(Viktorijos Stanulionytės nuotr.)

Valgyk, melskis, skubėk: gyvenimas Pietų Korėjoje

Valgyk, melskis, skubėk: gyvenimas Pietų Korėjoje

Pietų Korėja neretai poetiškai vadinama ryto ramumos šalimi. Tačiau joje gyvenusi Viktorija Stanulionytė sako, kad toks apibūdinimas su realybe neturi nieko bendro.

Čia nuolat apima toks jausmas, kad laikas bėga pernelyg greitai, paroje telpa vos 15 valandų, o nuotykių ir patirčių užtektų trejetui gyvenimų. Be to, ši šalis gali nepataisomai sugadinti labai nekantrų žmogų. Gyvendamas Pietų Korėjoje ilgainiui pradedi galvoti, jog laukti patiekalo restorane daugiau nei penkias minutes yra siaubingai ilgai. Jei nespėjai į metro, kitas atvažiuos po trijų arba penkių minučių – ir tikrai atvažiuoja! Taip pat gali nuvykti į kitą šalies dalį vos per porą valandų, nors teoriškai tokia kelionė galėtų trukti visą dieną. Jei esi baisiai alkanas ketvirtą ryto, nieko tokio –už kampo yra „7eleven“ arba kokia visą parą dirbanti užeiga. Tad nesunku pradėti galvoti, kad taip turi būti visur, ir pavirsti lepia bei nekantria kambarine gėle.

Nors patys vietiniai neatrodo išlepę, priešingai nei kartais bando įtikinti korėjietiškų dramų siužetai. Jie greičiau nepataisomi svajotojai, bet pasirengę įdėti daug darbo tas svajones įgyvendindami. Štai mano draugė korėjietė visą naktį nemiega, nes užsirašinėja savo troškimus. Ir visai nesvarbu, kad rytoj darbe ji turi būti prieš aštuonias. Galbūt kai viskas nugula popieriuje, jau atrodo lyg rimtas, tikras planas, kuris tiesiog negali nepavykti. O toliau svarbiausia stengtis ir tikėti.

Laikui bėgant visi Korėjos patogumai ir iššūkiai tampa kasdienybės dalimi. Kad ir dažnam europiečiui sunkiai suprantamas sėdėjimas ant grindų. Žiemą, kai jos šildomos, man tai be galo patinka. Net galėčiau pasidalyti patarimais, kaip patogiau įsitaisyti. Taip pat pagaliau suprantu, kaip reikia naudoti pipirų pastą, kad jos panaudojimo būdų yra begalė. Bičiulę korėjietę linksmina mano entuziazmas gaminti korėjietiškus užkandžius, ir man tai be galo smagu, net jei ir nepavyksta taip, kaip tikėjausi.

Kiekvieną dieną vis iš naujo įsitikinu, kad valgymas yra neatskiriama Korėjos kultūros dalis – tokia svarbi, kad dažnai vietinis, norėdamas sužinoti, kaip draugui sekasi, klausia, ar jis pavalgęs? Draugas taip pat turi pasiteirauti to paties. Liaujuosi stebėtis, kodėl visiems rūpi mano amžius. Ši svarbi smulkmena nusako, kaip su manimi kalbėtis, ir įveda šiokią tokią tvarką socialinių ryšių chaose.

Dažnas korėjietis, užauginęs vaikus ir atlikęs pareigą visuomenei, brandaus gyvenimo metus svajoja praleisti vienuolyne.

Suprantu, kad Korėja yra ta vieta, kurioje niekada negali būti sau ir tiesiog savimi. Net žodis „aš“ čia nepopuliarus. Štai korėjiečių kalbos mokytojas visai jį pamiršo, o paklaustas aiškino, kad mums jo žinoti nereikia. Niekas jo per daug nevartoja. Nes čia visų pirma esu kieno nors draugė, sesuo, dukra, teta, bendradarbė, kaimynė, pirkėja, kolegė – bet kas, tik ne „aš“. Nors pastarąjį žodį jie turi, sakinyje jis nebylus ir dažnai tiesiog praleidžiamas. Yra daugybė kitų žodžių, skirtų nusakyti santykiui su sutiktais žmonėmis taip, kad visiems viskas būtų kuo aiškiau. Taigi šioje šalyje net egzistuoti reikia kolektyviai, ir aš uoliai to mokausi.

Visai neseniai sutiktas korėjietis keliautojas siūlė man ištekėti už jo 31-ų sūnaus. Nors peršamo sutuoktinio nesu mačiusi, o ir jis nenutuokia apie mano egzistavimą. Paklaustas, ką jo mylimas sūnus apie tai mano, korėjietis tik mandagiai primena, kad jis galvos ir darys taip, kaip nori tėvas. Net norėti reikia taip, kaip tėvai. Gal todėl laimingiausi šioje šalyje man atrodo dzenbudistų vienuoliai. Jie vieninteliai šypsosi tarpmiestiniuose autobusuose. Ir iš rankovių grakščiai įgudusia ranka išsitraukia patį naujausią samsungą (kuo didesniu ekranu – tuo geriau). Pilkos jų uniformos niekada nesusiglamžiusios, o veidų nebjauroja nerimo ir begalinio nuovargio ženklai. Dažnas korėjietis, užauginęs vaikus ir atlikęs pareigą visuomenei, brandaus gyvenimo metus svajoja praleisti vienuolyne. Nes tuomet pečius slegia tik jų pačių lūkesčiai ir amžinybė.

Kol tos amžinybės sulauki, klausai tėvų ir vyresniųjų, dirbi neskaičiuodamas valandų, mokaisi iki nukritimo, nusidainuoji karaokė, penktadieniais su bendradarbiais maišai degtinę su alumi ir svaiginiesi, kol visiškai nusigeri. Bosas patapšnoja tau per nugarą, kai voliojiesi ant šaligatvio arba knarki nuvirtęs gėlių klomboje. Nors degtinę gali rinktis įvairiausią – aviečių, mėlynių, braškių, greipfrutų skonio, visas alus yra šlykštus. Tad nuo tokio kassavaitinio santykių su bendradarbiais lipdymo ne tik galva plyšta, bet ir kepenis skauda. Nenuostabu, kad dažnai gali išgirsti juokingų, absurdiškų ir kartais baisokų pasakojimų apie biuruose dirbančių korėjiečių kasdienybę. Penktadienio vakarą išgirstas istorijas nesunku pamatyti savo akimis. Toks įtempto darbo ir atsipalaidavimo derinys taip pat primena, jog šalies ekonominė sėkmė nenukrito iš dangaus.

Ilgainiui nebesistebiu, kodėl kaskart nuėjus į biblioteką per pietų pertrauką sunku rasti, kur prisėsti, o patogiausios vietos jau būna užimtos pavargusių, snaudžiančių kolegų. Juk tam ir sustatytos patogios sofos. Jei nėra sofos, bet reikia nusnūsti, knyga tampa geriausia pagalve. Egzaminų savaitės virsta tikra miegalių olimpiada. Bet tikiu, jog ne visada taip buvo: 1446 m. karalius Sejongas sukūrė korėjiečiams abėcėlę. Žmogų joje žymėjo vertikalus – ne horizontalus – brūkšnys. Šiandien tinkamesnis ženklas – ant knygos užvirtusių brūkšnelių kratinys.

Tačiau kaip pabėgti nuo to nelemto nuovargio? Tai galima daryti ir vienam, bet daug smagiau – su šeima ir draugais. Kelioms valandoms, o gal ir visam savaitgaliui, pasprukti į vieną geriausių Pietų Korėjos „išradimų“ – jimjilbang, arba korėjietišką SPA. Tai vieta su įvairiais baseinėliais, pirtimis, kūno šveitimo procedūromis ir kitais malonumais, taip pat bendromis erdvėmis valgyti, miegoti, plepėti ir korėjietiškoms kino dramoms žiūrėti. Jei esi pavargęs nuo gyvenimo, darbo, mokymosi ar turistavimo, laikas jimjilbang gali būti geriausias vaistas. Pradėjusi ten vaikščioti, jimjilbang vis dažniau imu pastebėti visur: kiekviename rajone, dažno didžiulio prekybos centro rūsyje, viešbutyje, net nacionalinio parko teritorijoje. Visai nesvarbu, ar tai pati brangiausia ir didžiausia, ar nedidelė, vos penkios minutės kelio nuo namų esanti jimjilbang, iš jos visada išeisi lyg naujai gimęs.

Pabėgimas į kalnus

Dar viena poilsio – tik gerokai aktyvesnio – oazė korėjiečiams yra kalnai. Kiekvieną savaitę, geriausia sekmadienio rytais, kolektyviai ir po vieną, liedami sūrų prakaitą, tvirtai ir užtikrintai vietiniai šturmuoja įkalnes. Net jei kopikui greitai sukaks aštuoniasdešimt, net jei tądien sninga, lyja ar baisiai karšta. Viskas, ko reikia, tai butelio korėjietiškos ryžių degtinės, raugintų kopūstų su aitriosiomis paprikomis ir radijo kuprinėje. Nesvarbu, kad į kalnus eini ieškoti ramybės – visą kasdienybės triukšmą vis tiek pasiimi kartu. Sėdęs į metro ar autobusą pakeliui sutiksi ne vieną studentą, šeimą su vaikais, pensininką ar klasės draugą, savaitgalį keliaujančius į kalnus.

Kalnai – tai pabėgimas. Nuo darbų, minčių, kasdienybės. Nuo savęs. Kiekvienoje kryžkelėje čia laukia aiškios nuorodos, sufleruojančios, kur pateksi. Kalnuose kur kas aiškiau negu gyvenime. Gal todėl į juos visi taip masiškai traukia? Bet nereikia apsigauti – keliai statūs, akmenuoti, reikia žiūrėti po kojomis, laikytis už virvių ir medžių kamienų. Tik viršūnėje nei medžių, nei tako gali nebelikti. Stūkso vien stačios uolos. Tada nebelieka ir minčių – vien tavo paties šešėlis.

Šventyklos šioje žemėje taip pat įkurtos kalnuose, kur tylu ir miestas tarsi išgaruoja. Keliaudamas anksčiau ar vėliau vieną jų vis tiek prieisi. Jas pamatyti lengva, ypač žiemą, kai iš tolo šviečia riesti stogai ir ryškios fasadų spalvos. Vienoje tokių korėjietį vaišinu lietuvišku sūriu. Spėju, kad jam nelabai patinka, nors ir neišsiduoda. Jis mane vaišina kava – ši man labai gardi. Tokie nelygiaverčiai mainai. O ir Buda toks auksinis ir besišypsantis.

Kai atėjus žiemai ant gatvių, autobusų ir pagodų krinta sniegas, atrodo, kad kartu žemyn leidžiasi mano iliuzijos ir ištykšta po automobilių ratais. Kiekvienąkart užėjus į šalia esantį restoraną korėjietis senukas vis klausia, iš kur esu. Ir jam vis rodau žemėlapyje, pasakoju. Nesvarbu, antrą ar dešimtą sykį. Atrodo, kad esu už kažkokių geografijos ribų. Iš kitos šios žemės pusės.

Ką pamatyti?

Seulą. Dieną jis gali pasirodyti nykokas, o visos gatvės pilkos ir vienodos. Tačiau neapsigaukite, naktį šis miestas susijungia tikriausiai visas įmanomas šviesas. Tuo lengvai galima įsitikinti pakilus į Namsan N Seoul Tower. Geriausias laikas tam – prieš pat saulėlydį. Tik pasiruoškite, nes nebūsite vienas – tokia pat puiki mintis kasdien kyla tūkstančiams keliautojų ir pasimatymams šią vietą pasirinkusių porelių. Beje, korėjiečiai – tikri romantikai, savo meilę įtvirtinantys spalvotomis spynelėmis ant tvorų prie Seulo bokšto. Tik nepavyko sužinoti, ką jie daro su tų spynelių raktais, nes jų mėtyti žemyn neleidžiama. Apie tai griežtai įspėja ir sukabinti ženklai.

Naktinį gyvenimą. Nuo gana paprastų ir juokingų drinking games, kurie po kiekvieno bokalo ar taurelės atrodo vis sudėtingesni, iki stilingų ir išskirtinių naktinių klubų, kur renkasi visų numylėtinės k-pop žvaigždės, Seulo naktinis gyvenimas tikrai nėra nuobodus. Ir net jei nesate ištikimas naktinių klubų lankytojas, šis miestas jus nustebins. Jei smalsu, kaip švenčia ir linksminasi studentai, Hongdae yra ta vieta, kur verta apsilankyti. O jei pinigų neskaičiuojate ir norisi modernumo, prabangos bei išskirtinumo, visa tai rasite Gangnamo rajone. Svarbiausia ten pakliūti po vidurnakčio.

Hano upės parką. Jei atsibodo valgyti restoranuose ar užkandinėse, verta nuvykti iki parko, pasigėrėti vaizdu, paplaukioti laiveliu ir tuomet užsisakyti keptos vištienos su alumi čia pat, ant upės kranto. Toks maisto užsakymas bet kur ir bet kuriuo paros metu yra dar vienas Korėjos stebuklas, kuriuo kasdien naudojasi milijonai žmonių. Tad kodėl nepabandžius?

Gjongboko rūmus. Seulo politinis centras yra maždaug ten, kur dabar stovi dangoraižių apsupti rūmai. Daugiau nei 500 metų tai buvo pagrindinė Korėją valdžiusios Joseonų dinastijos rezidencija. Šiandien už jų – Pietų Korėjos prezidentūra. Visai netoli stūkso ilgiausias medinis pastatas Azijoje – Jongmyo šventykla, skirta labiausiai nusipelniusiems Joseonų dinastijos valdovams. Joje vis dar atliekamos protėvių pagerbimo ceremonijos, kurių pradžia siekia XIV a.

Jeju salą. Tai vieta, kurioje yra visko: palmių, nuostabių balto smėlio paplūdimių, kalnų, mandarinmedžių. Čia galima užkopti į aukščiausią Pietų Korėjos kalną, aplankyti mandarinų medžių plantacijas, bene garsiausią erotinių skulptūrų parką „Loveland“, taip pat pamatyti „undinių“ – septintąją dešimtį įpusėjusių močiučių, nardančių su tinklais ir renkančių jūrų gėrybes.

Kur pavalgyti?

Lankantis Korėjoje būtų tikra nuodėmė neparagauti samgyeopsal, kiaulienos, kurią, beje, teks pačiam išsikepti. Daugybėje kepsnių restoranų jums tiesiog atneš supjaustytos žalios arba marinuotos kiaulienos šoninės, sriubos, ryžių, kimči (šio gausite su visais patiekalais), aštraus padažo, pipirų, česnako, įjungs grilį, o toliau jau viskas priklauso nuo jūsų. Labai tikėtina, kad šis patiekalas taps vienu jūsų mėgstamiausių. Beje, kepsnius korėjiečiai valgo tik vakare, tad per pietus šie restoranai dar nedirba.

Karščiausiomis vasaros dienomis kiekvienas korėjietis jums patars išmėginti samgyetang. Tai virtas viščiukas su ženšenio šaknimi, ryžiais, česnakais ir uogomis. Valgyti jį, žinoma, labai skanu, o ir teigiamai atsilieps sveikatai. Korėjoje veikia ne vienas restoranas, kurio valgiaraštyje tėra šis vienintelis patiekalas, bet jis toks geras, kad klientų tikrai netrūksta.

„Sulbing Korean Dessert Cafe“ yra vienas smagiausių ir skaniausių atradimų Korėjoje. Bingsu, arba ledų drožlės su šokoladu, braškėmis, mėlynėmis, pistacijomis, žaliąja arbata ir kitais ingredientais kalti, kad kartą paragavus čia norėsis grįžti po kiekvienos vakarienės.

„Yuk Dae Jang“ restorane patiekiama pati geriausia tradicinė korėjietiška jautienos sriuba. Ji tokia skani, kad ten grįždavau pavalgyti bent kartą per savaitę. Pats restoranas, įsikūręs populiariame Mjong Dongo rajone, dirba visą parą.

Galerija

Komentarai

  • Puikus straipsnis, su malonumu perskaičiau 🙂 . Viliojančiai aprašyta, todėl norisi ten ir nuvykti 🙂

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų