(Gretos Skaraitienės/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.)

V. Krulikovskis: „Myškinas neturi realybės pojūčio“

V. Krulikovskis: „Myškinas neturi realybės pojūčio“

Aktorius Valentinas Krulikovskis niekada neturėjo sąrašo vaidmenų, kuriuos būtinai norėtų sukurti. Juk kiekviename, pasak jo, gali rasti ką nors svarbaus ir vertingo. Viktorija Vitkauskaitė klausia, ką jis ras šįsyk, vaidindamas vieną garsiausių literatūrinių personažų – kunigaikštį Myškiną.

Tai, žinoma, nebus tiesmukai romano siužetą perteikiantis spektaklis, kuriame knygos personažai tiesiog persikrausto į sceną. Atpažįstantys režisieriaus Agniaus Jankevičiaus braižą gali nutuokti, kad Fiodoro Dostojevskio romanas „Idiotas“ jam – veikiau atspirties taškas, leidžiantis improvizuoti rusų rašytojo keliamais klausimais. Šią nuojautą patvirtina faktas, kad sceninę variaciją papildys ir kito šio autoriaus kūrinio – „Demonų“ – medžiaga.

„Idiotas“ – jau ketvirtasis spektaklis, kuriame su A. Jankevičiumi dirba V. Krulikovskis. Sulaukęs režisieriaus pasiūlymo vaidinti kunigaikštį Myškiną – pagrindinį romano veikėją, Lietuvos rusų dramos teatro aktorius prisipažįsta reagavęs dvejopai. Pirmiausia apėmė džiaugsmas: juk laukia įdomus darbas, didelis vaidmuo, svarus ir svarbus F. Dostojevskio kūrinys. Vėliau tą emociją kiek aptemdė pasigirdusios kai kurių aplinkinių reakcijos. „Keistas pasirinkimas, bet… nu gal“, – pakartodamas išgirstas nuomones apie save kaip būsimąjį Myškiną, dabar jau juokiasi aktorius. Nors nuo pat pradžių suprato, kad tokių atgarsių geriausia nepaisyti, o susitelkti į savo darbą, vis dėlto jie trumpam menininką suglumino.

„Žmonės dar spektaklio nematė, net nenutuokia, koks tai bus pastatymas, o jau kažką sprendžia, lygina su savo įsivaizduojamu tipažu. Suvoki, jog į tai nereikia kreipti dėmesio, bet vis tiek nemalonu. Ta nereikalinga įtampa trukdo ramiai dirbti. Bet pasakiau sau, kad svarbiausia – suprasti, kodėl Agnius tai daro, kodėl aš tai darau. Tada viskas tampa labai paprasta ir aišku. Klausimų, kaip kiti reaguos, ar patiks, nebelieka“, – gūžteli pečiais V. Krulikovskis.

Mums kalbantis iki spektaklio likusios kelios savaitės, ir į kai kuriuos klausimus pašnekovas atvirai atsako „dar nežinau“. Šimtų, o gal ir tūkstančių interpretacijų, analizių, aiškinimų sulaukęs kunigaikštis Myškinas – nelengvas iššūkis. „Šitas vaidmuo man yra ir turbūt visada bus ne sprendimas, o uždavinys. F. Dostojevskis apskritai rašo tarsi apie visai paprastus dalykus, bet kartu viskas ten – labai nepaprasta“, – sako aktorius.

F. Dostojevskio romane kunigaikštis Myškinas pasirodo po sudėtingo gyvenimo etapo – ilgo gydymosi Šveicarijos psichiatrijos ligoninėje. Į Rusiją jis grįžta kartu bandydamas grįžti ir prie „normalaus“ gyvenimo. Tik jo ir aplinkinių normalumo sampratos kiek skiriasi. Tai dar labiau pabrėžia meilės linija tarp jo, bičiulio Parfiono Rogožino ir Nastasjos Filipovnos. Visiems trims istorija baigiasi tragiškai: Rogožinas nužudo Nastasją ir yra išsiunčiamas į katorgą Sibire, o Myškinas išprotėja.

Esu susidūręs ir su nesveika konkurencija. Tokiais atvejais žmonių visiškai nesuprantu.

Jei šis, regis, paprastas siužetas perteiktų visas romane užkoduotas mintis ir keliamus klausimus, jo vieta veikiau būtų lentynoje tarp saldžių meilės romanų nei tarp pasaulio literatūros klasikos. Tačiau kunigaikštis – literatūrinė figūra, kurią šifruodama kiekviena karta randa sau aktualių simbolių. Vis kitų simbolių gali aptikti ir tas pats skaitytojas, atsivertęs šį romaną skirtingais gyvenimo etapais. Kai kuriose interpretacijose kunigaikštis Myškinas aiškinamas kaip Kristaus metafora. Kiti pastebi, kad, nors Myškinas buvo geraširdis, naivus, degė noru išgelbėti pasaulį, iš tiesų jis nesugebėjo padėti nė vienam žmogui.

„Man jis atrodo kaip žmogus, kuris neturi realybės pojūčio“, – sako V. Krulikovskis. Jo kuriamas personažas – geras, doras, neturintis jokių užslėptų ketinimų, tačiau nei pasauliui, nei vienai moteriai išgelbėti to nepakanka: „Jis iš tų žmonių, kurie gerai žino teoriją, bet jiems nieko neišeina praktikoje. Rašydamas šį romaną F. Dostojevskis keliavo po užsienį, bet kasdien skaitydavo rusiškus laikraščius ir stengdavosi sekti įvykius. Panašiai man atrodo ir Myškinas: jis turi reikiamą informaciją tarsi iš kažkur pasiėmęs, bet pats išlieka lyg atsiribojęs.“

Savaip atsiribojęs Myškinas yra ir meilės trikampyje, kurį dėl tokios jo pozicijos net trikampiu vadinti ne visai teisinga. Parfionas Rogožinas, kurį spektaklyje vaidins V. Krulikovskio kurso draugas Valentinas Novopolskis, į Myškiną žvelgia kaip į kliūtį ar konkurentą, netgi bando jį nužudyti, bet šis į priešu virtusį bičiulį žiūri kitaip. „Myškinui svarbiausia – Nastasjos laimė. Jei ji būtų laiminga, Myškinas neprieštarautų jos ir Rogožino vedyboms. Bet Nastasja nelaiminga. Galbūt Rogožinas ir laiko Myškiną konkurentu, bet nemanau, kad kunigaikštis galvoja taip pat“, – sako aktorius.

Ne laukti, o veikti

Priešingai nei kuriamiems personažams, aktoriams konkurencija – beveik kasdienis reiškinys. Tik, kaip pabrėžia V. Krulikovskis, ją reikėtų skirstyti į sveiką ir nesveiką. „Be abejo, esu susidūręs ir su nesveika konkurencija. Tokiais atvejais žmonių visiškai nesuprantu“, – net susigūžia jis. Šviesaus atminimo pedagogė Dalia Tamulevičiūtė būsimųjų aktorių kursą mokė, kad komandiniame žaidime (o juk toks ir yra teatras) svarbiausia yra ne vienas lyderis, bet visa komanda. Todėl noras pastumti kitą ir pačiam užlipti aukščiau, V. Krulikovskio manymu, reiškia viena – kad toks žmogus nelabai supranta aktoriaus profesiją: „Būna, dirbi ir matai, kad kitam tas vaidmuo išeina geriau. Na ir kas iš to, kad tu labai nori, jei kitas išties geresnis? Kita vertus, jei ypač trokšti kurio nors vaidmens, jei siūlaisi, ateini pasiruošęs – tai paperka ir režisierių.“

Dirbti į Rusų dramos teatrą V. Krulikovskis su dar septyniais kurso draugais atėjo vos baigęs studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje 2004-aisiais. Po ketverių metų teatro vadovu tapo režisierius Jonas Vaitkus, ir tai pajuto tiek nuolatinė publika, tiek aktoriai. „Repertuare atsirado daugiau rimtesnio turinio spektaklių. Manau, kad J. Vaitkaus įgyvendinti pokyčiai gali nepatikti, galima su jais ginčytis, bet reikia objektyviai pripažinti, kad pakilo meninė kartelė“, – sako aktorius. Jis neslepia, kad dalis senosios teatro publikos, pratusios prie labiau pramoginio žanro pastatymų, nubyrėjo. Tačiau jų vietas užpildė nauja auditorijos dalis, tarp jų – ir tie žmonės, kurie iki tol Rusų dramos teatre nesilankydavo. V. Krulikovskis neslepia, kad jam būtent šio režisieriaus pasiūlytas kelias buvo artimesnis. „Juolab kad tada buvome neseniai baigę akademiją, turėjome daugiau idealizmo. Dabar nesu toks idealistas ir manau, kad repertuare turi būti visko – ir lengvesnių, ir labai rimtų spektaklių“, – mano jis.

J. Vaitkaus režisuotame spektaklyje „Septynios gražuolės“ šeichą vaidinęs aktorius šį vaidmenį laiko sau brangiausiu. Ir kol kas neskuba tvirtinti, kad Myškinas jo nuomonę pakeis. „Bus matyti“, – šypteli. Darbų jam netrūksta, įdomių pasiūlymų, kuriuos vėliau atsiveja ir vieši įvertinimai – taip pat. 2014 m. aktorius nominuotas Auksiniam scenos kryžiui už vaidmenis spektakliuose „Gronholmo metodas“ (rež. A. Jankevičius) bei „Junas ir Sofus, arba Auksinis riteris“ (rež. Olga Lapina). Pernai, sukūręs įsimenantį vaidmenį Andriaus Blaževičiaus filme „Šventasis“, apdovanotas „Sidabrine gerve“. Pats atsargiai sako, kad laukimo būsena – kai nei teatre, nei kine nelieka darbo – jam iki šiol nepažįstama. Bet net jei taip ir atsitiktų, sėdėti ant suolelio sudėjęs rankų ir nieko neveikdamas V. Krulikovskis neketina. Juolab kad turi įdomios veiklos patirties ir už teatro bei kino ribų. Prieš kelerius metus su kolega Viačeslavu Lukjanovu ėmė kartu groti dambreliais. Jų duetas „Ūdros vaikai“ scenoje rengė poetines utopijas ir grojo kartu su profesionaliais skirtingų krypčių muzikantais.

„Galbūt laukti darbo daugiau tekdavo vyresnės kartos aktoriams, nes anksčiau pačiam ką nors inicijuoti beveik nebuvo galimybių. Bet šiandien yra tiek daug kitų sričių, kur aktorius gali save realizuoti. Todėl man atrodo, kad sėdėti ir laukti mūsų laikais yra prabanga. Žinoma, šioje profesijoje garantijų nėra. Nuolat jaučiu, kad šiandien yra darbo, o kaip bus rytoj – nežinia. Bet jei ir nebus, pats ką nors užkursiu“, – sako V. Krulikovskis.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų