Vienkiemio miražas

Vienkiemio miražas

Lietuvos provinciją dokumentuojantys fotografai neretai joje dairosi skirtingų dalykų, bet daugelį ten atveda lūkestis atrasti tikrą, o ne specialiai dėl atvykėlių išdailintą aplinką.

Natūralaus vaizdingumo ieško ir ketvirtus metus po kaimus keliaujantis fotografas Tadas Kazakevičius. Ievai Rekštytei-Matuliauskei jis pasakoja apie nerūpestingą vaikystę viename vienkiemyje.

Kai skambinu T. Kazakevičiui, jis su fotoaparatu vėl naršo po provinciją, tik šįkart maršrutas driekiasi Pamario kraštu. Prieš ketverius metus pradėjęs seriją „Tai, ko nebebus“ jis ėmėsi fiksuoti greitai besikeičiančią lietuviškų kaimų būtį. Labiau nei sunki ir nešlovinga regionų dabartis ar skaudžios socialinės temos fotografą domina žmogiškumo aspektas ir paprasto gyvenimo nostalgija, kurios, pasak autoriaus, keliaudamas atrado išties daug. „Mane nuvilia, jog kaimas dažnai vaizduojamas vien negatyviai, o apie jo žmones kalbama taip, tarsi tai būtume ne mes“, – sako jis.

Humanistine fotografija besižavinčiam T. Kazakevičiui visuomet imponavo lietuvių fotografijos klasikai, romantizuojantys kaimo gyvenimą ir žavingai atskleidžiantys jo žmonių gebėjimą patirti laimę. Pradėjęs keliauti po regionus suprato, jog jis vis dar gali tai aptikti. Provincija pasitinka kontrastais ir atsiskleidžia sluoksniais: kartais nenoriai, savo tempu, bet vis geriau ją pažįstant, įsileidus į atvirus pokalbius su nuoširdžiais vietiniais – užburia. Visas šias ypatybes apibendrina ir „IQ Life“ spausdinama fotografija, kurią pašnekovas vadina savo metų kadru.

Pernai liepą įsimetęs į kuprinę juostinį fotoaparatą jis pusdieniui išsiruošė iki Šešuolėlių. Kaip įprastai, numatęs tik galutinį kelionės tašką, ilgai važiavo mopedu žvyrkeliais, nematydamas, dėl ko stabtelti. Pasukęs dar vienu neasfaltuotu keliu ir ilgokai kratydamasis juo, netoli Laumėnų kaimo išvydo atkampią kaimo trobą. Jo dėmesį sulaikė per kiemą praskuodžiantys vaikai. „Kai tik pamatau kokį nors vyksmą, visuomet stengiuosi sustoti. Vis dėlto dažnai „įsijungia“ prigimtinis kuklumas, kad gal tiems žmonėms sutrukdysiu ar juos išblaškysiu. Ir tąsyk pralėkiau dar kokius kelis šimtus metrų, kol nusprendžiau, jog turiu apsisukti“, – prisimena T. Kazakevičius.

Prašalaičiui užsukus į sodybą, vaikai dažniausiai kaipmat sprunka į namus, tačiau šįsyk taip nenutiko. Smalsūs broliukai Egidijus ir Dovydas bei jų sesuo Ugnė narsiai liko stebėti, kas šis atvykėlis, tarsi nujausdami, kad pažintis virs nauju nuotykiu. Netrukus į kiemą išeina trijulės mama ir, fotografo džiaugsmui, neprieštarauja, kad jis įamžintų mažuosius. Šiems nusiprausus nuo dūkimo suplūkusius veidelius, T. Kazakevičius pasidomi, kuo vardu jų šuo. „Meškis“, – šūkteli kažkuris ir visi, jį prisiminę, kaipmat nukurni keturkojo paglostyti. Fotografas akimirksniu įvertina scenos žavesį: šviesios dienos, sodo paunksmės, vaikų ir jų emocijų kombinaciją. „Taip ir likit“, – sako šis jiems, o vaikai pusiau pozuodami, pusiau smalsiai stebėdami, kaip fotografas tūpčioja, ieškodamas geriausio kampo, klusniai lieka kur stovėję. T. Kazakevičius nuspaudžia vos du kadrus, bet jau važiuodamas namo jaučia gero laimikio jaudulį ir nekantrauja išryškinti juostą.

Ši nuotrauka netrukus tapo ne tik asmenine fotografo favorite, bet ir buvo įvertinta tarptautiniu mastu. Žymieji „Sony World Photography Awards“ šių metų vasarį įtraukė ją į „Portretų“ kategorijos nominantų dešimtuką, o apie tai T. Kazakevičiui knieti papasakoti ir Laumėnų vienkiemio šeimynai. „Toks nutikimas gali tapti įdomia detale tų vaikų gyvenimuose“, – mano pašnekovas.

Liko kur kas mažiau natūralumo, net ir kasdienybės estetika ėmė priminti prekybos centrų katalogus.

Įrėminęs nuotrauką jis išsiruošia į kelią, bet priartėjęs prie vietos, kur turėtų stovėti sodyba, gerokai sutrinka – jos neranda. „Beveik visą dieną pravažinėjau ieškodamas, kol vakarop nuėjau į vietos parduotuvę. Parodęs vaikų nuotrauką paklausiau, kur galėčiau juos rasti. Mane iškart demaskavo: „A, tai tu tas fotografas!“ Pasirodo, jog visas Laumėnų kaimelis laikė sukryžiavęs pirštus, kad šiai nuotraukai pasisektų „Sony“ konkurse“, – prisimena fotografas. Jis taip pat sužino, jog žvyrkelis, kuriuo važiuodamas prieš metus išvydo sodybą, šiemet buvo išasfaltuotas, ir tai visiškai pakeitė erdvės įspūdį. „Bent du kartus pravažiavau pro tuos namus ir nesupratau, kad tai mano ieškoma vieta, – pasakoja pašnekovas. – Ši istorija tapo gyvu visos serijos ir jos pavadinimo įrodymu, kad viskas laikui bėgant iš tiesų pasikeis.“

„Sony“ apdovanojimuose T. Kazakevičiaus nuotrauka laimi ne pagrindinį, o nacionalinį prizą, netrukus fotografą pasiekia kiti užsienio ekspertų įvertinimai. Prestižiniai „LensCulture“ šiuolaikinės fotografijos apdovanojimai, vertinantys dokumentinių nuotraukų serijas, atrenka šį lietuvio kadrą serijos viršeliui ir paskelbia kaip vieną iš laimėtojų. „Royal Photography Society“ pasirinko keturis T. Kazakevičiaus darbus į pagrindinės parodos atranką. Tarp jų yra ir mažųjų kaimo padaužų portretas. Pašnekovas džiaugiasi, jog ši nuotrauka atnešė žinomumo visam fotografijų ciklui. Visgi kuo šis kadras išsiskiria iš kitų ir paperka net užsienio žiūrovus? „Turbūt kai kam tai yra paprastumu ir kuklumu dvelkianti basakojės vaikystės egzotika, kurios daugelis šiuolaikinių vakariečių nėra patyrę“, – spėlioja jis.

Prieš kelerius metus, „IQ Life“ aprašant Algimanto Kunčiaus fotografiją su baltapūkiu berniuku, uodžiančiu kepyklos aromatus, pokalbis su fotomenininku užkabino gilesnius pokyčius nei jau uždarytas sausainių fabrikas.

Tadas Kazakevičius

„Šiuolaikinėje fotografijoje beveik nebeliko vaikų“, – apgailestaudamas tarė jis. – Griežtos vaikų teisių ribos mums nebeleidžia matyti jų atvaizdų net ir meno kūriniuose.“ Gal tai dar viena T. Kazakevičiaus kadro sėkmės priežastis – esame išsiilgę vaikų fotografijoje? Nuotraukos autorius įžvelgia dar kitų priežasčių: „Be teisinių apribojimų, tai ir visuomenės problema – vaikai anksčiau buvo kur kas laisvesni. Tėvai mažiau jaudindavosi dėl išsitepusios atžalos, visi braidžiojo po balas, visų padai buvo nutrinti nuo lakstymo basomis. O dabar viskas įvilkta į švarių drabužių ir ypač higieniško žmogaus apvalkalą. Liko kur kas mažiau natūralumo, net ir kasdienybės estetika ėmė priminti prekybos centrų katalogus.“

Vis dėlto ši nerūpestingumu dėl įvaizdžio dvelkianti fotografija kai kam atrodo dviprasmiškai. Pavyzdžiui, nemažai kas piktinasi dėl šuns, prirakinto prie grandinės. Nors pats autorius taip pat nepritaria tokiam augintinio laikymo būdui, visgi įsiterpęs į nuotraukų herojų kasdienybę jis atlaiko įtampą koreguoti taisytinus dalykus.

„Šis kadras visais atvejais man yra šviesus ir pozityvus, – sako jis ir pašmaikštaudamas priduria: – Jeigu serija nesivadintų „Tai, ko nebebus“, pavadinčiau ją „Crocsais“ – visas lietuviškas kaimas vis dar jų apsėstas.“

T. Kazakevičius, iš ciklo „Tai, ko nebebus“.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų