(Pixabay nuotr.)

Kruvinųjų deimantų beieškant…

Kruvinųjų deimantų beieškant…

Nelegali prekyba deimantais, dėl to žūstantys žmonės ir lobstančios nusikalstamos grupuotės – ne tik veiksmo filmų epizodai. Tarptautinės nevyriausybinės organizacijos „Global Witness“ programų vadovas Nickas Donovanas IQ apžvalgininkei Kotrynai Tamkutei tvirtino, kad žmogaus teisių pažeidimai, klimato kaita ir korupcija – tai procesai, tarpusavyje susiję labiau, nei gali atrodyti.

 

– Pagrindinė jūsų interesų sritis yra korupcija, kurios neigiami padariniai lemia net klimato kaitą ir žmogaus teisių pažeidimus. Pateikite konkrečių pavyzdžių.

– Jungtinėje Karalystėje, JAV, Kinijoje ir kitose šalyse veikianti nevyriausybinė organizacija „Global Witness“ tiria korupciją, žalą aplinkai ir žmogaus teisių pažeidimus.

Geriausiai tai apibrėžianti situacija – atogrąžų miškų kirtimas. Kongo Demokratinėje Respublikoje didelės bendrovės, norėdamos plėsti veiklos plotus, išvaro vietos gyventojus, nusavina jų žemę, sugriauna pastatus. Daug žmonių net žūsta, bandydami apginti namus. Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad 5 proc. vienos bendrovių akcijų priklauso šalies ministrui ar jo valdomai įmonei. Surinktą medžiagą publikuojame viešai, skatiname žmones, valstybes ar organizacijas paremti kampanijas pokyčiams įgyvendinti.

Kuriame viešus nuosavybės teisių registrus, kuriuose galima atsekti, kuriems asmenims kurios bendrovės priklauso. Pavyzdžiui, fiksuoti, kas kontroliuoja Mergelių Salose įsikūrusias įmones.

Kitas pavyzdys – naftos bendrovės, kurioms vyriausybė moka už išteklių eksploatavimą pagal biudžete numatytas eilutes. Taigi, mūsų darbas yra nustatyti, kur nukeliauja pinigai, arba padėti sukurti tai fiksuojančias skaidrias ir viešas schemas.

 

– Su kokiais korupcijos, žmogaus teisių pažeidimo bei neigiamo poveikio aplinkai atvejais ir situacijomis dažniausiai tenka susidurti?

– Prieš 25 metus organizaciją „Global Witness“ įkūrė trys tyrėjai. Pirmasis jų projektas buvo susijęs su Kambodžos raudonųjų khmerų karinio komunistinio judėjimo finansavimo šaltinių analize. Jie keliavo po šalį ir fiksavo sieną kertančias pinigų sumas. Per antrą tyrimą analizavo deimantų prekybą Angoloje, taip pat prekiautojų ir sukilėlių prieš valdžią sąsajas. Paaiškėjo, kad deimantų, naftos bei gintaro gavyba ir pardavimas buvo pasipriešinimo grupuočių finansavimo šaltiniai. Juos tikriname iki šiol.

Mūsų veikla tarptautinė – nuo Mianmaro ar Kazachijos iki Europos valstybių. Darbas su korupcija deimantų prekyboje tradiciškai vyko Siera Leonėje, Angoloje, vėliau žvilgsnį nukreipėme ir į  Zimbabvę. Didelis pavojus iškilo minėtiems atogrąžų miškams. Neretai tenka imtis specifinių užduočių. Pavyzdžiui, kai priimamos ir įgyvendinamos tam tikros valdymo reformos. Tuomet stengiamės padėti įvesti skaidrumo ir viešumo, atskaitomybės standartus.

nick donovan

(Ramūno Petrusevičiaus nuotr.)

Kiekvienu tyrimu bandome visuomenei paaiškinti, kad korupcija išteklių gavybos ir eksploatavimo srityse, nors dažniausiai reiškiasi Afrikos valstybėse, nėra vien šio regiono problema. Ji nulemta Vakarų šalių, taip pat Honkongo, Singapūro rinkų ir jose esančių tarpininkų: advokatų, teisininkų, bankininkų, vadybininkų ir kt., veikiančių per lengvatinio apmokestinimo bendroves.

Jei atsiranda nepatenkintų žmonių, kylančių į kovą su tokiomis korporacijomis, jie pašalinami iš kelio.

Siekdami plėsti savo veiklą, verslininkai kai kuriuose regionuose įvairiais, kartais nelegaliais, būdais savo žinion perima vis didesnes teritorijas. Jie nevengia gyventojų iš namų išstumti jėga, nusavinti žemių ar naikinti vietos augalų. Taip siekiama arba užgrobti, arba atpiginti žemę, padaryti ją nebevertingą žemės ūkio kultūroms. Jei atsiranda nepatenkintų žmonių, kylančių į kovą su tokiomis korporacijomis, jie pašalinami. Kiekvienais metais pateikiame skaičius, kiek tuose regionuose žūsta gyventojų, stebime, kur padėtis prasčiausia.

 

– Apie nelegalią prekybą deimantais daugiausia žinome iš filmo „Kruvinasis deimantas“ (rež. Edwardas Zwickas, 2006 m.). Ar tokių prekiautojų iš tiesų tebeegzistuoja?

– Didžiulis iššūkis yra suvaldyti nelegalią deimantų prekybą. Tačiau tai darant įsitraukia vis naujų ir skirtingų veikėjų. Siera Leonėje ir Angoloje, nuo seno garsėjančiose korupcija, pagrindiniai blogiukai visuomet buvo sukilėliai ir juos remiančios grupuotės. Jie pelnėsi iš prekybos deimantais – juos išgaudavo ir parduodavo nereguliuojamoje rinkoje. Niekas nieko niekada neklausinėjo. Sukilėliai įsigydavo ginklų ir kitos amunicijos. Tai leido jiems stiprėti ir įsitvirtinti rinkoje.

Nuo 1998-ųjų imtasi įgyvendinti deimantų sertifikavimo, vadinamąjį „Kimberley“ procesą. 75 valstybės narės turėjo pasitvirtinti eksporto ir importo reguliavimo taisykles bei garantuoti, kad deimantai bus patikrinti, o jų gavimo ir pardavimo šaltiniai bus aiškūs ir vieši. Visgi „Kimberley“ procesas nesuvaldo korumpuotų vyriausybių. Kaip parodė mūsų tyrimai, kartais jų rankose gali būti sutelkta labai didelė dalis nelegalios prekybos.

Vienas tokių pavyzdžių – pastarasis mūsų tyrimas Zimbabvėje. Meringue deimantų kasyklose neliko nė vieno smulkaus deimantų gavėjo, nes visus išvarė vyriausybė, nusprendusi įkurti kelias stambias pramonės įmones.

Su opozicija nesutarianti valdančioji dauguma nutarė apeiti už biudžetą atsakingą Finansų ministeriją, kuri buvo pavaldi opozicinėms partijoms, ir pelnytis iš įsisteigtų deimantų gavybos bendrovių. Buvo sudarytas alternatyvus biudžetas. Įmonės pajamos skirstomos karinėms reikmėms, policijai ir t. t. Tai leido išlaikyti įtaką, išvengti demokratinių procesų ir išsaugoti kariuomenę savo, o ne piliečių pusėje. Policija ir kariuomenė įtrauktos ne tik į tvarkos palaikymo, bet ir į rinkimų klastojimo procesus, žmogaus teisių pažeidimus.

Daug problemų kyla dėl gintaro bei nefrito – žalio, pusiau brangaus Mianmare išgaunamo akmens. Pastarojo mineralo gavyba labai nesaugi. Nustačius vietą, kurioje turėtų būti dideli nefrito šaltiniai, ją apspinta gausybė kasėjų. Jie kasa ir naikina kalną, kol iš jo nieko nelieka. Vėliau jo vietoje iš uolienų atliekų, akmens ir dirvos supilamas kitas kalnas, bet jis gali bet kada nuslinkti.

Išsiaiškinome, kad šios pramonės apimtis gerokai didesnė, nei kas galėjo įsivaizduoti. 2014 m. ji siekė 31 mlrd. JAV dolerių. Vienos nefrito gavybos įmonės priklausė Mianmaro kariuomenei, kitos – su ja kovojantiems sukilėliams. Likusios – narkotikų baronams, buvusiam valstybės diktatoriui ir jo draugams.

 

– Į nelegalią prekybą įsitraukia tik organizuotos grupės ar tai ir pavienių gyventojų verslas?

– Vienas atvejis, kurį tyrėme Centrinės Afrikos Respublikoje, buvo susijęs su deimantų išplitimu tarptautinėje rinkoje. Ne paslaptis, kad ši valstybė – viena vargingiausių pasaulyje, tačiau jos teritorijoje dar daug neatrastų deimantų. Prekyba jais siekia pasinaudoti jauni ir ambicingi, socialiniais tinklais naudotis nevengiantys žmonės. Socialiniai tinklai palengvina jų veiklos metodus.

Pastebėjome, kad vienas žinomų prekeivių pasidalijo deimantų nuotrauka savo paskyroje, joje pažymėjo kelis draugus ir naudojo grotažymes #CAR (Central African Republic). Vėliau tie nuotraukoje pažymėti draugai pasidalino kitų deimantų nuotraukomis ir pažymėjo dar kitus asmenis. Paaiškėjo, kad tai padeda plėsti prekiautojų tinklą ir supažindinti pirkėjus su produkcija. Galiausiai netikrą paskyrą feisbuke susikūręs nusikaltėlis parašo pažymėtiems arba susidomėjusiems asmenims ir siūlo įsigyti deimantų.

 

– Kai kuriose Afrikos valstybėse gausu gamtos išteklių, tačiau tai neužtikrina ekonominės gerovės. Kaip tai paaiškinti?

– Mokslininkai tai vadina gausos paradoksu, arba išteklių prakeiksmu. Yra keli būdai, apibrėžiantys priežastinius ryšius, paaiškinančius jūsų minimą situaciją. Vienas jų – tiesioginis, kai žmogaus teisių pažeidimai finansuojami iš išteklių gavybos. Politikai naudoja pinigus, gautus pardavus naftą ar deimantus, savo rinkimų kampanijoms finansuoti, privačioms korporacijoms kurti ir t. t.

Kitas būdas – ekonominis. Jei šalyje randama naftos, pradeda kilti valiutos kursas, ir šaliai nebeapsimoka parduoti kilimų ar žemės ūkio produkcijos, todėl valstybės ekonomika po truputį ima priklausyti tik nuo naftos. Tokia padėtis susidarė Angoloje. Ar žinote, kad šioje šalyje brangiau nei Lietuvoje? Taip pat Londone. Ten viskas priklauso nuo naftos. Jauni, studijas baigę žmonės nenori dirbti valstybės tarnyboje ar imtis verslo, jie siekia įsitvirtinti naftos pramonėje, nes žino, kad tik čia galės uždirbti. Galiausiai valstybėje nesiformuoja konkurencinga verslo aplinka, nesiimama naujų iniciatyvų ar projektų.

Bandymai atriboti kariuomenę nuo verslo yra labai sudėtingi ir didina priešiškumą.

Galima paminėti ir trečią argumentą: aptariamose šalyse gamtos ištekliai labai atriboti nuo piliečių. Valdžiai nereikia rinkti mokesčių, atsiskaityti žmonėms ar pasitikrinti pasitikėjimo per rinkimus. Jai užtenka palaikyti gerus santykius su nacionaline naftos įmone kaip Saudo Arabijoje. Taip valstybėje nelieka terpės valdysenos elementams formuotis. Iš esmės net nėra, ką valdyti. Viskas sutelkta naftos pramonės atstovų rankose.

Manau, kad su gausos paradokso, arba išteklių prakeiksmo, problema kovoti labiausiai padėtų sąžiningas išteklių paskirstymas. Anot mokslininkų, neramumai, pilietiniai karai ir konfliktai šalyje neretai kyla dėl pajamų nelygybės. Sunku rasti valstybę, kurioje būtų gerai išplėtota ekonomika, bet kenčiama nuo pilietinio karo. Jugoslavija buvo tokia išimtis. Taigi, tik tinkamai vyriausybei paskirstant išteklius ir juos panaudojant, galima išvengti tiek ekonominių, tiek politinių bei socialinių sunkumų.

 

– Kokias kovos priemones siūlote pasitelkti šioms problemoms bent jau sušvelninti?

– Norint kokybiškai kovoti, reikia aptikti problemos šaknis. Tai vadiname pasiūlos grandinės revizija. Aiškinamės, kokiomis aplinkybėmis deimantai išgauti, kam priklauso tai padariusi bendrovė, kas yra pardavėjų tiekėjai ir t. t. Jei užčiuopiame nors mažiausią riziką, kad viename ar kitame pasiūlos grandinės etape buvo pažeistos žmogaus teisės, tiriame atvejį ir viešai skelbiame rezultatus.

Dalis deimantų visuomet atsiduria šešėlinėje prekyboje. Kelionę pradėję, pavyzdžiui, Zimbabvėje, jie atrandami Dubajuje. Ten jie nušlifuojami ir keliauja į Indiją ar kitas valstybes. Galiausiai niekas nebežino, iš kur jie ateina ir kur nusėda. Neretai šlifuojami dingsta, kartais patenka į Vakarų ar Kinijos rinkas. Visgi deimantus perkančios įmonės gali tiekėjams numatyti gana aukštus kokybės standartus. Tai leidžia lengviau atsekti pasiūlos grandinę bent iki nušlifuojant ir supjaustant. Siekiame, kad būtent šis metodas būtų naudojamas vietoj jau aptarto „Kimberley“ proceso.

Su problema kovoja ir verslas. Dažnu atveju korporacijos turi visą informaciją apie pasiūlos grandinę ir ją kontroliuoja: tiesiogiai komunikuoja su tiekėjais, pavyzdžiui, iš Kanados, o šie užtikrina, kad deimantus išgaunant ir jais prekiaujant nebuvo pažeistos žmogaus teisės, viskas yra skaidru.

 

– Akivaizdu, kad valstybės nepajėgios pačios kovoti su korupcija ir žmogaus teisių pažeidimais. Ar joms skiriama dėmesio europiniu, tarptautiniu lygiu?

– Visai neseniai Europos institucijose priimtas įstatymas dėl mineralų kilmės. Šalys turi tikrinti, iš kur atkeliauja auksas, gintaras, deimantai ar nafta. Tai yra peržiūrėti pasiūlos grandinę, leisti ataskaitas apie nustatytus žmogaus teisių ar aplinkos pažeidimus. Taip pat įsigaliojo teisės aktas, reikalaujantis, kad stambios naftos bendrovės deklaruotų savo finansus, rodytų, kam, kiek ir už ką sumoka. Panaši tvarka veikė ir Jungtinėse Valstijose. Deja, šiandien ji panaikinta prezidento Donaldo Trumpo. Tai vertinu kaip visišką katastrofą.

Jungtinėje Karalystėje pavyko pasiekti, kad būtų sudarytas viešas įmonių savininkų registras. Jis – nemokamas, bet kas užsiregistravęs gali sužinoti, kokie asmenys valdo daugiau nei 25 proc. tam tikros bendrovės akcijų. Silpnoji šio reguliavimo vieta yra tai, kad įstatymas veikia tik šalies teritorijoje ir neapima jau minėtų Mergelių Salų, kitų buvusių Britų imperijos kolonijų.

Siekiame, kad toks reikalavimas galiotų visoje ES. Tai įgyvendinti gana sunku dėl nuolat susiformuojančios opozicijos. Visgi manau, kad įmonių savininkai naudojasi gana geromis sąlygomis. Jiems nereikia prisiimti absoliučios teisinės atsakomybės dėl skolų ar prarasti gyvenamąjį būstą. Todėl jie neturėtų slėpti savo tapatybės.

 

– Minėjote, kad tenka tiesiogiai dirbti su vyriausybėmis. Koks jų požiūris į jūsų veiksmų nulemtus pokyčius?

– Pasitaiko atvejų, kai mūsų organizacija ir mūsų veikla vertinama kaip grėsmė. Neseniai mano kolegos buvo deportuoti iš Kongo Demokratinės Respublikos dėl kišimosi į vyriausybės veiklą. Visgi dažniausiai mus laiko partneriais. Tai iš esmės lemia mūsų darbo specifika. Veikiame legaliai, konsultuojame ir patariame. Dalyvaujame darbo grupėse, kurios svarsto, kaip pakeisti neveikiančius įstatymus, kaip užtikrinti įmonių veiklos skaidrumą, atliekame teisės aktų poveikio vertinimą.

Ar valstybės ir vyriausybės bus linkusios bendradarbiauti, priklauso ir nuo sprendžiamos problemos. Štai bandymai atriboti kariuomenę nuo verslo yra labai sudėtingi ir didina priešiškumą.

 

nick donovan

(Ramūno Petrusevičiaus nuotr.)

– Dažnai sakoma, kad kolonializmas nebuvo tik praeito šimtmečio reiškinys. Esą jo procesus galima atsekti iki šių dienų, ypač kalbant apie karinę intervenciją į užsienio valstybes. Ar sutinkate su tokiu požiūriu?

– Esu įsitikinęs, kad galimybės įvesti kariuomenę į kitų valstybių teritoriją turi būti griežtai kontroliuojamos, tai daryti galima tik remiantis atsakomybės ginti principu ir tik tada, jei yra realus pavojus valstybei ir jos piliečiams išlikti. Tai buvo tikslingai įgyvendinta Ruandoje, taip pat Kosove. Ir priešingai. Manau, jog užsienio veiksmai Irake ir kitose regiono šalyse buvo tragiški, paneigė karinės humanitarinės intervencijos į valstybę principą.

Procesai, apie kuriuos šiandien kalbame, negali būti painiojami su kolonializmu. Mes gyvename tarpusavyje labai susijusiame pasaulyje, todėl ši sąvoka netinkama. Ji trukdo kalbėti apie pasiūlos grandinės sąvoką ir atrasti problemų šaknis. Tai ne kolonializmas, greičiau įvairių procesų – kyšininkavimo, žmogaus teisių pažeidimo, neteisėtų valdžios veiksmų – mišinys. Taip pat reikia turėti omenyje, kad kartais tiesioginės užsienio investicijos yra labai svarbios kai kurioms valstybėms ir padeda atsikratyti korupcijos jungo.

—–

N. Donovanas

Nevyriausybinės organizacijos „Global Witness“ programų vadovas. Jo specializacija – finansiniai konfliktai ir korupcija gamtos išteklių eksploatavimo srityje.

Anksčiau dirbo karinėje tarnyboje, turėjo nuosavą verslą ir vadovavo programai, suteikiančiai teisinę pagalbą įtariamiems karo nusikaltimais.

Liepą skaitė pranešimą organizacijos „Transparency International“ organizuotoje konferencijoje „School of Integrity“ Vilniuje.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų