(Mykolo Juodelės nuotr.)

Už uždarų durų: slaptas gyvenimas Irane

Už uždarų durų: slaptas gyvenimas Irane

Po Iraną keliaujantis Mykolas Juodelė fiksuoja lėtus, bet reikšmingus pokyčius šios šalies žmonių veiduose ir gyvenimuose.

Šiaurės Teherano gatvėse moterų, dėvinčių madingus vakarietiškus apdarus ir plaukus vos pridengiančių spalvingomis skarelėmis, jau senokai kur kas daugiau nei įsisupusių į juodus nikabus. Stilingo jaunimo pilnos hipsterių kavinės ir prabangūs butikai šaligatvius dalijasi su tradiciniais restoranais, turgaus prekiautojais ir mečetėmis. Drauge sportuojantys vaikinai ir merginos užtvindė miesto parkus, o šių suoliukus nutūpė į tokius pokyčius kritiškai žvelgiantys vyresnės kartos iraniečiai.

Kai temstant pasigirsta mečečių kvietimas maldai, Teherano jaunimas mieliau traukia į vakarėlius, pasimatymus, pusiau legalius metalo, elektroninės muzikos koncertus arba bendras moterų ir vyrų šokių, jogos, teatro pamokas. Tokiais savo veiksmais jie balansuoja ant įstatymo ribos ar net ją peržengia, nes visa ši veikla Irane yra draudžiama.

Savaitgaliais viename šalies sostinės centre esančių restoranų pasirodo atlikėja, sutraukianti minias žiūrovų. Įstatymas neleidžia Irane koncertuoti moterims, be to, ši dainininkė atlieka priešrevoliucines popdainas, kurias islamiškasis režimas laiko amoraliomis. Tuo pat metu už kampo esančioje Revoliucijos gatvėje patruliuoja žali Irano moralinės policijos autobusiukai: pareigūnai bando pagauti kiekvieną per daug plaukus atidengusią merginą ar per jaukiai susiglaudusią porą. Šiomis dienomis jų darbas tampa itin sunkus: iraniečiai, atrodo, jau pavargo taikstytis su tuo, kad režimas nuolat kišasi į privatų gyvenimą.

Iki 1979-ųjų, valdant monarchui šachui Mohammadui Reza Pahlavi, Iranas sparčiai modernėjo. Tačiau tuo pat metu šalyje siautėjo korupcija, o didelė dalis gyventojų kentė skurdą. Be to, dėl artimų ryšių su Vakarais ir propaguoto sekuliaraus gyvenimo būdo šacho itin nemėgo religiniai visuomenės sluoksniai. Todėl 1979-aisiais kilę protestai peraugo į islamišką revoliuciją, kuri radikaliai pakeitė šalies kryptį ir atvedė ją į teokratinę monarchiją. Šio judėjimo dalyviai iki dabar jaučiasi apmulkinti. Beveik visos politinės galios tada buvo atiduotos islamo dvasininkui imamui ajatolai Khomeini. Jis žadėjo lygybę ir finansinį klestėjimą, bet realybėje šalis nugrimzdo į politinę, ekonominę ir socialinę izoliaciją. Tais pačiais metais įkurta Islamo revoliucijos sargų gvardija ėmė griežtai kontroliuoti iš esmės visus valstybės gyvenimo aspektus, taip pat socialinį.

Tačiau šiandienė Irano visuomenė vėl išgyvena didžiulius pokyčius, kuriuos atneša naujoji karta, trokštanti išsilaisvinti iš religinių ir socialinių suvaržymų. Jaunimas siekia autonomijos ir asmeninės laisvės tokiu tempu, kokiam nei jų tėvai, nei juo labiau Irano režimas nepasiruošę. Tai lėmė demografiniai pokyčiai. Naujausio gyventojų surašymo duomenimis, net 60 proc. Irano gyventojų yra jaunesni nei 30 metų. Dauguma šios kartos atstovų turėjo galimybę susipažinti su išoriniu pasauliu per internetą, užsienio turistus ir iš svetur sugrįžusius iraniečius. Taip jie iš kitos perspektyvos pažvelgė į šalyje egzistuojančias moralines vertybes, pamatė daugybę paradoksų ir ėmė kelti klausimus, kurių nekėlė ankstesnė karta.

Iš visų islamiškų valstybių būtent Irane yra mažiausias mečečių lankomumas.

Besikeičiančiam socialiniam veidui daug įtakos turėjo ir žmonių migracija iš provincijos į miestus. Irano statistikos centro duomenimis, šalies miestuose gyvenančių žmonių dalis nuo buvusio 31 proc. prieš 60 metų išaugo iki 74 proc. šiandieną. Keičiasi ir švietimo padėtis: islamiškoje revoliucijoje dalyvavusių piliečių raštingumo lygis tesiekė 50 proc., o dabar viršija 87 proc.

Visi šie veiksmai suformavo gana plačią vidurinę klasę, kurios kasdienybę diktuoja urbanistinis gyvenimo stilius ir individualybės siekis. Jų realybės suvokimas kaip diena ir naktis skiriasi nuo Iraną valdančių islamistų, kurie nei gali, nei nori atsižvelgti į modernaus žmogaus poreikius ir lūkesčius. Galiausiai žmonių nepasitenkinimas tapo didesnis už baimę veikti: prieš pat 2000-uosius šalyje išsiveržė pirmieji visuomeniniai judėjimai ir protestai prieš vyriausybę. Didžiausias buvo 2009 m. kilęs „Žaliasis judėjimas“: milijonus piliečių pritraukęs protestas, tęsęsis beveik metus, pirmą kartą parodė tikrąjį nepasitenkinimo režimu mastą.

Tokie ir panašūs protestai Irane vyksta iki šiol. Įsiplieskiantys tai dėl suklastotų rinkimų rezultatų, tai dėl šlubuojančios ekonomikos, tai dėl šiurkščių žmogaus teisių pažeidimo atvejų, jie iš esmės reikalauja to paties – režimo pasitraukimo arba bent jau reformos. Tačiau visus iki šiol kilusius protestus smurtu numalšindavo Irano revoliucijos sargų gvardija, o neramumų lyderiai nuosekliai kišami į kalėjimus. Vien per „Žaliąjį judėjimą“ žuvo 72 protestuotojai, laisvės neteko apie 4 tūkst. žmonių: studentų, akademikų, moterų teisių gynėjų, politinių aktyvistų ir žurnalistų.

Tolstant nuo tradicijų

Pokyčiai neaplenkė ir religinės gyvenimo dalies. Vietos valdžios organai nuolat propaguoja Irano kaip islamo tautos įvaizdį. Tačiau, priešingai, nei įprasta manyti svetur, čia toli gražu ne visi išpažįsta šią religiją. Iš visų islamiškų valstybių būtent Irane yra mažiausias mečečių lankomumas. 70 proc. gyventojų nesimeldžia kasdien ir vos 2 proc. dalyvauja penktadienio pamaldose. Nėra oficialių statistinių duomenų, kiek moterų Irane nenešioja privalomo galvos apdangalo hidžabo, kiek žmonių vartoja alkoholį arba gyvena nesusituokę. Tačiau, pasak Irano studentų žinių agentūros, daugiau nei dešimtadalis iraniečių reguliariai vartoja alkoholį. O ir pati šalies valdžia neslepia, kad beveik pusė gyventojų pasisako prieš privalomą hidžabą. 2017 m. Irane registruota 609 tūkst. santuokų ir 175 tūkst. skyrybų. Toks didelis skyrybų skaičius taip pat liudija, kad visuomenė vis labiau tolsta nuo tradicijų.

Irano kaip Šariato teise besivadovaujančios ir Amerikos nekenčiančios visuomenės įvaizdis iš dalies buvo klaidingai suformuotas ir egzotiką mėgstančios Vakarų spaudos. Tačiau labiausiai prie to prisidėjo pati šalies valdžia, kuri beveik visiškai apribojo nepriklausomų žurnalistų veiklą, taip pat iki šiol neleidžia užsienio žiniasklaidos atstovams laisvai dirbti Irane. Nesugaudyti liko tik saujelė partizaniniu principu dirbančių reporterių. Tačiau pastaraisiais metais šalyje ypač sustiprėjęs pilietinis aktyvumas, kurio priešakyje stovi išmaniaisiais telefonais ir socialiniais tinklais žongliruojantis jaunimas, apėjo ir šią kliūtį. Per 2018 m. protestus daugybė žmonių siuntė telefonais filmuotus vaizdo įrašus į užsienyje veikiančias televizijos stotis „BBC Persia“ ir „Manoto“. Valstybės valdomuose televizijos kanaluose apie protestus nebuvo net užsimenama. „Mano kamera – mano ginklas“ tapo savotišku pilietinio judėjimo šūkiu.

„Mano kamera – mano ginklas“ tapo savotišku pilietinio judėjimo šūkiu.

Pasipriešinimo judėjimai tęsiasi. Kiekvieną trečiadienį didžiuosiuose Irano miestuose, ypač šiaurės Teherane, pagausėja moterų, dėvinčių baltas skareles, o kartais ir visai nedengiančių plaukų. Tai – kampanijos prieš privalomą hidžabą „Baltieji trečiadieniai“ dalyvės. Šią kampaniją 2017 m. inicijavo Masi Alinejad – į Ameriką pabėgusi iranietė žurnalistė ir moterų teisių aktyvistė. Jos instagramo profilis tapo platforma, kurioje paprasti iraniečiai diskutuoja ir dalijasi pačių Irano gatvėse nufilmuotais įrašais apie socialinę neteisybę, policijos brutalumą ir kitas kasdienes problemas. Profilį seka daugiau nei 2 mln. žmonių. Per pernai vykusius protestus keliasdešimt moterų ir keli vyrai buvo areštuoti už tai, kad protestuodami prieš privalomą hidžabą viešai mojavo ant lazdų pakabintomis baltomis skaromis.

Susidvejinimo kelias

Tokioje susidvejinusioje ir susipriešinusioje visuomenėje auganti jaunoji iraniečių karta susiduria su rimtais sunkumais. Sekuliariose šeimose auginami vaikai jau nuo pirmųjų dienų mokykloje išmoksta slėpti ir meluoti apie tėvų gyvenimo būdą. Švietimo įstaigose mažamečiai mokomi Korano ir senų „tiesų“, kad klausyti vakarietiškos muzikos arba žiūrėti palydovinę televiziją – tai daro bene kiekviena šeima Irane – yra tiesiausias kelias į pragarą. Mergaitės nuo pirmos klasės verčiamos nešioti galvos apdangalus, nors tam net jų tėvai neretai nepritaria.

Religingose šeimose užaugęs pasaulietinis jaunimas priverstas gyventi dvejopą gyvenimą: vieną viešumoje, kitą pogrindyje. Plačiojoje visuomenėje jų gyvenimo būdas nustumtas už įstatymo ribų. Jaunuolius lydi nuolatinė baimė būti nubaustiems – juk šalies įstatymai nemato skirtumo tarp tų, kurie pasirinko religijos laisvę, ir tų, kurie vagia. Jie sprendžia visai kitokias problemas nei bendraamžiai Vakaruose: būtinybė laviruoti tarp kardinaliai skirtingų gyvenimo normų šeimoje, gatvėje ir draugų rate tampa kasdienybe. Daugeliui, ypač merginoms, tenka kovoti su itin konservatyviomis ir religingomis šeimomis, kurios iki šiol tiki, kad dukroms pirmiausia reikia ne išsilavinimo, o vyro ir vaikų. Svetimumo pojūtis ir kuklios ekonominės perspektyvos daug šalies jaunuolių verčia visomis išgalėmis ieškoti būdų ištrūkti svetur. Pavyzdžiui, „BBC Persia“ duomenimis, pernai net pusantro milijono iraniečių pateikė paraiškas gyventi ar studijuoti Kanadoje ir Australijoje.

Besikeičiančiais miestais pamažu seka ir kaimai. Tačiau juose vis dar vyrauja tradiciškesnis požiūris į gyvenimą. Priešingai nei miestuose, moterys provincijoje negali džiaugtis aktyvia pozicija visuomenėje. Tuo metu vyrai tampa vis sąmoningesni: supratę piliečių vaidmens valstybėje svarbą, jie ima reikalauti daugiau socialinių garantijų. Jų gimtoji šalis nesusitvarko su daugybe problemų visose gyvenimo srityse: pavyzdžiui, iki šiol tęsiasi vandens krizė, dėl kurios net trečdalis gyventojų pritrūksta geriamojo vandens. Todėl net ir anksčiau režimą palaikę darbininkų klasės atstovai po truputį ima nuo jo nusigręžti. Žinoma, iki šiol daug žmonių kaimuose teberemia ajatolą kaip savo religinį lyderį tikėdami, kad politiniai sprendimai nėra jo rankose.

Irano vidurinė klasė dėl taikaus ir nuoseklaus pilietinio nepaklusnumo per pastaruosius penkiolika metų sugebėjo išsikovoti keletą centimetrų laisvės. Ne naujų įstatymų, o kai kurių visuomenės normų pokyčių ir kiek atsileidusio režimo kumščio pavidalu. Optimistai vis dažniau prabyla apie artėjančią revoliuciją, bet neegzistuojanti politinė opozicija ir milžiniškos šalies revoliucijos sargų ekonominės, politinės bei karinės galios palieka mažai vilčių dideliems ir staigiems pokyčiams. Kol kas Irane tikrasis gyvenimas ir toliau vyksta už uždarų durų.

Galerija

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų