(Džeraldo Kaunecko nuotr.)

Vienas katamaranas ir dvi upės

Vienas katamaranas ir dvi upės

Kopiantys, plaukiantys, bėgantys, nardantys – visi, savo pomėgius pakylėjantys iki sportinių aukštumų, tam paprastai turi vieną paaiškinimą – tai noras išsivalyti galvą. Džeraldas Kauneckas šiam tikslui šiemet pasirinko katamaraną ir dvi upes – Selvėjų JAV ir Uriką Sibire.

Kelionių kryptis JAV ir Rusijos vandenimis padiktavo ne vien minėtas motyvas. Su bendraminčių kompanija Dž. Kauneckas dar anksčiau nusprendė kiekviename žemyne paplaukti upe ir ten iškelti trispalvę. Jau prieš kelerius metus jų vėliava plevėsavo Rusijoje, Nepale, Peru, kitąmet planuojama ją iškelti kurioje nors Afrikos valstybėje. Šių metų gegužę trispalvė suplazdėjo šalia šniokščiančios Selvėjaus upės Aidaho valstijoje – taip padėta varnelė ties Amerika. „Trispalvės žygiai būna lengvesni, labiau pažintiniai. O sielos atgaivai renkuosi kitokias keliones su sudėtingesniais plaukimais. Todėl šią vasarą dar atsidūriau Sibire, plaukiau Uriko upe“, – paaiškina Dž. Kauneckas.

Nesudėtingas turėjęs būti žygis Selvėjumi lietuviams pateikė staigmeną. JAV yra kelios upės, kuriose sezono metu galima plaukti tik laimėjus leidimus nacionalinėje loterijoje. Selvėjus – viena jų. Jei loterijose sėkmė lydi mažiau, upeiviams laukti savo šanso tenka ir kelerius metus. Dešimties lietuvių ir vieno amerikiečio kompanija nusprendė plaukti dar iki sezono pradžios. Tokiu atveju jiems dalyvauti loterijoje nereikėjo. Tačiau gamtos sąlygos irgi tapo savotiška loterija.

Miškingos, vieniems „Žiedų valdovą“, o kitiems Sibiro taigą primenančios vietovės gegužės pradžioje vasariškais karščiais nedvelkė. Tik atvykę keliautojai sužinojo, kad sniego kalnuotose vietovėse tebėra daug, o upės vanduo – smarkiai pakilęs. Įprastai Selvėjumi plaukiama, kai vandens lygis siekia 3–5 pėdas (apie 0,9–1,5 metro). Susiruošus lietuvių kompanijai jis buvo pakilęs net iki 13 pėdų (beveik iki 4 metrų).

„Tokiems žygiams kartais ruošiesi ir pusę metų: renki aprašymus, analizuoji, kur didesni akmenys, kur galima nakvynės vieta. Jei upėje vienas už kito laukia posūkiai – pasiruošti gyvybiškai svarbu. Yra toks posakis: jei vandenininkas nori likti gyvas, jis turi daug laiko praleisti krante. Tai reiškia – žvalgytis, ruoštis, analizuoti. Kitaip pavojingame slenkstyje palįsi po rąstu, užvarta, o jos daugumai vandenininkų yra baisiausios kliūtys“, – pasakoja Dž. Kauneckas.

Savo jėgą Selvėjus parodė jau pirmą žygio dieną. Plaukikai net nespėjo susivokti, kaip milžiniška upės srovė įnešė juos į slenkstį. Vienas jų – kajaku leidęsis amerikietis – apvirto. Vyras nenukentėjo, bet jo laivelį vanduo nunešė tolyn. Jau pasibaigus žygiui plaukikai kajaką rado sudaužytą. Dž. Kauneckui ir jo dviviečio katamarano draugui virsti teko paskutinę plaukimo dieną. Laimė, maždaug 3 metrų aukščio banga laivą apvertė palyginti ramioje upės dalyje. Jei taip nutiktų kelių slenksčių ruože, padariniai galėtų būti liūdnesni.

Ne nugalėti, o susidraugauti

Atsargumas, patirtis, o turbūt ir branda lemia, kad kiekvienas plaukikas sprendimus leistis ar ne per pavojingus ruožus priima pats, be pašalinių įkalbinėjimų (ar atkalbinėjimų). Jei nuojauta ar baimė kužda, kad šį slenkstį, krioklį, kanjoną geriau aplenkti, tai ramiausiai galima padaryti sausuma. Šiuo atžvilgiu kelionė Aidaho valstijoje buvo puiki: kone palei pat upės krantą keliasdešimt mylių driekėsi pėsčiųjų takas. Todėl nutarusieji aplenkti pavojingesnę Selvėjaus dalį galėjo tiesiog ramiai žingsniuoti link nakvynės vietos. „Be abejo, į tokias keliones vyksti plaukti, o ne vaikščioti. Bet jei matai riziką – nėra ko lįsti. Net jei, pavyzdžiui, norintiems plaukti pavojingu ruožu trūksta dar vieno žmogaus, o jis dvejoja, jo niekas neįkalbinės“, – pasakoja keliautojas.

Kai rytojaus dieną žemėlapiai žada pavojingiausią kelionės etapą, jo dvasia juntama jau išvakarėse. Vieni stengiasi anksčiau atsigulti, kad pailsėtų ir atgautų jėgas prieš sudėtingesnį plaukimą. Kiti – priešingai – vis žingsniuoja iki posūkio ar slenksčio dar pasižiūrėti, dar kartą įvertinti, kas laukia kitą dieną. Svarbiausia, anot Dž. Kaunecko, susikaupti ir neskubėti: „Adrenalino norisi, bet visų pirma tai yra savęs ieškojimas ir išbandymas. Niekada nenugalėsi nei kalno, nei upės. Su jais tik gali bandyti susidraugauti, susitaikyti, prie jų prisiderinti.“

Jei vandenininkas nori likti gyvas, jis turi daug laiko praleisti krante. Tai reiškia – žvalgytis, ruoštis, analizuoti.

Pavojingiausią Selvėjaus ruožą – maždaug 8 kilometrus – lietuvių ir amerikiečio kompanija įveikė vos per 25 minutes. Milžiniškas greitis, galingas vanduo, didžiulės bangos plaukimo metu perkėlė šią upę iš vidutiniokių kategorijos į sunkesniųjų. Nors upės pagal sudėtingumą skirstomos į šešias kategorijas, tai, anot pašnekovo, yra sąlygiška. Pavyzdžiui, Rusijoje paprastai linkstama vieną kategoriją upei pridėti, o JAV – atimti. Amerikoje laikoma, kad sunkiausios – šeštos – kategorijos upėmis niekas neplaukia, nes tai tiesiog fiziškai neįmanoma. Rusijoje – priešingai: kai kuriuos šeštai kategorijai priskirtus upių ruožus ar slenksčius yra išbandęs ir lietuvis. Skirstant upes ar jų ruožus į sudėtingumo kategorijas atsižvelgiama į kliūtis vandenyje, galimybę numatyti laivelio judėjimo liniją ir padarinius, jei plaukiant numatytos linijos nebūtų laikomasi. Visgi statistika liudija, kad daugiausia tragiškų įvykių būna plaukiant trečios kategorijos upėmis. Kai stichija nuvertinama, plaukikas – pervertinamas, o dar ir į saugos priemones numojama ranka, finalas gali būti liūdnas.

Per penkias dienas Selvėjaus bangomis įveikta apie 70–80 kilometrų. Tik tai, kaip pabrėžia Dž. Kauneckas, nieko nei apie kelionės sudėtingumą, nei apie iššūkius nepasako. „Neplaukiojantys įsivaizduoja, kad tokiose kelionėse ryte įsėdame į katamaraną, o vakare išlipame. Nieko panašaus – tenka kur kas daugiau laiko praleisti sausumoje. Plaukti be daiktų daug lengviau, todėl rytais persinešame juos per kalnus į būsimą nakvynės vietą, tada grįžtame ir sėdame į laivelius. Tokios kelionės – lyg žygis ir kalnais, ir upe, bet būtent taip man labiausiai ir patinka“, – prisipažįsta keliautojas.

Adrenalinas – tik upei

Du dalykai Dž. Kaunecko kelionėse iš esmės nekinta – kompanija ir plaukimo priemonė. Nuosavus katamaranus upeiviai skraidinasi ne tik dėl to, kad savas daiktas suteikia daugiau pasitikėjimo. Tokių katamaranų, kokiais plaukia lietuviai, kitose šalyse dažnai net ir nebūna. O pažįstama kompanija leidžia maksimaliai sumažinti nereikalingų įtampų ir konfliktų tikimybę. Todėl į tolimas keliones upėmis susiruošia vis tas pats kelių žmonių branduolys. Reti atvejai, kad kompanijoje būtų visai nepažįstamų. „Alpinizme, vandens turizme vienas svarbiausių dalykų yra tarpusavio supratimas, suvokimas, chemija. Sutariame, kad adrenalino turime tik upei, o krante norisi atgaivos, poilsio, atsipalaidavimo. Galų gale – juk tai atostogos!“ – sako pašnekovas.

Naujausiai jo kelionei – plaukimui Uriko upe Rytų Sajanuose – galima priskirti ir edukacinę funkciją. 41-ų Dž. Kauneckas kompanijoje buvo jauniausias. Trys komandos nariai artėjo prie 70-mečio, dar du – baigiantys šeštąją dešimtį. Perimti senosios plaukikų mokyklos patirtį jam buvo didžiulis pranašumas.

„Lietuvoje yra labai mažai 37–45 metų žmonių, kurie rimčiau plaukiotų upėmis. Senoji karta, kuri tai darė sovietmečiu, ir dabar tęsia, jaunimas lyg po truputį atsibunda, bet mano bendraamžių – maža. Vien plaukti su Valdemaru, kuris yra vienas geriausių vandens turizmo atstovų Lietuvoje, buvo nepaprasta patirtis. Matai, kaip jis moka skaityti vandenį, kaip įvertina galimus pavojus. Sakyčiau, iki šiol vandens turizme jau baigiau bakalaurą, gal ir magistrantūrą. Bet plaukimas su juo man buvo lyg doktorantūros studijos“, – juokiasi Dž. Kauneckas.

Nors šiuolaikiniai katamaranai paprastai tvirtinami aliuminio konstrukcijomis, Dž. Kaunecko bendražygiai jų atitikmenis Sibire kuo ramiausiai išsidrožė iš lazdynų. Patys pasidarė ir irklus. Tada kilo į dešimties dienų žygį Uriko upe, kurią rusai priskiria penktai kategorijai. Čia, kitaip nei žygyje JAV, palei upę malonaus pėsčiųjų tako nebuvo. Viename kanjone uolos buvo tokios stačios, kad įplaukus nebeliko jokios galimybės stabtelėti ar išlipti į krantą – tik leistis tolyn. Upės niuansus įskaityti turėjusi kompanija nesinaudojo jokiais GPS, dronais ar kitomis šiuolaikinėmis priemonėmis: pažvelgdavo į vandenį, į senus žemėlapius ir pirmyn.

Tokia, keliautojo žodžiais, oldschool’inė metodika lėmė ir keletą nuotykių. Prieš Hara-Žalginskio kanjoną upeiviai ketino stabtelėti ir atidžiau patyrinėti padėtį. Tačiau suklaidinti orientyro – intako, kuris realybėje pasirodė kur kas mažesnis, nei žvelgiant į žemėlapį, – su visais daiktais įlėkė į kanjono pradžią, o čia jų katamaranas tuoj pat pakrypo „labai įdomiu“ kampu. Stabtelėjęs Dž. Kauneckas su bendrakeleiviu sulaukė kitų komandos narių, tada pačių padaryta perkėla iš gelbėjimo virvių virš upės pergabeno daiktus į kitą krantą, išsiardė katamaraną ir ėmė ropštis aukštyn, aplenkdami pavojingąjį ruožą.

Sibire jau ne pirmą sykį plaukęs keliautojas prisipažįsta, kad plaukimas Uriku jam fiziškai buvo pats sunkiausias žygis. Kai kur dėl šlaunų tesiekiančio vandens teko sunkius, daiktų prikrautus katamaranus tiesiog tempti upe. Vietomis 30–40 kg sveriančius nešulius reikėjo keletą kilometrų persinešti sausuma – nelengvomis įkalnėmis arba pelkynais. Du sudėtingi kanjonai, apie 120 km vandens ruožas, kur gana nestipri srovė ir tenka nuolat irkluoti, dar priešpriešinis vėjas, kartais pasirodantis lietus – kodėl visa tai vadinama poilsiu? „Laukinė gamta visiškai išvalo galvą. Tokiuose žygiuose fiziškai pavargsti, kūnas kenčia, bet siela ilsisi“, – sako Dž. Kauneckas. Paklaustas, kas šiame žygyje jam įkyrėjo ar nuvargino labiausiai, jis pamąstęs švysteli iš kojų verčiantį atsakymą: „Žuvų buvo per daug. Vyrai prižvejojo kalnus kiršlių, lenokų, tad sūdėme, kepėme, sriubą virėme. Nesu didelis žuvų mėgėjas, todėl gal truputį atsibodo.“

Galerija

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų