Vokietijos ir Didžiosios Britanijos premjerės (Scanpix nuotr.)

Šeši „Brexit“ skoniai

Šeši „Brexit“ skoniai

ES siūlo kelis meniu – nuo norvegiško iki turkiško. Bet à la carte varianto nėra.

Prabėgo vos daugiau kaip metai, kai Jungtinė Karalystė referendume pasirinko išstoti iš ES, o paskui Theresa May tapo ministre pirmininke. Praėjo beveik keturi mėnesiai, kai ji inicijavo ES sutarties 50 straipsnį, ir pradėtas skaičiuoti dvejų metų terminas iki išstojimo, kuris baigsis 2019 m. kovo 30 d. Laikrodis tiksi. Ir iš pirmo žvilgsnio visi daug dirbo: sausį Lankasterio dvare Th. May pasakė grandiozinę kalbą, vyriausybė parengė keletą baltųjų knygų, parlamente pristatyti keli įstatymų projektai, Briuselyje prasidėjo oficialios „Brexit“ derybos.

Nors juntamas bruzdesys, prie sprendimo, kaip turėtų atrodyti „Brexit“, beveik nepriartėta. Daugiausia dėl to, kad vyriausybė neapsisprendžia, ko nori. Kai birželio 8-ąją vykusiuose pačios pasiūlytuose pirmalaikiuose rinkimuose Th. May prarado turėtą nedidelę parlamentinę daugumą, vėl iškilo net tie klausimai, kurie jau atrodė išspręsti sakant kalbą Lankasteryje.

Tokiame politiniame fone Briuselyje vyksta „Brexit“ derybos. Liepą derybų komandos, kurioms iš ES pusės vadovauja Europos Komisijos paskirtas Michelis Barnier, o iš britų pusės – „Brexit“ ministras Davidas Davisas, pradėjo antrą raundą. Mandatą, kuriam pritarė Europos vyriausybės, turinčiam M. Barnier svarbiausi skyrybų pagal 50 straipsnį klausimai yra ES piliečių teisės Jungtinėje Karalystėje ir, atvirkščiai, ką daryti, kad Šiaurės Airijos ir Airijos Respublikos neatskirtų siena, kokią išstojimo sąskaitą pateikti britams.

Tik tada, kai M. Barnier galės pranešti, kad „pakankamai pasistūmėjo“ šiose srityse, jam bus leista pereiti prie ilgalaikių Jungtinės Karalystės ir ES prekybos santykių aptarimo. O judėti pirmyn nebus lengva. Pristačius pradinį Jungtinės Karalystės pasiūlymą suteikti ES piliečiams iš esmės tokias pat teises kaip britams buvo skundų, kad jis nepakankamai dosnus. Į Airijos sienos klausimą, kuriam suteiktas aukščiausio lygio diplomatinių derybų statusas, nėra akivaizdaus atsakymo. Ir nors Jungtinė Karalystė sutiko, kad už išstojimą turės susimokėti, dėl sąskaitos dydžio kyla daug ginčų. Pasibaigus šiam derybų raundui nė vienoje iš trijų pagrindinių sričių beveik nebuvo pasistūmėta.

Svarbiausia – ilgalaikiai santykiai. Kadangi Th. May ir D. Davisas neatlyžta, jog tėra vienintelė referendumo interpretacija – britai balsavo, kad nori susigrąžinti sienų, įstatymų ir pinigų kontrolę, abu siekia vadinamojo bekompromisio „Brexit“ – šalis turi išstoti ir iš ES bendrosios rinkos, ir iš muitų sąjungos, nutraukti laisvą žmonių judėjimą iš ES, atsikratyti ES aukščiausiojo teismo, t. y. Europos Teisingumo Teismo (ETT), priežiūros. Visa tai pakeis „gili ir ypatinga partnerystė“ su Bendrija, įskaitant išsamų laisvosios prekybos susitarimą.

Tačiau Th. May patyrus nesėkmę rinkimuose imta svarstyti, kad galbūt vertėtų bekompromisį „Brexit“ sušvelninti.

Tačiau Th. May patyrus nesėkmę rinkimuose imta svarstyti, kad galbūt vertėtų bekompromisį „Brexit“ sušvelninti. Nors leiboristų vadovas Jeremy Corbynas pritaria, kad reikia nutraukti laisvą judėjimą, jo manifeste taip pat kalbama, jog būtina išsaugoti visus bendrosios rinkos teikiamus pranašumus. Neseniai jis atsisakė atmesti galimybę likti bendrojoje rinkoje. Dalis ministrų mano, kad dėl muitų sąjungos dar reikėtų pagalvoti. Naujausias vaidas kilo dėl Euratomo – Europos atominės energetikos sutarties, iš kurios palikdami ES britai pasitrauks. Kai kurių parlamentarų torių manymu, šalis turėtų vėl prisijungti kaip asocijuotoji narė.

Kadangi Th. May nė vienuose rūmuose neturi daugumos, lemiamas vaidmuo teks parlamentui, kuris anksčiau buvo nustumtas į šalį. Vyriausybė ką tik pristatė išstojimo iš ES įstatymo projektą ir žada, kad bus dar bent septyni „Brexit“ įstatymai, aptariantys įvairius klausimus nuo imigracijos ir žemės ūkio iki prekybos ir muitų. Visus juos bus sunku priimti be pataisų. Parlamento opozicija kalba, kad su vyriausybe reikia kovoti iki galo, padedant gal tuzinui maištaujančių torių, panašiai kaip nutiko Johnui Majorui XX a. pabaigoje, kai jis bandė ratifikuoti Mastrichto sutartį. Siekiant bekompromisio išstojimo trūksta aiškios parlamento daugumos, taigi žengti tokį žingsnį bus mažų mažiausia labai sunku.

Pyrago problema

Iš kur tiek painiavos? Galima tiesiog atsakyti, kad ištraukti Jungtinę Karalystę iš 44 metus trukusios santuokos siaubingai sudėtinga. O žvelgiant giliau, rinkėjams niekas niekada nepasakė tiesos, ką reikalauja aukoti Th. May pasirinkta „Brexit“ versija. Išstojimo šalininkai žadėjo, jog britai gali ir suvalgyti pyragą, ir jį pasilikti, kaip sakė dabartinis užsienio reikalų ministras Borisas Johnsonas. Jie aiškino, kad bus galima atsikratyti ES reguliavimo ir ETT, išstoti iš bendrosios rinkos, pasitraukti iš muitų sąjungos ir kas savaitę sutaupyti po 350 mln. biudžeto įmokamų svarų (390 mln. eurų), bet sykiu pasilikti didžiausio pasaulyje prekybos bloko narėms suteikiamas privilegijas.

Ištraukti Jungtinę Karalystę iš 44 metus trukusios santuokos siaubingai sunku. O žiūrint giliau, rinkėjams niekas niekada nepasakė tiesos, ką reikalauja aukoti Th. May pasirinkta „Brexit“ versija.

Šis klaidinantis teiginys paaiškina, kodėl likusioms 27 ES šalims buvo neramu dėl britų vyriausybės požiūrio į „Brexit“. Nors joms atrodė, kad geriau jau už ES agitavusi Th. May nei kiti toriai, jos žinojo ir tai, jog pagrindinė Th. May patirtis su ES įgyta 2013 m., kai būdama vidaus reikalų ministre ji derėjosi dėl Jungtinės Karalystės teisės neprisidėti prie krūvos teisingumo ir vidaus reikalų priemonių, o vėliau pasirinko, prie kurių vėl prisidėti. Tai buvo ypatinga, labai konkreti galimybė išsirinkti skaniausius kąsnelius, nepasiekiama šaliai, kuri klubui apskritai atsuko nugarą. Likusios 27 ES narės pasiryžusios užkirsti kelią bandymams pakartoti tokį triuką išstojant.

Briuselio nepaveikė ir Londone skambančios įvairių ministrų kalbos, kad geriau jokio susitarimo nei blogas. ES tikrai nukentėtų, jei „Brexit“ įvyktų nepasiekus konsensuso. Bet Jungtinei Karalystei būtų daug blogiau – nesusitarus dėl muitų užsistovėtų prekės, nesusitarus dėl aviacijos nebevyktų skrydžiai, žaibiškai išdygtų tarifai ir netarifiniai barjerai. ES taip pat neramu dėl Th. May įsitikinimo, kad jos pirmtakas Davidas Cameronas nesugebėjo iš Bendrijos išsiderėti pakankamai nuolaidų, nes nenorėjo pasitraukti. Briuselio manymu, ES derybų pozicijos stipresnės jau vien dėl 50 straipsnyje nustatyto dvejų metų termino.

Keli variantai

Tai atspindi ES požiūris į „Brexit“, t. y. reikalavimas, kad santykiai ateityje būtų palaikomi pagal vieną iš meniu, kur nurodyta kaina. Kiekvienas turi pranašumų ir trūkumų, į kiekvieną galima įtraukti papildomų patiekalų. Bet à la carte varianto rinktis negalima. M. Barnier neseniai tai pabrėžė ir pareiškė, kad neįmanoma išstoti iš bendrosios rinkos, bet pasilikti visas jos teikiamas privilegijas, taip pat pasitraukti iš muitų sąjungos, tačiau išsaugoti nevaržomą prekybą.

(Scanpix nuotr.)

Pirmas variantas – visavertė narystė, bet ją referendumas dėl „Brexit“ atmetė.

Antras – narystė Europos ekonominėje erdvėje (EEE), per kurią su ES bendrauja Norvegija, Islandija ir Lichtenšteinas. EEE narės visapusiškai įtrauktos į ES bendrąją rinką daugumos prekių ir paslaugų atžvilgiu, išskyrus žemės ūkį ir žuvininkystę. Jos nepriklauso ES muitų sąjungai, tad gali sudaryti laisvosios prekybos susitarimus su trečiosiomis šalimis, nors kontroliuojama, ar eksportuojant laikomasi kilmės taisyklių. Tačiau pagal bendrosios rinkos taisykles jos privalo užtikrinti keturias ES judėjimo laisves: prekių, paslaugų, kapitalo ir, svarbiausia, žmonių. Be to, EEE narėms tenka laikytis joms nedalyvaujant leidžiamų įstatymų, kurių vykdymą (bent jau netiesiogiai) prižiūri Europos teisėjai. O jų įmokos į Bendrijos biudžetą, vertinant sumą vienam asmeniui, ne mažesnės, nei moka Jungtinė Karalystė.

Trečias variantas – šveicariškas. Šveicarija kartu su Norvegija, Islandija ir Lichtenšteinu priklauso Europos laisvosios prekybos asociacijai (ELPA), bet nėra EEE narė. Ji turi du sudėtingų dvišalių susitarimų su ES paketus, kurie suteikia jos prekėms, išskyrus žemės ūkio, privilegijuotą prieigą prie bendrosios rinkos. Bet daugumai šios šalies paslaugų (įskaitant finansines) rinka yra užverta. Šveicarija nėra ir muitų sąjungos narė. Be to, jai reikia laikytis laisvo žmonių judėjimo taisyklių ir daugumos bendrojoje rinkoje galiojančių įstatymų. Jos įmokos į ES biudžetą taip pat nemenkos.

Kadangi Th. May atkakliai siekia susigrąžinti sienų, įstatymų ir pinigų kontrolę, abu šie variantai jai netinka. Bet abu galima papildyti, kad būtų patrauklesni. EEE šalys turi „avarinį stabdį“, leidžiantį blokuoti laisvą žmonių judėjimą, nors tokia priemonė niekada nebuvo panaudota. Lichtenšteinas turi teisę nustatyti migrantų iš ES kvotas. Šveicarija – ne, bet gali gauti leidimą daugumą darbo vietų pirmiausia siūlyti savo piliečiams. Kalbant apie įmokas į ES biudžetą, jos mažesnės nei mokamos visaverčių narių, ir dažniausiai pateikiamos kaip lėšos moksliniams tyrimams ar pagalba Rytų Europai. Bet Jungtinei Karalystei susitarti dėl tokios tvarkos kaip Šveicarija būtų sunku. ES nemėgsta šio painaus susitarimo ir vargu ar imtųsi jį pritaikyti daug didesniam Jungtinės Karalystės ūkiui.

Ketvirtą variantą būtų galima pavadinti turkišku. Kaip San Marinas ir Andora, Turkija nepriklauso EEE, ELPA ar bendrajai rinkai, bet yra sudariusi muitų sąjungą su ES dėl prekybos ne žemės ūkio prekėmis. Todėl Turkija privalo taikyti ES nustatomus bendruosius išorinius muitus, bet tokiu atveju gali nekliudoma eksportuoti į Bendriją, o prekės netikrinamos pagal kilmės taisykles. Jei Jungtinė Karalystė sudarytų muitų sąjungą su ES, ji galėtų bandyti įtraukti ir kai kurias paslaugas (siekdama atnaujinti muitų sąjungos sąlygas Turkija kaip tik dėl to derasi su ES). Priklausant muitų sąjungai, bet ne bendrajai rinkai nelieka prievolės laikytis keturių Bendrijos laisvių, įmokų į biudžetą ir ETT. Taip pat nereikėtų grąžinti muitinių prie Airijos sienos.

Pagrindinis muitų sąjungos varianto trūkumas – prarasta galimybė su trečiosiomis šalimis sudaryti laisvosios prekybos susitarimus dėl prekių. Iš tarptautinės prekybos ministro Liamo Foxo tai iš esmės atimtų darbą. Bet kai kas tvirtina, kad nevaržoma prekių prekyba su ES verta daugiau nei bet koks skaičius hipotetinių būsimų laisvosios prekybos susitarimų su trečiosiomis šalimis, peršamų L. Foxo. Viena parlamentarė sakė: „Į Airiją eksportuojame daugiau nei į Kiniją, į Belgiją beveik dvigubai daugiau nei į Indiją, o į Švediją beveik trigubai daugiau nei į Braziliją. Nerealu manyti, kad galėtume tiesiog imti ir pakeisti prekybą Europoje tomis naujomis rinkomis.“ Tai Th. May žodžiai, ištarti 2016-ųjų balandį.

Penktas variantas labiausiai patinka pačiai ministrei pirmininkei – visapusiškas ir išsamus laisvosios prekybos susitarimas. Galimi pavyzdžiai: Asociacijos sutartis su Ukraina ir du paprastesni prekybos susitarimai, vienas pasirašytas su Kanada, kitas dar nepasirašytas su Japonija. Tokiu atveju dauguma prekių ir toliau judėtų be muitų, būtų galima net įtraukti kai kurias paslaugas (nors finansinių paprastai ne). Nereikėtų užtikrinti laisvo judėjimo ar automatiškai taikyti ES reglamentų, taip pat veikiausiai paklusti ETT, nors tektų sukurti mechanizmą ginčams spręsti. Blogai tai, kad laisvoji prekyba nėra tapati nevaržomai prekybai. Būtų taikomos muitinės procedūros, prekės tikrinamos pagal kilmės taisykles, už borto liktų daug paslaugų, atsirastų netarifinių barjerų dėl diferencinio reguliavimo.

Paskutinis variantas, kuris būtų tikėtinas nepasiekus susitarimo, – su ES prekiauti pagal Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) taisykles. Nebūtų visai paprasta: nors Jungtinė Karalystė priklauso PPO, jos muitų ir importo planas nustatytas per ES, o norint turėti savąjį reikėtų pasidalyti Bendrijos importo kvotas, taikomas tokiems produktams kaip sviestas iš Naujosios Zelandijos. Prekiaujant pagal PPO sąlygas, tokios prekės kaip automobiliai ir medikamentai apmuitinamos mažais tarifais, o žemės ūkio produkcija – didesniais. Paslaugos neįtraukiamos, taip pat liktų netarifiniai barjerai. Be to, PPO taiko palankiausio režimo principą, kai diskriminacinė prekybos praktika leidžiama tik aprobuotoje laisvosios prekybos erdvėje. Taigi Jungtinei Karalystei susitarus su ES automobiliams netaikyti 10 proc. muito, abiem tektų tokias pat sąlygas siūlyti ir kitoms šalims.

Teks susimokėti

Visi „Brexit“ variantai turi du bendrus bruožus. Pirma, išskyrus EEE variantą, dėl jų susiderėti reikės laiko, galbūt keleto metų.

Antra, visais atvejais ūkis patirtų nuostolių. Išstojimo šalininkai pernai aiškino, kad Jos Didenybės iždo prognozuojama „Brexit“ kaina tėra „bauginimo projektas“. Tačiau Londono ekonomikos mokyklos Ekonominių rodiklių centras dar kartą sumodeliavo, kaip šalies pasitraukimas atsilieps prekybai. Nustatyta, kad trenkiant durimis, t. y. grįžus prie PPO taisyklių, prekyba per dešimt metų susitrauktų 40 proc., o metinės pajamos vienam asmeniui – 2,6 proc. Atsisveikinus švelniau – pasirinkus Norvegijos modelį, nuo prekybos nusibrauktų 20–25 proc., o nuo metinių pajamų – 1,3 proc. Ir tai tik statinis poveikis. Būtų ir neigiamos dinaminės įtakos, sumažėjus investicijoms ir lėčiau augant našumui.

Britai nepasirengę prarasti tiek pajamų. O kuo labiau Jungtinė Karalystė nutols nuo ES, tuo smarkiau nukentės pajamos. Tai svarbus padarinys, bet jo Th. May vyriausybė nenori pripažinti. Britams teks rinktis: jei jie nori, kad išstojimas padarytų kuo mažiau nuostolių, teks dalį suvereniteto užleisti ES, o jei siekiama kuo daugiau laisvės nuo Briuselio, teks susitaikyti su labiau sulysusiomis pajamomis.

Rinktis sunkiau dėl ūkio būklės. Iškart po referendumo „Brexit“ šalininkai ulbavo, kad pesimistai klydo – ūkiui nieko neatsitiko ir pasitikėjimas nesmuko. Bet 2017 m. pirmą ketvirtį Jungtinė Karalystė iš vieno sparčiausiai augančių ES ūkių tapo kylančiu lėčiausiai iš dalies dėl „Brexit“ suteikiamo netikrumo. Iš dalies sumažėjusio svaro kurso nulemta didesnė infliacija ėda realiąsias pajamas. Nieko keisto, kad kancleris Philipas Hammondas reikalauja ūkiui teikti prioritetą „Brexit“ derybose. Leiboristai taip pat pasisako už išstojimą pirmenybę teikiant darbo vietoms.

Prekyba su ES – ne vienintelė problema. Prieš pereinant prie naujų prekybos susitarimų, L. Foxui teks sugalvoti, kaip nukopijuoti 35 laisvosios prekybos susitarimus su 53 šalimis, kuriais Jungtinė Karalystė šiuo metu naudojasi kaip ES narė. Apytiksliai skaičiuojant, apie 44 proc. britų eksporto tenka ES, 16 proc. – valstybėms, su kuriomis Bendrija jau turi laisvosios prekybos susitarimus, ir apie 20 proc. – Jungtinėms Valstijoms. Donaldas Trumpas gal ir pažadėjo kuo anksčiau susitarti su Jungtine Karalyste, bet patirtis rodo, kad to padaryti nepavyks nei lengvai, nei greitai, o D. Trumpas tuo metu gali jau seniai būti praeityje.

Trečiosioms šalims reikia žinoti, kokiomis sąlygomis Jungtinė Karalystė prekiaus su ES, tik tada bus galima siekti dvišalių susitarimų.

Trečiosioms šalims reikia žinoti, kokiomis sąlygomis Jungtinė Karalystė prekiaus su ES, tik tada bus galima siekti dvišalių susitarimų. Monique Ebell iš Nacionalinio ekonomikos ir socialinių tyrimų instituto skaičiuoja, kad, pasitraukusi iš bendrosios rinkos ir perėjusi prie laisvosios prekybos susitarimo su ES, Jungtinė Karalystės prarastų apie penktadalį prekybos, o iš laisvosios prekybos susitarimų su keturiomis BRIK šalimis, taip pat su JAV, Kanada, Australija, Naująja Zelandija, Indonezija ir PAR kartu gautų tik 5 proc. priedą.

Kitas klausimas – ES reguliuotojai, neapsiribojantys Euratomu. Tokius klausimus kaip vaistai, aviacijos sauga, aplinkosaugos taisyklės, finansinės paslaugos ir fitosanitariniai standartai Bendrijoje prižiūri 35 reguliuotojai ir visi paklūsta ETT. Jei šis klausimas Th. May liks nepriimtinas, Jungtinei Karalystei reikės savų reguliuotojų. Jiems iš esmės teks nukopijuoti ES taisykles, kad būtų užtikrintas analogiškas reguliavimas. Dauguma įmonių mieliau liktų prie žinomos sistemos, daugelis bijo, kad naujiems britų reguliuotojams prireiks ir laiko, ir pinigų, taip pat vietoj vieno taisyklių paketo laikytis dviejų.

Lieka daug kitų darbų. Nebus paprasta išsiaiškinti, kurias iš Briuselio susigrąžintas galias atiduoti regionų administracijoms. Škotai sako galintys blokuoti išstojimo iš ES įstatymo projektą. Juos palaiko leiboristai. Su trečiosiomis šalimis reikia iš naujo susiderėti dėl šimtų sutarčių, apimančių įvairiausius klausimus nuo oro transporto iki dalijimosi duomenimis. Reikia sugalvoti, kaip bendradarbiauti mokslinių tyrimų, užsienio politikos, gynybos, saugumo, kovos su terorizmu ir žvalgybos srityse. Visais šiais atvejais vėl iškyla ETT klausimas, kurio jurisdikcijoje ir dalijimasis duomenimis, ir įvairios teisingumo bei vidaus reikalų priemonės, įskaitant Europos arešto orderį.

Sic transit gloria

Galima daryti išvadą, kad visų šių klausimų neįmanoma išspręsti iki 2019 m. kovo. Kad Europos Parlamentas turėtų laiko ratifikuoti skyrybas pagal 50 straipsnį, dėl sąlygų reikia susitarti maždaug iki 2018 m. spalio. Į priekį planuojančioms įmonėms, pavyzdžiui, oro bendrovėms, reikia aiškumo dar anksčiau. Jei nebus susitarimo, kuris leis skraidyti po „Brexit“, oro vežėjoms gali tekti nebeprekiauti bilietais iš anksto. Bankai ir kiti jau ateinantį pavasarį nori žinoti, kokių taisyklių tikėtis. Tai rodo dar vieną, Briuselyje jau seniai numanomą, o Londone pamažu pripažįstamą dalyką: po 2019 m. kovo 30 d. reikės pereinamojo laikotarpio.

Jį suplanuoti nebus paprasta, nes prieš tardamiesi dėl pereinamojo laikotarpio sąlygų derybininkai norės žinoti galutinį tikslą, bent iš principo. Verslo lobistai, o patyliukais ir Jos Didenybės iždas spaudžia pereinamuoju laikotarpiu likti ir bendrojoje rinkoje, ir muitų sąjungoje, kad būtų kuo mažiau sutrikimų. Paprasčiausia būtų 3–4 metams palikti viską, kaip yra, bet tai nepatiktų norintiems eiti ir išeiti. Kitas galimas variantas – laikina EEE narystė, bet „Brexit“ šalininkai gali pabijoti, kad laikinas susitarimas virs amžinu.

Pereinamasis laikotarpis labai padės sumažinti ardomąjį „Brexit“ poveikį. Bet tik jis vyriausybės laukiančių dilemų neišspręs. Tam reikia daugiau sąžiningumo, mažiau juodinti kritikus – juos vadinti demokratijos žlugdytojais. Būtina pripažinti, kad „Brexit“ kompromisai būtini. Aiškus dar vienas dalykas: sakiusieji, kad vienintelis būdas ES nebematyti britų politinėje darbotvarkėje – surengti referendumą, kaip matome, labai klydo.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų