariniai“, jei būtų galvojama apie tokį žingsnį. Nebuvo aišku, ar Kinija įsikištų padėti Šiaurės Korėjai, kaip jau yra dariusi (Vašingtonas laikėsi nuomonės, kad ne). Neabejota dėl vieno – Kinija priešiškai vertina bet kokius veiksmus, dėl kurių JAV pajėgos pasirodytų šiauriau 38-osios lygiagretės ir netoli Kinijos sienos.

Pietų Korėjos prezidentas Moon Jae-inas iš pradžių atkakliai priešinosi bet kokiam prevenciniam smūgiui, nes bet kuriai pusei vėliau apsiskaičiavus jo šalis nukentėtų labiausiai. Bet, terorizuojamas Vašingtono, nenoriai liovėsi oponavęs. D. Trumpas neabejojo, kad šalininkams tėvynėje turi parodyti dar galįs priimti nelengvus sprendimus.

Todėl D. Trumpas paprašė karinių patarėjų sukurti planą, kuris parodytų, kad jo ketinimai rimti – pakankamos galios, jog Kim Jong-unas prieš smogdamas atgal gerai pagalvotų, bet ne tokie drastiški, jog sukeltų karą. Galų gale Kim Jong-unas tikrai supras, kad tokiu atveju rizikuotų įsukti eskalacijos ciklą, kuris neišvengiamai baigtųsi jo pralaimėjimu ir dinastijos sunaikinimu – juk būtent siekdamas to išvengti jis ir sukūrė branduolinę programą.

Priimtiniau būtų buvę užtaisą įsibėgėjimo arba kilimo etape numušti gaudomosiomis raketomis, paleistomis iš JAV eskadrinių minininkų. Bet naujos gaudomosios raketos „SM3-Block2A“, kurioms gal būtų tam pakakę greičio, dar nebuvo paruoštos naudoti. Todėl Pentagonas sugalvojo iš Japonijos jūroje dislokuoto povandeninio laivo paleisti sparnuotųjų raketų salvę ir sunaikinti raketą ant žemės. Daug priklausys nuo galimybės greitai gauti žvalgybos duomenų iš žvalgybinių palydovų ir aukštybinių bepiločių orlaivių, kad raketų paleidimo aikštelei būtų galima smogti, kol raketa dar nepaleista. Kim Jong-unas bus įspėtas, kad toks pat likimas laukia kitų naujų bandymų. Jei Kim Jong-unas liks nusiteikęs agresyviai, bus atakuojami jo branduoliniai ir raketų gamybos kompleksai.

Vis dėlto D. Trumpas buvo perspėtas, kad Kim Jog-unas, nors ir laikomas racionaliu žmogumi, turi savų politinių problemų ir turės kaip nors reaguoti. Pagal optimistiškiausią scenarijų Kim Jong-unui gali pasirodyti, kad pavyktų išsisukti simboliniu gestu, pavyzdžiui, paleidus raketų į išorines salas, panašiai kaip per Jonpjongdo apšaudymą 2010-aisiais. Taip pat jis gali prieiti išvadą, kad verta sustabdyti bandymus, nes jau turi įtikinamų priemonių smogti žemyninei JAV daliai.

Iš pradžių operacija atrodė sėkminga. Išvengta rimtos nenumatytos žalos ir nelabai atrodė, jog raketa būtų buvusi kovinė (branduoliniai ginklai apsaugomi nuo atsitiktinio sprogimo – kovinę galvutę dengia tvirta grįžtamoji dalis, o detonacijos turi būti tiksliai suplanuotos pagal laiką). Nors Kim Jong-unas vis grasina „nušluoti JAV nuo žemės paviršiaus“, o Seulą paversti „ugnies jūra“, neatrodė, kad kas nors vyktų. D. Trumpo reitingai šovė aukštyn ir tviteryje jis parašė: „Rubuilis Kimas ką tik gavo, ko prašėsi. GRAUDU!“ Triumfuodamas jis koneveikė savo generolus dėl atsargumo, neleidusio jam greičiau imtis panašių veiksmų.

D. Trumpui besigiriant smūgio sėkme, Kim Jong-unas įsakė elitiniams daliniams iš specialiųjų operacijų pajėgų, kurias sudaro 180 tūkst. karių, atlikti daugybę žaibiškų išpuolių prieš taikinius pietuose. Vieni prasiskverbs tunelių tinklu, išraustu po demilitarizuota zona (DMZ), kiti atplauks nedideliais povandeniniais laivais arba atskris senoviniais žemai skraidančiais biplanais „An-2“, kuriuos šiuolaikiniai radarai sunkiai pastebi. O Šiaurės Korėjos karinis jūrų laivynas pradeda minuoti jūras vakaruose ir rytuose, kad sutriktų prekyba. Regis, taip pat pradėti kibernetiniai išpuoliai prieš svarbią Pietų Korėjos infrastruktūrą.

Tyla prieš audrą

Šiaurės Korėja nenorėjo prieiti iki tokių veiksmų kaip paralyžiuojamųjų nuodingųjų medžiagų ataka Seulo priemiesčiuose, kuri amerikiečius ir jų sąjungininkę paskatintų pradėti bendrą puolimą, bet paniką ir netikrumą tarp Pietų Korėjos civilių pasėti siekė. Patarėjai Kim Jong-unui pasakė, kad pagal jų analizę, atliktą remiantis Pietų Korėjoje turimais kontaktais, tokiu atveju Pietų Korėjos valdžia būtų masiškai spaudžiama vetuoti bet kokią tolesnę eskalaciją, galinčią baigtis atviru karu.

Deja, jie smarkiai apsiskaičiavo. Sąjungininkai negalėjo būti tikri, ką dar planuoja Kim Jong-unas, todėl teko ruoštis galimybei, kad sabotažiniai veiksmai – tik įžanga prieš rimtą puolimą. Todėl prasidėjo svetimšalių evakuacija – daugiausia iš Seulo, įskaitant apie 150 tūkst. JAV, apie 40 tūkst. Japonijos ir iki 1 mln. Kinijos civilių piliečių. Siekta, kad pamačiusi evakuaciją Šiaurės Korėja aiškiai suprastų, jog įvykiai pradeda suktis savaime.

Prasidėjo svetimšalių evakuacija – daugiausia iš Seulo, įskaitant apie 150 tūkst. JAV, apie 40 tūkst. Japonijos ir iki 1 mln. Kinijos civilių piliečių.

JAV ir Pietų Korėjos karo vadai rekomendavo vyriausybėms pasiruošti blogiausiam. Jau vykstančiose karinėse pratybose numatyta pasitreniruoti veikti pagal slaptą planą OPLAN 5015, parengtą reaguojant į augančią raketų grėsmę. Jie patarė, kad pratybas galima greitai paversti realybe. Nors anksčiau sudarant karo planus remtasi įsitikinimu, jog naujas konfliktas vyktų panašiai kaip pirmasis Korėjos karas (iš pradžių junginiai dislokuojami gynybine rikiuote prieš pradedant kontrataką į Šiaurės Korėją), naujajame plane raginta rengti tiksliąsias atakas ir priešo užnugaryje išmesti specialiąsias pajėgas.

Pirmiausia reikės neutralizuoti stebėtinai pavojingą integruotą Šiaurės Korėjos oro gynybos sistemą, kurioje, be sovietinių laikų raketų „žemė–oras“, dislokuotos ir vietinės, itin galingos KN-06. Neutralizavus sistemą, ant branduolinių objektų, raketų leidimo sistemų ir vadaviečių pasipils raketų, išmaniųjų bombų ir milžiniškų „bunkerių sprogdinimo užtaisų“ kruša, o Pietų Korėjos specialiosios pajėgos lygiagrečiai „kirs galvą“ per Šiaurės Korėjos vadų naikinimo reidus. Įsivaizduota, kad smogus prevenciškai karas bus ir ribotas, ir trumpas.

Tik bėda, jog vadai negalėjo būti tikri, kad planas pasiteisins. Ne tik reikėjo daug pastangų Kim Jong-uno oro gynybai išvesti iš rikiuotės, bet ir beveik nebuvo patikimų, žmonių surinktų žvalgybos duomenų, taigi galėjo likti į taikinių sąrašą nepatekusių slaptų branduolinių kompleksų. Prisiminus, kad Šiaurės Korėja neįtikėtinai kalnuota ir tenykščiai puikiai moka kasti tunelius (įgūdį tobulino pastaruosius 60 metų), nemaža tikimybė, kad kai kurie branduoliniai kompleksai liks sveikutėliai. Be to, giliai urvuose gali būti prislapstyta raketų su mobiliosiomis paleidimo sistemomis.

Pranašumo jausmas

Todėl, užuot iškart ėmęsi plano OPLAN 5015, JAV vadai nusprendė, kad kovos teatre reikėtų dar bent 500 taktinių orlaivių – ir iš lėktuvnešių, ir iš bazių Jungtinėse Valstijose. Jų prireiks tokiam netikėto puolimo lygiui palaikyti, kad būtų galima nušluoti Šiaurės Korėjos oro gynybą, o tada smogti visiems kitiems taikiniams, įskaitant jau nustatytus ir tuos, kurie dar gali paaiškėti. Nors operacijoms gali prireikti kelių savaičių, Šiaurės Korėjai jos parodytų ketinimų rimtumą ir galbūt įtikintų Kim Jong-uną atsisakyti platesnio puolimo.

Kim Jong-unas žinojo, kad laikas ne jo pusėje. Šiame etape jis taip pat vylėsi išvengti visuotinio karo, nes, nors jam įprasta pompastika, jis suprato galįs pralošti. Bet pietuose telkiamos pajėgos, ypač sparčiai auganti karinė oro galia, kuri jau greitai leis priešui prevenciškai atakuoti svarbiausius jo ginklus, įtikino Kim Jong-uną, kad ir jam reikia paleisti rimtą įspėjamąjį šūvį.

Apsiginklavęs apie 14 tūkst. artilerinių pabūklų, įskaitant maždaug tūkstantį dislokuotų urvuose ir bunkeriuose per šūvį nuo Seulo, jis galėjo greitai pridaryti daug žalos. Bet paleidęs tokią ugnį, kokia buvo grasinęs režimas, jis greitai pasiektų ribą, kai kelio atgal neliktų. Taip pat jam reikėjo nuspręsti, kiek tolimosios artilerijos pajėgų, susidedančių iš 170 mm pabūklų ir 240 mm bei 300 mm daugkartinių raketų leidimo sistemų, yra pasirengęs tuo metu atskleisti priešpriešinei Pietų Korėjos ugniai. Todėl jis pasirinko paleisti ribotą salvę, kuri netruks nė valandos, o tada atitraukti artileriją į saugesnes pozicijas.

Jis norėjo pasakyti D. Trumpui, kad tai tik pavyzdys, ko tikėtis Pietų Korėjai ir jos sąjungininkėms, jei jis tęstų agresyvius karo planus. Bet poveikis nebuvo toks, kokio vylėsi Kim Jong-unas. Nepaisant užuominų, kad jis gali tuo ir apsiriboti, o jau buvo žuvę keli tūkstančiai civilių ir kariškių, JAV ir Pietų Korėjos vadams teko imtis veiksmų, jei tai tik įžanga į masinį artilerinį apšaudymą.

Remdamiesi bandymais sumodeliuoti tokio puolimo poveikį, jie manė, kad skubiai nesiėmus veiksmų vos per kelias valandas Seule žūtų iki 100 tūkst. žmonių, o gal ir dar daugiau. Todėl nedelsiant inicijuotas planas OPLAN 5015, sykiu D. Trumpas tiesiogiai įspėjo Kim Jong-uną, kad, jei šis paleistų raketą ir būtų manoma, jog ji neša branduolinę galvutę, Šiaurės Korėjos vadovas galėtų tikėtis greito ir triuškinančio branduolinio atsako, po kurio „jo ir jo šalies neliktų žemėlapyje“.

Kim Jong-uną apstulbino pradinio puolimo nuožmumas. Jis ėmė netekti nemenkų milžiniškos, bet technologiškai negrabios karinės infrastruktūros dalių. Į pietus pasiųstos tankų divizijos buvo lengvas taikinys siauruose slėniuose, kuriuos jiems teko kirsti. Visa atvirose vietose likusi artilerija buvo sistemingai naikinama pragaištingai tikslia atsakomąja ugnimi. Neva saugiai urvuose paslėptas raketų leidimo sistemas šlavė milžiniškos priešbunkerinės bombos. Du kartus Kim Jong-unas pats tik per plauką išvengė bombų – šios ištaškė vadaviečių bunkerius praėjus vos kelioms minutėms nuo jo išvykimo.

Matydamas, kad jo režimo neišvengiamai laukia galas, Kim Jong-unas nusprendė mirti kovodamas. Artilerija, kurios anksčiau buvo nutaręs nenaudoti, nusitaikė į Seulą. Ne vienas sviedinys ir raketa nešė cheminį ginklą. Pietų Korėjoje jau esančioms „šiauriečių“ specialiosioms pajėgoms įsakyta gyvenamuosiuose rajonuose paleisti nuodingąsias dujas. Greitai pasklido gandai, kad naudojamas biologinis ginklas.

Suvokęs, jog jo laikas baigiasi, Kim Jong-unas priėmė lemtingą sprendimą – panaudoti turimo branduolinio arsenalo likučius. Jam nerūpėjo, kokie padariniai laukia priešų ar iškamuotų tėvynainių. Prieš mirtį jis dar spėjo sužinoti, kad nė viena iš turimų dviejų TBR taip ir nepaliko leidimo platformos, o tris į Tokiją ir JAV bazę Okinavoje nutaikytas vidutinio nuotolio raketas „Musudan“ dar nepasiekusias taikinių numušė Japonijoje dislokuotos baterijos „Patriot“. Naujoji Pietų Korėjoje dislokuota sistema THAAD ir priešraketinės raketos „Patriot“ pasirūpino keliomis vidutinio nuotolio raketomis „Pukguksong-2“. Tačiau, jo džiaugsmui, dvi trumpojo nuotolio raketos pasiekė Seulą, paslėptos it adatos šiene tarp gausiai leidžiamų raketų su įprastais užtaisais.

Pralaimėjimo kaina

Pirminiais skaičiavimais, aukų skaičius siekė 300 tūkst., bet artimiausiais mėnesiais daugybę žmonių, tarp jų nemažai amerikiečių civilių ir aptarnaujančio personalo, pražudys radiacijos poveikis. D. Trumpui buvo patarta, kad nėra kito pasirinkimo, tik atsakyti branduoliniu smūgiu Šiaurės Korėjai. Nuspręsta panaudoti naujausią amerikiečių branduolinę bombą – valdomąją B61-12, nešamą „stealth“ tipo bombonešio B2. Tai buvo itin tiksli bomba, leidžianti apriboti sprogstamąją galią, kad nukentėtų mažiau civilių ir susidarytų mažiau radioaktyviųjų dulkių. Bent jau to tikėtasi.

Numetus keturias bombas Šiaurės Korėjos karas baigėsi. Kim Jong-unas ir dauguma jo vadų išnyko kartu su bunkeriais, neliko raketinių pajėgų ir beveik visos artilerijos.

Numetus keturias bombas Šiaurės Korėjos karas baigėsi. Kim Jong-unas ir dauguma jo vadų išnyko kartu su bunkeriais, neliko raketinių pajėgų ir beveik visos artilerijos. Nors naudoti palyginti mažos galios ginklai, žuvo šimtai tūkstančių kariškių. Apie milijoną žmonių bandė pabėgti iš šalies sostinės Pchenjano, jei būtų naujų atakų. Byrant tvarkai ir pradėjus stigti maisto prie Kinijos sienos susiklostė humanitarinė katastrofa. Kinija teigė, kad oro srautai į šios šalies miestus neša mirtinas radioaktyviąsias medžiagas.

Niekas nežinojo, kaip reaguos pasibaisėjęs prezidentas Xi Jinpingas. Sukrėtimas sudrebino viso pasaulio vertybinių popierių biržas ir pranašavo pasaulinę recesiją. Tačiau D. Trumpas neišsigando. Tviteryje jis parašė: „Piktojo Kimo branduolinis smūgis Seului buvo BLOGIS! Neturėjau iš ko rinktis, tik duoti branduoline raketa atgal. Bet dėl mano veiksmų JAV vėl saugios!“

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų