(Dariaus Markūno nuotr.)

Vilučių pingpongas: menininkų šeimos istorija tėvo ir dukters akimis

Vilučių pingpongas: menininkų šeimos istorija tėvo ir dukters akimis

Jis pasako, o ji sukritikuoja. Nors tai gana dažnas grafiko Mikalojaus Povilo Vilučio ir jo dukters Aldonos Vilutytės pokalbių modelis, vis dėlto nepiktos strėlės vienas kitam paleidžiamos iš ypač tvirto jųdviejų santykio.

Grafika ir rašymas

Šiuo metu M. P. Vilutis savo dienas yra paskyręs naujai knygai rašyti. Ji tikriausiai vadinsis „Meno ieškojimai“, tad tokiu atveju nutrūks ankstesnių knygų „kulinarinių“ pavadinimų „Tortas“ ir „Sriuba“ linija. ,,Tortas“ knygyne buvo padėtas tarp kulinarinių leidinių, todėl knygą lydėjo sėkmė“, – mums susitikus rimtu veidu pajuokauja M. P. Vilutis. Vos jį pamatau, į galvą ima lįsti šiek tiek komiška mintis, kad žvelgiu ne į menininką, o į meno kūrinį: darbuose grafikas dažnai eksploatuoja savo atvaizdą. Prisimenu, kaip neseniai matytoje parodoje grupė vyrukų krizeno prie dviejų menininko autoportretų: „Vilutis 1944 m.“ ir „Vilutis 2008 m.“ Šie, vaizduojantys raukšlių išvagotą, rimtą (iki ironijos) menininko veidą, skiriasi tik tuo, kad pirmajame į autoriaus burną „įmontuotas“ čiulptukas.

(Dariaus Markūno nuotr.)

Nuginti šį pašnekovo-meno kūrinio vaizdinį padeda klausimai apie naująją knygą. Kasdien uoliai kurpdamas jai sakinius („Peržengiau visus terminus – neįsivaizduojate, kaip sunku sudėti mintį, įvilkti ją į formą!“), autorius pats stengiasi išsiaiškinti, kas apskritai yra menas. „Tą iš tiesų darau visą gyvenimą. Ne tiek bandau sužinoti, kiek mėginu aiškintis. Nes kai tik sužinai, prasideda darymas, o ne kūryba. Tad tas mano meno ieškojimas vyksta su didele viltimi, kad niekada jo nerasiu ir nepaaiškinsiu žmonijai, kas tai yra“, – tipiškai vilutiškai paaiškina pašnekovas. Jei esate skaitę ankstesnes jo knygas, puikiai suprantate, ką reiškia „tipiškai vilutiškai“.

Neskaičiusiems susidėlioti akcentus turėtų padėti literatūros kritikės Jurgos Tumasonytės pastebėjimas: „Truputį nejauku kalbėti apie knygą, kurios autorius linkęs pats save aiškinti ir pirštu baksnoti skaitytojui į savo egocentriškumą. Taip nusimenkindamas arba tiesiog pasijuokdamas iš parašytų minčių Mikalojus Vilutis tarsi iš anksto apsidraudžia nuo visažiniškumo, nuolat kartodamas, kad jis nieko nežinąs.“ Ką tik tai girdėjome iš paties menininko. Bet vis dėlto, kaip grafikas virto rašytoju?

M. P. Vilutis: – Kai dirbau Vilniaus dailės akademijoje, vienu metu ten vyko šiuolaikinių ir tradicinių menininkų rietenos. Ne diskusijos, o būtent rietenos, paremtos šūkiais. Tradicinis menas – surūgę barščiai, o šiuolaikinis menas – nuogas karalius. Mane tai siutino, tad sumaniau savo poziciją išdėstyti vietiniame „šeimyniniame“ laikraštėlyje. Atsirado žmonių, kurie mane pagyrė. Įgavau pasitikėjimo savimi ir ėmiau nešti savo rašinius į „Kultūros barus“, vėliau – į „Šiaurės Atėnus“. Be viso to, pajutau, kad gražesnio paveikslo, nei nupaišiau, jau nebenupaišysiu. Tada tarsi išslydo prasmė, pajutau, jog nebebuvau laimingas. Kai vaizdai nebeateina į galvą (anksčiau jie tiesiog plūsdavo) ir nebedrebi, kur čia stvert tą popierių ir greičiau paišyt, tada labai negera gyventi pasidaro. Matai, kad kompozicija puiki, formos ir spalvos puikios, bet tai – ne menas, o negyvas daiktas. Menas pagal vieną iš mano apibūdinimų – tai gyvybė daikte. Todėl dabar darau gražius sacharininius paveikslėlius savo malonumui. Tokį profesionalų kičą. Jis nesukrečia žmogaus iki sielos gelmių kaip elitinis menas (juk gera žiūrėti į gražų daiktą) ir nesuteikia naujų išgyvenimų, bet gali sukelti trumpalaikį džiaugsmelį. Tai galima pavadinti popsiniu menu.

Dabar darau gražius sacharininius paveikslėlius savo malonumui. Jie nesukrečia žmogaus iki sielos gelmių ir nesuteikia naujų išgyvenimų, bet gali sukelti trumpalaikį džiaugsmelį.

Ne vienas literatūros kritikas, pasirodžius pirmosioms M. P. Vilučio knygoms, netruko jam prilipdyti grafomano etiketės. Vietomis jo rašymo stilius man šiek tiek primena amerikiečių režisieriaus Woodie Alleno, savo knygose svyruojančio nuo siurrealių įžvalgų iki komiškai pesimistinių šių dienų pasaulio diagnozių. Ar M. P. Vilutis rašinius duoda peržiūrėti kam nors iš kritiškųjų savo aplinkos skaitytojų? Jis tik numoja ranka: „Tada išvis būtų pasaka be galo. Ką nors pastebėtų, pasakytų, tai, tikriausiai, būtų teisinga, ir man vėl reikėtų viską galvoti iš naujo.“

Grafomanu jį traukdama per dantį pavadina ir duktė Aldona. „Na, jau nebegali nerašyt? Dėmesio nori?“ – sužinojusi apie naujas rašymo ambicijas niukteli ji, bet priduria, kad pati labai jautriai reaguoja į kitų kritiką tėvui. „Esu pati aršiausia ir negailestingiausia jo kritikė, – pripažįsta A. Vilutytė. – Na, ir mama. Žodžiu, su mumis jam nelengva.“

M. P. Vilutis spėja, kad rašymas į jo gyvenimą atėjo ir kaip taiki forma įniršiui išlieti: „Anksčiau grįždavau namo ir įsiutintas gyvenimo imdavau rėkti ant žmonos. Paskui galvoju, ko aš rėkiu? Gi išsikraunu ant savo žmogaus. Pasižiūrėdavau į save iš šono, koks vis dėlto esu bjaurus, ir nutariau, kad prisikaupus gyvenimo viską nuo šiol ištėkšiu ant popieriaus.“ Aldona netiki, kad tai tikroji priežastis, kodėl jos tėvas ėmėsi rašyti: „Visų pirma todėl, kad niekada nesu girdėjusi jo pakėlusio balsą.“

A. Vilutytė: – Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje buvo rodoma mano tėvo knygos „Sriuba“ premjera, o tuo pačiu metu Nacionalinio teatro Didžiojoje salėje vyko „Vilniaus lapų“ festivalis, kuriame skaičiau islandų rašytojo Hallgrímuro Helgasono knygos „1000° moteris“ ištraukas. Prieš einant skaityti galvoje susidėliojo visas šis koliažas: aš, aktorė, skaitau knygos ištraukas, o tuo pat metu tame pačiame teatre pagal mano tėvo parašytą knygą vyksta spektaklis. Kažkoks keistas šeiminis reiškinys. Ir jis vyksta teatre, kur senelis, tėvo tėvas, buvo scenografas ir buvo statomos A. Liobytės pjesės.

Aktorystė ir kūrybinis genas

Savo studentės Giedrės Kriaučionytės spektaklyje „Bestuburiada“ A. Vilutytė atlieka tragikomišką moters vaidmenį. Kaip ir visi veikėjai, ji laukia eilėje pas bosą, turintį įvertinti kiekvieno darbą, o žiūrovai yra iki skausmo pažįstamų prisitaikymo ir beprasmybės situacijų liudininkai. Vienu įsimintiniausių spektaklio momentų tampa gaivališka A. Vilutytės personažo išpažintis, kai moteris pratrūksta ir be įprastai jai būdingo mandagaus tono išsako viską, kas susikaupė stebint nesibaigiantį gyvenimo absurdą. Salė žiūri užėmusi kvapą.

„Niekada nė negalvojau, kad stosiu į tikrą aktorinį ir būsiu aktorė“, – tarsteli ji, kai paklausiu apie aktorystės pašaukimą. A. Vilutytė svajojo studijuoti literatūrą, nors turbūt labiau nei pati profesija ją žavėjo galimybė kasdien būti vienoje mėgstamiausių gimtojo miesto vietų – Vilniaus universiteto senuosiuose rūmuose, kur įsikūręs Filologijos fakultetas.

Dar vaikystėje Aldona su drauge šniukštinėdavo po jo kiemelius, dviejų mergaičių vaizduotę audrinusius ne ką menkiau nei su pasimėgavimu skaitomos knygos iš gausios namų bibliotekos. Kai A. Vilutytė išgirdo apie fakultete renkamą Keistuolių teatro kursą, statysiantį spektaklius vaikams, nė akimirkos nesusvyravo – literatūros studijos ir vaikų džiuginimas jai pasirodė lūkesčius pranokstantis derinys.

„Su aktoryste man sunku, – netikėtai taria ji. – Tiesa, kad man patinka kūrybinio ieškojimo, nagrinėjimo procesas ar, kitaip tariant, vaidmens repetavimas. Man tai yra mokslas apie žmogų, tos pačios mėgstamos knygos. Galimybė per vieną gyvenimą patirti jų daug. Bet buvimas scenoje…“ Ji nutyla ir suformuluoja dar labiau pribloškiančią mintį: „Po premjerų turiu kelioms dienoms užsidaryti, atsiriboti. Jaučiuosi per daug pažeidžiama. Man atrodo, kad mes su tėvu apskritai nemokame būti minioje.“

M. P. Vilutis: – Kai Aldutė vaidino Blondinę per „Dviračio žinias“, o pas mane į studiją ateidavo vaikų ekskursijos, jiems mane pristatydavo šitaip: Blondinės tėvelis. Žinoma, jei būtų pasakę „menininkas“, jiems tokio įspūdžio nebūtų buvę. Tai štai ne visuomet man tenka būti pagrindiniam ir kitų dėmesio centre. Nors aš, neneigsiu, tai mėgstu. Man patinka aplodismentai ir įvertinimai. Tik tai nėra mano gyvenimo tikslas. Mano tikslas visuomet buvo kuo gražiau nupaišyti ir parašyti. Nenoriu, kad man plotų tik dėl to, kad to prašau. Populiarumas nerodo kokybės, bet man asmeniškai autoritetingų žmonių įvertinimai – svarbūs. Kai gavau Nacionalinę kultūros ir meno premiją, patikėjau, kad esu menininkas. Nors, iš tiesų, tikrasis, viską atsijojantis vertintojas yra laikas.

M. P. Vilutis dukteriai yra pasakojęs, kad iki mokyklos ji buvo itin artistiška ir drąsi: be baimės užkalbindavo nepažįstamuosius, nuolat dainuodavo ir būdavo įsijautusi į knygos personažų vaidmenis. Tai, kad pradėjusi eiti į mokyklą Aldona užgniaužė šias savo savybes ir nebijodavo jų atskleisti tik tarp savų, tėvai pavadino mokykline trauma. „Pradžioje galvojau, kad ta aktorystė mano gyvenime – grynas atsitiktinumas, bet tuomet susimąsčiau apie savo šeimą: senelė, tėvo mama, vaidino „Vaidilos“ teatre. Tėvo mamą kvietėsi Juozas Miltinis… Tad koks dar atsitiktinumas – tai tęstinumas“, – pripažįsta ji.

M. P. Vilutis: – Augau menininkų aplinkoje, tad man dažnai kyla klausimų, ar aš gimiau menininku, ar aplinka mane tokį padarė. Štai mano tėvas ir mama gyveno šeimose, kurios buvo toli nuo meno. Ypač tėvo – pragmatikai iki kaulų smegenų. Mamos tėvas buvo gėlininkas, tad vis tiek arčiau grožio. O mano mamos mama grožį irgi vertino. Tik dėl savo dukters dažnai skųsdavosi, atseit Milė (Emilija Liobytė – red. past.) nieko neveikia, tik paišo. Vadinasi, paišymas buvo nieko neveikimas. Tai štai, kai tokiose šeimose augantys vaikai vėliau tampa menininkais, jau galima neabejoti, kad jų prigimtis tokia stipri, jog nieko kito daryti jiems ir neleido. O su manim dar neaišku. Nuo 11 metų, mirus mamai, mane augino rašytoja Aldona Liobytė, jos sesuo. Jos namai būdavo tarsi salonas Šviečiamajame amžiuje, kur rinkdavosi aktoriai, rašytojai, dailininkai, muzikai. Dukterį Aldoną vėliau pavadinome jos garbei, o kita duktė Emilija gavo mano mamos vardą. Kažkodėl taip ir susiklostė, kad Aldutė paveldėjo ne tik A. Liobytės vardą, bet ir charakterį: yra veikli, valdinga, aplink ją telkiasi žmonės. O Vokietijoje įsikūrusi ir grafiką kurianti Emilija, kaip ir mano mama, – tarsi ne šios žemės gyventoja: planai didingi, bet jų įgyvendinimas beveik joks, ji sugeba daryti tik tai, ką šiuo momentu norisi, o ne ko reikia.

A. Vilutytė tik karčiai nusijuokia sakydama, kad iš gausybės jos vaidmenų teatre ir televizijoje viešumoje buvo pastebėtas vos vienas – Blondinė iš humoro laidos „Dviračio žinios“. Kartu su aktore Inga Jankauskaite prieš daugiau nei dešimtmetį pradėti kurti komiški dviejų, švelniai pasakius, ne itin intelektualių, merginų personažai turbūt iki šiol daugeliui laidos žiūrovų įsiminė „klausimais ne į temą“ ar mąstymo pauzes užpildančiu „skambiu“ akių mirksėjimu. „Nėriau į jas per daug nesusimąstydama, – sako Aldona. – Norėjau pabandyti, kokia darbo televizijoje specifika. Dažnai rizikuoju imdamasi kokio naujo darbo: traukia nežinomybė, azartas, adrenalinas, kuris man neatsiejamas nuo šios profesijos, savo ribų patikrinimas. Turbūt tai irgi paveldėjau iš tėvo.“

(Dariaus Markūno nuotr.)

Ją ir I. Jankauskaitę užgriuvęs žinomumas nebuvo tai, ko aktorės tikėjosi. A. Vilutytė priėjo išvadą, kad su dėmesiu reikia mokėti elgtis, o ji, deja, to nesugeba. Aktorė pirmą sykį pajuto, kad nebekontroliuoja informacijos apie save, jos vardas ir pavardė pasirodo įvairiausiuose kontekstuose. „Man buvo aišku, kad tai ne mano pasaulis, – sako ji. – Supratau, kad man kur kas artimesnis ir priimtinesnis kamerinis intymus santykis su žiūrovu.“ Dabar ji gerokai daugiau pasiūlymų imtis naujų vaidmenų atmeta, nei sutinka imtis. „Ir lyg tyčia, kai būna sunku finansiškai, sulaukiu pelningo pasiūlymo, kuris prasilenkia su mano moralinėmis nuostatomis ir principais. Tarsi likimas specialiai man vis pameta išbandymą.“

A. Vilutytė: – Negalėčiau būti tik vieno režisieriaus ar vieno teatro aktorė. O jei iš manęs atimtų dėstymą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, jo irgi labai trūktų. Netgi atrodo, kad, jei būtų galimybė, į jį nerčiau dar giliau. Dirbti su jaunu žmogumi, kuriame itin daug galimybių, yra ypatingas kūrybinis procesas ir atsakomybė. Garsinti filmus – taip pat mano pasaulis. Užsidarau mažoje būdelėje, kurioje lieka tik filmas ir mano balsas. Kaip įprasta, kuo geresni filmai, tuo sklandžiau sekasi, o kuo prastesni, tuo sunkiau – net raidės neišsitaria. Pamenu, kaip patiko garsinti serialą „Grei anatomija“. Tik vieną kartą, prieš maždaug 10 metų, buvo kritiškai sunku: buvau ką tik išgirdusi onkologinę tėvo diagnozę. Sustodavau vos ne kas trečią sakinį, gerklėj vis atsirasdavus gniužului. Kažkada išgyvenau, kad esu tokia išsibarsčiusi, tiek daug veiklų, o kuri tikrai manoji? Bet dabar suprantu, kad iš viso to ir susideda mano vientisumas.

Šeima ir įpročiai

Jaunimo teatro kavinėje vyko teatralų vakarėlis. Aldonai tuomet buvo gal šešiolika ar septyniolika. Su tėvu juodu stovėjo pasirėmę į sieną, šis traukė cigaretę. Bohemiškos atmosferos padrąsinta Aldutė prisipažino, kad draugų būryje ji irgi kartais patraukia dūmą ir net išgeria. M. P. Vilutis įdėmiai klausėsi, toliau rūkė ir abejingai mestelėjo dukteriai iki šiol įsiminusią repliką: „Kai mes buvome tokie jauni kaip tu, kartais irgi pagerdavom ir parūkydavom, ir tarp mūsų buvo merginų, kurios tą patį darydavo. Bet kad kurią nors iš jų būtume norėję vesti ar turėti vaikų? Na jau ne.“

Kai mes buvome tokie jauni kaip tu, kartais irgi pagerdavom, parūkydavom, ir tarp mūsų buvo merginų, kurios tą patį darydavo. Bet kad kurią nors iš jų būtume norėję vesti ar turėti vaikų? Na jau ne.

Akis atveriančiomis pamokomis A. Vilutytei virto ne vienas pokalbis su tėvu. Jo gebėjimas išvengti prikišamų moralizavimų, suformuluoti iš koto verčiantį lakonišką apibendrinimą – išskirtinis.

A. Vilutytė:Mano ryšys su abiem tėvais labai stiprus. Dar neturėdama sūnaus galvojau, kaip būtų gera, kad mano vaikas taip mane mylėtų, kaip aš myliu savo tėvus, ir kad jam būtų taip gera su manim, kaip man su jais. Su tėvu visuomet buvo daugiau racionalių suvokimų, įvardijimų. O mama nuolatos būdavo mūsų kasdienybėje, su ja siejasi daugiau buities. Ji moteriška, intuityvi, turinti itin stiprius motiniškus instinktus. Mama mus užaugino ir suteikė tėvui palankias aplinkybes dirbti. Vyrai visuomet labiau moka susidaryti sąlygas kurti ir dirbti, bet dažnai nė nepastebi, kad tai jų moterų nuopelnas. Mama – absoliuti tėvo reikalų vadybininkė. Tik jai reikia daug laiko ir pastangų viską suturėti, nes savo prigimtimi ji visiška menininkė. O tėvas arba būdavo dirbtuvėje, į kurią mums neleista eiti, arba, kai turėdavo galimybę, mėnesiui ar ilgiau išvažiuodavo į taigą ar Pamyrą, arba užgerdavo. Kai mama kur nors išvažiuodavo, palikdavo mane būti su juo, esą prie vaiko negers, o jis pasiimdavo mane, ir į tą bohemišką gyvenimą eidavome kartu. Tačiau mudvi su sese visuomet jautėmės labai mylimos. Tėvas mums visoms buvo prigalvojęs visokių vardų: mama – Brangenybė, Saulė, sesė – Varliūkštis, Miliūkštis, aš – Liapa, Aldoniūkštis, mes su sese – Kūdikystės. O pats laiškuose, kuriuos mums rašydavo iš Pamyro ar taigos, pasirašydavo Tėtu Kanapėtu.

Vyrai visuomet labiau moka susidaryti sąlygas kurti ir dirbti, bet dažnai nė nepastebi, kad tai jų moterų nuopelnas.

M. P. Vilutis: – Nesakau, kad esu geresnis menininkas už žmoną, aš tik labiau tituluotas. Jeigu būtų atvirkščiai, man tikriausiai būtų sunku, blogai. Mano Nijolė – puiki menininkė. Ji – gryna emocija ir gyvenime, ir kūryboje. Be galo jautri ir nuoširdi, atvirai vaizduojanti save. Tai būdinga visiems menininkams, kurie nemeluoja ir nesimaivo. Pieši save ir rašai save.

M. P. Vilutis turbūt visuomet buvo neformatas. Aldona iš vaikystės ryškiai prisimena jo motociklą „Java“, savo „baltą juokingą šalmiuką“ ir aitrų benzino kvapą, kai juodu važinėdavosi po Viršuliškes, mergaitei sėdint ant degalų bako. Vasaromis tėvas motociklu ją veždavosi iki artimiausių Vilniaus pakraščio ežerų. Sykį kelyje juodu sustabdė milicininkas, ketindamas nubausti M. P. Vilutį dėl nesaugiai vežamo vaiko. Po trumpo dialogo pareigūnas dirstelėjo į ant bako sėdinčią ašaromis apsipylusią Aldutę, o ši tik išlemeno: „Tėveli… o dabar mus pasodins į… kariuomenę?“ Milicininkas prapliupo juoku ir atlyžęs paleido du vasarotojus važiuoti toliau.

Savotišku neformatu M. P. Vilutis buvo ne tik šeimos akyse, bet ir anuomečiame meno lauke. Tiksliau, sistemoje. Grafikas mano, kad savo geriausius paveikslus nutapė tik baigęs Dailės akademiją, tačiau į parodas dėl su „vertybėmis prasilenkiančios estetikos“ jų kelerius metus tiesiog nepriimdavo. Studijų laikais jis sako patyręs daug skirtingų menininkų įtakų, bandymų būti kažkuo kitu ir nepasitikėjimo savimi. Šį periodą jis įvardija ne savęs ieškojimu, o „išėjimu ir paskui grįžimu į save“. Jau baigus studijas sukurti darbai, menininko nuomone, primena jo vaikystės ir paauglystės laikų piešinius.

M. P. Vilutis: – Kai baigiau akademiją, niekas į Sibirą manęs netrėmė, nemušė, tik kelerius metus į parodas nepriėmė. O iš tiesų nebuvau nepripažintas genijus – buvau puikiausiai pripažintas. Ir pripažintas tų, kurių nuomonė man buvo reikšminga. O kad ateidavo koks nors komunistas, valdžios atstovas, ir pasakydavo, kad Vilutį nukabint, Antanavičių (dailininkas Valentinas Antanavičius – red. past.) nukabint, dar ką nors nukabint… Kas man jo vertinimas? Aš net, būdavo, pasijuokdavau: „Tavęs į parodą nepriėmė? O, kaip tau pasisekė!“ Paskui, kai Lietuva tapo nepriklausoma ir į parodas priimdavo, prasidėjo kitokie dalykai. Kai Šiuolaikinio meno centre prieš 19 metų pamačiau Šarūno Saukos parodą, turbūt tris naktis iš pavydo nemiegojau. Tai buvo ne toks pavydas, kad būčiau norėjęs Sauką užmušt ar būčiau niršęs, jog jis apskritai yra. Tai buvo pavydas, kuris skatino daryti, kurti geriausiai, kaip tik galiu.

Vienas Vilučių šeimos įpročių – tai nuolatiniai vaikščiojimai. Ėjimas, kai blogai ir kai gerai. Ėjimas kelis kilometrus pajūriu. Ėjimas iš Viršuliškių į centrą. „Nebūtinai su kuo nors kartu, labai gerai ir vienam“, – paaiškina A. Vilutytė. Vanduo – atskiras šeimos leitmotyvas. Nuo maudymosi ne sezono metu, vasarų prie ežero A. Liobytės sodyboje, pramintoje „Gyvatyne“, Labanore iki nardymo Japonijos jūroje renkant jūrų ežius. Sovietiniais laikais leistame žurnale „Švyturys“ buvo išspausdinta įspūdinga naro nuotrauka su didžiuliu aštuonkoju. Tas naras – M. P. Vilutis. Net sulaukęs brandesnio amžiaus menininkas sugebėjo pasižymėti: nardydamas devynių metrų gylyje Rašios ežere aptiko XIII–XIV a. valtį, kuri yra itraukta į reikšmingų archeologinių radinių sąrašą ir pavadinta ,,Miko valtimi“.

Galbūt dėl šio ypatingo šeimos santykio su vandeniu būdama maža Aldona niekuomet nėra girdėjusi perspėjimų „nelipk į balą“, „niekur neik per lietų“, „marš iš ežero – šalta“. „Kai atsigręžiu atgal, matau, kad man buvo leidžiama beveik viskas, – pasakoja aktorė. – Man sakydavo „pati spręsk“, jau nuo mažumės jutau atsakomybę už savo pasirinkimus. Paskui pati vaikystėje susikūriau stabdžių ar kartais net pameluodavau draugams, kad ko nors daryti man neleidžia tėvai.“

A. Vilutytė: – Aldona su viskuo susitvarkys, viskas jai gerai sekasi. Toks tėvo požiūris iš pradžių buvo netgi skaudus. Galvojau, negi jis nemato, kad man nelengva gyventi, vienai auginti sūnų ir dirbti savo profesijoje? Tik vėliau supratau, jog jam lengviau galvojant, kad aš su viskuo susidorosiu, tad man galima perkelti dar šiek atsakomybės. Mano savarankiškumas – principinis, todėl nesipriešindama priėmiau tokias šeimos taisykles. Iš tiesų jaučiuosi labai atsakinga už savo tėvus ir noriu truputį šios atsakomybės nusiimti, nes tai kartais perauga į komandavimą jiems. Be to, esu pastebėjusi, kaip tėvas išsigąsta, kai man kas nors rimto atsitinka. Jam tarsi pačiam išslysta pagrindas iš po kojų ir dingsta saugumas.

Ilgokai svarstau, kur derėtų šiame fragmentiškame pasakojime apie tėvą ir dukrą – grafiką ir aktorę – padėti tašką. „Nedera norėti, kad išganinga mintis it keptas karvelis pati į burną įkristų. Bent išsižioti reikia“, – mums besikalbant pamoko M. P. Vilutis. Nutariu pavartyti ant rašomojo stalo padėtą „Tortą“ – pirmąją grafiko knygą. Žvalgydamasi po jo, kaip jis pats sako, piešinėlius, akimis užkliūvu už vieno sakinio, kuris akimirksniu tampa tuo keptu karveliu. Tikriausiai todėl, kad vėl apie vandenį, vėl vilutiškai tragikomiškai. „Štai klasikinis svajonių išsipildymo pavyzdys. Nuo 1958 m. lankiau „Žalgirio“ baseiną. Daug metų svajojau, kad nutiestų tiltą per Nerį ties baseinu, nes į dirbtuvę Pilies gatvėje man tekdavo eiti per Žaliąjį. Du kartus ilgesnis kelias. Pastatė Mindaugo tiltą, o baseiną nugriovė. Taip išsipildo svajonės. Kartais tragiškai.“

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų