Viktoro Diawaros kelionių suvenyrai

Viktoro Diawaros kelionių suvenyrai

Muzikanto, menų fabriko „Loftas“ vadovo Viktoro Diawaros kelionėse būtinai turi būti „įskaičiuotas“ mėgstamos grupės koncertas ar kita stipri muzikinė patirtis. Pavyzdžiui, malietiškos gitaros pamokos.

Koncertas. AC/DC, 1991 m., Maincas, Vokietija

Nuo paauglystės buvau visiškai pamišęs melomanas (ir dabar toks esu, bet tada labiau), aktyviai važinėjau į įvairiausius festivalius. Devynerius metus gyvendamas Vokietijoje ir lankydamas Vasario 16-osios gimnaziją, turėjau progų gyvai išgirsti daugybę atlikėjų. Tebūdamas trylikos pirmą sykį buvau man labiausiai patinkančios grupės AC/DC koncerte. Truputį anksčiau savo favoritu laikiau Michaelą Jacksoną, bet sesuo man įdavė AC/DC kasetę, kad nukreiptų „teisingesniu“ keliu.

Vasario 16-osios gimnazija – nedidelė katalikiška mokykla su bendrabučiu ir griežtomis taisyklėmis. Nesunku įsivaizduoti, kokia buvo direktoriaus reakcija išgirdus trylikamečio norą apsilankyti masiniame roko vakarėlyje. Pamenu, kad prašiau mamos parašyti leidimą, bet direktorius buvo nepalenkiamas. Jis pabrėžė, jog pagal Vokietijos įstatymus tokiuose koncertuose galiu lankytis tik nuo 16 metų. Tai manęs, žinoma, nesustabdė. Vyresnieji mokiniai išsiruošė į koncertą autobusu ir aš tiesiog išvykau su jais, nutaręs paaukoti vienos dienos pamokas.

Mainco oro uoste AC/DC surengė įspūdingą šou: beveik kiekvienai dainai pasitelkti skirtingi efektai, o koncerto pabaigoje net nugriaudėjo patrankos. Kai pamačiau, kaip virtuoziškai gitarą valdo Angusas Youngas, galutinai supratau, ką noriu veikti gyvenime. O po koncerto, grįžus į gimnaziją, už nepaklusnumą manęs laukė aštuonios valandos pagalbinių darbų…

Antras dublis. AC/DC, 2015 m., Varšuva, Lenkija

Prieš kelerius metus buvau įsigijęs bilietus į AC/DC koncertą Olandijoje, bet į jį nenuvykau, nes pabijojau susigadinti dar nuo paauglystės likusį gilų įspūdį. Kai dirbi muzikos versle ir viską pažįsti iš užkulisių, ilgainiui mėgautis koncertais vis sunkiau: pastebi visas kliurkas, ir tai tampa savotiška liga. Sakiau, kad reikės vengti eiti į koncertus su bičiuliu garso režisieriumi, nes tuoj įninkame kritikuoti tai, ką girdime.

Visgi praėjusiais metais pasklido kalbų, kad AC/DC gali išsiskirti, tad su žmona ryžomės nuvykti į grupės pasirodymą Varšuvoje. Garsas buvo siaubingas (tai – ne atlikėjų, o garso režisierių kaltė), tačiau šou vėl supurtė. Labai apsidžiaugiau, kad tiek metų praėjo, o mano mėgstama grupė vis dar turi parako.

Muzikinė kelionė. Bamakas, Malis

Mano gimtinė Malis yra labai muzikali Vakarų Afrikos valstybė, kurioje muzikantų vaikai paveldi ne tik tėvų pavardę, bet ir jų įvaldytus instrumentus. 2009-aisiais išvykau į šią šalį norėdamas išmokti groti gitara kaip vietiniai. Mėnesį po dvi valandas kasdien mane mokė malietis gitaristas, o vėliau ėmiau muzikuoti su kitais vietiniais ir kartu įrašėme apie 12 dainų, jas ketinau sutvarkyti Lietuvoje. Čia sužinojau, kad mano žmona laukiasi pirmojo vaiko, ir tai gerokai pakoregavo planus. Nusprendžiau prie albumo grįžti ne vasarą, o žiemą, kai turėsiu daugiau laiko, ir šaltais vakarais su malonumu prisiminti saulėtąją Afriką. Tačiau įrašytą medžiagą saugojęs diskas sulūžo ir beveik dviejų su puse mėnesių darbas nuėjo perniek… Pyktį ir apmaudą malšinau sau primindamas tai, kuo tvirtai tikiu: viskas vyksta savoje vietoje ir savu laiku – matyt, kad tas albumas nebuvo pakankamai geras.

Pernai liepą vėl buvau Malyje. Susiradau tuos pačius muzikantus – maliečiai manė, kad albumas jau seniai išleistas, tik aš juos pamiršau. Viską perrašėme iš naujo ir kitais metais albumas jau tikrai turėtų išvysti dienos šviesą. Pagrindas liko toks pat, tačiau šį tą pakeitėme. Ir tikiu, kad pavyko dar geriau.

Dovana. Rio de Žaneiras, Brazilija

30-mečio proga gavau didžiulę dovaną iš kolegų ir bičiulių – kelionę į Rio de Žaneiro karnavalą. Savaitę apsistojome Rio ir savo kailiu patyrėme, kad karnavalas vyksta ne tik sambodrome (specialiai karnavalui sukonstruotoje arenoje) – jis nusidriekia per visą miestą, kuris tampa didžiule šokių ir linksmybių aikštele. Vietiniai garso įrangą įmontuoja į sunkvežimį ir išvažiuoja į gatves. Šitiek šurmulio, spalvų ir temperamento vienoje vietoje niekur neteko matyti. Pailsinti akių ir kūnų pasirinkome legendinį Kopakobanos paplūdimį, kuriame gerdavome kokteilius iš kokoso ir valgydavome ką tik pagautas krevetes.

Brazilų pozityvumas, draugiškumas ir muzikalumas – beribiai. Kaip ir aistra sportui. Susibičiuliavome su vietiniu ir jis pakvietė į futbolo rungtynes Marakanos stadione, kuris ilgą laiką buvo didžiausias pasaulyje ir kuriame po rekonstrukcijos dabar telpa apie 95 tūkst. žmonių. Stebėti milžiniškas stadione plevėsuojančias vėliavas, girdėti sinchroniškai mušamus būgnus ir balsingus, unisonu dainuojančius brazilus – įsimenantis patyrimas. Rungtynes laimėjo mūsų bičiulio futbolo komanda ir jis patyrė ekstazę. Apskritai Brazilijos temperamentui, kaip ir kontrastams, sunku rasti palyginimų. Pavyzdžiui, lūšnynus nuo vilų su baseinais teskiria viena vienintelė gatvė.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų