Šiuos namus šeima įsigijo prieš 11 metų. (Raimondo Urbakavičiaus nuotr.)

Vienuolikmetis, atsparus mados vėjams

Vienuolikmetis, atsparus mados vėjams

Į paauglystę amžiumi įkopusiam interjerui atrodytų natūralu ieškoti naujų drabužių. Vis dėlto viešėdama vilniečių būste Viktorija Vitkauskaitė įsitikina, kad gebėjimas atsispirti vienadieniams mados vėjams leidžia ir prieš daugiau nei dešimtmetį įrengtiems namams neatsilikti nuo laiko pulso.

Architekto Gintaro Kuginio projektuotų individualių namų kvartalas atitiko esminius lokacijos kriterijus, kuriuos kėlė tuomet būsto besižvalgę verslininkai Ingrida ir Simonas Gelminauskiai: jis buvo arti gamtos, bet ir arti miesto centro. Iš tiesų Rotušės aikštę iš namų prireikus paprasta pasiekti pėsčiomis. Taip pat paprasta čia gyvenant užmiršti sostinės šurmulį: būsto kiemas remiasi į miško teritoriją, prie tvoros užklysta stirnų, lapių, o naktimis suūbauja pelėda.

Prieš 11 metų įsigyto namo naujakurius tenkino ir jo planas, todėl jokių didesnių pokyčių imtis nereikėjo. „Sunkioji artilerija“ – apšvietimo, santechnikos reikalai – buvo patikėta profesionalams, o baldai, tekstilė, vietos paieškos namų bibliotekai ir gausiai paveikslų kolekcijai tapo šeimininkų rūpesčiu. Reikėtų pridurti – maloniu. I. Gelminauskienei anksčiau yra priklausęs interjero salonas – iš šio į namus atkeliavo keletas baldų. Verslo konsultantė yra įrengusi ir ne vienos parduotuvės interjerą.

„Įrengdami šiuos namus visiškai nesivaikėme madų. Baltos sienos, tamsios grindys, nerūdijantysis plienas, natūralus medis – tokie buvo mūsų pasirinkimai. Įrengiant namus svarbu turėti skonį. Aišku, kiekvienas žmogus įsivaizduoja jį turintis. Bet galiu pasakyti, kad savąjį tikrai daug lavinau: dar turėdama savo interjero saloną apvažiavau daugybę šios srities parodų, perskaičiau daug specializuotų žurnalų. Ilgainiui akis pradeda atskirti, kas kokybiška, kas ne, kas tau radikaliai nepatinka, o kas yra priimtina“, – pasakoja I. Gelminauskienė.

Iš pirmo aukšto fojė laiptais pakilus į antrą atsiveria bendra gyvenamoji erdvė, kurioje sumaniai suformuotos skirtingos funkcinės zonos. Gaminti mėgstantiems ir svečius dažnai priimantiems šeimininkams buvo svarbu erdvi virtuvė ir valgomasis. Svetainėje, kur atsiveria visas pertvarų nedalomas namo sienų aukštis, minkštieji baldai leidžia patogiai įsitaisyti prieš televizorių, židinį ar paganyti akis po kiemą. Trečiame aukšte – privačios šeimininkų valdos: erdvus miegamasis, dvi vonios patalpos, darbo kabinetas ir poilsiui skirtas kambarys: čia dažniausiai praktikuojama joga arba klausomasi muzikos. I. Gelminauskienė sako, kad nuo pat įsikūrimo jų namai savo veido iš esmės nekeitė. Žinoma, juose daugėjo knygų, paveikslų, ant lentynų nutūpė keletas iš tolimų kelionių parsivežtų smulkmenų, bet iš esmės tiek pasirinkti baldai, tiek jų vietos interjere išliko nepakitusios.

Negali laisvai judėti per gyvenimą, jeigu tave laiko pririšę daugybė daiktų.

Erdvūs namai – dažnam lyg papildomas stimulas į juos partempti vis naujų, į akis krintančių interjero detalių ir aksesuarų. Vis dėlto I. Gelminauskienė teigia pasirinkusi kolekcionuoti ne daiktus, o įspūdžius. Su vyru daugiau kaip 40 pasaulio šalių aplankiusi verslo konsultantė iš kelionių nesistengia parsivežti lauktuvių namams: jokie daiktai neatstoja patirtų įspūdžių, pamatyto vietinių gyvenimo, paragautų nacionalinių patiekalų. Ji pastebi, kad minimalizmas bei lėtas gyvenimo būdas mūsų laikais tampa vis aktualesnis.

„Anksčiau norėjome turėti daug daiktų, nes iš mūsų sovietmečiu tokia galimybė buvo atimta. Be to, mums buvo diegiama sėkmingumo idėja. O sėkmingumui kaip karaliui reikia sosto, dvaro, tarnų. Taip tais daiktais ir apaugome. Bet patenkinę alkį pamatėme, kad visų pirma norime būti ne sėkmingi, bet laimingi. Be to, negali laisvai judėti per gyvenimą, jeigu tave laiko pririšę daugybė daiktų“, – svarsto I. Gelminauskienė.

Šiuos žodžius patvirtina ir pastarieji verslininkų šeimos pasirinkimai. Anksčiau vadovavusi ne vienai stambiai bendrovei, vėliau įkūrusi moterų drabužių parduotuvę, šiandien I. Gelminauskienė yra laisvai samdoma verslo konsultantė. Ji renkasi dirbti ir uždirbi mažiau, bet turėti daugiau laisvės ir laiko sau: pavyzdžiui, ilsėtis penktadieniais. Pašnekovės sutuoktinis, nekilnojamojo turto srityje dirbantis S. Gelminauskis, nutarė grįžti prie senojo pašaukimo ir prie jaunystėje nutrauktų tapybos studijų Vilniaus dailės akademijoje. Tai, kad įgūdžiai ir potraukis prie dailės neišblėso, liudija ir namuose eksponuojami jo darbai.

Savo svajonių namus susikūrę vilniečiai į juos, kaip ir į turimus daiktus, žvelgia laisvai ir lanksčiai. Gal dešimt gyvenimo vietų pakeitusi šeima su savimi visuomet gabenasi tik knygas ir paveikslus. Gali būti, kad netolimoje ateityje jiems vėl teks kraustytis: vilniečiai nusprendė šį būstą parduoti. „Nedarau iš namo kulto. Viskas nuolat kinta: pakeičiau daugybę darbų, daug veiklos sričių. Drąsiai keisdavome ir gyvenamąsias vietas. Dabar galvojame apie grįžimą gyventi į Senamiestį“, – išduoda I. Gelminauskienė. Ji visiškai neabejoja, kad taip pat jaukiai įsikurs ir naujuose namuose: „Niekada negyvenu ateitimi. Kur nuneš likimas – ten ir būsiu. Čia mums buvo labai gera, lieka daugybė gražių prisiminimų, bet negalvoju apie tai su liūdesiu. Visada stengiausi maksimaliai gerai gyventi tuo laikotarpiu ir tomis aplinkybėmis, kokios yra dabar.“

Galerija

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų