(Raimondo Urbakavičiaus nuotr.)

Vienos palėpės istorija

Vienos palėpės istorija

Pro buto Kauno senamiestyje langus atsiveriantis vaizdas nepakitęs nuo tarpukario, tačiau pats būstas išgyveno ne vieną virsmą. Po jį besidairanti Viktorija Vitkauskaitė įsitikina, jog dabar – gražiausias šių namų etapas.

Prie šio interjero koncepcijos būtų galima priklijuoti bent keletą madingų gyvensenos etikečių: ir „pasidaryk pats“, ir „sąmoningas vartojimas“, tam tikru atžvilgiu – net „zero waste“ (nulis atliekų). Bet prieš 15 metų būstą palėpėje įsigijęs Sigitas Šidlauskas apie jokias madingas tendencijas negalvojo. Tiesiog ieškojo vietos, tapsiančios jo namais.

„Mano galimybės buvo mažos, bet norai – dideli“, – prisimindamas juokėsi Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorius. Vienas didžiausių išsirinkto buto pranašumų buvo vieta: nuo namų pasiekti teatrą pėsčiomis užtrunka vos kelias minutes. Pati erdvė atrodė daug žadanti, tačiau reikalaujanti nemažai darbo. 1932 m. statytame name tarpukariu gyveno pasiturintys žmonės, kuriems pritaikyti palėpę gyvenimui nebuvo aktualu. Dokumentai atskleidžia, kad ši namo vieta įrengta gerokai vėliau – jau 1952 m. Per pirmąjį S. Šidlausko apsilankymą būstas buvo suskirstytas į daug mažų kambarėlių, be to, nebuvo ir stoglangių, tačiau tai aktoriaus neišgąsdino. „Moku pamatyti, ką galima padaryti iš erdvės“, – sakė jis.

Dvejus metus užtrukusiam remontui neprireikė architektų ir dizainerių pagalbos – aktorius pats suplanavo erdves, pats sprendė, kurias nereikalingas pertvaras išgriauti: „Sakyčiau, kad 90 procentų mano sprendimų pasiteisino.“ Juokėsi, kad iki tol su panašiais darbais gyvenime nebuvo susidūręs: „Nežinojau, kas yra gipsas, o „Senukai“ man neegzistavo.“ Šiandien jo būste vienintelės vidaus pertvaros – skiriančios miegamąjį ir vonios kambarį. Likusi virtuvės, svetainės ir darbo kambario erdvė – bendra, todėl galima laisvai judėti po visą būstą – tuo mielai naudojasi ir juodakailis šių namų gyventojas šuo Dublis.

Kartu su būstu S. Šidlauskas įgijo ir naują pomėgį – restauruoti senus baldus. Dauguma daiktų jo namus pasiekė dviem keliais: buvo paveldėti iš senelių arba pusvelčiui įsigyti sendaikčių turguose ir aktoriaus prikelti naujam gyvenimui. Šio amato mokėsi pats, kaip sako, klaidų keliu. „Kai pradedi domėtis, smalsauti, atsiranda ir atsakymai. Su staliais mėgstu pasikalbėti, pasimokyti įvairių niuansų. Kai kurie mano ankstyvieji restauravimo darbai dabar pačiam kelia šypseną“, – pasakojo aktorius.

Daiktui, kaip ir žmogui, svarbu kontekstas. Tinkamoje vietoje jis tarsi prabyla, gal net ima atrodyti nepakeičiamas.

Šių namų daiktų istorijos primena seną anglišką posakį: tai, kas vienam yra šiukšlė, kitam tampa lobiu. Pavyzdžiui, du skirtingi foteliai svetainėje – lobis iš sendaikčių turgaus, tekainavę vos po keletą eurų. Žinoma, įsigyti jie atrodė kur kas graudžiau. Kaip sakė S. Šidlauskas, kiekvienąkart prikeliant baldus tenka skirti nemažai laiko: „Tai – krapštuko darbai. Bet juos dirbdamas aš ilsiuosi. Nelabai norėčiau nuvykti į saloną ir susipirkti visų baldų. Man patinka pajausti, kad daiktas turi savo aurą, ir pažiūrėti, ką iš jo galima padaryti.“

Knygos, paveikslai ir gėlės – kertiniai aktoriaus namų jaukumo elementai, išvardyti svarbos tvarka. Ir visų jų šiame būste netrūksta. Dalį knygų ateityje S. Šidlauskas ketina perkelti į vieną naujausių savo „projektų“ – restauruoti pradėtą spintą. Paveikslai į jo namus – kaip ir baldai – atkeliauja skirtingais keliais: vieni dovanoti, kiti pirkti iš pačių autorių ar ankstesnių savininkų, treti kūriniai parsivežti iš kelionių. Kai kas įsigyta apsilankius menininkų dirbtuvėse. O, pavyzdžiui, įspūdingą didelio formato peizažą aktorius pirko iš vienos emigruojančios šeimos: į užsienį išvykstantys lietuviai nusprendė parduoti visą savo turtą. S. Šidlauskas į jų namus vyko apžiūrėti stalo, bet grįžo su paveikslu.

Gausiai visuose kambariuose vešančios gėlės – staigmena ir pačiam aktoriui: dar prieš dešimtmetį augalai jo absoliučiai nedomino. Tačiau ėmus tvarkyti šeimos sodybą atsirado meilė ir jiems: „Vis pastebiu, kad kai važiuoju įsigyti sodybai kokių vaismedžių, nusiperku ir gėlių vazonų.“

Žvalgydamasis po svetainę S. Šidlauskas tarsteli, kad materialiniu atžvilgiu dauguma daiktų čia nėra vertingi. „Bet daiktui, kaip ir žmogui, svarbu kontekstas. Atsidūręs tinkamoje vietoje, jis tarsi prabyla, gal net ima atrodyti nepakeičiamas“, – kalbėjo aktorius. Kartais nuo daiktų gausos namuose jis pavargsta: „Būna, svečiuose žiūriu į kokią baltą minimalistinę erdvę su mažai daiktų ir galvoju: gražu. Bet aš taip gyventi negalėčiau.“

Galerija

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų