(Pixabay nuotr.)

Vakarykštė diena šiandien

Vakarykštė diena šiandien

XX a. atnešė daugiau permainų nei kuris kitas ankstesnis amžius, o įžengus į naują tūkstantmetį pokyčiai dar paspartėjo. Šiandien stebime naujų produktų atsiradimą ar įsigalėjimą. Seniesiems teks atgulti į nostalgijos stalčius ir elektronines istorijos knygas. Gytis Kapsevičius fiksuoja, kaip nyksta ar keičiasi kasdieniai daiktai.

Ruoškime atsisveikinimo kalbą vidaus degimo varikliams. BMW, „Chevrolet“, „Fiat“, „Ford“, „Hyundai“, „Honda“, „Jaguar“, „Kia“, „Nissan“, „Renault“, „Volkswagen“ – tai žinomi automobilių gamintojai, kurie savo pasiūloje jau turi elektromobilių ir neleidžia atitrūkti tik elektra varomus modelius gaminančiai amerikiečių startuolei „Teslai“. Per ateinančius penkerius metus pasaulį turėtų išvysti daugiau nei 45 modeliai, o gamintojų ratas dar labiau išsiplės. Net superautomobilių kūrėja „Ferrari“, kurios mašinų puristai neįsivaizduoja be riaumojančio variklio, planuoja zvimbiantį elektrinį modelį.

Visi gamintojai supranta, kad elektromobiliai yra ateitis. Jau dabar JAV per metus parduodama apie 240 tūkst. modelių, visame pasaulyje didėja įkrovimo stotelių tinklas. Žinoma, laikų, kai keliuose bent pusė automobilių bus varomi elektra, dar reikės palaukti.

Skaičiuojama, kad pasaulyje parduota apie 4 mln. transporto priemonių, turinčių elektros baterijas (įskaitant hibridinius automobilius ir autobusus). Lietuvoje 2018 m. įregistruoti 969 elektromobiliai. Nors tai, atsižvelgiant į visą 1,5 mln. automobilių parką, tėra nedidelė dalis, palyginti su 2017 m., prieaugis siekia 36 proc. Populiariausias pasaulyje elektromobilio modelis „Nissan Leaf“ perkamas ir mūsų krašte. Jo pardavimas Baltijos šalyse per metus pašoko nuo 20 iki 165 automobilių.

Prognozuoti, kada elektromobiliai pradės dominuoti gamintojų pasiūloje, nelengva. „Sunku pasakyti, kada taip galėtų nutikti, tai lemia daug ekonominių ir politinių veiksnių. Bet spėju, kad ne anksčiau kaip 2035 m.“, – sako autocentro „Fakto Auto“ atstovas Vaidotas Kviklys.

O taršūs dyzeliniai varikliai, kylant ekologiniam sąmoningumui, vis dažniau atsiduria dėmesio centre. Kai kuriuose Vokietijos miestuose nuspręsta apmokestinti tokių automobilių įvažiavimą į centrą ar apskritai į miestą. Dyzelgeitas padarė didelę reputacinę žalą tiek jį sukėlusiai „Volkswagen“, tiek dyzeliniams motorams.

Realu, kad pirmąja elektromobilių auka gali tapti būtent šio tipo varikliai. Jei tai atsitiktų šiandien, pokyčiai įsisuktų į Lietuvos verslo įmonių autoparką – šiuo metu 7 iš 10 registruotų automobilių yra dyzeliniai. „Manau, tik laiko klausimas, kada bus įvestas automobilių mokestis ir didesnis tarifas bus taikomas varomiems dyzelinių variklių. Tada tikrai pamatysime pokyčius rinkoje. Bet jei kalbėtume apie fizinius asmenis, čia permainos labiau matomos. Dabar populiariausi benzininiai arba hibridiniai automobiliai, o dyzeliniai lieka antrame plane. Ateityje atotrūkis tik didės“, – prognozuoja V. Kviklys.

Nelegalios muzikos karta

2010-aisiais nuo konvejerio nuriedėjo paskutiniai automobiliai, turintys kasečių grotuvą. Garsajuostes išstūmę kompaktiniai diskai taip pat ėmė nykti iš automobilių salonų, o šiandien internete gausu vartotojų užklausų, kuriuose naujuose modeliuose dar galima klausytis muzikos iš tų pačių kompaktinių plokštelių.

Dar visai neseniai lietuviškuose automobilių žurnaluose būdavo skelbiami geriausiai degalinėse parduodamų kompaktinių plokštelių sąrašai. Dabar automobilių savininkai, norėdami pasiklausyti muzikos, gali prijungti mp3 grotuvus (jie, beje, irgi keliauja ta pačia nebūties kryptimi) ar telefonus per USB jungtis ir naudotis bluetooth ryšiu. Nebereikia dėtuvėje laikyti dešimčių plastikinių diskų, iš kurių keletas greičiausiai buvo „nupiratauti“ pačių vairuotojų.

Juokauta, kad daugiausia parduotas visų laikų albumas Lietuvoje yra „Acme“ hitų rinkinys CD-R.

Lengvai kopijuojami kompaktiniai diskai tapo ištisos nelegalios muzikos kartos įrankiu. Juokauta, kad daugiausia parduotas visų laikų albumas Lietuvoje yra „Acme“ hitų rinkinys CD-R. Šiandien CD pardavimas gerokai sumenkęs, iš turgaviečių ir universalinių parduotuvių pasitraukė piratinės muzikos produkcijos prekeiviai. Kadaise stambiausias Lietuvos muzikos parduotuvių tinklas „Muzikos bomba“ bankrutavo 2012-aisiais.

Kaip teigiama „Nielsen Music“ tyrime, 2001 m., kai buvo pasiektas CD populiarumo pikas, jų pardavimo apimtis siekė 712 mln. JAV dolerių, o jau 2017-aisiais buvo 88 proc. mažesnė – vos 85,4 mln. JAV dolerių. Mažėja ir fizinių pardavimo vietų – neseniai apie prekybos CD pertvarkymą pranešė didieji JAV prekybos tinklai „BestBuy“ ir „Target“.

Vis sunkiau kompaktinius diskus klausytis ir nešiojamame kompiuteryje, nes plonindami ir lengvindami šiuos prietaisus gamintojai atsisako diskasukių. Muzika iškeliavo į „Spotify“ ar „Deezer“, kompiuteriniai žaidimai – į tokias sistemas kaip „Steam“, filmai – į „Neflix“ ar „Amazon Prime“.

CD atgimimo galimybės nurašyti nereikėtų – į madą grįžo plokštelės ir net kasetės. Jei ateityje į XXI a. pirmąjį dešimtmetį bus žiūrima panašiai nostalgiškai, kaip dabar į praėjusio amžiaus devintąjį dešimtmetį, vartotojai gali užsimanyti vėl paimti plastikinius diskus į rankas.

In memoriam „Kodak“

Dar apie 2003–2004 m., internetui tik pradedant įgauti dabartinę formą, fotomenininkų mėgėjų forumuose buvo diskutuojama, ar jau reikėtų pereiti prie skaitmenos. Šioks toks konsensusas paprastai būdavo randamas: jei turi patį naujausią profesionalų fotoaparatą – taip, kitais atvejais fotojuosta suteikia daugiau kokybės.

Fotojuostas vėl naudoja tik entuziastai. (Pixabay nuotr.)

Bendrovės „Fujifilm“ duomenimis, juostelių rinka savo piką pasiekė panašiu laiku. 2003 m. parduota 960 mln. juostelių vienetų, o šiandien tesudaro apie 2 proc. buvusio kiekio.

Patogumu ir pagerėjusia specifikacija veidrodiniai fotoaparatai netrukus nurungė juostinius. Pastarieji dar kurį laiką liko konkuruoti su skaitmeninėmis „muilinėmis“, kurių pardavimas taip pat visą laiką augo. Pagerėjus ir šių kokybei, rasti vietų, kur galėtum išsiryškinti fotojuostą, tapo vis sunkiau. Dalis prisiekusių juostos fotografų nustojo demonizuoti skaitmeninę fotografiją, o vėliau ir fotografiją telefonu.

Tiesa, virsmo metu juosta išgyveno trumpą ir gražų nostalgijos varomą periodą – iškilo lomografijos judėjimas, buvo jaučiamas šioks toks „Polaroid“ atgimimas. Tačiau darbą, kurį pradėjo skaitmeniniai fotoaparatai, užbaigė sparčiai kokybiškai pažengę telefonai ir pagausėję nuotraukų efektai. Kam fotografuoti „Diana F+“, „Čaika-2“ (kuris padaro dvi nuotraukas viename kadre) ar pačių pasidarytu pinhole fotoaparatu, jei panašų efektą gali išgauti pamaigęs išmanųjį telefoną?

Juostelės turėtų išlikti – jos vis dar gyvos ir apgaubtos ritualo bei staigmenos aura, kuri gali vėl tapti populiari. Tačiau nostalgija yra bene vienintelė korta šioje kovoje, ir bendrovės tai gerai supranta. Štai pernai vienas didžiausių šios rinkos flagmanų „Kodak“ iš naujo pristatė legendinę juostą „Ektachrome“, sukėlusią šiek tiek šurmulio tarp fotografų.

Tačiau juostelės net ir geriausiu atveju liks tik specifinė niša. Tas pats „Kodak“ bankroto dokumentus užpildė dar 2012 m. Netrukus gimė „Kodak Alaris“, gaminantis fotoprekes. „Kodak“ ir toliau gyvuoja – gamina nelabai populiarius elektronikos prietaisus, o štai „Kodak Alaris“ vėl atsidūrė ant prekystalio.

Alternatyvos cigaretėms

Pradėjęs savo kelionę iš Amerikos į Europą, tabakas XIX a. paplito po Prancūziją, davusią mums žodį „cigaretė“. Didysis rinkos pakilimas vyko XX a. daugiausia dėl atsiradusios galimybės cigaretes gaminti masiškai ir pigiai. Dvi degančios dalys – tabakas ir popierius – atrodė toks paprastas sprendimas. Ypač po pypkių, kurias reikėjo „užsitaisyti“, cigarų, kurie buvo labai brangūs, ir kitų rūkomų dalykų, kurie greičiausiai buvo per snobiški darbo klasės atstovui.

Tačiau atrodo, kad cigaretes ima išstumti sveika gyvensena ir technologijos. Šiandien sparčiai populiarėja elektroninės cigaretės. Čia konkuruoja, o galbūt vienas kitą papildo du požiūriai, bandantys eliminuoti degimą. Pirmasis – garinimas, kai specialus skystis garinamas elektroninėje cigaretėje, o rūkantysis įkvepia ne dūmus, bet garus. Skystyje paprastai, nors ne visada, būna nikotino.

Kitas būdas – kaitinimas, kai tabakas tik pašildomas, tačiau nedeginamas.

Nors daugumą cigarečių alternatyvų pirmos pristatė mažos bendrovės, tabako gigantai nesiruošia stovėti nuošalyje. Didžiausia pasaulio tabako gamintoja „Philip Morris International“ ilgainiui tikisi apskritai nebegaminti cigarečių ir brėžia ateities be dūmų viziją. Amerikiečių bendrovė vartotojams pasiūlė ne tokį kenksmingą produktą – kaitinamojo tabako įrenginius IQOS. Jie buvo kuriami Šveicarijoje, specializuotame mokslinių tyrimų centre „Cube“, kur 400 mokslininkų bei gydytojų prie jų kūrimo ir tyrimų dirbo beveik du dešimtmečius. Naujosios tabako kaitinimo sistemos tyrimams ir technologijai plėtoti bendrovė jau išleido 4,5 mlrd. JAV dolerių.

Bendrovė skelbia, kad, pradėjus prekiauti jų prietaisu, cigarečių atsisakė 6,6 mln. žmonių visame pasaulyje. Atrodo, iš tiesų paskutinė cigaretė surūkoma vis dažniau.

Nauji rūkymo būdai šiuo metu dar yra aktyviai tyrinėjami.

Lempučių evoliucija

Elektros lemputė ilgai buvo savotiškas išradimo sinonimas. Animaciniuose filmuose ji nušvisdavo herojui virš galvos, vos šis sugalvodavo genialią idėją. Dažnai išradimas priskiriamas Thomui Edisonui, nors iki jo lemputę tobulino bent dvi dešimtys žmonių, kol galiausiai 1879 m. sėkmingiausiai komercializuota būtent Th. Edisono lemputė.

Kaitinamosios lemputės nušvietė beveik visą XX a. Kitame Atlanto vandenyno krante apie 40 metų nuo išradimo atsirado vadinamoji Iljičiaus lemputė. Ji pagaminta Edisono lempos pagrindu, tačiau susieta su Vladimiru Leninu, kurio valdymo metais buvo elektrifikuojama SSRS.

Nepaisant naudos žmonijos pažangai, lemputės buvo labai neefektyvios – apšviesti sunaudodavo apie 3–5 proc. energijos, likusi jos dalis eikvota kaip šiluma.

Ilgainiui atsirado vis efektyvesnės lemputės. Galbūt gyventojai ir toliau būtų rinkęsi pigesnes, bet neefektyvias kaitinamąsias lemputes, tačiau įsikišo valdžia. Jų naudojimas ribojamas tokiose šalyse kaip Meksika, Brazilija, Argentina, Kuba, Kolumbija, visose ES valstybėse.

Šiandien kaitinamųjų lempučių rinka stabiliai traukiasi. Tačiau ne visur – skaičiuojama, kad JAV, kur jos nėra uždraustos, rinka siekia apie 44 mlrd. JAV dolerių, o amerikiečių namuose yra bent 6 mlrd. šviestuvų. Sprendimas riboti jų pardavimą ir gamybą dar nepriimtas, o atsižvelgiant į dabartinio prezidento, švelniai tariant, skeptišką požiūrį į ekologiją, kaitinamųjų lempučių pardavėjai gali būti ramūs bent iki 2020-ųjų. Kita vertus, jau 2015 m. pabaigoje LED lemputės sudarė 15 proc. visos rinkos, tad, regis, žmonės noriai jas renkasi.

Įdomu tai, kad evoliucija gąsdina ir kaitinamųjų lempučių įpėdines – flourescencines išstumia pingančios LED lemputės. Naujosios apšvietimo priemonės savo efektyvumu sukėlė nelauktą problemą – šviesos taršą. Moksliniame žurnale „Science Advances“ paskelbtame straipsnyje nurodoma, kad 2012–2016 m. dirbtine šviesa apšviestų plotų daugėjo po 2,2 proc. kasmet. Didžiausias padidėjimas matytas Azijoje, Pietų Amerikoje ir Afrikoje. Tame pačiame tyrime užsiminta, kad miestuose gausėjanti dirbtinė šviesa trukdo naktiniams gyvūnams, mikroorganizmams ir augalams, spėjama, kad ji neigiamai veikia ir žmones.

Naujos laikrodžių funkcijos

Tradicinių laikrodžių gamintojai XX a. antroje pusėje patyrė gana rimtą sukrėtimą, pavadintą „Kvarco krize“. Tuomet rinkoje buvo pristatyti pirmieji kvarciniai laikrodžiai. Jų nereikėjo prisukti, be to, jie buvo stebėtinai tikslūs. Teigiama, kad aštuntojo dešimtmečio pradžioje Šveicarijoje dėl šio pokyčio laikrodžių manufaktūrų sumažėjo nuo 1600 iki 600.

Gali būti, kad artėja dar viena krizė. Net ir kai kurių didžiųjų laikrodžių įmonių atstovai pripažįsta, kad naujos kartos išaugo su kiek kitokiu požiūriu į laiką ir jo rodymo prietaisus. Šiandien laikrodžiai yra telefonuose, kompiuteriuose ir net mikrobangų krosnelėse, todėl Y ir Z kartos vis mažiau domisi dar vienu papildomu aksesuaru – mechaniniu laikrodžiu. Tuo pat metu populiarėja išmanieji laikrodžiai, kurie ne tik rodo laiką, bet ir atlieka daug kitų funkcijų – jais netgi galima atsiliepti į skambutį.

Tyrimų įmonės „Strategy Analytics“ duomenimis, išmaniųjų laikrodžių pardavimas pasaulyje pirmą kartą aplenkė šveicariškų rankos aksesuarų pardavimą dar 2015 m. ketvirtą ketvirtį. Kitas pavojaus ženklas šiai pramonei – naujo lyderio iškilimas. Pasak tyrimų bendrovės IDC ir paties „Apple“ vadovo Timo Cooko, ši elektronikos milžinė jau antri metai yra didžiausias pasaulyje laikrodžių gamintojas. 2017 m. JAV „Apple Watch“ buvo parduota daugiau nei visų Šveicarijos gamintojų laikrodžių kartu sudėjus.

Žinoma, žmonėms itin brangių aksesuarų reikia ne tam, kad žinotų laiką. Šimtus tūkstančių eurų kainuojantys laikrodžiai yra meno kūriniai. Tai statuso, prestižo ir stiliaus detalė, galų gale investicija, todėl kaip ir „Ferrari“ gamintojų, itin prabangių laikrodžių kūrėjų ateitis neturėtų per daug jaudinti.

Tačiau koks likimas laukia pigių ir vidutinės klasės laikrodžių – kol kas nežinia. Jų funkcionalumą atima telefonai ir skaitmeniniai prietaisai, tad jie rizikuoja tapti tiesiog aksesuaru. Besikeičiantys laikai stiliaus detalėms gali būti negailestingi – ar tradiciniai laikrodžiai nenueis ten pat, kur atsidūrė cilindrai, monokliai ir varlytės?

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų