(Pixabay nuotr.)

Tolyn nuo biurų: kaip teisininkai tampa amatininkais

Tolyn nuo biurų: kaip teisininkai tampa amatininkais

Biurų darbuotojai kyla nuo kėdžių ir eina virti alaus, kepti duonos ar marinuoti daržovių. Ryanas Aventas mano, kad amatų populiarėjimas rodo šiuolaikinės ekonomikos trūkumus ir galbūt net jos ateitį.

„One Eight“ viskio varykla įkurta apleisto pramoninio Aivi Sičio rajono, esančio už trijų kilometrų į šiaurę nuo Vašingtono Kapitolijaus, sandėlyje. Už masyvių metalinių durų įrengtas dailus gėrimais nukrautas baras, pasisėdėti skirta erdvė su stalo futbolo stalu ir atributikos stendas su logotipais nusėtais marškinėliais, kuriuos retkarčiais nugvelbia vietos šuo Bumeris. Kitapus patalpos durys veda į varyklos dalį, kur atvežami didžiuliai grūdų maišai ir išvežami viskio buteliai. Joje tvyro keistai žavi pramoninė nuotaika. Palei vieną sieną išrikiuoti elegantiški variniai ir plieniniai distiliavimo katilai. Viršutinėje jų dalyje fermentuotų grūdų sriuba įkaitinama iki virimo – jos garai taps stipriu alkoholiniu gėrimu. Atokiausiame patalpos gale stūkso rietuvės didelių ąžuolinių statinių, kuriose bręsta viskis.

Varyklos steigėjai Sandy Woodas ir Alexas Lauferis į šį verslą atėjo iš skirtingų sričių. S. Woodas anksčiau dirbo teisininku, jo specializacija – imigracijos bylos. Alexas Silicio slėnyje turėjo biotechnologijų bendrovę. Nutarę pasukti nauju gyvenimo keliu seni draugai dvejus metus gilinosi į šio amato meną ir mokslą, žinių sėmėsi iš kitų smulkių gamintojų, kaupė kapitalą ir ieškojo naujai įmonei tinkamiausios vietos. Palaukti teko net pradėjus gaminti stipriuosius gėrimus: S. Woodas ir A. Lauferis labiausiai norėjo varyti burboną, o šis išskirtinį aromatą ir spalvą įgyja tik bręsdamas ilgiau kaip metus. Per dvejus nuo atidarymo prabėgusius metus „One Eight“ jau pardavė nebrandintų alkoholinių gėrimų, tokių kaip džinas ir baltasis viskis. Šį rudenį jie pagaliau išleido burboną – pirmąjį, pagamintą Kolumbijos apygardoje nuo alkoholio draudimo pabaigos 1933 m.

Smulkių varyklų verslo bumas kilo ne tik Kolumbijos apygardoje, bet ir visoje šalyje. Pramoninių ūkių kontekste šios įmonės yra tik lašas jūroje. Skaičiuojama, jog smulkių varyklų gėrimai užima vos 2 proc. JAV rinkos. Bet jos priklauso augančiam judėjimui, kuris keičia vartojimo ekonomiką viso pasaulio miestuose. Neseniai atidaryta pirmoji Kolumbijos apygardoje vyno darykla, daugelyje miesto barų siūloma paskanauti bent kelių rūšių iš čiaupo pilstomo vietos alaus, prekiaujama amatininkų marinuotomis daržovėmis ir skrudintomis kavos pupelėmis. Smulkūs mėsininkai, kurie stengiasi panaudoti kuo daugiau skerdžiamų gyvūnų dalių, siūlo vietoje užaugintos jautienos. Savo gaminiais prekiauja puodžiai ir odadirbiai. Atidaroma tradicinių kirpyklų, kuriose galima ne tik apsikirpti, bet ir pasitrumpinti barzdą bei pasidailinti riestus ūsus, o siuvyklose – užsisakyti prie tų ūsų derantį karalienės Viktorijos epochos stilistikos kostiumą. Yra net amatininkų, kurie gamina ledą.

Šių smulkių bendrovių savininkai dirba sunkiai, bet gyvena gerai. „One Eight“ varyklos steigėjai, atrodo, mėgaujasi tuo, ką daro, ir visai nesunku suprasti, kodėl. Jau vien dėl to, kad juos supa kokybiški alkoholiniai gėrimai. Vaikštinėjant su jais po gamybos cechą ir klausantis, kaip vyrams pavyko surasti rugių tiekėją ir kaip veikia jų įsigyti vokiški distiliavimo indai (juos galima valdyti išmaniojo telefono programėle – tai labai naudinga, jei distiliavimas turi prasidėti 3 val. nakties, kad baigtųsi iki vakaro), pasididžiavimo ir aistros pojūtis tampa visiškai aiškus. Jų darbas kietas ir jie tai žino.

Gerai pagalvojus, tai keista. Šiais laikais pasaulio dėmesys sutelktas į technologijas. Nepaliaujamai diskutuojama, kaip jos pakeitė mūsų gyvenimus ir kad ateityje permainos tik spartės. Tai, kas dar liko iš gamybos, perleidžiama automatams. Žmonių dalyvavimas šiame sektoriuje vis dažniau apsiriboja tų automatų programavimu ir nerimu, kad ateityje net pats programavimas bus automatizuotas. Mąstytojai ir politikai ieško atsakymo į klausimą, kas nutiks žmonijai, kai darbas, kaip jį dabar suprantame, apskritai nunyks, ir visuomenė vietoj 8 valandų darbo dienos biure arba gamykloje turės atrasti kitokį organizacinį pamatą.

Turtingiausių pasaulio šalių mažuose miestų židiniuose sumanūs ir pasiturintys gyventojai steigia bendroves, kurios labiau primena ikipramoninės epochos dirbtuves.

Vis dėlto turtingiausių pasaulio šalių mažuose miestų židiniuose sumanūs ir pasiturintys gyventojai, tokie kaip S. Woodas ir A. Lauferis, steigia bendroves, kurios labiau primena ne šiuolaikines bendroves, o ikipramoninės epochos dirbtuves. Tokių įmonių kaip „One Eight“ veikla mena laikus, kai pramonės perversmas dar nebuvo pakeitęs visuomenės: jos naudoja vietos medžiagas, remia bendruomenes, stiprina santykius su tiekėjais bei klientais ir net kuria atitinkamą produktų dizainą. Tai, kad tokios bendrovės įsitvirtino, daug pasako apie mūsų poreikius bei norus ir galbūt net leidžia nuspėti, kaip juos geriau patenkinti ateityje.

Prieš pramonės revoliuciją amatininkų ekonomika buvo vienintelė. Drabužiai, maisto produktai, baldai, mediniai ir geležiniai įrankiai gaminti rankomis, pasitelkus paprastą įrangą. Kiekviena partija būdavo unikali. Žmonės amato išmokdavo ilgus metus stebėdami giminaičius specialistus arba stažuodamiesi pagal aiškiai struktūruotą schemą. Profesinio rengimo, kaip ir užbaigtų gaminių, kokybė būdavo labai įvairi. Amatų srityje beveik nebuvo galimybės masiškai rengti darbuotojus, o geresni gamintojai negalėjo išplėsti rinkos dalies didindami gamybą.

Amatų ekonomikos griūtis buvo vienas svarbiausių veiksnių, padėjusių žmonijai transformuotis iš nuolat jaučiančių bado grėsmę į tuos, kurie nė nemirktelėję gali sumokėti 6 JAV dolerius už puodelį kavos. XVI–XVII a. Vakarų Europos gyventojai vidutiniškai uždirbdavo tiek pat, kiek dabartiniai skurstančių Užsachario Afrikos šalių piliečiai. Bet vos po 1–2 šimtmečių pajamos Europoje padvigubėjo ir net patrigubėjo. Tai daugiausia lėmė pramonė, išstūmusi amatininkus. O vėlesniais amžiais industrializacijai žengiant priekin pajamos išaugo dar daug kartų.

Industrializacija išskaidė gamybą į labai specializuotas užduotis. Adamas Smithas, rašydamas apie smeigtukų gamyklą (šis pasakojimas iki šiol geriausiai iliustruoja kapitalizmą apibrėžiantį efektyvumą) akcentavo, kad tokias užduotis darbuotojas atlieka gerokai greičiau nei gamindamas visą daiktą nuo pradžios iki galo. Standartizavimas – sudedamųjų dalių ir galutinių gaminių gamyba pagal tikslias nuorodas – leido sutaupyti laiko. Išmokyti darbininką pasukti kelias rankenėles daug lengviau, nei jam perduoti visą amatininko darbo procesą, todėl pramonės darbininkai buvo mažiau kvalifikuoti. Be to, kiekvienos detalės nebereikėjo gaminti atskirai arba derinti prieš surenkant gaminį, todėl nebeliko individualumo ir kūrybiškumo.

Šiose gamyklose dirbo ne tik žmonės. Vis dažniau būdavo pasitelkiami mechanizmai. Pagrindinė įranga buvo brangi, ir savininkai negalėjo leisti jai stovėti be darbo. Todėl imta samdyti brigadininkus ir vadovus, turinčius užtikrinti, kad žmonės dirbtų tik tam tikru būdu ir tam tikrą laiko tarpą. Gamyklų našumas reguliuotas atliekant laiko ir judesių sąveikos tyrimus, siekiant iš kapitalo ir darbo jėgos išspausti kuo daugiau. Darbininkų gyvenimą formavo įranga, prie kurios jie plušėdavo.

Ankstyvuoju kapitalizmo laikotarpiu amatininkai ėmė keršyti juos išstūmusioms mašinoms ir jas gadino. XIX a. šie protestai nunyko su pačiais amatininkais. Vis dėlto požiūris, kad dirbti galima ir net būtina kitaip, nebuvo užmirštas. Mašina tapo įtaigia metafora, simbolizuojančia nepasitenkinimą sistema, kuri leidžia žmonėms pragyventi juos uždarydama spąstuose: kapitalizmas darbininkus pavertė sraigteliais.

Vartotojams industrializacija buvo labai naudinga. Prekės atpigo: XX a. viduryje žemų kainų gaminiai užplūdo ūkį, užpildė didelės ir vis augančios vidurinės klasės atstovų spintas bei šaldytuvus. Dėl standartizacijos prekės tapo saugesnės ir patikimesnės: amatų ekonomikoje žmonės kartais pasigardžiuodami išlenkdavo vieną butelį alkoholinio gėrimo, o kitu jau nusinuodydavo, bet pramonės ekonomikoje visi žinojo, kad visi tuo pačiu prekės ženklu pažymėti gaminiai bus vienodi. Pigumas ir vienodumas nulėmė kapitalistinę lygiavą: gyventojai pirko tose pačiose keliose parduotuvėse, vairavo tų pačių kelių modelių automobilius ir rūkė tų pačių kelių rūšių cigaretes.

Tačiau vėliau dėl technologijų, globalizacijos ir mokesčių lengvatų lygybę teigianti egalitarizmo doktrina ėmė blėsti. 1978–2014 m. nacionalinių pajamų dalis, uždirbama vieno procento turtingiausių amerikiečių, padvigubėjo. Atlyginimams pučiantis, pinigingi vartotojai panoro kažko kita.

Profesionalų gyvenimo ypatumai

Daugelį Vašingtono amatininkų bendrovių galima rasti pramoniniame miesto pakraštyje, besidriekiančiame į šiaurę ir rytus nuo Kapitolijaus palei geležinkelio bėgius, kurie veda į Vašingtono Sąjungos stotį. Vakarinėje pusėje matyti žiurkių lenktynių gardeliai: eilės daugiabučių ir biurų pastatų sudaro triukšmingą Kolumbijos apygardos centrą ir aplinkinius gyvenamuosius rajonus. Čia gyvena ir dirba JAV profesinė aukštuomenė.

Per pastarąjį ketvirtį amžiaus šių žmonių – informacinių technologijų profesionalų, vadybos ir viešųjų ryšių konsultantų, teisininkų, lobistų – skaičius kaip niekada išaugo, ir jie uždirba vis daugiau. Augant jų teikiamų paslaugų paklausai didėja ir atlyginimų atotrūkis nuo likusių šalies gyventojų. Tačiau tos pajamos irgi turi savo kainą.

Profesionalų gyvenimas Vašingtone, kaip ir kitur, nelengvas. Iš esmės darbo diena niekada nesibaigia. Biuruose praleidžiama daug valandų, bet reikalai dažnai nepaleidžia net grįžus namo. Ir net būnant su šeima – prisėdus išgerti su kaimynais ar stebint vaikų sporto rungtynes – aptarinėjamos darbo naujienos, mezgami profesiniai ryšiai. Profesionalų klasei turtėjant, nekilnojamojo turto rinka atsijoja į karjerą nerimtai žiūrinčius gyventojus, nes norint su šeima apsigyventi gerame rajone neblogai uždirbti privalo abu partneriai. Dar turi likti pakankamai pinigų vaiko priežiūrai, neretai – net privačiai mokyklai.

K. Marxo pareiškimas, kad kapitalizmas atėmė iš žmonių pasitenkinimą darbu, aktualus ir šiandieniame Vašingtono centre.

Be to, profesija ne visada teikia pasitenkinimą, kurio kadaise tikėtasi. Sunku didžiuotis darbo rezultatu, jei jis abstraktus, pavyzdžiui, analizė, dėl kurios tam tikra pinigų suma atsidurs viename, o ne kitame banke. Sėkmė irgi sunkiai pamatuojama: apie rezultatus sprendžiama lyginantis su kolegų atlyginimais ir pasiekimais, todėl savivertė neišvengiamai yra nepakankama, nes visuomet kas nors bus darbštesnis ir gaus daugiau pinigų. Užduotis lemia kolegų ir vadovų sprendimai. Kartais jautiesi lyg dirbdamas komandoje, o sykiais apima bejėgiškumas. Vašingtono profesionalai gyvena nepalyginti geriau nei Karlo Marxo stebėti XIX a. darbininkai, bet jo pareiškimas, kad kapitalizmas atėmė iš žmonių pasitenkinimą darbu, aktualus ir šiandieniame Vašingtono centre. Alternatyvą siūlo amatų ekonomika.

Sunkaus darbo skonis

Vašingtono Bruklando rajone netoli nuo Aivi Sičio stovi pastatas, primenantis įspūdingą daugiabučiu virtusį seną geležinkelio sandėlį. Iš tiesų pastatas yra naujas. Jis iškilo su kitais statiniais, traukiančiais gyventojus ir vartotojus į šį rajoną. Pastatą kerta skersgatvis, abipus kurio įrengtos stiklinių garažo vartų eilės. Tai – „Meno alėja“, savotiškas populiarėjančių Vašingtono amatų bendrovių inkubatorius.

Vieną šių geidžiamų studijų užima keramikos įmonė „Kuzeh Pottery“. Buvusi grafikos dizainerė Pegah Shahghasemi išėjusi motinystės atostogų pabandė žiesti puodus ir suprato, kad ši veikla ją ramina. 2014 m. ji su verslo partnere Lisa Ramber įsikėlė į vienas Bruklando dirbtuvių, kur dabar gamina paprastus, gražius ir funkcionalius molio dirbinius.

Ši nauja karjera nuo sunkaus darbo neapsaugojo: P. Shahghasemi turi gerokai pasistengti, kad rastų laiko naujiems kūriniams, nes pusę gyvenimo suryja vadyba ir logistika. Tačiau galimybė valdyti visas verslo dalis jai yra vienas didžiausių pranašumų. Atsukusi nugarą smeigtukų gamyklai, t. y. kapitalizmo efektyvumą užtikrinančiam darbo pasidalijimui, ji vėl ėmė valdyti savo gyvenimą. Ką gaminti, sprendžia abi su L. Ramber. Pačios minko molį ir kasdien dulkėtomis rankomis – lyg darbo įrodymu – užrakina dirbtuvių duris. Bendrauja su klientais, atėjusiais prie prekystalio priekinėje dirbtuvių dalyje ir klausinėjančiais, kaip buvo sugalvotas dizainas ir pagaminti puodeliai bei vazos. Be to, P. Shahghasemi ir L. Ramber dalyvauja amatininkų bendruomenės veikloje: rengia keramikos pamokas ir dalijasi verslo patarimais su kitais amatininkais – visai kaip prieš kelis šimtus metų.

Prekių ženklų ir komunikacijos klausimais anksčiau konsultuodavusi Sarah Gordon, su partneriais įkūrusi marinuotų produktų įmonę „Gordy’s Pickles“, sako, kad perėjimas nuo profesinio darbo prie amato sukrečia. Amatininko gyvenimas viską apverčia aukštyn kojomis, visiškai įtraukia ir verčia sunkiai dirbti. Valdyti savo įmonę nelengva, bet taip dirbdama S. Gordon visiškai patenkina savo aistrą.

Šiandieniai profesionalai labiau nei bet kuri kita ankstesnė karta yra atitrūkę nuo fizinio pasaulio. Jie dirba stebeilydamiesi į monitorius ir gali teikti paslaugas iš bet kurio pasaulio kampelio, jei tik ten tiekiama elektra ir galima prisijungti prie interneto. Šiuolaikiniams amatininkams labai daug malonumo teikia būtent tai, kad naujoji veikla tokia apčiuopiama. S. Gordon gamina nepaprastai gardžius aitrius ir saldžius marinuotus produktus bei pagardus. Šūsnis atrinktų daržovių ji mirko jau išgarsėti spėjusiame sūryme, sumaišytame su saldžiu ore pasklindančiu aromatu. Keramikės P. Shahghasemi ir L. Ramber pirštais formuoja žiedžiamos puodynės linkį ir jaučia krosnies karštį, kuriame degami dirbiniai.

Apskritai amatas ne toks pelningas kaip profesionali veikla, bet mažesnes pajamas atlygina kiti dalykai.

Tradicinėje neoklasikinėje ekonomikoje darbas laikomas sąnaudomis – tuo, ką žmogus turi padaryti, kad gautų pinigų. Šis senamadiškas požiūris taikomas daugelyje ekonominių modelių, bet, kaip rodo auganti amatų paklausa, jis taip supaprastintas, kad net klaidina. Apskritai amatas ne toks pelningas kaip profesionali veikla, bet mažesnes pajamas atlygina kiti dalykai: pasitenkinimas tapus savo likimo šeimininku, įgijus naujų gebėjimų, rankomis gaminant gražius ir skanius produktus, užmezgus draugiškus santykius su tiekėjais ir klientais. Būtent dėl to į amatų ekonomiką emigruoja nedidelė, bet stabili profesionalų dalis.

Vienas šio proceso padarinių yra tas, kad darbas amatų ekonomikoje, kur kadaise vyravo hipiai ir ekscentrikai, dabar užtikrina tam tikrą statusą. Katie Stack, erdviose dirbtuvėse netoli nuo „Kuzeh“ įsteigusi odos dirbinių įmonę „Stitch and Rivet“, sako, kad metusiems profesiją dėl amato pavydi draugai. Jos advokatė, kurios mezginius K. Stack pardavinėja su savo odiniais dirbiniais, taip pat „nori atsisakyti esamos profesijos ir užsiimti rankų darbu“. Kita pasekmė tokia, kad profesionalai subsidijuoja rankų darbo produktų gamybą. Kai kurie amatininkai, kaip antai S. Woodas ir A. Lauferis, steigdami naują įmonę panaudoja gebėjimus arba lėšas, sukauptus dirbant būtent profesinėje srityje. Dalies amatininkų veiklą paremia profesionalai sutuoktiniai. Kiti pasinaudoja pažįstamų pasiturinčių profesionalų tinklu, norėdami rasti investuotojų. Šiandien investuoti į amatų bendroves taip pat kieta, kaip kadaise paremti kino filmą.

Netiesiogine subsidija galima laikyti net nedidelę kainą, kurią „Kuzeh“ ir kiti moka už patalpas „Meno alėjoje“. Turtingiems profesionalams patinka gyventi netoli žmonių, gaminančių ir pardavinėjančių gražius dalykus, todėl amatininkų studijos leidžia nekilnojamojo turto statytojams padidinti virš jų įrengtų butų kainas. Taip kapitalizmas kilsteli skrybėlę amatams. Bet kodėl gi rankų darbo gaminiais domisi vartotojai? Kodėl miestų profesionalai, anksčiau leisdavę pinigus „Armani“ ir „Dom Perignon“ prekių ženklų gaminiams, dabar renkasi pirkti vietoje pagamintą rugių viskį ir marinuotas valgomąsias ybiškes?

Noras mokėti brangiau

Visi su amatų ekonomika susipažįsta per kurį nors vieną produktą. Maniškis buvo alus. Nuo XX a. 9-ojo dešimtmečio pabaigos amatininkų aludarių skaičius JAV gerokai išaugo, todėl anksčiau alaus provincija buvusi ir blyškiais beskoniais apynių gėrimais garsėjus šalis staiga išsiveržė į pirmąsias gero alaus gamintojų gretas. Amatininkų darytas alus nustatė ritmą: nedideles partijas draugams mėgėjiškai virdavę smulkūs aludariai atrado savo rinkas ir paklojo pamatus kitiems. Trečiajame mano gyvenimo dešimtmetyje iš čiaupų Vašingtono baruose ėmė tekėti anksčiau nematytų prekių ženklų gėrimai. Būtent tuomet pirmąsyk susimąsčiau apie skonio subtilumus, alaus virimo procesą ir žmones, kurie maišo miežius su apyniais.

Mažųjų gamintojų alus nepigus. Bokalas kokybiško gėrimo neretai kainuoja dvigubai brangiau nei per futbolo rungtynes reklamuojamas skystimas. Stiklainis „Gordy’s“ aitrių marinuotų agurkėlių paprastai atsieina 10 JAV dolerių, nors prekybos centre panašių produktų galima įsigyti už 4 JAV dolerius. Taip yra dėl to, kad amatų bendrovės naudoja brangias sudedamąsias dalis, taip pat dėl to, kad jų gamybos procesai ne tokie veiksmingi kaip masinių gamintojų.

Tačiau net būdamas jaunu suaugusiuoju, kuriam sumokėjus buto nuomą likdavo ne itin daug laisvų lėšų, surasdavau pinigų geram alui. Iš dalies dėl to, kad jis buvo geresnis už kitus: paragavęs skanaus amerikinio IPA stiliaus gėrimo, vargu ar grįši prie prėskesnių birzgalų. Galbūt taip maištavau ir prieš senamadiškas vyresnių kartų vertybes. Jie rinkosi garsius prekių ženklus daugiausia dėl to, kad iki daugiakultūriškumo eros vienodumas laikytas socialine vertybe. Vėlesnėms kartoms tai nebeatrodė taip patrauklu. Mano tėvai užaugo neturėdami didelio pasirinkimo, todėl natūraliai ieškojo geresnių naujų dalykų ir juos vertino.

Mažųjų gamintojų alus buvo gana pasiekiama prabanga – įperkamas rafinuotumo ženklelis. Galima sakyti, kad amatų populiarumą nulėmė naujas statuso pripažinimas. Johno Jay koledžo sociologijos profesorius Richardas Ocejo savo knygoje „Amato meistrai: senos profesijos naujoje miesto ekonomikoje“ (Masters of Craft: Old Jobs in the New Urban Economy) pabrėžia, kad prieš 50 metų šios kultūros požymiai buvo aiškiai apibrėžti, juos gerai suprato elitas ir prastuomenė. Šampanas ir puiki prancūziška virtuvė laikyti aukštuomenės atributais, o marinuotos daržovės ir puodynės – ne. Bet elito malonumai turi būti išskirtiniai: jeigu jais gali mėgautis visi, jie nebeatrodo tokie patrauklūs. Kadangi vis daugiau žmonių gėrė šampaną ir valgė prancūzišką maistą, naujoji aukštuomenė rado nepiniginių būdų išsiskirti iš prasčiokų. Autentiškumu, žiniomis ir vertybėmis.

Šiame kontekste autentiškomis laikomos daržovės yra auginamos nedideliais kiekiais, nevienodos ir pagaminamos pasitelkus kuo trumpesnę tiekimo grandinę. Geriausiu atveju gamintojas turėtų perduoti jas tiesiogiai vartotojui. Kitaip sakant, tai masinės gamybos, vienodumo ir pramonės priešingybė. Taigi siekiant autentiškumo atmetamas kapitalistinis veiksmingumas. Bet geros produkto kilmės negana. Jis turi būti ir gerai žinomas.

Su draugais ragaudami kraftinį alų nemažai malonumo patirdavome aptarinėdami patį amatą. Didžiuodavomės suprasdami, kaip gėrimas verdamas ir kokiomis sudedamosiomis dalimis bei gamyba skiriasi belgiškas, apyniuotas IPA ir rūgštus alus. Šios žinios man atvėrė duris į tokias pačias vertybes išpažįstančių draugų ratą. Tai buvo neatsiejama išprususio miestiečio žargono dalis ir apibrėžė socialinę klasę, kurios nariais troškome tapti.

Kadangi pastaruoju metu statusą apibrėžia ne blizgučiai, o žinios, tam tikros srities išmanymas irgi įgijo naują kvėpavimą.

Be kita ko, amatininkai pardavinėja ir savo žinias, su kuriomis kviečia susipažinti klientus. Nesvarbu, jog kokybiškas viskis niekada nebuvo varomas iš rugių. Esmė yra istorija, kad, pavyzdžiui, rugius auginantis Virdžinijos valstijos ūkis veikia jau daugiau kaip šimtą metų ir tik neseniai atrado sparčiai augančią amatininkų aludarių ir distiliuotojų rinką.

Kadangi pastaruoju metu statusą apibrėžia ne blizgučiai, o žinios, tam tikros srities išmanymas irgi įgijo naują kvėpavimą. Iš tradicinių aukštuomenės pomėgių, tokių kaip meno kūrinių ir vyno kolekcionavimas, jis paplito visoje amatų ekonomikoje. Pasisukinėję pasaulio didmiesčių profesionalų pamėgtose vietose neabejotinai sutiksite žmonių, pasirengusių argumentuotai pasikalbėti apie šokoladą ir kavą, alyvuogių aliejų ir duoną, aitriąsias paprikas ir vinilines plokšteles. Tai – amatininkai arba jų klientai. Jie didžiuojasi savo žiniomis lyg aristokratai titulais.

Bandydami parduoti savo gaminius amatininkai visada akcentuoja ne tik specializuotas žinias, bet ir bendras vertybes. Amatų ekonomika žaliavas gauna iš laisvai ganomų gyvulių ir organizacijų, nenaudojančių genetiškai modifikuotų produktų. Amatininkai nepila atliekų į upelius, nevengia mokesčių ir reklamose moterų nepaverčia objektais. Vartodami rankų darbo produktus nejausite kaltės. Jie atitinka aukštus etinius standartus, jei tik klientas gali juos sau leisti.

Amatų ekonomikos vartotojus nuo kaltės vaduoja ne tik žaliavos, bet ir darbo jėga. Amatų pasaulis yra vienintelė ekonomikos dalis, kurioje galima didžiuotis aukštu socialiniu statusu nesėdint biure. Gerai uždirbanti profesionalė pirkdama stulbinamai brangią šokolado plytelę pinigus paduoda be jokios graužaties. Ji moka kultūriniam bendrakeleiviui, kuris laisva valia pasirinko šį darbą ir jį atlikdamas jaučia ne mažiau malonumo nei klientė, pirkdama jo gaminius.

Kiek galioja tendencijos?

Pramoniniame Vašingtono pakraštyje palei traukinių liniją nuo Bruklando ir netoli Aivi Sičio yra Sąjungos turgavietė. XX a. devintajame dešimtmetyje ši kadaise klestėjusi vaisių ir daržovių prekyvietė drauge su kitomis miesto dalimis buvo apleista. Prieš dešimtmetį kvartalą sudarė vos keli nepatrauklūs pastatai. Dabar turgavietė, kaip ir visas Vašingtonas, iš esmės keičiasi. Į pietryčius kyla nauji daugiabučiai ir biurų pastatai. Atnaujinta maisto salė sausakimšai apstatyta prekystaliais, siūlančiais įvairiausių gastronominių skanėstų. Čia visai smagu prisėsti išgerti puikaus Vašingtono amatininkų išvirto alaus ir pamąstyti, ar mieste auganti amatų ekonomika yra tik laikina nostalgijos apraiška, ar vis dėlto ji pranašauja gražesnę ateitį.

Viena priežasčių abejoti, ar amatai atsirieks reikšmingą ekonomikos dalį, yra jų elitistinė prigimtis. Aukštuomenės susidomėjimas viena ar kita pramoga ilgai netrunka: šioms išpopuliarėjus, ji ima ieškoti naujų malonumų. Nėra jokių garantijų, kad specializuotų žinių troškimas, kurį patenkina amatininkai, išliks ilgai. Norint pasimėgauti plytele kokybiško šokolado nebūtina turėti enciklopedinių žinių apie Kolumbijos kakavos plantacijas. Jeigu žinovai taps įprasta tendencija, ji gali nebeatrodyti tokia patraukli.

Vis dėlto, kalbant apie vartotojus, amatininkai jau pakeitė pasaulį. Kapitalizmas geba sparčiai prisitaikyti, todėl populiarėjant rankų darbo gaminiams stambios įmonės ėmė supirkinėti amatininkų bendroves (per pastaruosius septynerius metus amerikiečių alaus gamintoja „InBev“ JAV įsigijo arba investavo į 14 rankų darbo alaus daryklų). Taip pat imta mėgdžioti jų stilių, dėmesį kokybei ir vertybių patrauklumą. Tam tikrais atvejais šios pastangos atrodo netikros ir apsimestinės, bet vartojimo prekių kokybė išaugo, o kai kurie amatininkai praturtėjo, todėl laimę bando ir kiti.

Įdomesnis klausimas, ar amatų ekonomikos plėtra rodo didelio masto ilgalaikes darbo pasaulio permainas. O už šio svarbaus klausimo slypi dar didesni, kuriuos aptarinėja mąstytojai ir politikai, nerimaujantys dėl automatizacijos padarinių: jei automatai vis dėlto perimtų ekonomiką ir dėl to pajamos bei kapitalas būtų vis labiau sutelkti kelių asmenų rankose, kaip būtų skirstomi ištekliai? Ir ką veiktų žmonės, jei robotai atliktų visą darbą?

Atsakymai į šiuos klausimus patys įvairiausi – nuo apokalipsės iki utopijos. Bet dažniausiai kalbama apie vieną optimistiškiausių variantų – užtikrintas minimaliąsias pajamas, per kurias turtingieji subsidijuotų daugumą gyventojų, o šie galėtų užsiimti bet kokia pasitenkinimą teikiančia veikla.

Gali būti, kad būtent tokias permainas ir pranašauja amatų ekonomikos pakilimas. Jos darbuotojus subsidijuoja daug uždirbantys profesionalai, kurių darbo našumą didina technologijos, todėl amatininkai gali įgyvendinti savo aistras, ko kitu atveju daryti negalėtų. Kitaip sakant, mašinos išlaisvina žmones nuo mašinų. Apie tai labai įdomu mąstyti siurbčiojant gardų alų ir stebint, kaip amatų ekonomika dalija dovanas gamintojams ir vartotojams.

Ryanas Aventas yra „The Economist“ vyresnysis redaktorius ir „Free Exchange“ skilties apžvalgininkas.

 

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų