Viena iš milijonų namų tvarkytojų

Viena iš milijonų namų tvarkytojų

Kasmet šimtai tūkstančių indoneziečių palieka gimtuosius kaimus ir vienui vienos keliauja į atokius kraštus dirbti svetimšaliams. Moni Mohsin pasakoja tokios moters istoriją.

Prie mano namų slenksčio Aisha pasirodė 2010-ųjų balandį. Trejus metus man dirbusi indonezietė Hana ketino palikti darbą ir išvykti kurti šeimos, todėl vietoj savęs rekomendavo draugę. Aishos darbštumas darė įspūdį nuo pat pradžių. Ji nepriekaištingai lygino, vonios kambariai tviskėjo, baldai žvilgėjo. Ji sutepdavo girgždančius vyrius, pakeisdavo perdegusias lemputes ir atgaivindavo nuvytusius augalus. Be to, domėjosi, kaip veikia buitiniai prietaisai. Skaitydavo instrukcijas, atidarydavo dulkių siurblį norėdama išsiaiškinti, kodėl susilpnėjo trauka, o kartą nukabino romanetes, bandydama suprasti, kodėl jos pasvirusios į vieną pusę. Aisha visa tai darydavo taip užtikrintai, kad nė nekildavo klausimų.

Ilgainiui moteris ėmė pasakoti apie savo gyvenimą. Į ketvirtąjį dešimtmetį įkopusi Aisha buvo išsiskyrusi, turėjo du jaunesnius brolius ir sūnų, kuris gyveno su jos tėvais. Ji atvyko iš kaimelio Vakarų Javoje, kur žmonės pluša ryžių laukuose arba ieško darbo užsienyje. Hana buvo užsiminusi, kad Aisha pabėgo nuo ankstesnių darbdavių – poros iš Saudo Arabijos, kai drauge su jais atostogavo Londone. Kitaip nei daugelis Hanos pažinotų namų tvarkytojų, Aisha nebuvo laikoma nelaisvėje, verčiama dirbti visą parą ir jos atlyginimas nebuvo nusukamas. Ji paprasčiausiai jautė, kad Didžiojoje Britanijoje seksis geriau.

Per aštuonerius darbo mano namuose metus Aishos gyvenimas pasikeitė iš esmės. Atvykusi kone be skatiko kišenėje, per septynerius metus ji susitaupė tiek, kad gimtajame kaime įsigijo du ryžių laukus ir pasistatė namą. Statybas prižiūrėjo per „Skype“ pokalbių programą. Be to, moteris ėmė lankyti buhalterijos kursus ir išlaikė visus egzaminus, įskaitant griežtą „Gyvenimo Jungtinėje Karalystėje“ testą, kurio Vidaus reikalų ministerija reikalauja norint gauti neribotą leidimą likti Didžiojoje Britanijoje. Aisha tapo politine aktyviste ir ėmė ginti kambarinių teises Lordų Rūmuose bei Europos Parlamente. Kopti karjeros laiptais padėjo šiuo metu pasaulyje vyraujančios socialinės jėgos: migracija, globalizacija, taip pat moterų kova už lygybę ir įtaką.

Irgi esu imigrantė, bet mudvi su Aisha skirtumų turime ne mažiau nei panašumų. Abi esame musulmonės ir atvykome iš skurdžių Azijos šalių: ji – iš Indonezijos, o aš – iš Pakistano. Vis dėlto aš kilusi iš pasiturinčios aplinkos ir esu išsilavinusi, o ji – ne. Abi turime vaikų, bet, kaip ir daugeliu kitų klausimų, klasiniai ir turtiniai skirtumai lėmė iš esmės skirtingas mudviejų motinystės patirtis.

Kai Aisha mano namuose pradirbo aštuonis mėnesius, daviau jai mėnesį atostogų vykti į Indoneziją aplankyti artimųjų. Ji išėjo apsipirkti ir grįžo nešina išsipūtusiais krepšiais. Tą popietę užsukusi į savo aštuonmečio sūnaus kambarį radau jį apsivilkusį pižamą ir stovintį iškeltomis rankomis. Aisha klūpėjo ant kilimo priešais jį, o šalia gulėjo krūva marškinėlių ir kelnių. Ji matavo drabužius pridėdama juos prie berniuko ir išvydusi mane nuraudo.

„Atleiskite, ponia. Aš tik matuoju drabužius. Mano sūnus tokio pat amžiaus, bet nemačiau jo ketverius metus, todėl nežinau, kokio jis ūgio.“

Prieš dvejus metus drauge su Aisha nuvykau į Babakaną – jos gimtąjį kaimą Vakarų Javoje. Mano viešnagė sukėlė didžiulį sujudimą. Dirbti kambarinėmis išvyko daug kaimo gyventojų, bet dar nė viena nebuvo parsivežusi namo darbdavės. Būrys susijaudinusių vaikų lydėjo mus dulkėta pagrindine gatve, badydami į mane pirštais ir šaukdami: „Žiūrėk! Žiūrėk! Atvyko ponia! Atvyko ponia!“ Abiejose gatvės pusėse stovėjo lyg dantų eilės susispaudę namai, dauguma – tvirti betoniniai statiniai, nudažyti ryškiomis spalvomis: žalia, žalsvai melsva ar violetine. Juos puošė mediniai drožiniai ir palydovinės antenos. Tvarkingose verandose kabančiuose narveliuose čiulbėjo paukščiai. Kiti pastatai atrodė skurdūs ir apleisti: išdaužytais langais, apsilaupiusiais dažais ir suskilusiais fasadais. Kone ketvirtadalis pastatyti senoviškai – iš bambukų.

Skersgatviai tarp namų buvo nukloti cigarečių nuorūkomis, vaisių žievelėmis, plastikiniais maišeliais, suplyšusiomis šlepetėmis ir rūdijančiais triratukais. Upelis, kuriame Aisha vaikystėje išmoko plaukti, tapo nuotekų grioviu, į kurį pilamos buitinės atliekos.

Gražesnieji namai išdygo už pinigus, uždirbtus užsienyje. „Iš visų namų kas nors išvyksta“, – ji ištiesė rankas rodydama į pastatus abiejose kelio pusėse. Šiame kaime žodis „išvyksta“ reiškia išskrenda į užsienį ieškoti darbo. Kai paprašiau parodyti, iš kurių konkrečiai namų, Aisha nekantriai atsiduso: „Juk sakau, kad iš visų.“ Žingsniuodama gatve ji vardijo šalis: Saudo Arabija, Brunėjus, Taivanas, Malaizija. „Iš visų namų“, – pakartojo ji.

Migracijos banga

XX a. aštuntajame dešimtmetyje Babakanas buvo atskirtas nuo pasaulio. Nuo jo iki Džakartos – vos 130 km, bet keliu tekdavo dardėti net 6 valandas. Daugelis vietos gyventojų augino ryžius ir gyveno trobelėse iš palmių ir bambukų, prausdavosi upėje ir namus apšviesdavo žibintais. Vaikai mokėsi kaimo mokykloje, bet į aukštąsias nestodavo. Ir tik vienas kitas apskritai nukakdavo iki sostinės.

XX a. devintojo dešimtmečio viduryje Indonezijos prezidento Suharto vyriausybė pasirašė susitarimą su Saudo Arabija ir kitomis Artimųjų Rytų šalimis eksportuoti darbo jėgą. Iš pradžių išvyko vos keli savanoriai, bet netrukus žmonės iš vakarinės Javos dalies ėmė plūsti masiškai: vyrai norėjo įsidarbinti vairuotojais, valytojais ir darbininkais, o moterys – auklėmis, virėjomis ir valytojomis. Indonezijos nacionalinės migrantų įdarbinimo ir apsaugos agentūros duomenimis, 2016 m. užsienyje legaliai dirbo kone 5 mln. indoneziečių – maždaug 4 proc. visos šalies darbo jėgos. Pirmąsias migracijos bangas paskatino darbdavių namuose gyvenančių kambarinių paklausa, todėl moterų reikėjo nepalyginti daugiau nei vyrų. Iš kai kurių Vakarų Javos kaimų išvyko visos 20–45 metų moterys. 2009 m. maždaug 80 proc. visų registruotų emigravusių darbininkų buvo moterys, bet valdžiai įvedus į Malaiziją ir Artimuosius Rytus dirbti išvykstančių moterų kvotas pusiausvyra buvo kiek atkurta.

Namų tvarkymas už pastovų atlygį yra viena sparčiausiai augančių profesijų paslaugų sektoriuje visame pasaulyje. Tarptautinės darbo organizacijos duomenimis, 1995–2015 m. kambarinių skaičius išaugo daugiau nei dvigubai, iki 67 mln. Iš jų 11,5 mln. yra migrantai. Tikrieji skaičiai greičiausiai gerokai didesni, nes nemenka šio sektoriaus dalis vis dar yra neoficiali ir nematoma.

Buvau mokyklos šachmatų čempionė. Bet mums reikėjo pinigų. Tėvas buvo gerokai prasiskolinęs.

Namų tvarkytojų paklausa auga dėl įvairių priežasčių: vis daugiau moterų dirba, besivystančiose šalyse auga vidurinė klasė, o išsivysčiusiose valstybėse sensta visuomenė. Daugelis mano pažįstamų pasiturinčių moterų Didžiojoje Britanijoje be šių darbuotojų nebūtų padariusios karjeros. Šiuo metu visame pasaulyje trylikai dirbančių moterų tenka viena namų tvarkytoja. Per pastaruosius 30 metų milijonai filipiniečių, šrilankiečių, bangladešiečių ir indoneziečių moterų, tokių kaip Aisha, iš atokių kaimų išvyko į tolimas šalis ieškoti pragyvenimo šaltinių. Jos beveik nematomos, bet jų istorijos ypatingos. Jos kerta ištisus žemynus tam, kad apsigyventų pas visiškai nepažįstamus žmones, kurie laikosi joms svetimų papročių ir šneka nesuprantama kalba. Neretai šios moterys neturi teisinės apsaugos ir kliaujasi vien savo tvirtybe, drąsa ir išmone.

Daugeliu atvejų migrantams klojasi geriau nei liekantiems. Į tėviškę per pusę pasaulio pervedamais pinigais finansuojami mokslai mokyklose ir universitetuose, ūkiai, mažos įmonės, būstai, vestuvės ir laidotuvės. Taip pat auga gimtųjų šalių rezervai užsienio valiuta. Bet už šią sėkmę sumokama didelė asmeninė kaina. Ištekėjusios moterys, namuose palikusios mažamečius vaikus, prižiūri darbdavių atžalas. Paaukojusios savo šeimas rūpinasi nepažįstamų asmenų patogumais. Kartais jų sutuoktiniai ima rėžti sparną aplink kitas moteris, o vaikai nueina klystkeliais. Neretai šios moterys nė negali išlydėti senukų tėvų į paskutinę kelionę. Kartais tam, kad aprūpintų artimuosius, jos kenčia didelį nepriteklių, pažeminimą ir net rizikuoja gyvybe. Neapdainuoti ir nepastebėti jų gyvenimai – tai pasakojimai apie globalizacijos amžiaus ekonomines galimybes ir emocines aukas.

Viena pirmųjų

Aishos tėvas Razaakas, palyginti su kitais kaimo gyventojais, buvo turtingas žmogus. Iš savo taupaus ir darbštaus tėvo paveldėjo šešis ryžių laukus ir namą. Turėjo televizorių jau tuomet, kai dar tik kas penktas namas kaime naudojosi elektra. Razaako žmona Fatima nešiojo auksines apyrankes. Kurį laiką šeima net turėjo automobilį (vieną iš trijų visame Babakane). Bet Aishos tėvas iššvaistė palikimą lengvabūdiškiems sumanymams. Būta bandymų atidaryti kelias parduotuves, kavinę ir net pradėti dviračių taksi verslą. Žlugus restoranui Džakartoje palikimo pinigai baigėsi, ir šeima ėmė skursti. Prireikus rinktis, ar tapti žemės ūkio darbininke Babakane, ar išvykti, Aishos mama pasirinko antrą variantą.

Ji buvo viena pirmųjų moterų, iškeliavusių iš Babakano į Saudo Arabiją XX a. devintojo dešimtmečio pabaigoje. Grįžusios šios uždarbiautojos tapo sensacija. Vilkėdamos žvilgančiais poliesterio drabužiais ir avėdamos aukštakulnius jos atrodė neįsivaizduojamai pasaulietiškos ir žavingos. Kadangi užsienyje dirbdavo namuose, daugelis priaugo svorio ir išblyško. Uždirbtus pinigus moterys leido motociklams ir televizoriams. Jos griovė senąsias bambukines trobeles ir statė namus iš mozaikinio betono. Toks vartojimas paskatino kitus kaimo gyventojus irgi traukti į užsienį. Kelionių išlaidoms padengti imta net pardavinėti ryžių laukus.

Motinai išvykus Aisha buvo 13-os. Mergaitei jos labai trūko. Aishos jaunėlis brolis tapo nesukalbamas ir maištingas. „Tėvas pririšdavo broliuką – gal ketverių ar penkerių – prie medžio ir mušdavo. Paskui brolis daug metų nekalbėjo su mama.“ Aisha su netektimi tvarkėsi ramiau. „Aš vyresnė. Supratau, kodėl jai reikėjo išvykti. Iš mano kaimo išvažiuodavo labai daug žmonių. Teta ir senelė rūpinosi manimi, bet mama yra mama. Kaip galima jos nesiilgėti?“

Mergaitė nusprendė pasinerti į pamokas ir tapo pirmūne. Svajojo tęsti studijas pamėgtose mokslo ir matematikos srityse. Bet tėvas turėjo kitų planų: jai teks išvykti, kai tik atsiras galimybė. Prisiminusi mokyklos laikus Aisha ilgesingai šypteli. „Man patinka matematika, chemija ir fizika. Buvau mokyklos šachmatų čempionė. Nieko nepadarysi. Toks gyvenimas. Mums reikėjo pinigų. Tėvas buvo smarkiai prasiskolinęs.“ Jis net neatėjo į prizų įteikimo ceremoniją paskutinę dieną, kai dukra susižėrė visus apdovanojimus. Pareiškė, kad gyvenime svarbiausia ne tai. Privalai pareigingai paklusti tėvams.

Baigusi mokyklą vos po trijų mėnesių Aisha ėmė mokytis profesiniame centre Džakartoje, kurį įsteigė darbuotojus samdanti bendrovė, rengusi kambarines Artimųjų Rytų klientams. Centrui patikrinus, ar mokinės neserga hepatitu, AIDS bei tuberkulioze ir ar nesilaukia, joms belikdavo sulaukti „užsakymo“ ir darbo vizos. 18-metė Aisha tapo viena jauniausių mokinių. Dauguma moterų buvo trečiajame ir ketvirtajame gyvenimo dešimtmetyje. Jos įsikūrė dideliame erdviame dviaukščiame name, perdarytame į mokyklos bendrabutį. Dabar ten gyveno maždaug 200 merginų, miegodavusių po 20 viename kambaryje ant plonų šiaudinių čiužinių. „Tekdavo keltis labai anksti ir skubėti į tualetą, – prisimena Aisha. – Mergaitės dėl to kovodavo.“ Sklido gandas, kad sykį viena moteris iš įsiūčio net vožė kitai per galvą metaliniu kibiru ir ją užmušė.

Kiekvieną rytą prasidėdavo praktinės pamokos: kaip kloti lovas, blizginti baldus ir valyti vonios kambarį. Mokinės susipažindavo su buitiniais prietaisais, tokiais kaip dulkių siurbliai, orkaitės, šaldytuvai ir skalbyklės. Mokėsi lyginti marškinius ir rankomis skalbti šilką. Taip pat įgusdavo ruošti paprastą maistą ir šalinti nesudėtingus drabužių trūkumus: siūti sagas, lopyti skyles, apsiūti kraštus. Vietos ligoninės slaugė atvykdavo parodyti, kaip tinkamai maudyti naujagimį ir keisti sauskelnes. Paaiškindavo, kaip matuoti kūdikiui temperatūrą ir gelbėti gyvybę jam paspringus. Taip pat mokinės sužinodavo, kaip maitinti neįgaliuosius. Po pietų moterys mokydavosi arabų kalbos pagrindų. Pokalbių nepraktikuodavo, bet turėdavo išmokti daug žodžių. „Jie visi būdavo apie namus ir šeimą, – juokiasi Aisha. – „Mėsa“, „stalas“, „grindys“ ir „muilas“. Keli veiksmažodžiai: „virti“, „skalbti“, „šveisti“.“

Mokytojai įspėdavo mokines, kad išvykus bus sunku ir vieniša, kad jos neturės atostogų, laisvalaikio ir pramogų, nebus draugų, kad su artimaisiais galės bendrauti tik laiškais ir turės nuolat saugotis, kad darbdaviai neapgautų. Būta atvejų, kai indonezietės dvejus metus dirbdavo gavusios pažadą, jog visa suma joms bus sumokėta išvykstant, bet paskutinę dieną paprašiusios atlygio sulaukdavo tik grasinimų apkaltinti raganyste arba paleistuvavimu. Kitos gaudavo storą rudą voką su priesaku praplėšti tik grįžus namo, galiausiai paaiškėdavo, kad joms „sumokėta“ baltais Saudo Arabijos banknotų dydžio lapeliais.

Toks gyvenimas

Kai kurios profesiniame centre sutiktos vyresnės moterys jau turėjo 4–6 metų darbo Artimuosiuose Rytuose patirties. „Jos save vadina sugrįžėlėmis, – sako Aisha. – Iš Dubajaus, iš Saudo Arabijos, iš Jordanijos. Kalbėdamos tarpusavyje klausinėja: iš kur tu grįžai?“ Kartais jos patardavo jaunesnėms merginoms. „Pamenu, kaip sykį sugrįžėlė iš Saudo Arabijos man pasakė: „Niekada nežiūrėk arabui darbdaviui į veidą. Tai draudžiama. Jei pažvelgsi į veidą, jis pamanys, kad nori sekso. Nesišypsok. Niekada niekada nesijuok. Jei šypsosiesi ar juoksiesi, jis pamanys, jog esi padykusi. Su darbdave elkis apdairiai. Jei kalbėsi su jos vyru, ji ims pavyduliauti. Su vyru bendrauk kuo mažiau. Niekada nepasilik su juo viena kambaryje. Jei dirbant virtuvėje užeina jis, tyliai pasišalink.“

Savaitgaliais vyresnes ištekėjusias moteris mokymo centre lankydavo vaikai. Atėjus laikui skirtis motinos ašarodavo, o vaikai įsikibdavo jų sijonų ir raudodavo. Vyresnės atžalos, labiau įpratusios prie išsiskyrimų, išvykdavo tyliai susigūžusios ir drėgnomis akimis. „Nieko nepadarysi, – atsiduso Aisha paklausta apie nuotaikas centre po savaitgalinių lankymų. – Toks gyvenimas. Toks gyvenimas.“ Per tris ten praleistus mėnesius tėvas ją aplankė tik kartą.

Aisha išvyko į Saudo Arabiją vos sulaukusi 18-os ir ten daugiau kaip dešimtmetį dirbo kelioms skirtingoms šeimoms su dvejų metų trukmės sutartimis. Ji kentė gniuždančią vienatvę, buvo nuolat stebima, gyveno kone nelaisvės sąlygomis, dirbo be poilsio dienų po 16 valandų per parą. Aishai drausta turėti mobilųjį telefoną ir vienai eiti iš namų ar net kalbėtis su kitais žmonėmis be darbdavių leidimo. Per dvejus metus Rijade šeimininkai ją išsivedė iš namų tik du kartus – abusyk į mečetę. Vis dėlto moteris nemano kentėjusi. „Man pasisekė, – sako ji. – Gavau atlygį. Daug kas už dvejų metų darbą negauna nieko. Saudo Arabijoje imigrantas darbuotojas neturi jokių teisių.“ Aisha sako, kad jos niekas nemušė. Kai kurios moterys patiria prievartą. Pasitaiko ir žmogžudysčių.

Žmonai tapus pagrindine šeimos maitintoja, namie likęs vyras netenka didelės dalies prestižo.

Artėjant trisdešimtmečiui Aisha grįžo į Babakaną apsisprendusi pasilikti ir sukurti šeimą. Ji ištekėjo ir susilaukė sūnaus Ahmado. Bet iš Saudo Arabijoje praleistų metų nieko neliko: tėvas buvo išleidęs visus jos atsiųstus pinigus. Sutuoktinis irgi pasirodė esantis neatsakingas. Jis „buvo geras žmogus, bet visiškai niekam tikęs, kai reikėdavo uždirbti pinigų.“

Aisha nebuvo pirmoji, kuriai grįžus į Babakaną neišsipildė svajonės apie stabilumą ir pasitenkinimą. Kai kurios parvyko į tėviškę palūžusios ir tuščiomis rankomis. Kitos sužinojo, kad namo parsiųsti pinigai pralošti arba iššvaistyti prabangiems pirkiniams. Net kai perlaidos išleidžiamos apgalvotai, pavyzdžiui, įgyti išsilavinimui ar pagerinti būstui, dažniausiai nebelieka ką investuoti į pelningą ir tvarų verslą. „Bando visi, – atsidūsta Aisha. – Bet pasiseka tik kai kuriems.“

Gyvenant su vyru, kuriam nesiseka ilgai išdirbti vienoje vietoje, Aishai neišvengiamai teko susimąstyti, kaip išmaitinti šeimą. Ahmadui vos sulaukus penkių mėnesių, ji buvo priversta vėl išvykti. Paliekant sūnų plyšo širdis. Jis buvo vos išmokęs sėdėti ir šypsotis bedante burna. Aisha patikėjo Ahmadą savo motinos globai ir grįžo į Saudo Arabiją pas buvusius darbdavius, kurie augino trijų mėnesių berniuką Omarą. Aisha prie jo labai prisirišo. „Palikus Ahmadą širdyje atsivėrė didžiulė skylė, – pasakoja ji šypsodamasi. – Ir Omaras ją užpildė.“ Stebėdama ją žaidžiant su berniuku šeimininkė juokdavosi ir sakydavo: „Aisha, jis tikras tavo vaikas.“ Pasakojant apie Omarą Aishos veido išraiška sušvelnėja. Ji rūpinosi berniuku iki šešerių metų. „Jo akys didelės ir rudos, o plaukai garbanoti, – prisimena ji. – Tėvai versdavo vaiką miegoti vieną savo kambaryje, bet jam būdavo baisu, todėl naktį visiems sumigus jis atsėlindavo pas mane į miegamąjį ir įsiropšdavo į lovą. Maldaudavo nesakyti tėčiui. Tėvai pykdavo ant manęs. Sakydavo, kad jį lepinu. O aš aiškindavau, kad jis dar mažas ir kartais baiminasi, todėl negaliu jo atstumti.“

Savo sūnų Aisha išvydo po trejų metų. Moteris grįžo namo apsikrovusi dovanomis, bet vaikas jos nepažino. Ji nematė, kaip Ahmadas žengia pirmuosius žingsnius, neišgirdo, kaip taria pirmuosius žodžius. Kai Aisha bandydavo apkabinti sūnų, jis ištrūkdavo iš rankų ir pasislėpdavo senelės Fatimos glėbyje. Berniukas Fatimą vadino ema – javiečių kalba tai reiškia „mama“. Užmigusį Ahmadą Aisha nusinešdavo į savo lovą, bet pabudusi jo jau neberasdavo.

2008 m. Aishos darbdaviai per atostogas nusivežė ją į Londoną. Šeima apsistojo Kensingtone ir ji kasdien vesdavosi Omarą su dviem vyresniais jo broliais į Holando parką žaisti. Vieną dieną, atostogoms jau baigiantis, Aishai stebint berniukus ant sūpuoklių, ją užkalbino taip pat vaikus prižiūrinti filipinietė. Ar Aisha auklė? Ar ji iš Indonezijos? Ar vaikai – arabai? Kiek laiko ji dirba šiai šeimai? Kiek gauna pinigų? Aishai pasisakius apie savo atlyginimą, filipinietė net nusijuokė. „Taip ir maniau, – pasakė ji. – Man irgi taip buvo, bet nuo jų pabėgau ir dabar dirbdama čia gaunu šešiskart daugiau.“ Aisha išplėtė akis. Ji nė nebuvo girdėjusi apie tokį atlyginimą. Filipinietė paragino Aishą bėgti. Kadangi ši neturėjo pinigų, moteris jai davė 20 svarų sterlingų ir tokioms moterims padedančios organizacijos telefono numerį.

Aisha prisipažino nerimaujanti, kad policija ją suras ir nuveš į sulaikymo centrą, kaip paprastai nutinka pabėgėliams Saudo Arabijoje, bet filipinietė tik nusijuokė: Londone policija turi kuo užsiimti ir be to. Po kelių dienų parke Aisha susipažino su indoneziete, kuri ne tik patvirtino visus filipinietės žodžius, bet ir davė Aishai savo adresą, net pasiūlė pas ją pagyventi, kol susiras darbą.

Paskutinės dienos Londone rytą berniukams žiūrint televizorių, o šeimininkei maudantis duše Aisha išėjo iš namų pasakiusi, kad neša šiukšles. Drabužius susidėjo į juodą šiukšlių maišą. Kišenėje turėjo pasą, kurį vos prieš penkias minutes nugvelbė iš darbdavės rankinės, 20 svarų sterlingų banknotą ir lapelį su indonezietės adresu.

Aisha apgailestauja taip ir neatsisveikinusi su Omaru. Smaugiama kaltės ji vėliau kelis kartus skambino buvusių darbdavių šeimai. Norėjo atsiprašyti palikusi juos ir išgirsti Omaro balsą. Bet berniuko motina griežtai atsisakydavo. „Sakydavo, kad Omaro nėra namuose. Aš suprantu. Ji pyksta, kad pabėgau.“ Prabėgus kone dešimtmečiui ji vis dar negali pamiršti Omaro. Vienas labiausiai branginamų jos turimų daiktų yra jųdviejų nuotrauka, kurią moteris laiko albumėlyje greta kūdikio Ahmado nuotraukos.

Svetimi lūkesčiai

Aishos istorija – sėkmingiausia visame Babakane. Ji – vienintelė kaimo moteris, dirbanti Didžiojoje Britanijoje, tad jos uždarbis gerokai lenkia net turtingiausių Babakano vyrų pajamas. Jai rodoma tokia pagarba, kokia paprastai gali pasigirti tik vyrai. Jos namų su marmurinėmis grindimis, oro kondicionieriumi ir klozetais su nuleidžiamu vandeniu pavydi visas kaimas. Eidami pro šalį vietos gyventojai susižavėję sako: „Ji savo motinai lyg sūnus.“ Aisha finansavo vieno brolio sojų varškės gamyklą, o kitam apmokėjo prabangias vestuves bei Saudo Arabijos darbo vizą. Jos sūnus lanko privačią mokyklą, be to, ji išlaiko aštuonmetę dukterėčią. Tėvui sunkiai apsirgus ji sumokėjo už gydymą geriausioje rajono ligoninėje, o 2010 m. jam mirus atseikėjo pinigų laidotuvėms – didžiuliam pokyliui, į kurį buvo sukviestas visas kaimas. Aisha pripirko motinai auksinių papuošalų, broliui padovanojo galingą motociklą, o sūnų nuolat apipila planšetiniais kompiuteriais ir naujausiais telefonais.

Aishai praturtėjus, jos santykiai su artimaisiais ir kaimynais tapo sudėtingi, kartais – net įtempti. Prieš aštuonerius metus ji išsiskyrė su vyru, o po dvejų metų šis mirė. Ilgus išsiskyrimus atlaiko labai nedaug santuokų. Ši problema ypač opi tradicinėse patriarchalinėse visuomenėse, kokia vyrauja Javos kaimuose. Žmonai tapus pagrindine šeimos maitintoja, namie likęs vyras netenka didelės dalies prestižo. Kad susigrąžintų savigarbą, daugelis susiranda meilužes ir negailestingai švaisto sutuoktinių siunčiamus pinigus. Kone visos Londone gyvenančios Aishos indonezietės draugės yra bent kartą išsiskyrusios. Sutuoktinių neteko ne tik užsienyje uždarbiavusi Aisha, bet ir jos brolis, dešimt pusbrolių bei pusseserių ir dėdė. Babakane apstu su seneliais gyvenančių vaikų, kurių tėvai augina jaunesnes atžalas su kitais partneriais.

Net kai poros išlieka drauge, svarbiausius sprendimus priima vyrai. Jie tvarko pinigus ir sprendžia, kur bus išleistas žmonų uždarbis. Netekėjusios moterys nė nedvejodamos visą atlyginimą atiduoda tėvams. Ištekėjusios indonezietės, 20 metų Artimuosiuose Rytuose uždirbdavusios nepalyginti daugiau nei jų sutuoktiniai, grįžusios namo vis tiek jiems paklūsta.

Moterys, 20 metų uždirbdavusios nepalyginti daugiau nei sutuoktiniai, grįžusios namo vis tiek jiems paklūsta.

Aisha kitokia. Ji įsitvirtino kaip neginčijama namų ūkio galva ir yra pagrindinė maitintoja bei sprendimų šeimoje priėmėja. Aishos vidurinio brolio sojų varškės gamykla stovi jos žemėje. Bet jei tėvas vis dar būtų gyvas, o vyras – kompetentingesnis, moteris greičiausiai susidurtų su stipresniu pasipriešinimu. Ir nors turtas neša Aishai garbę, drauge ji yra lengvas taikinys. Kaip sakoma Javoje, Aisha tapo „visų melžiama karve“. Dėdės klausia jos patarimo tik dėl to, kad ši juos remia. Aishą motyvuoja meilė, bet taip pat vaikystėje įskiepytas stiprus dukters pareigos jausmas, todėl ji nesugeba atmesti dažnų artimųjų prašymų paskolinti pinigų. Brolis, kurio sojų varškės verslas klesti, tokios pareigos nejaučia.

Aishos santykiai su sūnumi pasitaisė, bet tik šiek tiek. Man lankantis Babakane Ahmadas buvo išstypęs, uždaras ir drovus 13-metis. Su Fatima jį siejo akivaizdžiai šilti santykiai, bet su Aisha berniukas elgėsi santūriai. Per mokyklines atostogas jis dienų dienas drybsojo ant čiužinio ir žaidė planšetiniu kompiuteriu. Aishą erzino Ahmado tingumas, nes ši savybė jai priminė buvusį vyrą, bet motina stengėsi nepriekaištauti sūnui. Ji nenorėjo praleisti to vieno mėnesio drauge kabinėdamasi bei keldama įtampą, nes jų santykiai ir taip trapūs. Bet moteris nerimavo: sūnaus pasiekimai mokykloje buvo prasti, jis ėmė praleidinėti pamokas. Su brangiomis jos atvežtomis dovanomis Ahmadas elgėsi neatsakingai: pametė telefoną, sulaužė dviratį, mokykloje nuolat palikdavo drabužius ir vadovėlius. Peikiamas užsisklęsdavo. „Jis slysta mums iš rankų, – atsiduso Aisha. – Nuolat prašinėja mano mamos pinigų, ir ši jų duoda. Sako, kad tėvui mirus ir mamai nebūnant namuose ji negali būti jam pernelyg griežta.“ Bet Aisha nenorėjo užauginti išlepinto ir prie gero gyvenimo įpratusio sūnaus. Ji pageidavo, kad Ahmadas būtų doras ir atsakingas. Paklaustas, kur leidžia pinigus, kurių nuolat prašo iš senelės, berniukas sumurmėjo, kad moka už mokslą. „Kokį mokslą? – pratrūko Aisha. – Aš moku už tavo mokslą.“ Ahmadas tik apsivertė ant čiužinio ir atsuko jai nugarą.

Aisha nori, kad Ahmadas atsidėtų pamokoms ir išmoktų sklandžiai šnekėti angliškai. Tuomet ji galėtų nusivežti jį į Londoną, kur, kaip mano, jam atsivertų platesnės galimybės. Nuo tų laikų, kai Aisha pirmąsyk išvyko iš Babakano, gyvenvietė gerokai pasikeitė, ir šiandien Ahmadas turi nepalyginti daugiau galimybių, nei kada nors turėjo pati Aisha. Prieš dvejus metus užbaigtas naujas greitkelis, todėl kelionė iki Džakartos sutrumpėjo perpus. Greta Babakano atidaryta prekybos centrų, bankų skyrių ir gamyklų, siūlančių darbo jauniems specialistams. Bet konkurencija dėl šių darbo vietų nuožmi, todėl daugelis atitenka tiems, kurių artimieji sumoka didžiausius kyšius. O Ahmadas visiškai nesidomi knygomis, neturi ambicijų ir, priešingai nei kiti kaimo gyventojai, netrokšta išvykti į užsienį. Jis nenori mokytis anglų kalbos ir neketina palikti senelės.

Susvetimėja ne tik vaikai. Be nuolatinio ryšio ima vysti net motiniška meilė. Aishos draugė Londone Mariati turi du paauglius, kuriuos išvykdama prieš aštuonerius metus paliko motinos priežiūrai triukšmingame Bandungo mieste. Pernai keisdama darbą ji tris mėnesius praleido su vaikais. Grįžusi prisipažino, kad laikas prailgo: „Man buvo nuobodu. Siaubingai nuobodu.“

Fatima yra pasakiusi Aishai, kad kai ši pasijus pavargusi, nustotų dirbti ir grįžtų namo. Bet tiek daug metų praleidus svetur, namai nebeatrodo tokie mieli. Aisha vis dar visų pirma tapatinasi su javiečiais ir neabejotinai išsaugojo glaudų ryšį su šeima. Ji triskart per dieną skambina į Babakaną paplepėti su mama ir paklausyti atžagaraus Ahmado niurnėjimo. Bet ji jau nebėra kaimo mergaitė. Daugiau nei dešimtmetį pragyvenusi Londone moteris įprato prie nepriklausomybės ir kosmopolitiško gyvenimo, kuriuo Babakanas anaiptol nepasižymi. „Čia jaučiuosi drąsesnė nei tėvynėje, – sako ji. – Jei tenka vienai važiuoti į Džakartą, bijau. O čia galiu keliauti bet kur: į Edinburgą, Mančesterį, Lidsą ir net į Prancūziją. Visai nebaisu. Čia tikiu, kad galiu. O ten? Ne.“

Veržlios ir apsukrios Aishos emociniame gyvenime siaučia verpetai. Ji trokšta stabiliai įsikurti su mylimu žmogumi. Panaši dilema slegia daugelį jos indoneziečių draugių Londone. Jos žino, kad susiradus ne indonezietį partnerį ryšiai su šeima ir tėvyne neišvengiamai ims silpti. Ir nors tik nedaugelis mąsto apie tokią tolimą ateitį, nė viena nenori mirti užsienyje. Mariati pažinojo vieną indonezietę, kuri daug metų pradirbusi Londone tai pačiai šeimai galiausiai apsirgo ir mirė. Darbdaviai palaidojo ją musulmonų kapinėse, bet „niekas jos ten nelanko ir prie kapo neskaito Korano, – virpėdama sako Mariati. – Ji guli viena ir visų užmiršta.“ Kai kurios Aishos draugės Londone ištekėjo už ne indoneziečių vyrų ir susilaukė su jais vaikų. Jos apsisprendė, kad namo nebegrįš. Aisha vis dar tikisi rasti sprendimą, kuris leistų džiaugtis abiem pasauliais. Paklausta, kaip ketina tai pasiekti, ji atsako kaip niekada fatališkai: „Viskas Alacho rankose. Tam tikrus dalykus reikia patikėti Jam.“

Moni Mohsin yra rašytoja ir laisvai samdoma žurnalistė.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų