(Martyno Plepio nuotr.)

Vardas – tarpukaris, slaptažodis – modernizmas

Vardas – tarpukaris, slaptažodis – modernizmas

Kauno mieste ir rajone tebėra išlikę apie 6000 modernizmo objektų – šventovių ir privačių namų, kuklių medinukų ir mūrinių vilų. Programos „Modernizmas ateičiai“ kuratorė Viltė Migonytė-Petrulienė ir fotografas Martynas Plepys „atrakina“ labiausiai poilsiu alsuojančią šio paveldo dalį – tarpukario kurortus.

Išrasti laiko mašiną būtų verta vien dėl galimybės bent pusdieniui nusikelti į tarpukario Kauną. Labai knietėtų pamatyti miestą, kuriame dar 1919 m. gyveno 80, o 1939 m. – jau 150 tūkst. žmonių. Miestą, kuriame laikinosios sostinės titulą ir gyventojų skaičiaus šuolį lydėjo visi to meto modernizacijos procesai: ne tik asfaltu klojamos gatvės ar tiesiami kanalizacijos tinklai, bet ir auganti laisvalaikio kultūra, dėmesys sveikatai, o su jais – ir Kaune bei aplink jį ėmę kurtis sveikatingumo židiniai.

Su niekuo nesupainiojamas pušynų oras – tik dalis atsakymo, kodėl didžiausia kurortų koncentracija anuomet buvo Kaune ir jo rajone. Žalias, paukščių čiulbesio ir spyglių aromato pripildytas kraštovaizdis, be abejo, buvo pranašumas. Bet Vilniuje bei pajūryje tuo metu politinė realybė diktavo kitokias aktualijas, o sostinės vardas ir su juo siejama atsakomybė – tegu ir laikinai – teko Kaunui, kuriame tokių kurortų poreikį lėmė ir itin proziškos priežastys: daugybė karo invalidų bei ūmiai iškilusi tuberkuliozės problema. Todėl nenuostabu, kad maršrutas kurortų architektūros pėdsakais Kaune – Aukštojoje Panemunėje ir Vičiūnuose – pirmiausia dėliojasi paskui buvusias tuberkuliozės sanatorijas. Nuostabiau tai, kad iki šiol įspūdį darantys pastatai per tiek metų savo funkciją nesmarkiai tepakeitė – šiandien juose įkurtos slaugos ligoninės.

1932 m. į rekreacinius pokyčius sureaguota ir oficialiai – priimtas Lietuvos kurortų įstatymas. Bet Aukštoji Panemunė dar gerokai iki tol ėmė formuotis kaip rekreacinė zona: čia tapo populiaru leisti laiką paplūdimiuose, atvykti pailsėti savaitgalį, į čia iš A. Juozapavičiaus prospekto miestiečius ėmė vežti viešasis transportas. Netrukus Aukštosios Panemunės pranašumus įvertino ir tuometis elitas: gyventi kėlėsi pulkininkai, politikai, o sklypo kaina per kelerius metus išaugo keturis kartus. Gyvenimas čia, V. Migonytės-Petrulienės žodžiais, taip įsisiūbavo, kad 1939 m. kurorto statusą iš Aukštosios Panemunės svarstoma atimti. Tačiau tai nepakeitė fakto, kad dauguma iš įstatymu oficialiai pripažintų 11 Lietuvos kurortinių vietovių buvo aplink tuometę laikinąją sostinę: Kauno paplūdimių zona, Kačerginė, Kulautuva, Lampėdžiai, Birštonas.

Kaip šios epochos kurortų architektūra atsispindėjo ne tuberkuliozės sanatorijose, o privačios paskirties statiniuose, galima pamatyti Kauno A. Smetonos alėjoje, kur kauniečiai savo vilose apsistodavo visai vasarai. Tarpukariu ši Aukštosios Panemunės gatvė buvo kurorto simbolis, o šiandien ji – lyg gyvasis modernizmo architektūros muziejus. Medinių ir mūrinių vilų eilė skatina pagalvoti ir apie tuometės architektūros kūrėjus bei jų mokyklas. „Vieni jų dar caro laikais studijas baigė Rygoje ar Sankt Peterburge. Antri pradėjo studijuoti ten pat, bet per karą studijas nutraukė ir grįžo į Lietuvą arba toliau mokėsi Vokietijoje, Italijoje. Tretieji karjerą pradėjo lietuviškos architektūros mokykloje. Todėl nėra stilistinio vientisumo, nes mokyklos buvo skirtingos“, – aiškino architektūros istorikė.

Projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos „Modernizmas ateičiai“ kuratorė V. Migonytė-Petrulienė pabrėžė, kad traktuoti modernizmą kaip architektūros stilių būtų klaidinga: „Tai veikiau yra mąstymas, kryptis, tam tikra estetika, o ne stilius.“ Tą pačią mąstymo kryptį galima aptikti ir kirtus Kauno ribas – Kulautuvoje bei Kačerginėje. Pastaroji tarpukariu buvo menininkų, kultūrininkų atsipalaidavimo vieta, o Kulautuvą kaip poilsio ir sveikatingumo oazę buvo atradę žydai. Šiame kurorte šiltuoju sezonu įsikurdavo ne tik Kauno ar kitų miestų gyventojai – net trečdalį vasarotojų sudarė užsieniečiai. Pastatus, tiesa, daugiausia projektavo Kauno apskrities architektai.

Buvo įprasta, kad, pavyzdžiui, vasaromis atvykstanti žydų šeima kasmet išsinuomoja vis tą patį namą ir pradeda gyventi lėtą, įprastą gyvenimą: iš vietos ūkininkų reikliai renkasi šviežiausius maisto produktus, grįžę kepa desertus, dengia stalą, prie kurio vaikai niekuomet nesėsdavo nenusiplovę rankų. Po karo, sovietmečiu, daugybė buvusių vilų virto tuberkuliozės sanatorijos skyriais, ir tik seniausių vietinių atsiminimuose išlikusios tarpukario vasarų Kulautuvoje spalvos.

V. Migonytė-Petrulienė šyptelėjo prisimindama vienos šalia žydų vasarotojų šeimos gyvenusios vietos moters pasakojimą: „Žydės vasarodamos visą laiką po Kulautuvą vaikščiodavo su chalatais. Bet savaitgalį, kai atvažiuodavo jų vyrai, pasipuošdavo šilkinėmis suknelėmis ir ryškiai raudonai pasidažydavo lūpas.“

(Martyno Plepio nuotr.)

 

1932 m. įkurtoje buvusioje Raudonojo Kryžiaus ligoninėje išlikusi autentiška struktūra, visą pastatą juosiantys balkonai, netgi turėklai statinio viduje. Tarpukariu čia veikė tuberkuliozės sanatorija, kurioje tilpdavo apie 200 pacientų. Fasado viršuje išlikęs ir kryžiaus ženklas – šios organizacijos simbolis. Dabar čia įsikūrusi Kauno Panemunės slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninė.

(Martyno Plepio nuotr.)

Medinis pastatas Kauno A. Smetonos alėjoje – autentiškas tarpukario vilų architektūros pavyzdys. 1930 m. pastatytas namas išsaugojęs ne tik simetriją, vitrininius langus, bet ir dekoratyvų pusmėnulio elementą, kuriame tarpukariu saulę atspindėdavo stiklo šukė. Sovietmečiu čia veikė šachmatininkų draugijos klubas.

(Martyno Plepio nuotr.)

Buvusi sergančių tuberkulioze sanatorija Panemunėje centrinėje dalyje ir dešiniajame sparne priimdavo suaugusiuosius, o kairiajame – vaikus. Pastato simetrija, pusapskričiai elementai, jokio nebūtino dekoro – būdingi šio laikotarpio architektūros bruožai. Sanatorijos statybos tais laikais kainavo milžinišką sumą – 230 tūkst. litų. Nepigios buvo ir jos paslaugos: gulintys bendroje palatoje mokėjo 8 litus už vieną dieną, o turintys atskirą palatą – net 16 litų. Archyvai atskleidžia, kad ligoniai gydyti „konservatyviškuoju“ būdu – suteikiant ramybę, gerą maistą, orą, ir „aktyviškai“ – vaistais. Dabar čia veikia K. Griniaus slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninė.

(Martyno Plepio nuotr.)

Profesorės Vandos Tumėnienės rūpesčiu J. Basanavičiaus parke pastatyta privati sanatorija kaulų tuberkulioze sergantiems vaikams. 1933 m. iškilusio pastato (architektas – Grigorijus Gumeniukas) struktūra išlikusi iki šiol – pakeisti tik langai. Vasaromis mažuosius pacientus guldydavo ne tik palatose, bet ir balkonuose, todėl vienu metu čia tilpdavo iki 100 vaikų.

(Martyno Plepio nuotr.)

Vienas ryškiausių pavyzdžių Kauno rajone, kai privačiomis lėšomis sutvarkytas pastatas išsaugo autentišką veidą. Tarpukariu čia buvo Lietuvos kariuomenės generolo Prano Vaičiuškos vila. Naujieji savininkai pagal surastą ikonografinę medžiagą šiuolaikinėmis priemonėmis atkūrė visą buvusią pastato Kačerginėje struktūrą, išsaugojo originalų medinių lentų apkalą, autentiškus stogo elementus, čerpes, verandą, langų sudalinimą. Daugiausia autentikos palikta ties pastato bokšteliu. Atstatyti ir name esantys originalūs laiptai su ažūrine grafika.

(Martyno Plepio nuotr.)

Šis tipinis pakaunės kurortinės architektūros pavyzdys – Vytauto Landsbergio-Žemkalnio vila. Architektas intensyviai projektavo gyvenamuosius bei visuomeninius pastatus ir kurortinėse vietovėse, o vienoje jų – Kačerginėje – gyveno pats. Sodyba šiandien atvira lankytojams, sezono metu joje organizuojami literatūros ir muzikos vakarai.

(Martyno Plepio nuotr.)

Kačerginės seniūnija dabar įsikūrusi name, kur tarpukariu buvo inžinieriaus Viktoro Reklaičio vila. 1934 m. statytoje medinėje viloje su bokšteliu sovietmečiu veikė ambulatorija. Prieš kelerius metus į Kultūros vertybių sąrašą įrašytas pastatas buvo rekonstruotas, išsaugant jo autentiškumą.

(Martyno Plepio nuotr.)

Rašytojas, pedagogas, tautinės mokyklos pagrindų kūrėjas Pranas Mašiotas 1938–1940 m. vasaras leisdavo šiame name Kačerginėje. Dabar namas priklauso Prano ir Jono Mašiotų atminimo puoselėtojų draugijai. Šalia veikia ir šio rašytojo vardu pavadintas pasakų parkas.

(Martyno Plepio nuotr.)

Apvalus privataus namo langas sufleruoja apie Bauhauzo stiliaus įtaką, o kartu – ir apie tarpukario epochą. Pušyne stovintis vienaaukštis medinis pastatas sovietmečiu buvo tuberkuliozės sanatorijos dalis.

(Martyno Plepio nuotr.)

Verslininko Romano Polovinsko viešbutis Kulautuvoje tarpukariu turėjo kuo pasigirti. 18 kambarių viešbutyje veikė ir kirpykla, lošimų kambarys, skaitykla, biblioteka, netgi buvo visi šiandieniai patogumai: centrinis šildymas, elektra, karštas ir šaltas vanduo, ventiliacijos sistema. Viešbučio kaimynystė taip pat buvo ypatinga – šalia stovėjo vienintelė tuo metu mūrinė vila „Vita“. Dabar šiame tipiniame pakaunės kurortiniame pastate veikia Kulautuvos seniūnija ir biblioteka.

(Martyno Plepio nuotr.)

Tarpukario epochos ženklas Kulautuvoje – pačiame jos centre, prie tvenkinio, esanti Švč. Mergelės Marijos skulptūra (autorius Stasys Stanišauskas). 1934 m. taip pagerbtas prezidento Antano Smetonos 60-mečio jubiliejus. Sovietmečiu skulptūra buvo nugriauta, bet 1990-aisiais vėl grįžo į senąją vietą.

(Martyno Plepio nuotr.)

Vienas seniausių Kulautuvos pastatų, dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą pritaikytas kurortinėms reikmėms – jau tada čia nuomoti kambariai vasarotojams. Fasado puošmenos – tulpių, saulės motyvai – būdingos Kauno kraštui.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų