(Pixabay nuotr.)

Vytauto Toleikio kelionių suvenyrai

Vytauto Toleikio kelionių suvenyrai

Eseistui ir pedagogui šiandien kelionės labiausiai asocijuojasi su pokalbiais. Jis neieško turistinių paveikslėlių, bet stengiasi lankomas šalis pajausti.

(Pixabay nuotr.)

Pirmas skrydis. Almata (Kazachija)

Jaunystėje keliaudavau vienas, buvau slapukas, niekas nežinodavo, kur vykstu. Aišku, tai pavojinga; jeigu kas nors atsitiktų, niekas net nenutuoktų, kur ieškoti. Pirmoji kelionė – į Baku, tėvai to irgi nežinojo. Vėliau, kai įpratau keliauti vienas, apvažiavau visas tarybines respublikas. Pirmoji mano gyvenimo kelionė lėktuvu buvo skrydis į Almatą. Tada studijavau pirmame kurse. Jau būdamas vietoje pagal situaciją ieškojau, kur galėčiau nakvoti. Pirmą naktį teko praleisti parke ant suoliuko. Ryte atsibundu, pakeliu galvą ir žiūriu – kalnas stovi: o, kaip gražu! Daug važinėjau tai autobusu, tai traukiniu, o per tą laiką stengiausi išsimiegoti, ir taip pavykdavo keliauti palyginti pigiai.

(Pixabay nuotr.)

Savęs atradimas. Odesa (Ukraina)

Kartais ir nedidelė kelionė gali nulemti gyvenimą. Tokią patyriau būdamas studentas, ją vadinu mistine kelione. Kalbant apie tokį man privatų dalyką kaip tikėjimas, pati svarbiausia išvyka buvo į Odesą. Ten susipažinau su vienu disidentu, su kuriuo vėliau palaikiau ryšius gūdžiais tarybiniais laikais. Jis buvo mano pagrindinis pašnekovas religiniais klausimais. Studijų pradžioje, apie ketverius metus, buvau beveik nebepraktikuojantis katalikas, toks Dievo besiilgintis žmogus, bet ieškantis, net svarstantis galimybę susirasti kitą konfesiją. Tačiau po kelionės į Odesą, po tam tikrų susitikimų supratau, kad turiu grįžti į savo namų tikėjimą – į katalikybę.

(Pixabay nuotr.)

Piligrimystė. Santjago de Kompostela (Ispanija)

Keliavome su lenkų ir prancūzų grupele – trijų tautų atstovai, įspūdis buvo nepaprastai didelis. Kadangi miegojome miegmaišiuose, sąlygos buvo asketiškos. Pirmą kartą nakvojome Austrijoje, bet tamsoje nematėme to laisvo pasaulio, tik degalinėje pastebėjome, kad ten labai daug visokių daiktų. O pirmas išties pamatytas miestas buvo Venecija. Tarybinis 29 metų mokytojas, iki tol buvęs tik Vroclave, staiga atsiduria laisvame pasaulyje – ir ne bet kur, o Venecijoje. Mums atrodė, kad tiesiog apalpsime, iš proto išsikraustysime, nes pamatėme architektūrą, kanalus ir dar parduotuvių vitrinas, kurios tiesiog lūžta nuo daiktų. Atvažiuoji iš ubagyno, iš, taip sakant, driskių imperijos, esi visiškas ubagas, neturi nei pinigų, nieko, ir staiga – ten. Tu, rupūžėnas kažkoks, bykšt atsiduri tokioje erdvėje. Aišku, vėliau buvo kitų įspūdžių: popiežiaus audiencija, Santjago de Kompostela, Jokūbo kapas, Bordo.

(Asmeninio archyvo nuotr.)

Nepamirštami susitikimai. Berlynas (Vokietija)

Pamenu unikalų susitikimą su Aldona Gustas. Ji – dailininkė ir poetė, rašanti vokiškai, bet jos kilmė lietuviška – gimė Karceviškių kaime Šilutės rajone. Aš irgi šilutiškis, man tai buvo ypač brangus susitikimas, nes nuo senų laikų žinojau, kad ji kilusi iš tų žemių. Dar sovietmečiu man buvo pakliuvęs jos knygos „Briedžiai mano broliai“ vertimas. Taip norėjosi su ja susitikti ir vaikams parodyti, kad yra tokia unikali 84-erių poetė. Mūsų susitikimas įvyko Lietuvos ambasadoje Berlyne. Atsivežiau tą lietuvišką ir vokišką jos poezijos rinktinę. Ji eilėraščius skaitė vokiškai, vaikai – lietuviškai. Kitas ypatingas susitikimas Vokietijoje buvo su dar viena unikalia moterimi Valentina Freimane (nuotr.), kuri, deja, prieš pusmetį mirė. Tai – Latvijos žydė, kaip mėgstama sakyti, Latvijos Irena Veisaitė. V. Freimanė pasakojo, kad jos vaikystė prabėgo Berlyno zoologijos sode. Iki tol abejojome, aplankyti tą vieną didžiausių Europoje zoologijos sodų ar ne, bet vien dėl V. Freimanės nuėjome. Ten bandėme įsivaizduoti, kur ji būdama mergytė lakstė su baltais kaspinais.

(Pixabay nuotr.)

Geriausi muziejai. Varšuva (Lenkija)

Man labai svarbūs du Varšuvos muziejai. Vienas jų – Lenkijos žydų istorijos muziejus „Polin“. Manyčiau, kad jis – pats geriausias Europoje. Esu buvęs ir Berlyno žydų muziejuje, bet man atrodo, kad „Polin“ yra konceptualesnis, labiau leidžia pajausti Lietuvos ir Lenkijos žydų istoriją. Kitas muziejus – Varšuvos sukilimo. Tai įspūdinga vieta norintiems suvokti lenkų tautos tragediją, jos okupacijas. Lenkai visada kėlė ir tebekelia klausimą, ar vertėjo sukilti, kai sukilimas buvo toks beviltiškas, kai prarastas visas elitas. Czesławas Miłoszas atsisakė dalyvauti ir liko gyvas, todėl turime Nobelio literatūros premijos laureatą. Bet kokia to kaina – jam gal visam gyvenimui liko jausmas, jog draugai žuvo, o jis gyvas. Matyt, tokia buvo Apvaizda – Cz. Miłoszas turėjo likti gyvas.

(Scanpix nuotr.)

Knygų herojai. Kapris (Italija)

Viešint Neapolyje Vezuvijus buvo uždarytas, tačiau lankėmės Pompėjoje, Sorente, o vieną dieną važiavome į Kaprio salą. Toje kelionėje ji man paliko didžiausią įspūdį. Kapryje yra garsaus švedų kilmės humanisto, gydytojo Axelio Munthe’s vila. Ypač pasisekė, kad ten lankėmės ne sezono metu, todėl nebuvo turistų – tik filmavimo grupė. Niekas viloje mums nelipo ant galvų, todėl buvo galima prisiminti „Knygą apie San Mikelę“, visą jos siužetą. Buvau toks laimingas, toks patenkintas – kaip koks išprotėjėlis, kurį pasiėmė marsiečiai ir nusivežė aprodyti kitų planetų.

(Asmeninio archyvo nuotr.)

Pokalbiai. Izraelis

Pastaroji kelionė buvo su Vaikščiotojais – tai mano mokiniai, su kuriais kiekvieną savaitę kur nors Vilniuje einame ir kuriems miestą rodau daugiausia per jo žmones. Šįkart drauge lankėmės Izraelyje, kuris man padarė didžiulį įspūdį. Paskutinę dieną prieš skrydį pamatėme, kad likusios dar kelios valandos, todėl pavyko susitikti su legendine asmenybe Icchaku Aradu. Tai Izraelio nacionalinis didvyris, gimęs Švenčionyse. Jam 92-eji, bet jis judrus, gyvas, turi hobį – drožinėja bareljefus iš medžio ir rašo knygą „Holokaustas ir moralė“, sėdi archyvuose, susitinka su likusiais amžininkais. Su mokiniais jis bendravo anglų kalba, o kai mudu norėdavome ką nors intymesnio pakalbėti, pereidavome į rusų. Vaikus tiesiog pakerėjo šio žmogaus energija.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų