(Asmeninio archyvo nuotr.)

Tel Avivas – miestas, kurį puošia jo gyventojai

Tel Avivas – miestas, kurį puošia jo gyventojai

Margas, atviras, tolerantiškas ir pakylėjantis į tikrą gastronomijos rojų – tokį Tel Avivą regi jame įsikūrusi Akvilė Benhaim.

Pirmoji mano pažintis su Tel Avivu nebuvo labai nusisekusi. Išlipus iš autobuso centrinėje stotyje (ši, beje, verta ir atskiro rašinio) pasitiko purvinos gatvės ir minia įvairiausio plauko imigrantų, o judant link centro stebino neįmantrūs, betoniniai ir jau kiek apgriuvę pastatai. Niekaip negalėjau patikėti, kad čia ir yra tasai žymusis Izraelio megapolis, niekada nemiegantis nuodėmių miestas, Artimųjų Rytų startuolių, hipsterių, veganų, gėjų sostinė (ir kiek dar įvairiausių epitetų išgirdau).

Tel Avivas tikrai nėra gražus ar išpuoselėtas tiesiogine tų žodžių prasme. Man, atkeliavusiai iš Europos ir didžiąją gyvenimo dalį praleidusiai Vilniuje, iš pradžių Tel Avive labai trūko senamiesčio. Juk atrodo, kad senamiestis – tai miesto širdis, vieta, kur skleidžiasi kultūra ir kur vyksta visas veiksmas. Be to, sutvarkytas senamiestis turi ir estetinių pranašumų.

Dėl didelių žydų imigrantų srautų miestas turėjo greitai ir daug plėstis.

Prie pat Tel Avivo įsikūręs senovinis Jafos uostas šiek tiek patenkina mano poreikį matyti istorinius pastatus ir siauras gatveles. Tačiau pats Tel Avivas yra tikras jaunuolis. Gimė jis tik 1909 m., kai 66 iš Europos atvykusios žydų šeimos pasidalijo nedidelį žemės plotą Viduržemio jūros pakrantėje – miestas šiandien stūkso vietoje, kur prieš maždaug 100 metų tebuvo smėlio kopos. Dėl didelių žydų imigrantų srautų Tel Avivas turėjo greitai ir daug plėstis. Ankstyvoji architektūra pasižymėjo eklektiniu europiniu ir rytietišku stiliumi, trečiajame dešimtmetyje išpopuliarėjo iš Vokietijos atvežti Bauhauzo dvasios pastatai, o vėliau jau estetika niekas per daug nebesirūpino. Šiandien dauguma telaviviečių (įskaitant ir mane) gyvena apšepusiuose šeštajame dešimtmetyje statytuose betoniniuose triaukščiuose–penkiaaukščiuose, o dirba dažnai jau kiek modernesnės statybos dangoraižiuose.

Nors ir neišvaizdus iš pirmo žvilgsnio, Tel Avivas puošiasi savais būdais: žaliuojančiais parkeliais, pajūrio promenadomis, spalvingomis meno instaliacijomis ar grafičiais. Tačiau labiausiai Tel Avivą puošia jo gyventojai. Nuo karjeros galimybių ieškančių darboholikų izraeliečių, naują gyvenimą pradėti svajojančių europiečių ir amerikiečių, jaunų šeimų su vaikais (ir, be abejo, su šunimis) iki pabėgėlių iš Šiaurės Afrikos ar tiesiog paplūdimio malonumų ieškančių turistų iš viso pasaulio – vietą po karšta Tel Avivo saule gali atrasti kiekvienas.

Darbas, darbas, darbas

Pradėkime nuo darboholikų – jų, atrodo, šiame mieste daugiausia. Kartą vienoje suvenyrų parduotuvių teko matyti marškinėlius su anglišku užrašu „Work, sleep, eat, repeat“ („Dirbk, miegok, valgyk, pakartok“). Miegą pakeiskime kasvakariniu pasisėdėjimu bare su bokalu alaus vienoje rankoje ir marihuanos suktine kitoje – štai jums ir įprastinis telaviviečio gyvenimas.

IT įmonėse ir pačių įkurtuose startuoliuose plušantys Tel Avivo gyventojai darbo valandų neskaičiuoja, o mokamų atostogų paprastai teturi 12 dienų per metus. Užtat kai nedirba, kiekvienas stengiasi kaip reikiant pasimėgauti gyvenimu. Vienas įprastinių atsipalaidavimo būdų yra žolė – nors Izraelyje legalios tik medicininės kanapės, atrodo, kad „apsirgusių pacientų“ čia daugybė. Policija į miesto paplūdimiuose, baruose ir tiesiog gatvėje sklandantį žolės kvapą dėmesio jau nebekreipia, o suktinę galima bet kuriuo paros metu užsisakyti per specialią programėlę (juk čia startuolių miestas).

Dar populiaresnis atsipalaidavimo būdas čia yra maistas, dėl kurio visi tiesiog pamišę. Artimųjų Rytų, itališki, meksikietiški, graikiški, vietnamietiški restoranai ir keisčiausios įvairių virtuvių kombinacijos – Tel Avive galima rasti visko. Dalytis naujausiomis kulinarinėmis tendencijomis yra ne tik gero tono ženklas, bet ir kiekvieno miestiečio pareiga. Štai viena pastarųjų naujienų, apie kurią teko girdėti, tai falafeliai belgiškame vaflyje – kaip teigia užkandinės savininkai, tai gerokai sveikesnis variantas nei falafeliai įprastinėje pitoje.

Pradžioje mano minėtas centrinės stoties rajonas, kad ir koks baisus iš pirmo žvilgsnio jis man pasirodė, taip pat yra savotiškas gurmanų rojus. Atvykėliai iš Etiopijos, Eritrėjos ar Sudano čia įkūrė savo šalių virtuves reprezentuojančius restoranus, rusai kioske pardavinėja kiaulienos dešreles ir koldūnus, o indai siūlo samosas ir kario prieskonius. Pačioje autobusų stotyje veikia filipinietiškas turgus – apsilankęs čia tikrai bent akimirką pamiršti, kad vis dar esi Izraelyje, o ne kokioje Maniloje.

Kad jau prakalbau apie maistą, turiu paminėti ir tai, jog Tel Avivas dažnai tituluojamas Artimųjų Rytų, o gal net ir pasaulio veganų sostine. Košerinė mityba žydams neleidžia kartu vartoti mėsos ir pieno produktų, todėl daugumoje nacionaliniais laikomų Izraelio patiekalų nėra nei vieno, nei kito. Lengva būti vegetaru, kai kasdien gali mėgautis falafeliais, humusu, o turguje visus metus įsigyti šviežių vaisių ir daržovių. Visgi vegetarinė ar veganinė mityba Tel Avive jau persirito į naują lygį – čia ir puikiausi veganiški ledai, tortai, ir suvožtiniai ar net kebabai.

Vienas brangiausių

Kodėl šio miesto gyventojai tiek daug dirba, yra kiek filosofinis klausimas. Išaugęs į Izraelio komercinį centrą, Tel Avivas šaliai neša didžiausią ekonominę naudą, sukuria daugiausia darbo vietų, o darbuotojams siūlo solidžiausius atlyginimus. Tačiau kur aukštas gyvenimo lygis – ten ir kainos atitinkamos. Štai išsinuomoti paprasčiausią dviejų kambarių butą mano jau apibūdintame apšepusiame šeštojo dešimtmečio architektūros šedevre kainuoja apie 1,5 tūkst. eurų per mėnesį. Net IT įmonėse dirbantys ir tikrai neblogus atlyginimus gaunantys specialistai sau tiek leisti dažniausiai negali arba tiesiog nenori. Kone visi mano pažįstami trisdešimt su viršum skaičiuojantys telaviviečiai butus nuomojasi su kambariokais (bent jau neturintys antrų pusių).

Kadangi kokybiško ir nebrangaus būsto paieškos vyksta nuolatos, Tel Avivo gyventojai dažnai keliasi iš vienos vietos į kitą, o po savęs palieka į perkraustymo sunkvežimį netilpusius daiktus. Todėl miesto gatvėse nuolat galima atrasti įvairiausių lobių – nuo baldų ir namų apyvokos reikmenų iki knygų ir drabužių. Pirmais mėnesiais gyvenant Tel Avive mane net buvo apėmęs azartas vakarais vedžiojant šunį vis atrasti ir parsitempti ką nors naudingo. Taip namų interjerą papuošė kažkieno palikti paveikslai, nuo saulėkaitos išgelbėti vazoniniai augalai, o nuotaiką praskaidrino taip pat gatvėje rastas dar neatkimštas butelis prabangaus viskio.

Tel Avive brangūs ne tik butai – nemažai atsieina ir maistas, transportas, o kur dar ta jaučiama pareiga nuolat išbandyti restoranų naujienas. Visai neseniai paviešintame „The Economist“ tyrime Tel Avivas buvo įvardytas kaip dešimtas brangiausias pasaulio miestas, kur, pavyzdžiui, išlaidos transportui yra net 64 proc. didesnės nei Niujorke. Nuolat kylančios kainos didina įtampą – tikriausiai čia ir įsijungia tas išgyvenimo instinktas, verčiantis nuolat dirbti, uždirbti, o po to darbo nuleisti garą kokiame bare.

Paradoksalu, tačiau toks gyvenimo tempas Tel Avivo gyventojams netrukdo kurti šeimos ir susilaukti vaikų. Apskritai Izraelyje gimstamumo rodikliai yra aukštesni nei bet kurioje kitoje išsivysčiusioje pasaulio šalyje – „Taub Center“ instituto duomenimis, čia vienai moteriai tenka net 3,1 vaiko! Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad tokius skaičius lemia daug vaikų susilaukiančios religingų žydų šeimos, tačiau tai nėra visiškai tiesa. Daugiausia sekuliarūs Tel Avivo gyventojai taip pat turi dideles šeimas, o vaikų klegesį galima nuolat girdėti beveik kiekvienoje miesto gatvėje įrengtose žaidimų aikštelėse, miesto autobusuose, paplūdimiuose ir restoranuose.

Nepamiršti malonumai

Tiek daug kultūrinės eklektikos sukaupęs, nepailstamu gyvenimo rimtu alsuojantis, dangoraižių nusėtas Tel Avivas sukuria didmiesčio įspūdį. Tačiau šis miestas teturi 440 tūkst. gyventojų, tad iš tiesų yra net šiek tiek mažesnis už Vilnių. Tiesa, prie Tel Avivo meiliai prisiglaudę gretimi miestai ir sukuria tą didžiulį megapolį. Ramat Ganas, Bnei Brakas, Givataimas, Bat Jamas – tai tik keletas aplinkinių miestų, kurie atrodo labiau kaip Tel Avivo pakraštiniai rajonai.

Kur baigiasi vienas miestas ir prasideda kitas, kartais net sunku suprasti. Štai aš pati gyvenu Tel Avivo centre, o dirbu Ramat Gane. Tačiau nuo namų iki darbo man – vos 15 minučių dviračiu arba 5 minutės autobusu. Aišku, ne visi telaviviečiai dirba taip arti namų. Tie, kuriems reikia įveikti didesnius atstumus, dažniausiai renkasi elektrinius dviračius arba paspirtukus – tai pačios populiariausios susisiekimo priemonės.

Neseniai paviešintame tyrime Tel Avivas buvo įvardytas kaip dešimtas brangiausias pasaulio miestas.

Kad ir kaip banaliai skambėtų, Tel Avivas iš tiesų yra niekada nemiegantis malonumų miestas. Net kai nuvargę telaviviečiai grįžta namo ilsėtis, miestui užmigti neleidžia iš viso pasaulio sugužėję turistai. Skirtingai nei kitose Izraelio vietose, ir šabo Tel Avive beveik nejusti – tik miesto autobusai tuo metu nekursuoja. Užtat bet kurią savaitės dieną mieste galima atrasti veikiančių klubų, barų, visą parą dirbančių maisto prekių parduotuvių ir užkandinių. Gyvenimas net naktį nesustoja ir miesto paplūdimiuose. Vakarais čia susirinkę telaviviečiai žaidžia tinklinį, plaukioja irklentėmis, bėgioja ar kitaip sportuoja – dieną dažnai tuo užsiimti būna per karšta (o ir dirbti reikia).

Tel Avive taip pat gausu įvairių mokamų bei nemokamų koncertų, renginių, festivalių. Štai dabar visi miestiečiai nekantriai laukia gegužę Tel Avive rengiamo „Eurovizijos“ dainų konkurso. Ir sakydama „nekantriai laukia“ nė kiek neperdedu. Nors ir būdamas nepailstantis megapolis, kasmet sutraukiantis minias turistų, Tel Avivas kartais primena drovų jaunuolį, kuriam ir menkiausias įvertinimas atrodo didžiulė garbė. Galbūt ir dėl to, kad pats Izraelis pasaulio akyse ne visada būna teigiamai nušviečiamas, telaviviečiams „Eurovizija“ yra puiki proga parodyti savo miestą kaip atvirą, pasaulietinį ir šiuolaikišką.

Neatskiriama Tel Avivo kultūros dalimi jau tapo ir kasmet birželį rengiamas didžiausias Artimuosiuose Rytuose (ir apskritai – vienas iš nedaugelio šiame regione) LGBT festivalis. Aišku, savo renginius čia turi ir veganai, gatvės menininkai, pabėgėlių teisių gynėjai, elektroninės muzikos, poezijos ir dokumentinių filmų gerbėjai (man rašant šias eilutes čia vyksta lietuviškos kultūros festivalis!). Vienas įdomesnių – kasmetis šunų festivalis, kur keturkojams siūlomas ne tik maistas ar aksesuarai, bet ir masažai bei SPA paslaugos, viešbučiai ir alternatyvioji medicina. Beje, teko skaityti, kad Tel Avive vienam gyventojui tenka didžiausias skaičius šunų – nors oficialios statistikos nežinau, pasivaikščiojus miesto gatvėmis tuo sunku suabejoti.

Tel Avive, be kita ko, veikia ir oficialus šunų paplūdimys. Jis ribojasi su gėjų paplūdimiu, o visai netoli įsikūręs ir ortodoksų paplūdimys, kur gali atskirai maudytis bei degintis religingi žydai. Galbūt tokia keista kombinacija geriausiai ir apibūdina Tel Avivo dvasią – šis nepailstantis, jaunas miestas yra atviras visiems.

Ką pamatyti?

Florentiną – hipsteriškiausią Tel Avivo rajoną. Čia galima rasti kiečiausių barų ir madingiausių restoranų. Florentine siūlomi vadinamieji grafičių turai, kuriuose per gatvės meną supažindinama su rajono istorija. Nedidelis Lewinsky turgus – puiki vieta papildyti prieskonių, riešutų, datulių, kavos atsargas. Šalia Florentino prisiglaudęs seniausias miesto rajonas – Neve Tsedek – nusėtas nedidelių meno galerijų, butikų ir žavių kavinukių.

Centrinę miesto stotį (Tachana Merkazit). 1967 m. pradėta, tačiau dėl finansinių sunkumų baigta statyti tik 1993 m., šešių aukštų Tel Avivo centrinė autobusų stotis yra viena didžiausių pasaulyje. Keistos architektūros labirintą primenantis pastatas yra tapęs daugelio imigrantų ir pabėgėlių prieglobsčio vieta. Čia veikia filipinietiškas turgus ir bažnyčia, pabėgėlių sveikatos centras, Jidiš muziejus, rengiamos gatvės meno parodos, taip pat gausu parduotuvių ir restoranų. Centrinė stotis tikrai nėra prestižinė, tačiau labai įdomi miesto vieta. Jeigu nedrąsu lankytis vieniems – kelios turizmo agentūros po ją rengia ekskursijas.

HaTachaną. Senoji miesto stotis įsikūrusi Neve Tsedek pašonėje. Statyta 1892 m., tuomet ji buvo pirmoji traukinių stotis visuose Artimuosiuose Rytuose. Šiandien restauruoti 22 osmaniškos architektūros pastatai glaudžia parduotuves, restoranus ir meno galerijas. Čia nuolat vyksta ir įvairūs renginiai bei koncertai – ypač verta apsilankyti šeštadienį, kai kitos miesto vietos dėl šabo būna kiek labiau apsnūdusios.

Rothschildo bulvarą ir pajūrio promenadą. Pažindintis su miestu patogu išsinuomojus dviratį ar paspirtuką – Tel Avivo reljefas plokščias, taigi taip keliauti nebus sunku. Dviračių takai nutiesti šalia daugelio pagrindinių miesto gatvių. Verta pasivažinėti per Rothschildo bulvarą, taip pat pajūrio promenada, kuri jungia Tel Avivą su senoviniu Jafos uostu. Pakeliui galima sustoti ir išsimaudyti.

Tel Avivo meno muziejų. Nuolatinėje ekspozicijoje – Salvadoro Dalí, Claude’o Monet, Pablo Picasso, Gustavo Klimto ir kt. darbai, taip pat nuolat keičiasi eksponuojamos įvairių šiuolaikinių Izraelio ir viso pasaulio menininkų kolekcijos.

Kur pavalgyti?

Norintiems išbandyti nacionalinę Izraelio virtuvę Tel Avive būtina aplankyti bent dvi vietas. „HaKosem“ – tai geriausius falafelius ir šavarmas siūlanti užkandinė, dėmesio verta ne tik dėl puikaus maisto, bet ir nuostabaus aptarnavimo. Jeigu prieš užsisakant teks kiek palaukti eilėje, būtinai būsite pavaišinti šviežiai iškeptais avinžirnių rutuliukais. „Sabich Frishman“ – nedidelė gatvės užkandinė, prekiaujanti sabichais – dar vienu tradiciniu Artimųjų Rytų patiekalu. Sabichas – tai pita, kimšta keptais baklažanais, kietai virtais kiaušiniais, bulvėmis, įvairiomis daržovėmis ir humusu.

Įvairių virtuvių skoniai ir Artimųjų Rytų įtaka susipina „Miznon“ restorane. Ši vieta siūlo pitas, kimštas netikėčiausiais ingredientais, pavyzdžiui, prancūzišku ratatouille troškiniu, Limos pupomis ar net steiku. „Miznon“ vizitinė kortelė – krosnyje keptas kalafioras, tiesiog genialiai paprastas patiekalas.

Tel Avivas didžiuojasi puikiomis burgerinėmis, vis dėlto iš kitų ypač išsiskiria „Vitrina“. Vegetarinis suvožtinis su sultingu portobelo grybu ir jo viduje išsilydžiusiu sūriu patiks ir ne vegetarams (nors ir mėsos suvožtiniai čia puikūs). Šalia verta užsisakyti keptų batatų.

Deserto siūlau užsukti į „Otello“ ledainę. Vaflinis ragelis čia pagal pageidavimą visų pirma pripildomas baltojo ar juodojo šokolado glaisto, o tuomet ir išskirtinio skonio ledų. Kaip ir priklauso Tel Avive, yra ir veganiškų.
Ir pavalgyti, ir pasilinksminti galima „Teder.fm“. Florentine įsikūrusi vieta siūlo puikias picas ir alų, be to, čia nuolat koncertuoja keisčiausios muzikos grupės, didžėjai, organizuojamos mugės ir kiti renginiai. Dirba ir šeštadieniais.

Galerija

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų