Правда

Правда

Skurdžios, technologiškai atsilikusios, krizės ir emigracijos nustekentos nykštukės, kurių ekonomika be Maskvos paramos žlugs. Toks trijų Baltijos šalių paveikslas nuosekliai kuriamas kai kuriose Rusijos žiniasklaidos priemonėse.

Jeigu bent keletui dienų lietuvišką televiziją ir spaudą pakeistume atitinkama produkcija iš Rusijos, nepražiopsotume nė vienos karščiausios aktualijos. Didžiosios kaimynės žiniasklaida itin atidžiai seka Lietuvos ir kitų Baltijos šalių gyvenimą. Nors pastaruoju metu daugiau dėmesio skiriama „aršiausioms priešėms“ Turkijai ir Ukrainai, trys „antirusišką politiką vykdančios“ Baltijos valstybės lieka po didinamuoju stiklu: operatyviai pateikiama informacija ir apie atsistatydinusią Latvijos vyriausybę, ir apie automatą pagrobusio narkomano paieškas Lietuvos sostinėje.

Vieni žinių kanalai apsiriboja glaustomis kelių sakinių žinutėmis, kiti publikuoja analitinius straipsnius, grindžiamus nemenka doze sovietinės nostalgijos ir nepriklausomas šalis niekinančios dezinformacijos bei primityvaus melo šleifu. Šis, beje, subtiliai paslepiamas meistriškai manipuliuojant teisingais statistikos duomenimis.

„Turtingas“ sovietinis palikimas

Analitiniu portalu prisistatantis rubaltic.ru, įsikūręs Kaliningrade, 2015 m. lapkritį rašė, kad ekonominius ryšius su Rusija nutraukiančios Lietuva, Latvija ir Estija „toliau juda Graikijos kryptimi“. Primenama, jog dar taip neseniai trys valstybės užėmė ypatingą padėtį SSRS, o jų gaminta produkcija buvo ypač paklausi ir laikyta elitine. Bet tai esą ne vietos įmonių nuopelnas. Atsižvelgiant į geografinę padėtį ir tai, kad šalys buvo SSRS pasienio ruožas, joms buvo užtikrinta papildoma finansinė parama iš vieningos valstybės biudžeto. Pavyzdžiui, 2,5 mln. gyventojų turėjusi Latvija iš iždo kasmet neva gaudavo 4 kartus daugiau pinigų nei Voronežo sritis, kur tuomet gyveno 2,8 mln. žmonių.

Rusijos žurnalistams pagrįsti juodžiausius Baltijos šalių ateities scenarijus nesunku. Jie pasitelkia statistikos duomenis, kurie nedžiugina ir mūsų pačių.

Toks dosnus finansavimas (neminint konkrečių skaičių) esą ir leido šalims tapti pirmaujančioms SSRS, pasistatyti techniškai pažangią infrastruktūrą: oro uostus, kelius, tiltus, geležinkelio tinklą, komunikacijos sistemas, jūrų uostus. Daroma išvada, kad už tranzitinio koridoriaus tarp Rytų ir Vakarų statusą, kuriuo dabar taip didžiuojamasi, ši trijulė turi būti dėkinga būtent sovietinei valdžiai. Taip pat už didžiąsias pramonės gamyklas, kurias dabar valstybės sąmoningai žlugdo siekdamos atsikratyti jų kaip praeities relikto.

Skaitytojai tikinami, kad Rusija visuomet buvo šių valstybių ekonominės gerovės garantas – pirmaisiais nepriklausomybės metais, kai Baltijos šalių ekonomika „patyrė stipriausią šoką nutraukus ekonominius ryšius su sovietinėmis respublikomis“, net 50–70 proc. Lietuvos, Latvijos ir Estijos biudžetų pajamų sudarė „tranzitinės paslaugos“, suteiktos aptarnaujant krovinius iš Rusijos (lyg ji nebūtų priklausiusi SSRS). Šie niekuo nepagrįsti skaičiai autoriams akivaizdžiai liudija, kad trijų valstybių ekonomika yra „tranzitinio pobūdžio“, nors šalių politikos elitas su tuo aršiai kovoja ir gadina santykius su kaimynais Rytuose.

„Nors jau 25 metus vykdoma antirusiška politika, apie 15–20 proc. valstybių sukuriamo BVP sudaro Rusijos eksporto tranzitas, todėl šalių uostai yra didžiausi mokesčių mokėtojai“, – įtikinėja kaimynai, kurie nesunkiai galėtų rasti informacijos, kad tik viena Klaipėdos jūrų uoste dirbanti įmonė „Klaipėdos nafta“ patenka į didžiausių Lietuvos mokesčių mokėtojų dešimtuką.

Rusijos politikų žodžiais prognozuojama, kad jeigu Baltijos šalių vyriausybės ir toliau nesupras, kokią ekonominę naudą duoda geri santykiai su Rusija, tranzitinių krovinių netekę uostai bus priversti dirbti nuostolingai – kaip Talino jūrų uostas, kurio krova 2015-ųjų pirmą pusmetį sumenko 20 proc. Tiesa, pamiršta paminėti, kad Klaipėdoje ir Rygoje per tą patį laikotarpį krova padidėjo atitinkamai 6,2 ir 2,3 proc.

Ekonominė degradacija

Nepavydėtiną skurdžių valstybių padėtį dar pablogino Rusijos įvestos atsakomosios sankcijos. Iliustruodama nuotraukomis, kaip naikinami Baltijos šalyse pagaminti pieno produktai, vietos spauda rašo, kad kaimynių ekonomikos patiria tikrą kietąjį nusileidimą. Teiginiai grindžiami skaičiais – prastesniais, nei tikėtasi, BVP rodikliais ir tiesmuku melu.

„Lietuvos BVP augimo tempas sumenko 3,5 karto, kartais išaugo biudžeto deficitas, valstybės skola padidėjo 5,5 proc., iki istoriškai rekordiškų 40,9 mlrd. JAV dolerių (90 proc. BVP), o nedarbo lygis viršijo 11 proc.“, – mūsų šalies ekonomiką pristato portalas stockinfocus.ru.

Tikri skaičiai, matyt, ne tokie parankūs mūsų kaimynams: 2015 m. trečią ketvirtį Lietuvos BVP augo 1,7 proc., nedarbo lygis šiek tiek viršijo 8 proc., o esant minėtiems absurdiškiems biudžeto deficito ir valstybės skolos rodikliams tikrai nebūtume galėję įsivesti euro. Beje, bendroji ES valiuta – dar vienas Baltijos šalis nuskurdinęs Briuselio Trojos arklys, kaip ir žemės ūkio politika, leidusi mažose valstybėse visiškai sužlugdyti sovietmečiu klestėjusį „pieno pramonės rojų“.

Dažnai sulaukiame klausimų, ar Lietuvoje rusams saugu, kaip apskritai vietiniai vertina atvykėlius iš Rusijos?

Rusijos žiniasklaidoje jau kuris laikas skamba įspėjimai, kad trijų Baltijos valstybių ūkiai patirs itin nemalonius padarinius, kai ES ir JAV pasirašys Transatlantinę prekybos ir investicijų partnerystės sutartį. O pramonės likučiai, kažkokiu būdu sugebėję išgyventi iki šių dienų, artimiausiu metu susidurs su naujais iššūkiais ir galutinai išnyks. Kadangi ES valstybės vis dar gerokai skiriasi pagal socialinį ir ekonominį plėtros lygį, būsimas susitarimas, rusų akimis, labiausiai pakenks skurdžioms valstybėms, tarp kurių yra ir Lietuva, Latvija bei Estija. Kokybiškesnė ir pigesnė amerikietiška produkcija esą tiesiog išstums iš rinkos vietos prekes ir taip galutinai nustekens šių valstybių pramonę: eksportas dar labiau menks, ekonomika smuks, o tai sukels papildomą emigracijos bangą.

Vienoje žurnalo IQ konferencijų būsimą susitarimą pristatęs Užsienio reikalų ministerijos Išorinių ekonominių santykių departamento direktorius Simonas Šatūnas tikino, kad teigiamus pokyčius labiausiai įvertintų maisto produktų gamintojai Lietuvoje, o saugumo reikalavimų, licencijų supaprastinimas palengvintų smulkioms ir vidutinėms įmonėms eksportuoti produkciją į JAV. Skaičiuojama, kad pasirašius sutartį Lietuvos gyventojo pajamos vidutiniškai per metus padidėtų apie 5 proc., – tai vienas didžiausių rodiklių tarp Bendrijos narių.

Rusijos žiniasklaida pateikia savo patarimą, kaip trims valstybėms išvengti „artėjančio kracho“: Vilnius, Ryga ir Talinas turėtų kuo greičiau suvienyti pastangas ir skatinti aktyvesnius prekybos ryšius tarp ES ir Eurazijos sąjungos, nes buvusiose SSRS valstybėse vis dar yra paklausi lietuviška, latviška ir estiška produkcija. Matyt, sąmoningai užsimiršta, kad maisto produktų importo draudimą iš ES ir kitų šalių įvedė pati Maskva.

Paranki manipuliacija

Rusijos žurnalistams pagrįsti juodžiausius Baltijos šalių ateities scenarijus nesunku. Jie pasitelkia statistikos duomenis, kurie nedžiugina ir mūsų pačių. Meistriškai manipuliuojant skaičiais, pasakoma tik dalis tiesos. Parašius, kad Lietuvoje ir Latvijoje bazinė pensija siekia 108 ir 110 eurų, nekyla abejonių, kad čia pensininkų laukia elgetos dalia. Prognozė nebūtų tokia įtaigi paminėjus, kad vidutinė pensija Lietuvoje siekia 247, o Latvijoje – 290 eurus, ir žinant, jog Rusijos pensininkai per mėnesį vidutiniškai gauna šiek tiek per 12 tūkst. rublių, t. y. apie 158 eurus.

Juokingai maži rusams atrodo ir lietuvių bei latvių gaunami vidutiniai atlyginimai, nesiekiantys nė 600 eurų, ir netgi 250 eurų didesnės estų algos. Prasta ekonomikos padėtis, didelis nedarbas, menki atlyginimai, naujų darbo vietų trūkumas Baltijos šalių piliečius ir toliau skatins emigruoti. Pateikiami net emigrantų apklausų duomenys, liudijantys, jog į gimtinę grįš ne daugiau kaip 10–20 proc. išvykusių.

O dauguma įsitvirtina Didžiojoje Britanijoje ir Airijoje, ten atsiveža savo šeimas ir vaikams suteikia angliškus vardus. Todėl Baltijos šalys išgyvena ne emigraciją, o evakuaciją, kai žmonės masiškai bėga iš socialinės ir ekonominės nelaimės zonos. Emigruojantys Baltijos valstybių gyventojai prilyginami pabėgėliams iš Sirijos, Libijos ir Irako – skirtumas tik tas, kad „pastarųjų normalaus, garbingo ir gero gyvenimo galimybes sunaikino svetimi valdytojai, o Lietuvoje ir Latvijoje – savi“.

Misija – juodinti

Itin daug dėmesio Rusijos žiniasklaida, oficialios naujienų agentūros, pavyzdžiui, TASS, skiria energetikos klausimams ir pasimėgaudamos „sprogdina Lietuvos energetinės nepriklausomybės burbulą“. Nepraleidžiamos net menkiausios naujienos, susijusios su Suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) terminalu ir džiūgaujama, kad šis itin brangiai Lietuvai atsiėjęs projektas vis dėlto suskaldė Baltijos šalių vienybę. Estai ir latviai esą galutinai atsisakė pirkti iš Lietuvos norvegiškas SGD dujas, kurios gerokai brangesnės už tiekiamas „Gazprom“.

„Klaipėdos SGD terminalas tapo brangiu ir nereikalingu žaisliuku, už kurį Lietuvos mokesčių mokėtojai dar ilgai turės tuštinti savo kišenes“, – rašo rubaltic.ru, kuris net pasistengė straipsnį išversti į lietuvių kalbą. Nepraleidžiama proga kritikuoti Lietuvos prezidentę Dalią Grybauskaitę, kad ji esą brangias SGD dabar perša visai Vakarų Europai, ragindama kitas šalis atsisakyti „South Stream 2“ projekto kaip keliančio grėsmę Bendrijos energetiniam saugumui – šiuo dujotiekiu „Gazprom“ ketina tiekti dujas Europai aplenkdama Ukrainą.

Lietuvos Respublikos ambasadorius Rusijoje Remigijus Motuzas IQ patvirtino, kad energetika – viena aktualiausių temų, gvildenamų vietos spaudoje minint Baltijos šalis, o ypač Lietuvos SGD terminalą ir elektros jungtis su Švedija ir Lenkija: „Tai suprantama, nes „Gazprom“ nenori prarasti vienos savo klienčių.“ Taip pat skausmingiau reaguojama į aktyvesnius NATO veiksmus Rusijos pasienyje ir ypač Aljanso planus stiprinti Baltijos kaimynių gynybą. Oficialioji žiniasklaida, televizijos, šiuos ir kitus įvykius, kaip pabrėžia diplomatas, nušviečia Kremliui palankesnėje šviesoje, tačiau apskritai informacija apie Baltijos valstybes pateikiama gana objektyviai.

„Žinau, kad yra ne vienas naujienų kanalas, skelbiantis itin negatyvią informaciją apie Lietuvą ir kitas Baltijos šalis. Esu tikras, kad tam jie ir buvo įkurti. Tokia jų misija. Kai kurie politikai taip pat nevengia pareikšti aštresnės pozicijos mūsų valstybių atžvilgiu, kai atsiduria prieš televizijos kameras. Tačiau apskritai visuomenė, ypač maskviečiai, Lietuvą vertina palankiai ir palaiko ryšius: turi giminių, atostogauja, yra nusipirkę nekilnojamojo turto. Man susidarė įspūdis, kad Lietuva šių žmonių akyse nėra priešiška valstybė, nors klausimų, ar saugu į ją atvykti, pastaruoju metu sulaukiu dažniau“, – sakė R. Motuzas.

Ambasadorius atkreipė dėmesį į vieną teigiamą aspektą, kaip pasikeitė vietos žiniasklaidoje pateikiamos informacijos apie Baltijos šalis kryptis, – trys valstybės jau pristatomos kaip ES ir NATO narės, o tai prideda mums ir politinio, ir ekonominio svorio, nors ir kartais stengiamasi sumenkinti šių kaimynių pasiekimus.

Be „russo turisto“

2015 m. rugpjūtį per NTV televiziją transliuotame reportaže nufilmuota ištuštėjusi ir apleista Jūrmala. Tokią kainą, kaip pasakoja žurnalistas Andrejus Chramcovas, garsiausiam Latvijos kurortui reikėjo sumokėti, kai jis neteko didelių turistų iš Rusijos srautų: „Nenusisekusio sezono priežastimis tapo ne tik paplonėjusios rusų piniginės, bet ir agresyvi antirusiška politika, vykdoma šių mažų, bet išdidžių respublikų.“

Rusijos žiūrovams pristatoma, kad žymioji koncertų salė „Dzintari“, kur vykdavo Rusijos festivalis „Novaja volna“, dabar ištuštėjusi, o dauguma restoranų uždaryta. Jūrmala esą vėl išgyvena laikus, kai prieš 15 metų buvo sugriuvusi ir išmirusi, o antroji jaunystė, kurią suteikė garsusis Rusijos estrados žvaigždžių rengiamas festivalis ir rusų turistai, truko itin neilgai. Išties, šią vasarą Jūrmaloje sulaukta 40 proc. mažiau atvykėlių iš Rusijos nei 2014 m., tačiau bendras turistų skaičius išliko toks pat, nes rusus pakeitė švedai (jų poilsiavo 43 proc. daugiau nei pernai), patys latviai (34 proc.) ir lietuviai (26 proc.).

Apie krizę išgyvenančius visų trijų Baltijos šalių turizmo sektorius garsiai trimituojama ir per televiziją, ir spaudoje prieš kiekvienas ilgesnes šventes ar atostogas. Artėjant Naujiesiems metams taip pat skaičiuota, kad kaimynai veltui lauks atvykstančių rusų – vienų dosniausių turistų. Jie vidutiniškai Lietuvoje praleisdavo 5 dienas ir palikdavo 450 eurų – vien per metus mūsų šalies ekonomika pasipildydavo 800 mln. eurų. Masiškas turistų iš Rusijos srautų atoslūgis esą ypač apkarto apgyvendinimo verslui, o Lietuvos viešbučiuose 2015-aisiais, palyginti su 2014 m., nakvynės įkainiai sumenko daugiau kaip 30 proc.

Rusų žurnalistai apskaičiavo, kad, sumažėjus jų tautiečių, visos trys Baltijos šalys 2015 m. neteko 250 mln. eurų (Lietuva ir Latvija – po 100 mln., Estija – 150 mln. eurų). Neabejojama, kad šių nuostolių tikrai neatlygins į Lietuvą dažniau vykstantys baltarusiai, į Latviją – švedai, o į Estiją – suomiai (nes pastarieji taip pat išgyvena krizę).

Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacijos prezidentė Evalda Šiškauskienė pripažino, kad rusai bene dosniausi turistai, tad jų srautams sumažėjus 30 proc. labiausiai nukentėjo prabangesnės parduotuvės, viešbučiai ir paslaugų teikėjai. Tokį atoslūgį pašnekovė aiškina ne tik neslūgstančia įtampa geopolitinėje erdvėje, bet ir mažėjančiomis rusų pajamomis. „Rusijos žiniasklaidoje apie Lietuvą skleidžiama dezinformacija labai kenkia ir atbaido tuos žmones, kurie čia nėra buvę. Dažnai sulaukiame klausimų, ar Lietuvoje rusams saugu, kaip apskritai vietiniai vertina atvykėlius iš Rusijos? Pirmąkart pas mus apsilankę jie būna maloniai nustebinti paslaugų kokybe. Nors politinė padėtis dabar nepalanki, turizmo sektorius stengiasi toliau dirbti su Rusijos rinka ir išlaikyti bent ploną siūlelį“, – IQ sakė E. Šiškauskienė.

Neigiamą informacinį foną galėtų prislopinti mūsų valstybės inicijuojami viešinimo bei rinkodaros projektai, nes Rusijoje dar yra mąstančių ir norinčių keliauti žmonių, kurie turi žinoti, kad Lietuva – saugi ir kokybiškas paslaugas teikianti valstybė, o ne beviltiškai atsilikęs ES užkampis.
Kadangi Maskvos peršami Baltijos šalių ekonomikos „gelbėjimo“ scenarijai taip ir liks narstomi tik Rusijos žiniasklaidos erdvėje, dar ne kartą girdėsime retorinius klausimus, ar sugebės trys valstybės „grįžti bent jau dvejus metus atgal, kai buvo sąmoningai silpninami ekonominiai ir politiniai ryšiai su rytų kaimynais, o gal regiono ekonominės degradacijos riba peržengta negrįžtamai?“ Kai kurie Rusijos žurnalistai atsakymą jau žino.

Daugiau leidinio naujienų