(Gretos Skaraitienės/ŽMONĖS Foto nuotr.)

U. Neniškytė: „Tikiu ne likimu, o mokslu“

U. Neniškytė: „Tikiu ne likimu, o mokslu“

Pirminis interviu su dr. Urte Neniškyte planas – atidžiau pasigilinti į pašnekovės biografiją – pereina į pokalbį apie haliucinogenus, ateities mediciną, buvimą intravertu ir daugybę kitų temų. Viktorijai Vitkauskaitei toks posūkis atrodo lyg iliustracija, kokiais įdomiais ir netikėtais keliais mus šiandien vedžioja mokslas.

Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro (GMC) vestibiulyje tuščia ir tylu. Pokalbio metu iki rugsėjo dar likusios kelios dienos, todėl studentai į mokslo įstaigą sugužės vėliau. Pati U. Neniškytė centre, kuriame mes ir susitinkame, dirbti ėmė 2016-aisiais. Tada jauna mokslininkė grįžo į Lietuvą svetur praleidusi aštuonerius metus: įgijo biochemijos mokslų daktaro laipsnį Kembridžo universitete ir stažavosi Europos molekulinės biologijos laboratorijoje Italijoje. Užsienyje išsigrynino ir sprendimas grįžti namo, ir ją labiausiai dominanti sritis – molekuliniai neuromokslai.

Humanitarų laimei, kasdienę savo veiklą U. Neniškytė moka paaiškinti taip paprastai, kad klausantis netenka mandagiai linkčioti ir meluoti, jog supranti. Neuromokslininkė su komanda aiškinasi, kokiu principu žmogaus smegenys sprendžia, kurias smegenų tinklo jungtis reikia pašalinti, o kurias – palikti. Jau dabar žinoma, kad autizmas siejamas su per mažu jungčių šalinimu, o šizofrenija – per dideliu. Jei tyrėjams pavyktų nustatyti, kaip smegenys pasirenka jungtis, kurias vėliau sunaikina, tai būtų didžiulis žingsnis minėtų ligų gydymo link.

Dar prieš kelerius metus Lietuvoje molekulinius neuromokslus buvo galima vadinti viena didele niša. Bet U. Neniškytė čia įžvelgė tik pranašumą. Studijuodama Kembridže ji žinojo, kad norės grįžti į Lietuvą, ir mąstė, ką čia galės nuveikti. „Vadinasi, negalėjau mokytis apie epigenetiką, nes šioje srityje yra Saulius Klimašauskas. Ar apie DNR ir baltymo sąveiką, kai yra Virginijus Šikšnys. O molekulinių neuromokslų sritis Lietuvoje buvo palyginti netyrinėta. Tuščias laukas juk atveria galimybes, o ne jas apriboja“, – sako U. Neniškytė.

Jaunąja mokslininke patikėjo ne tik universiteto profesūra, palaikiusi idėją grįžti. Dirbti į tėvynę ji parvyko gavusi savo tyrimų sričiai skirtą finansavimą – jau antrą kartą pelnytą prestižinę Marie Skłodowskos-Curie stipendiją (pirmąkart ji skirta dar U. Neniškytei stažuojantis Italijoje). Neuromokslininkė neslepia, kad galimybė dirbti už lietuvišką docento atlyginimą jos neviliojo. Bet pelnytas finansavimo šaltinis leido apie tai negalvoti ir gilintis ne į išgyvenimo, o į mokslinio gyvenimo klausimus. Gurkšnodama kavą ir žvelgdama pro didžiulius GMC langus ji sako būtent čia šiandien turinti puikias sąlygas. „Norisi kurti kompetencijų centrus, ieškoti sąlyčio taškų ne tik su mūsų centro, bet ir su kitais mokslininkais. Mūsų bendruomenė maža, visi vieni kitus pažįsta, todėl paprasta susišnekėti. Tokias bendradarbiavimo galimybes, kokias turiu čia, susikurti svetur būtų labai sunku“, – teigia U. Neniškytė.

„Nebijau, kad nerasiu, ką veikti“

Visas didžiąsias savo gyvenimo galimybes neuromokslininkė susikūrė – ir jas išpildė – pati. Jos gabumai pastebėti dar vaikystėje, mokykliniame suole. „Taip, buvau gabus vaikas. Kita vertus, kai augi protingoje šeimoje, tas gabumas atrodo tarsi norma“, – šypteli pašnekovė.

Abu jos tėvai – chemikai, iki nepriklausomybės atgavimo patys dirbę mokslinį darbą. Todėl mokslas visuomet buvo natūrali, savaime suprantama gyvenimo dalis. Kita vertus, lūžio laikotarpis tris vaikus auginančiai mokslininkų šeimai nebuvo lengvas. Sąjunginis institutas, kuriame dirbo U. Neniškytės mama, buvo likviduotas. Vėliau moteris įsidarbino Lietuvos muitinės laboratorijoje, kuriai šiuo metu vadovauja – taip mokslininkė perėjo į administracinį darbą. Iki Atgimimo įmonėje „Fermentas“ dirbęs U. Neniškytės tėvas prasidėjus privatizacijos vajui iš ten išėjo ir ėmėsi savo verslo, tačiau pradžia buvo itin sudėtinga.

„Esu mačiusi sunkaus gyvenimo, todėl labai vertinu tai, ką turiu dabar. Suprantu, koks geras dalykas yra laisvė, kai nejauti finansinio spaudimo. Ir suvokiu, kad mano tėvai to neturėjo“, – sako mokslininkė.

Būti privilegijuotam nebėra jokia garbė. Kembridže studijuoja ne vien turtingi ir kilmingi.

2002-aisiais, kai baigdama Vilniaus licėjų ji rinkosi būsimą studijų kryptį, situacija ir šeimoje, ir šalyje jau buvo geresnė. Sukdama ratus po sodą su tėvu būsimoji tyrėja svarstė, kokį gyvenimo kelią rinktis. Dukrai chemikas patarė nuspręsti, ko ji nori labiau – ar uždirbti pinigų, ar daryti tai, kas įdomu. Pasirinkusi antrąjį argumentą, dabar moteris mano, kad abu dalykai gali būti suderinami.

„Aš patenkinta tuo keliu, kokį nuėjau, nes viskas gerai išsisuko. Kita vertus, man pavyzdys yra ir tėvų gyvenimas – tai, kaip jie keitė savo karjeras. Matydamas tokį universalumą supranti, kad turi daug gebėjimų“, – neabejoja tyrėja. Ji pastebi, kad Lietuvoje mokslininkai neretai apie save kalba su nepasitikėjimu ir baime: esą jie turi būti ten, kur yra, dirbti už netenkinantį atlyginimą, nes daugiau nieko negali daryti. „Dabar turiu daug pasitikėjimo savimi, nes darau tai, kas sekasi, kuo tikiu, ką finansuoja visuomenė. Bet jei kas nors keisis, nebijau, kad nerasiu, ką veikti. Pavyzdžiui, dar studijuodama bakalaurą pinigų užsidirbdavau atlikdama techninius vertimus. Tai – didžiulė niša, tokių vertėjų labai reikia. O ir įdomu buvo: įgijau žinių, kaip veikia įvairūs prietaisai“, – pasakoja mokslų daktarė.

Vertėjauti jai nebetenka jau seniai. Vilniaus universitete baigusi biochemijos bakalauro ir magistro studijas, prieš dešimtmetį U. Neniškytė išvyko studijuoti doktorantūros į Kembridžą ir visiškai paniro į ją dominančius neuromokslus. Viename prestižiškiausių pasaulio universitetų ji tyrinėjo, kaip smegenų imuninė sistema veikia Alzheimerio ligos progresavimą.

„Ar būdama tarp privilegijuotųjų nejaučiau kompleksų? Ne. Juk būti privilegijuotam dabar nebėra jokia garbė. Kembridže studijuoja ne vien turtingi ir kilmingi. Yra ir tokių, kurie neturi nei kilmės, nei pinigų, bet daug dirbo, pelnė stipendijas ir atvažiavo studijuoti. Tai – kur kas didesnis pasiekimas“, – pabrėžia U. Neniškytė. Tvirtai jaustis jai leido ir sukauptas įdirbis. Stoti į doktorantūrą Kembridže galima po ketverių aukštojo mokslo studijų metų, o U. Neniškytė jau buvo prasimokiusi šešerius. Be to, dar studijuodama Lietuvoje ėmė dirbti laboratorijose: „Į Kembridžą atvykau turėdama ketverių metų darbo patirtį, o šalia buvo žmonių, laboratorijose tedirbusių 16 savaičių. Taigi neturėjau ko kompleksuoti.“

Doktorantūros studijas mokslininkė iki šiol mena šiltai ir dėl puikių kolegų, ir dėl ypač sėkmingų atlikto tyrimo rezultatų. Vėliau ji dar trejus metus stažavosi laboratorijoje Italijoje. Čia įspūdžiai liko kiek kitokie, labiausiai – dėl kultūrinių skirtumų. Laboratorijai vadovavo amerikietis, labiau diegęs ne komandos, bet konkurencijos dvasią. „Amerikoje apskritai skatinama konkurencija. Ten dažnai du doktorantai ar stažuotojai gauna rengti tą patį projektą. Ir abu žino, kad jį moksliniame žurnale išspausdins tik vienas – tas, kuris padarys pirmasis. O kitam bus pasakyta „labai gaila“. Tai – viena priežasčių, kodėl doktorantūrai rinkausi ne JAV, o Europą. Stažuojantis Italijoje man truputį trūko komandinės dvasios, grupėje buvo daugiau trinties. Bet juk dirbdamas su komanda gali padaryti daugiau nei vienas“, – kalba neuromokslininkė.

Akademinė konkurencija prestižiniuose pasaulio universitetuose netgi pagimdė tokį dalyką kaip vadinamasis akademinis dopingas. U. Neniškytė pasakoja, kad sesijos Kembridže – ypač intensyvios, o studentams per visus mokslo metus tenka itin daug dirbti savarankiškai. Kuo daugiau laiko skirsi mokslams ir kuo daugiau informacijos pajėgsi įsiminti – tuo geresni bus tavo rezultatai. Ieškojusieji „pagalbos“ iš šalies ją rado amfetaminais pagrįstuose medikamentuose. Tokie skiriami žmonėms, turintiems narkolepsijos sutrikimų, taip pat vaikams, kuriems diagnozuoti dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sindromai. Paprastai tariant, šie vaistai padeda susikaupti ir sutelkti dėmesį. Jei jų išgeria minėtų sutrikimų neturintis žmogus, jo intelektinė ištvermė taip pat padidėja, jis gali daugiau laiko skirti protiniam darbui.

2012 m. atlikta anoniminė apklausa parodė, kad net 10–15 proc. Oksfordo bei Kembridžo universitetų studentų prisipažino vartoję šio medikamento. Jis kelia ne tik grėsmę sveikatai, bet ir etinių bei moralinių dilemų. Psichotropinės medžiagos skatina priklausomybę, turi šalutinių poveikių širdies ir kraujagyslių sistemai. „Vartodamas tokius vaistus įgyji nesąžiningą pranašumą. Juk studentai lyginami vieni su kitais. Jeigu pusė grupiokų dėl vaistų, kurie pakeičia smegenų veiklą, mokytis gali trečdaliu ilgiau nei aš, nevartojantis, jeigu dėl to jie gaus geresnius įvertinimus, turės didesnes galimybes ieškodami darbo, vadinasi, aš atsiduriu prastesnėje pozicijoje. Taigi geriau ir man juos vartoti. Šis spaudimas – didžiulė problema“, – aiškina U. Neniškytė.

Kaip ją spręsti, kol kas tik svarstoma. Visiškai uždrausti šių vaistų negalima – kai kuriems žmonėms jie būtini. Kiti, pasižymintys aukštu IQ – o Kembridže tai veikiau taisyklė nei išimtis, – ligos simptomus išmoksta taip simuliuoti, kad apgauna net gydytojus. Gali būti, kad ateityje po egzamino – visai kaip po sporto rungtynių – studentams teks atlikti dopingo testą. U. Neniškytė patikslina, kad tokie eksperimentai būdingesni bakalauro bei magistro studentams, kuriems tenka įsisavinti didžiulį informacijos kiekį. Doktorantų veiklos principas kitoks, todėl jos studijų aplinkoje kliautasi darbu, o ne vaistais.

Ekstravertų tironija

Kalbantis U. Neniškytė daro įspūdį žmogaus, kuris ne tik aiškiai žino, ko nori, bet ir tyrinėja save kone su moksliniu įkarščiu. Komunikabili, laisvai bendraujanti, nuolat besišypsanti moteris prisipažįsta esanti intravertė. Ir tai, pabrėžia, anaiptol nėra trūkumas ar yda: „Pasaulyje dabar įsigalėjusi ekstravertų tironija. Buvimas ekstravertu laikomas vertybe, o intravertai – tarsi kažkokie nenormalūs. Bet kodėl? Juk pusė žmonių yra tokie, pusė – kitokie. Jei sakai, kad pusė yra nenormalūs, vadinasi, su tavo norma kažkas negerai. Intravertišką elgesį dabar linkstame patologizuoti, bet tai – viso labo klaidingas stereotipas.“

Dar viena asmenybės dalis, kurios U. Neniškytė neslepia – jai būdingi kai kurie autizmo bruožai. Tik tai, žinoma, ji išsiaiškino naudodamasi ne „Google“, bet moksliniais tyrimais. Studijuojantys Kembridže dažnai kviečiami dalyvauti daugybėje tyrimų. Už atliktus testus jiems mokama, be to, juk įdomu pamatyti savo smegenų nuotrauką ar patyrinėti ekonominę elgseną. Universitete yra ir vienas svarbiausių autizmo tyrimo centrų, kur dirba šios srities korifėjus Simonas Baronas-Cohenas. Viename centro tyrimų dalyvavo ir U. Neniškytė. Gavusi testo rezultatus pamatė, kad tam tikrais aspektais šie yra gerokai už įprastų normos ribų. „Tai nereiškia, kad turiu autizmo sutrikimą – tai reiškia, kad turiu tam būdingų bruožų. Bet tai sužinojus man palengvėjo. Permąsčiau kai kurias savo vaikystės, paauglystės patirtis, tapo aišku, kodėl tuo metu iškildavo tam tikrų sunkumų“, – teigia pašnekovė.

U. Neniškytė: „Visi sako – išeik iš komforto zonos. Bet kodėl?“ (Gretos Skaraitienės/ŽMONĖS Foto nuotr.)

Vėliau, jau stažuodamasi Italijoje, ji atliko ir kitų autizmo tyrimų testų – šie patvirtino ankstesniojo rezultatus. Vertinant suaugusiuosius tokių rezultatų nepakanka autizmui diagnozuoti, bet U. Neniškytė nutarė sustoti ir daugiau į tai nebesigilinti: „Man nereikia diagnozės. Išmokau funkcionuoti visuomenėje. Yra dalykų, kurie mane vargina labiau nei vidutinį žmogų, bet su tuo galima gyventi. Manau, kad apskritai patologizuoti turime tik tuos skirtumus, kurie mums trukdo gyventi.“

Smegenų tyrėja pastebi, kad neretai ir diagnozės, ir ligų gydymas visuomenėje dar atsiremia į daugybę stereotipų. Ypač tai aktualu psichikos sveikatos srityje. Pavyzdžiui, sergantiems šizofrenija būdingos haliucinacijos, tokios kaip girdimi balsai. Tačiau yra žmonių, kurie, girdėdami tuos balsus, suvokia, kad tai – tik haliucinacija. Vakaruose jie buriasi į savitarpio pagalbos grupes ir nori išmokti su tuo gyventi net ir nevartodami vaistų. „Bet ar jie tikrai serga? Mano nuomone – ne. Apskritai turėtume pakeisti savo požiūrį į visas psichikos ligas. Ir pirmiausia kelti klausimą, ar sutrikimas trukdo žmogui funkcionuoti, o ne kokia jo diagnozė“, – teigia mokslininkė.

Dar viena sritis, kurią net moksle lydi baimės ir stereotipai, – haliucinogeninės medžiagos. Šalyje, kur už marihuanos suktinę laukia tiesus kelias į kalėjimą, net pasvarstymai šia tema skamba kaip erezija. Bet U. Neniškytė pasakoja apie atvejus, kai haliucinogenai pradėti sėkmingai taikyti psichoterapijoje. Veikiant haliucinogenams išgyvenama intensyvi kelias valandas trunkanti psichoterapijos sesija, per kurią pacientas išjaučia savo neigiamas patirtis: gilų gedulą, potrauminį stresą. Žinoma atvejų, kai sunkia depresija sergantis žmogus vos po vienos tokios sesijos gali pusę metų jaustis visiškai normaliai.

Sužinojus, kad turiu autizmui būdingų bruožų, man palengvėjo.

„Mūsų smegenys nežino, kas yra realybė. Su šia jos sąveikauja ne tiesiogiai, bet per jutimo organus. Todėl ar aš iš tikrųjų matau šviesą, ar elektra pastimuliuoja akies nervą – smegenims nėra skirtumo. Haliucinogenai suaktyvina smegenų veiklą ir leidžia neigiamas patirtis išgyventi stipriau. Šiuo būdu dabar JAV bandoma gydyti ir depresiją, alkoholizmą, valgymo sutrikimus“, – pasakoja mokslininkė. Ji neseniai klausėsi šiai temai skirtos BBC laidos, kurioje dalyvavę ekspertai sutarė: vargu ar kada nors haliucinogenų bus galima tiesiog nusipirkti vaistinėje. Bet psichikos sveikatos priežiūros centruose, dalyvaujant specialistams, haliucinogeninės medžiagos galėtų būti taikomos kaip terapinis preparatas. Tam dar reikės daugybės pokyčių, tyrimų, taip pat įveikti šią temą lydinčią baimę. U. Neniškytės nuomone, problema ta, kad visuomenė ir opiatus, ir haliucinogenus sudeda į vieną skrynelę.

„Opiatai yra narkotikai, sukeliantys priklausomybę. Bet haliucinogenai veikia visiškai kitaip. Blogiausia, kad mes ir tuos, ir tuos kriminalizuojame, užuot švietę visuomenę. Man, kaip mokslininkei, būtų įdomu pabandyti heroino. Bet gyvenime to nedarysiu, nes puikiai žinau, kuo rizikuočiau. O bandantys juk nežino. Jeigu tuos pinigus, kuriuos skiriame parodomosioms akcijoms, išleistume žmonėms edukuoti, rezultatai būtų kur kas geresni“, – įsitikinusi U. Neniškytė.

Sėkmė – pastangų rezultatas

Nestereotipiškai mąstanti – ir besielgianti – mokslininkė neslepia, kad jos grįžimo į Lietuvą (dėl kurio vis dar stebisi aplinkiniai) priežastys buvo visiškai įprastos ir net sentimentalios. Viena jų – noras gyventi aplinkoje, kurioje visi elgesio modeliai yra suprantami ir aiškūs. Vokietijoje dar studijų metais gyvenusi U. Neniškytė ten palyginti lengviau adaptavosi dėl taisyklių, kurių visuomenė linkusi laikytis. Studijuojant Kembridže buvo sunkiau – taisyklės yra, bet neaišku, kokios. Mokslininkė šypteli įvairiose gyvenimo situacijose pajusdavusi, kad ir vėl nepataikė, bet kas konkrečiai ne taip – nežinia. O Italijoje, anot jos, gyventi buvo siaubinga: ten taisyklių apskritai nėra. Lietuva šiuo atžvilgiu su pašnekovei aiškiais socialiniais modeliais buvo tikra komforto zona („Visi sako – išeik iš komforto zonos. Bet kodėl? Juk tam ir dirbau, kad į ją patekčiau!“).

Antra priežastis – noras susilaukti atžalų. Dvejų metų Ūlos mama šiandien ypač džiaugiasi, kad jos dukra auga apsupta mylinčių artimųjų. „Nemanau, kad vaikui užtenka tik branduolinės šeimos iš tėtės ir mamos. Su kiekvienu žmogumi vaikas formuoja atskirą ryšį, ir tai yra vertybė. Kai žvelgdama į Ūlą matau tuos ryšius, baisu net pagalvoti, kiek būčiau iš vaiko atėmusi likusi svetur. Nieko nesmerkiu ir suprantu, kad kartais žmonės išvyksta neturėdami pasirinkimo. Bet aš jį turėjau ir labai tuo džiaugiuosi“, – kalba mokslininkė.

Viename interviu ji prasitarė, jog dukrą augina ne pagal šiandienos, bet pagal ateities medicinos rekomendacijas. Tai reiškia – pasikliaudama ne ilgametėmis tradicijomis, bet naujausiais moksliniais tyrimais. Kai kurie jų dar nebūna taikomi praktikoje, bet jei U. Neniškytei atrodo logiški, ji tam tikras rekomendacijas imasi įgyvendinti. Gydytojai, tiesa, iš pradžių tuo nebūna sužavėti. Bet vėliau tyrimai rodo, kad mamos mokslininkės pasirinkimas buvo teisingas. „Gydytojai, kaip ir pacientai, labiau linkę tikėti ne klinikiniu tyrimu, bet kokiu nors tikru individualiu atveju. O aš – atvirkščiai. Individualus atvejis man nieko nereiškia, nes jis galėjo įvykti arba normoje, arba už normos ribų. Todėl visada skaitau originalius tyrimus. Juk aš mokslininkė – tai mokslu ir pasikliauju“, – sako U. Neniškytė.

Ar ji tiki kuo nors, kas nėra paaiškinama moksliškai? Atsargiai vardiju tokius variantus kaip stebuklas, sėkmė, likimas, ir visus palydi aiškus U. Neniškytės „ne“: „Manau, tai, kad netikiu lemtimi, yra viena mano stiprybių. Tada pats esi už viską atsakingas ir pats gali keisti. Lietuvoje žmonės labai tiki lemtimi. Tarsi viskas yra duotybė, o mes – apimti bejėgiškumo. Bet tu gali imti, veikti ir pasiekti. Angliškai „sėkmė“ yra dvi skirtingos sąvokos – „luck“ ir „success“. Lietuviškai viskas suplakama į viena. Kai gavau M. Skłodowskos-Curie stipendiją, pastebėjau, kaip žmonės skirtingai tai įvardija. Tie, kurie patys nebuvo gavę stipendijų, sakė – tu laimėjai. Tie, kurie buvo gavę, sakė – tu gavai. Sėkmės istorijos nebūtinai yra tos, kai kas nors nukrenta iš viršaus. Man sėkmė – pastangų rezultatas.“

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų