(Edvard Blaževič nuotr.)

Trys vaidmens trečdaliai

Trys vaidmens trečdaliai

Šešiolika metų Jaunimo teatre vaidinantis Sergejus Ivanovas tokį stabilumą aiškina paprastai: „Man čia sekėsi su puikiais režisieriais ir puikiais vaidmenimis.“ Viktorija Vitkauskaitė žvelgia į naujausią aktoriaus sėkmę ir profesinį iššūkį – darbą su Eimuntu Nekrošiumi kuriant spektaklį „Cinkas (Zn)“.

Per savaitę nuo mūsų pokalbio iki teksto rašymo pasikeičia būsimo spektaklio pavadinimas: preliminarus „Švytėjimas“ tampa „Cinku (Zn)“. Pastarasis – aiški užuomina į baltarusių rašytojos, Nobelio literatūros premijos laureatės Svetlanos Aleksijevič knygą „Cinko berniukai“. Ši knyga bei 1997-aisiais prozininkės parašyta „Černobylio malda“ ir yra literatūrinis Jaunimo teatre statomo spektaklio pagrindas.

Abi knygas sieja ne tik savita S. Aleksijevič stilistika bei žanras, kritikų įvardytas kaip dokumentinė grožinė kronika, bet ir tas pats laikotarpis – devintasis praėjusio šimtmečio dešimtmetis. Tai metas, kai įvyko Černobylio atominės elektrinės avarija. Taip pat laikotarpis, kai sovietų armija įsiveržė į Afganistaną. Šiuos įvykius jungia dar ir skrupulingos pastangos nuo visuomenės nuslėpti tiesą. Milžiniška, žmogaus gyvybei mirtinai pavojinga radiacija ir vienas po kito iš Afganistano siunčiami cinko karstai su žuvusių karių palaikais buvo tie faktai, kuriuos sovietinės organizacijos slėpė kaip įmanydamos.

Bet S. Aleksijevič tą tylą praplėšė. Jos knygos – daugiabalsės išpažintys, surinktos klausantis tų, kurie apie savo skausmą šaukia kiekvienam sutiktajam, ir tų, kuriems prakalbinti prireikdavo didžiulių pastangų, laiko ir kantrybės. S. Aleksijevič kataklizmų, katastrofų, karo, politinio režimo grimasų fone atsigręžia į asmenines tragedijas. Jos pašnekovai – Černobylio avarijos likviduotojai, kariškiai, ugniagesiai, Afganistano baisumus patyrę kariai, karo lauke sūnų netekusios motinos, našlės, be tėvų likusios dukros. Rašytoja išklausė daugybę nusivylusių, pažeistų, netekčių sugniuždytų ar tiesiog pakrikusiais nervais likusių, prie įprasto gyvenimo grįžti nebegalinčių žmonių. Turbūt nereikėtų stebėtis, kad dar devintajame dešimtmetyje parašiusi „Cinko berniukus“ už šią knygą ji buvo persekiojama.

Vis dėlto pačios S. Aleksijevič jos knygose – maža. „O ką tu veikei karo metais, rašytoja?“ – piktai jos klausia keletas pašnekovų iš „Cinko berniukų“, tačiau ji į šiuos klausimus knygos puslapiuose neatsako. „Jūs turbūt vis tiek taip neparašysite, kaip kalbu“, – nerimauja pašnekovė iš kitos knygos „Laikas iš antrų rankų“, kartu su jau minėtomis sudarančios ciklą „Utopijos balsai“. Bet S. Aleksijevič savo reakciją į šias pastabas taip pat nutyli. Todėl, kai S. Ivanovas prasitaria, kad būsimasis spektaklis iš esmės teatrine kalba papasakos apie pačią rašytoją, jo laukti tampa dar įdomiau.

Plonas kultūros sluoksnis

Apie būsimą „Cinką“ kol kas kalbamės truputį apgraibomis, lyg baimindamiesi klausimais ar atsakymais nepataikyti į būsimą rezultatą. Man užduotį apsunkina tai, kad prieš pokalbį negaliu perskaityti nei pjesės, nei būsimo spektaklio inscenizacijos – to tiesiog nėra. S. Ivanovą nuo premjeros mums kalbantis skiria daugiau kaip mėnuo. „Visada labai sunku kalbėti apie spektaklį, kuris dar tik bus. Paprastai kiek spektaklis gyvuoja, tiek laiko aktoriai ir aiškinasi, ką režisierius jame užkodavo. O juolab kai kalbame apie Nekrošių, pas kurį kodų ypač daug“, – sako aktorius.

Daugybę Afganistano karo žiaurumų atskleidžiančioje knygoje visus juos apibendrina vieno S. Aleksijevič pašnekovo pastebėjimas: žmogus yra žvėris, dengiamas plono kultūros sluoksnio. Ekstremaliomis aplinkybėmis, kai šūvių garsas ir čia pat kritęs draugas su vis dar smilkstančia cigarete rankose tampa kasdienybe, tas sluoksnis greitai nusilupa (arba yra nulupamas).

Tačiau žiaurumų kupinos knygos scenų tiesmukai į teatro sceną kūrėjai neketina perkelti, ir tai, S. Ivanovo nuomone, kur kas paveikesnis sprendimas: „Man labai patinka tai, kad visi tie žiaurumai parodomi ne tiesmukai, neverčiant žarnų. Kai jie pateikiami subtiliau, per teatrinę kalbą, daug labiau paliečia ir daug skaudžiau nuskamba. Sužinojęs, kad pagal šias knygas bus statomas spektaklis, pagalvojau, nejaugi visas tas ištaškytas smegenis ir rodysime? Bet režisierius pasirinko eiti labai švelniu keliu, netgi per humoro prizmę, ir tai yra teisinga. Matydami žiaurumus žmonės dažnai slepiasi už juokų, anekdotų, svajonių apie geresnį gyvenimą.“

„Buvo pokalbėlis“

Devintasis dešimtmetis, apie kurį rašoma baltarusių prozininkės knygose, buvo S. Ivanovo vaikystės metai: toks laikas atmintyje išlieka žygių į gamtą ir kitų smagumų vaizdiniais, o režimo šešėliai tenka vyresniesiems. „Atsimenu tik, kad suaugusieji kalbėdavo, jog iš Afganistano grįžę vyrai būna žiaurūs. O kai įvyko Černobylio avarija, mums, vaikams, tai buvo savotiška atrakcija, nes namuose reikėjo pasisiūti respiratorius. Atsimenu, kaip šiltą balandžio dieną visi darželyje buvome su jais“, – šypteli aktorius.

Nekrošius aktoriui duoda daug krypčių, iš kurių pats renkiesi.

(Edvard Blaževič nuotr.)

Vėliau prie šių temų jis grįžo atradęs S. Aleksijevič kūrybą (dar net nežinodamas apie būsimą E. Nekrošiaus spektaklį). Pažintis su rašytojos kūryba prasidėjo nuo „Černobylio maldos“, vėliau originalo kalba perskaitė „Mirties pakerėti“ – knygą apie sovietinius savižudžius. Autentiški pasakojimai jau suaugusio žmogaus žvilgsniu grąžino į sovietmečio laikus su visomis jų grimasomis: „Pats buvau vaikas ir tų įvykių iš esmės neatsimenu. Kita vertus, jų nelabai ir transliuodavo: visą laiką buvo sakoma, kaip gražiai ir teisingai gyvename. O juk dėjosi tikra beprotybė. Iš tiesų ir dabar vyksta tiek karų, bet kiek mes žinome apie tikrąsias jų priežastis? Kaip jie baigiasi, ar apskritai baigiasi? S. Aleksijevič knygos mane skatina apie tai galvoti. Be to, jose yra ne sausi faktai, bet kažkas labai žmogiško.“

Iš etiudų dėliojamame spektaklyje S. Ivanovas vaidins keletą veikėjų: teisėją, rašytojos pagalbininką, aukštą pareigūną, nusipelniusiems dalijantį ordinus. Nėra vieno konkretaus personažo – labiau abstrahuoti, konkrečias sovietinės epochos klišes atspindintys charakteriai. „Režisierius man sakė: čia turėtų jaustis du trečdaliai žmogaus ir vienas neaiškios jėgos – gal Dievo, gal likimo“, – prasitaria pašnekovas. Jis sudvejoja paklaustas, kiek tų trečdalių jau yra išdirbta: „Gal ir visi trys. Bet nežinau, kiek tai transliuosis iš scenos.“

Su E. Nekrošiumi aktorius dirba pirmą kartą. „Buvo pokalbėlis“, – apie tai, kaip buvo atrinktas vaidinti „Cinke (Zn)“, sako S. Ivanovas. Patirtį dirbant su šiuo režisieriumi jis reziumuoja žodžiu „įdomu“. Tą įdomumą lydi atsakomybė ir profesiniai iššūkiai. Pasak aktoriaus, kad galėtum dirbti su tokiu režisieriumi, reikia turėti pakankamai drąsos, valios ir būti darbščiam: „Nekrošius aktoriui duoda daug krypčių, iš kurių pats renkiesi. Tačiau visos jos veda į vieną tikslą. Dirbdamas su juo negali būti tinginys, ypač kai matai, kiek jis pats ruošiasi, kiek daro namų darbų. Be abejo, dirbti nelengva, nes pati medžiaga nelengva. Bet nuo to tik įdomiau.“

Apie spektaklio pabaigą kalbėti likus geroms penkioms savaitėms iki jo premjeros dar anksti. Bet emociškai nelengvi S. Aleksijevič pokalbiai neretai ir paskutiniuose knygų puslapiuose nepalieka jokios vilties nei dėl taikaus rytojaus, nei dėl storesnio žmogaus kultūrinio sluoksnio. Pavyzdžiui, „Cinko berniukuose“ paskutinis pašnekovas – Specialiosios paskirties būrio seržantas – pasakoja apie savo vizitą pas dantistę. Ketverius metus „po karo“ būsenoje gyvenantis karys iš skausmo stomatologės kėdėje staiga pradėjo be perstojo kalbėti: „O gydytoja žiūri į mane bemaž pasišlykštėdama, veide atsispindi visi jausmai. Girdi, pilna burna kraujo, o jis dar kalba. Supratau, kad apie mus visi taip galvoja: pilnomis burnomis kraujo dar kalba…“ Čia S. Ivanovas pacituoja kitą autorių – Martiną McDonaghą, pagal kurio pjesę „Pagalvinis“ statytame Jono Vaitkaus spektaklyje devynerius metus vaidino Katurjaną: „McDonaghas rašė, kad laimingų pabaigų gyvenime nebūna. Visi žinome, kuo jis baigiasi. Gal ir gerai, kad nebūna: turime patys pajudinti savo smegenis ir galvoti, ką daryti, kad gyvenime būtų šviesiau.“

Spektaklis „Cinkas (Zn)“ (rež. E. Nekrošius), Valstybinis jaunimo teatras (Arklių g. 5, Vilnius), premjera lapkričio 29, 30, gruodžio 2, 31 d.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų