(U. Žilytės nuotr.)

U. Žilytė: „Esu prisiekusi Irano gerbėja“

U. Žilytė: „Esu prisiekusi Irano gerbėja“

Vos pradėjusi keliauti grafikė Ugnė Žilytė manė, kad visos šalys labai skirtingos. Šiandien jau pažinusi ne vieną kraštą pastebi, kad tarp jų daugiau bendrumo, nei atrodė.

Pirmoji egzotika. Indija

(U. Žilytės nuotr.)

Į Indiją važiavau dar studentė, maždaug prieš 20 metų. Tai buvo pirma tokia egzotiška kelionė. Europą jau pažinojau nuo vaikystės, kai sienos atsivėrė, nes su tėvais daug keliavome: skandinavijos, paryžiai, austrijos, londonai, berlynai. Bet pirmoji kelionė, kai ištiko kultūrinis šokas, buvo į Indiją. Vis norisi grįžti į Auksinį trikampį (Delis, Džaipuras, Agra). Senasis Džaipuras man ir liko mistinis miestas, nors visi Radžastano valstijos grožiai – Maharadžų rūmai, fortai – nėra labai seniai pastatyti, maždaug XVII–XVIII a. Sakoma, kad Indija nepalieka abejingų: arba ja susižavi, arba pradedi jos nekęsti.

Kitas pasaulis. Čiapasas, Meksika

(U. Žilytės nuotr.)

Tikriausiai pati įdomiausia Meksikos valstija man buvo Čiapasas, laikoma pačia skurdžiausia, neturtingiausia, ten gyvena daugiausia majų. Šioje valstijoje yra nuostabusis Sumidero kanjonas, kur gniaužia kvapą. Plauki upe ir jautiesi kaip kitoje planetoje – nuostabūs kriokliai, daug miestelių. Taip pat žinojome, kad važiuosime į Palenkę – mūsų eros pradžios miestą. Mus atveža prie džiunglių, iriamės per jas, net baisu darosi, gidė kalba: „Šito augalo nelieskit, jei paliesit šitą, žūsit.“ Tada siūlo pasisotinti, o šalia termitynai – paseilini pirštą ir valgai termitus. Sutraiškęs juos gyvus pajunti skonį, kuris primena migdolus. Viso to kulminacija – kai džiunglėse išlendame į oazę, Palenkės miestą. Tai beveik 2 tūkst. metų griuvėsiai, bet miesto didybė akivaizdi ir šiandien.

Savumo jausmas. Portugalija

(U. Žilytės nuotr.)

Visa Europa yra sąžiningai išnaršyta, bet jeigu reikėtų rinktis vieną šalį, į kurią visada su malonumu grįžtu, tai būtų Portugalija. Portas man labai savas. Tai vienas iš nedaugelio miestų, kur mane aplankė mintis, kad galėčiau čia gyventi. Iš tos kelionės man dar įstrigo labai graži senoji Koimbra. Nieko nežinojau apie ją, bet paskui supratau, kad tai – universitetinis miestas. Atvažiuojame, o aplink vaikšto jaunimas juodais kaip vienuolių drabužiais. Tada vyko kažkokia studentų šventė. Ateiname į aikštę ir svarstome, jog jau reikia susirasti nakvynę, nes temsta. Žiūrime: „Pensão – 10 eurų“, išsinuomojame, pastatas apytuštis, patogu. Ryte pabundame nuo klaikaus triukšmo, praveriame langą – pasirodo, ten centrinė aikštė, kurioje vyksta tiesioginė studentų šventės transliacija, ir mūsų balkoną filmuoja, tad visaip mojavome, kvailiojome.

Į sakinius netelpantys įspūdžiai. Tylos bokštai, Iranas

(U. Žilytės nuotr.)

Esu prisiekusi Irano gerbėja. Iš visų miestų išskirčiau Jazdą, kuris yra zoroastrizmo centras, ten iki šiol gyvena didžiulė šios dvasinės tradicijos bendruomenė. Tokių miestų, kaip dykumos oazėje įsikūręs molinis Jazdas, Irane daugiau nėra. Minčių apie šią šalį nemoku sukoncentruoti vienu sakiniu, nes man ten viskas patiko, pradedant architektūra, baigiant žmonėmis – jie nepaprastai malonūs. Nieko panašaus nebuvau mačiusi į Jazdo zoroastristų kaimus, kur šventyklose deginama amžinoji ugnis, ir vadinamuosius tylos bokštus. Jie jau seniai nenaudojami pagal paskirtį, tai – laidojimo vieta. Zoroastristai tiki, kad negalima žmogaus laidoti ar deginti, nes užterši šventąją žemę arba ugnį, todėl tam buvo pastatyti specialūs aukšti bokštai su didžiule aikšte viršuje. Čia būdavo atnešami lavonai ir paliekami grifams sulesti. Nors dabar bokštuose tuščia, erdvu, švaru, per šimtmečius daugybės žmonių liūdesys ir skausmas tiesiog įsigėręs į tą vietą.

Nepažinus kraštas. Mandalėjus, Mianmaras

(U. Žilytės nuotr.)

Iš Pietryčių Azijos man labiausiai nepažinus Mianmaras. Atrodo, sutinki inteligentiškesnių žmonių, kalbančių angliškai, bet yra siena, už kurios negali pažinti. Tačiau man ten labai įdomu. Mianmare vienuolynas atlieka vieną svarbiausių socialinių funkcijų. Jeigu esi neturtingas, atiduodi vaikus į vienuolyną – jie ten įgyja šiokį tokį išsilavinimą, badu nemiršta. Tikrai graudu, kai ryte matai plaukiančius 5–7 metų vienuolių būrius, kurie iki 12 val. turi surinkti didžiulį indą ryžių. Mandalėjų ryte užplūsta raudonos minios tų vaikų.

Kur gera būti. Rio de Žaneiras, Brazilija

(U. Žilytės nuotr.)

Visi didmiesčiai – ir Meksikas, ir Bankokas, ir kiti – yra smogo miestai, juose triukšmas, smarvė, nuovargis. Jie iš principo panašūs, tačiau Rio de Žaneiras vienintelis, kuris šito neturi. Ten yra garsus Santa Teresos rajonas. Visi važiuoja pasižiūrėti akveduko, kuriuo dabar nuo kalno į miestą leidžiasi tramvajus. Šiame rajone – ir garsieji Escadaria Selarón laiptai, Čilės dailininkas Jorge Selarónas juos pradėjo dekoruoti visokiomis plytelėmis. Rio de Žaneiro pramogos – pasilinksminti Santa Teresoje kokiame nors bohemos restoranėlyje skambant gyvai muzikai, po to eiti atsigaivinti į tuščią Kopakabaną. Keliaudami esame įpratę, kad šalyse reikia aplankyti visus kultūrinius punktus, bet Rio de Žaneire mes tiesiog buvome.

Kelionė laiku. Šv. Sofijos soboras, Turkija

(U. Žilytės nuotr.)

Tikriausiai didžiausias pasaulyje stebuklas man yra Šv. Sofijos soboras. Stambulas man labai patiko, nors Turkijos jis gal ir neatspindi, jame matau Konstantinopolį. Sofijos soboras mane išties sužavėjo. Tuo pačiu pasižymi gal dar Romos Panteonas: aplink triukšmas, labai modernus miestas, o įeini į vidų, ir atrodo, kad nusikėlei kažkur laiku. Ten šurmuliuoja daug žmonių, bet kai suvoki, kada jis pastatytas, atrodo, jog tai tarsi inkliuzas šiame laike. Aišku, soboras pasikeitęs, XV a. musulmonai pristatė minaretus, tačiau vidus vis tiek išlikęs. Visos mozaikos, freskos, auksai pribloškė, jie byloja, kad yra kažkas, kas nepaiso laiko. Jeigu nori keliauti laiku, reikia važiuoti į Šv. Sofijos soborą.

Daugiau leidinio naujienų