(Manuelio Harlano nuotr.)

Teatro nenuorama R. Icke’as senas tiesas daužo į šipulius

Teatro nenuorama R. Icke’as senas tiesas daužo į šipulius

Robertas Icke’as – radikaliausias jaunosios kartos teatro režisierius. Laurai Barton jis pasakoja, kaip pritaikyti klasiką naujiesiems laikams.

Kiekvienas vakaras prasideda monetos metimu. Žiūrovams nuščiuvus, aktorės Lia Williams ir Juliet Stevenson iškilmingai žengia parteriu, kol sustoja viena prieš kitą. Abi panašaus amžiaus ir kone identiškais tamsiais kostiumais vilkinčios moterys atidžiai apžiūrinėja partnerę. „Skaičius“, – šūkteli L. Williams prasidėjus apeiginiam monetos metimui. Pauzė. Žiūrovai laukia sulaikę kvapą. „Skaičius“, – ryžtingai pakartoja ji.

Šia scena prasideda kiekvienas R. Icke’o režisuotos Friedricho Schillerio pjesės „Marija Stiuart“ seansas. Spektaklis tyrinėja pasmerktosios Škotijos karalienės ir jos pusseserės bei budelės Elžbietos I santykius. 2016 m. ši pjesė buvo pastatyta šiaurinėje Londono dalyje esančiame „Almeidoje“, o 2018-aisiais persikėlė į „Vest Endo“ teatrą. Aktorės L. Williams ir J. Stevenson išmoko abu pagrindinius vaidmenis ir kas vakarą mesdavo monetą, lemiančią, kuris vaidmuo teks kuriai aktorei. Spektakliui apie valdžios nepastovumą ir likimo vingius ši akimirka suteikdavo papildomos įtampos.

31-ų R. Icke’as yra radikaliausias ir labiausiai intriguojantis Didžiosios Britanijos teatro režisierius. Nuo 2013 m. jis dirba direktoriaus pavaduotoju „Almeidos“, kur pagarsėjo įdomiomis tokių klasikinių pjesių kaip „Hamletas“, „Dėdė Vania“ ir „Orestėja“ interpretacijomis. Skrupulingas, aistringas ir hierarchijos nepaisantis jaunuolis siekia laužyti tradicijas. Jį erzina, kad niekas nesiryžta mesti iššūkio tokiai gausybei tingaus ir neoriginalaus teatro. Jo drąsa akivaizdžiai matyti režisūroje nuo visiško „Marijos Stiuart“ minimalizmo iki stebėjimo kamerų įrašų „Hamleto“ fone. Be to, jis drąsiai perrašinėja net gerbiamiausių autorių tekstus: įterpia eilutes, pastraipas ir ištisas scenas. „Jis kuria santechninį teatrą, – sako savaitraščio „Observer“ teatro kritikė Susannah Clapp. – Valo užsikimšusius vamzdžius ir rodo, kokie įdomūs gali būti įprasti teatriniai siužetai. […] Jis leidžia daugiau tikėtis iš scenos.“

Pirmąjį solinį darbą jis sukūrė 2012 m. – „Romeo ir Džuljetą“ pristatė ne kaip nelaimingų įsimylėjėlių likimo dramą, o kaip atsitiktinumų istoriją. Siužetas būdavo vis atsukamas ir persvarstomas: mizanscenos vaidinamos su vienokia pabaiga, o paskui su kitokia, tad žiūrovai, manydavę jau žinantys pjesę, turėjo progą pažvelgti į ją iš naujo. Kas, jei Romeo ir Džuljeta nebūtų susitikę? Kas, jei nebūtų įvykęs susirėmimas? Kas, jei slaugė nebūtų įteikusi laiško? Kai kam tai pasirodė pernelyg įžūlu. „Taip madinga, kad net skauda, – rašė Dominicas Cavendishas dienraštyje „The Daily Telegraph“. – Taip ryšku, kad net akina.“ Kitiems tai buvo atgaiva. Tačiau kad ir kokių būta nuomonių, akivaizdu, jog R. Icke’as turi drąsos kitaip pažvelgti į garsiausių pasaulio dramaturgų darbus.

Dar įžūlesnė buvo jo pastatyta Aischilo „Orestėja“ – į laikus po Trojos karo nukelianti trilogija, kuri pasakoja apie žmogžudystes, pasipylusias Agamemnonui sutikus paaukoti dukterį ir taip numalšinti dievų pyktį. Daugelio nuomone, tai – pamatinis Vakarų dramaturgijos tekstas, bet R. Icke’as jį papildė visiškai nauju 70 minučių trukmės pirmuoju veiksmu. Jame vaizduojamas ne tik Ifigenijos nužudymas, nutikęs gerokai prieš Aischilo originale minimus įvykius, bet ir iki jo vykusios buitinės šeimos gyvenimo scenos. R. Icke’o spektaklis perkėlė senovės pasaulio veiksmą į šiuolaikinę virtuvę. „Jam pavyko pristatyti tą pjesę „Ist Endo“ teatre, nes ji byloja apie šeimą, o ši tema suprantama visiems“, – sako L. Williams, suvaidinusi Agamemnono žmoną Klitemnestrą.

Eksperimentas pasiteisino. Aktorė prisimena, kaip šiurpiai apskaičiuoto ir drauge širdį veriančiai švelnaus nužudymo akimirką visi žiūrovai net palinkdavo priekin. „Teatre man dar nebuvo tekę su tuo susidurti“, – pasakoja ji. Už šį spektaklį 29-erių R. Icke’as gavo „Olivier“ geriausio režisieriaus apdovanojimą, bet tai anaiptol nepakankamas jo darbo įvertinimas. „Jis ne tik režisierius, bet ir dramaturgas, – aiškina S. Clapp. – Jo kalboje juntamas tikras ritmas ir kandžios formuluotės. Taigi jis režisuoja savo kūrinius.“ Apžvelgdama „Orestėją“ kritikė spektaklį pavadino „sprogstamuoju užtaisu. […] Beveik galima įžvelgti dulkes, kylančias nuo senojo meistro.“

2018-ųjų rudenį „Almeidos“ teatre pristatytas R. Icke’o spektaklis yra nauja Henriko Ibseno „Laukinės anties“ versija. 1884 m. parašytoje pjesėje pasakojama apie Ekdalų šeimą, kuri, senam draugui atskleidus tiesą apie kadaise vykusį meilės romaną, ima byrėti ir patiria siaubingą tragediją. Iš esmės ši pjesė kalba apie griaunamus tiesos padarinius, apie aukštyn kojomis apverstą gyvenimą. „Pagrindinis veikėjas mano, kad būtina sakyti tiesą. Tam tikru atžvilgiu toks yra ir Robas, – sako „Almeidos“ meno direktorius ir R. Icke’o vadovas Rupertas Gooldas. – Sena tiesa daužoma į šipulius, padėtis keičiasi iš esmės: ore tvyro kone revoliucinė liepsna, o aukos – neišvengiamos.“

Shakespeare’as nė nenutuokė, kas yra jambinis pentametras, tai kodėl manote, kad jūs privalote tai žinoti?

Vieną karštą vasaros Didžiojoje Britanijoje rytą 45 studentai susirinko į repeticijų salę prie „Almeidos“. Į šį margą miesto kampelį su karalienės Viktorijos laikų namais ir brangiomis parduotuvėmis 14–22 metų jaunuoliai suvažiavo iš visos šalies. Du atskrido net iš JAV. Jie tris dienas dalyvavo intensyviose būsimųjų režisierių dirbtuvėse ir dabar sėdėjo tylioje buvusios bažnyčios salėje: užsidegę, smalsūs, vilkėdami kasdieniais vasariniais drabužiais, nekantraudami pasiklausyti sparčiai augančios teatro žvaigždės.

R. Icke’as įžengė į patalpą. Vilkėdamas juodus džinsus, juodus marškinėlius ir avėdamas ryškiai oranžinius sportinius batelius jis atrodė aukštas ir kiek nerangus. Stovėdamas prie rašomosios lentos salės priekyje priminė šiek tiek sumišusį fizikos studentą. Ant lentos buvo užrašęs keletą pratimų. Pirmasis vadinosi „Ieškokite kitur“ ir buvo skirtas studentams paskatinti skaityti pjeses ne tik tradiciškai.

Jis paprašė būsimųjų režisierių apibendrinti „Hamletą“ dviem sakiniais. Kelias minutes pamąsčiusi grupelė ėmė balsu dalytis atsakymais. Visi atkartojo tą pačią mintį: „Pasirodo Hamleto tėvo dvasia. Visi miršta.“ R. Icke’as norėjo, kad jie nertų giliau. Jis sako, jog režisuodamas „privalau turėti raktą nuo atsarginių durelių. Turiu rasti kitą įėjimą į istoriją.“ J. Stevenson, kuri suvaidinusi jo spektakliuose „Hamletas“ ir „Marija Stiuart“ prisijungė prie neoficialios šio režisieriaus aktorių trupės, sako, kad pradėdamas statyti pjesę jis visuomet pabrėžia: „Pažvelkime, kaip viskas būtų priešingai.“ Aktorės teigimu, jis nebando išsiveržti iš rėmų, o apskritai pradeda už rėmų ribų. „Žinoma, – pasakė R. Icke’as savo studentams. – Bet kas, jei Ofelijos vaikinas ima elgtis keistai, o paskui nužudo jos tėvą? Juk ir šitaip nutiko. Ir tai ne jūsų statomas Hamletas.“

R. Icke’o draugija įkvepia. Pokalbis su juo gali nuo vienos temos netikėtai nuvesti prie kitos, lyg viena kryptimi čiurlentų daugybė minčių. Per kitą užduotį jis paprašė jaunųjų režisierių išvardyti kelis atmintin įsirėžusius kūrinius. Jie padeklamavo eilių ir ištraukų iš Williamo Shakespeare’o pjesių. Tačiau R. Icke’as tikėjosi ko kita. Jis mano, kad vienas iš daugelio veiksnių, dusinančių jaunuosius teatro žiūrovus, aktorius bei režisierius, yra „nesąmoningas britų teatro diskursas apie eiles“. Tai varo jį iš proto. „Jaunimas nerimauja: šūdas, aš privalau žinoti, kas yra jambinis pentametras! – sako jis. – O tu jiems aiškini: Shakespeare’as apie tai nė nenutuokė, tai kodėl manote, kad jūs privalote tai žinoti? Ar tik dėl to, kad koks nors mulkis taip jums pasakė?“

R. Icke’as paprašė pacituoti ką kita: „Kas žino pagrindinę melodiją iš „Fresh Prince of Bel-Air“ („Naujojo Bel Ero princo“)?“ Žinojo visi. „Na, tai padainuokime“, – paliepė jis, ir susirinkusieji klusniai atkartojo pagrindinę televizijos serialo dainą. R. Icke’as paaiškino, kad jaunuolių smegenys visų pirma įsiminė ritmą, o paskui žodžius. Jis norėjo pasakyti, kad kalboje ritmas ir garsas ne mažiau svarbu nei prasmė: „Kaip muzika. Visai kaip muzika!“ Paskui paprašė studentų įsivaizduoti už šios dainos slypinčią istoriją. „Jis įsivelia į peštynes, pasirodo piktavalių žmonių. Kas tie žmonės? Narkotikų baronai? Mama dėl jo taip sunerimo, kad net išsiuntė sūnų į visiškai naują vietą.“ R. Icke’as ragino juos daryti tai, ką pats daro visą gyvenimą: „Stengiuosi suteikti jiems leidimą mąstyti savaip.“

„Sugadinsite vaikui gyvenimą“

R. Icke’as užaugo Stoktone prie Tiso – laivų statyklomis, aukštakrosnėmis ir degtukų išradimu garsėjančiame miestelyje šiaurės rytinėje Anglijos dalyje, kuris nuo XX a. aštuntojo dešimtmečio kenčia pramonės nuosmukį. „Atrodo, kad esminė tos vietovės ypatybė yra keista vyriška gėda. Ką daryti vyrui, jei jis moka tik ką nors gaminti ir jo tėvas mokėjo tik gaminti, bet dabar jau nebeliko ką gaminti?“

Roberto tėvai nieko negamino. Motina buvo mokytoja, o tėvas – mokesčių inspektorius. Jis nuo mažens skatino nenustygstantį sūnų skaityti. Pirmoje klasėje vaikas jau buvo įnikęs į „Narnijos kronikas“. R. Icke’o teta Di baisėjosi, kad tėvas skatina tokią ne pagal metus ankstyvą brandą. „Sugadinsite vaikui gyvenimą!“ – sakydavo ji.

Stoktone R. Icke’as nepritapo. Turintis antsvorio, akademiškas, futbolu nesidomintis jaunuolis vietos bendrojo lavinimo mokykloje tapo „akivaizdžiu taikiniu, kai prireikdavo ką nors lipniąja juosta pririšti prie medžio“. Jis išmoko išsisukti nuo patyčių vieninteliu ginklu, kurį turėjo – sąmoju. Pirmoji teatrinė sėkmė aplankė, ko gero, sulaukus 11-os. Tai buvo sarkastiška mokyklos direktoriaus parodija, kurią su geriausiu draugu parašė ir atliko mokslo metų pabaigos pasirodymui. „Tokie dalykai neišvengiamai sulaukia reakcijų“, – prisimena jis.

Galima sakyti, kad teatro provokatoriaus reputacija užsimezgė būtent čia. R. Icke’as sako buvęs „žmogus, kuris tyčia griaudavo pamokas“, kerštui prieš mokytojus pasitelkdamas visus 35 bendraklasius. Pavyzdžiui, duodavo signalą, kada visa klasė turi vienu metu numesti rašiklius, skatindavo uždavinėti absurdiškus klausimus, po truputį subtiliai stumti suolus į priekį ir kelti maištą, per kurį nereikia šaukti ir svaidyti kėdžių. Jis pabrėžia, kad tai buvę ankstyvieji režisūros ir scenarijaus darbai. Anuomet jis įgijo ir iki šiol išsaugojo vadinamąją Roaldo Dahlo (garsaus britų romanisto – „IQ Life“ past.) vertybių sistemą: diskusijos verti tik pagiežingieji, piktieji ir kerštingieji. „Jei man atrodo, kad kas nors elgiasi nesąžiningai (ne tik su manimi, bet ir su mano bendraklasiais ar aktoriais), visos taisyklės tampa nebesvarbios, – sako jis. – Savitvardos neprarandu, bet leidžiu suprasti, kad priešininką sudorosiu.“

Paauglystėje vos per dvejus metus nutiko du R. Icke’ą pakeitę įvykiai. Visų pirma sulaukus 13-os išsiskyrė tėvai. „Buvau pakankamai didelis, kad tai suprasčiau, bet nepakankamai brandus, kad žinočiau, kaip su tuo susitaikyti“, – prisimena režisierius. Per maždaug mėnesį „iš vieno tapau visai kitu“. Po metų tėvas pirmąsyk nusivedė jį į teatrą: Šefildo „Crucible“ scenoje Kennethas Branaghas vaidino Ričardą III. R. Icke’as sako, jog šis potyris buvo toks „atveriantis akis“ ir „jaudinantis“, kad jis net parašė spektaklio režisieriui Michaelui Grandage’ui ir klausė, kaip sukuriami tokie stebuklai. „Tai buvo labai įspūdingas ranka parašytas kelių puslapių laiškas, – prisimena M. Grandage’as. – Negalėjau jo ignoruoti.“ Jis pakvietė R. Icke’ą susitikti. Šis prisiminė visas spektaklio smulkmenas ir nepaliaudamas klausinėjo. „Kaip nutarėte, kad ta eilutė bus juokinga? Kaip apsisprendėte dėl laikotarpio? Kaip pasirinkote vaizdą įžangai?“ M. Grandage’ui labiausiai įstrigo jo atidumas detalėms ir aistra: „Pamenu žmogų, kuris suprato procesą dar nė nežinodamas, koks tas procesas.“

Būsimasis režisierius į Stoktoną grįžo pasikeitęs. Jis įsteigė nuosavą teatro trupę ir pastatė „Vasarvidžio nakties sapną“. Niką Botomą vaidinančiam aktoriui R. Icke’as užmovė asilo galvą ir įstatė vietos stomatologo pagamintą porą dantų. Žiūrovai „kvatojo susiriesdami, – vėliau kalba jis žurnalistui. – Kai kurie kartojo: „Eina šikt!“ Niekada to neužmiršiu. Neverta švaistyti laiko atsargumui. Žmonės turi važinėti linksmaisiais kalneliais.“

Pokyčiai koledže

R. Icke’ui sulaukus 17-os prie jo mokyklos sustojo autobusas su Kembridžo studentais, atvykusiais padrąsinti šio skurdaus šalies kampelio vaikų bandyti stoti į prestižinį universitetą. Jis prisimena, kad vienas bakalauras norėjo aptarti „Venecijos pirklį“, o kelios patrauklios moterys kalbėjo apie poeziją. Vaikinui ramybės nedavė mintis: „Visiškai nesuprantu, apie ką čia postringaujate, bet progai pasitaikius būtinai išsiaiškinsiu. Nes jei tokie žmonės, kaip jūs, kalba tokiomis temomis, aš tikrai ketinu tai išmokti!“

Atvykęs į Londono karališkąjį koledžą R. Icke’as pasijuto suglumęs ir susižavėjęs. Jis prisimena pirmąsias dienas lyg „ypatingas apeigas, per kurias reikia dėvėti kostiumą“, susitikimus su iškilmingais akademikais, Itono koledžo auklėtiniais, žmonėmis, kurie tėvus vadina „mamyte ir tėveliu“. „Anuomet kalbėjau su gerokai ryškesniu šiaurės rytų akcentu, – aiškina jis. – Todėl visi į mane skersakiavo.“ Bet tikra atgaiva tapo tai, kad jam pagaliau buvo „galima domėtis sudėtingais dalykais“.

Vienas dalykų, kuriais R. Icke’as nesidomėjo, buvo Kembridžo teatro scena. „Tai buvo universitetiniai Shakespeare’o spektakliai ir panašiai“, – sako režisierius. Žodį „universitetiniai“ jis taria taip, lyg nuo rankovės brauktų nereikšmingą šiukšlę. Gerokai svarbesnės atrodė studijos. Pirmame kurse jis norėjo susitelkti į karaliaus Jokūbo I laikų dramaturgą Beną Jonsoną ir buvo paskatintas susisiekti su Trejybės koledžo dėstytoja Anne Barton – garsia B. Jonsono specialiste, susituokusia su režisieriumi Johnu Bartonu, kuris 1961 m. drauge su Peteriu Hallu įsteigė Karališkąją Šekspyro trupę. Ši moteris buvo absoliučiai kitokia nei ankstesnės R. Icke’o pažintys. „Atrodė, kad ji įsiminusi visą anglų literatūrą, – prisimena jis. – Būdavo, užeini ir sveikiniesi: „Kaip šiandien laikotės, Anne?“ O ji atsako: „Diena šalta, tamsi, niūri…“ Paskui žiūrėdavo, ar supratai, iš kur paimta citata. Ji buvo išskirtinio proto ir visiškai pasitikėjo savo gebėjimais, kurie mane be galo stebino. Be to, jai itin patikdavo išimti iš pašnekovo galvos smegenis, jas pamasažuoti ir įdėti atgal.“

Parašęs disertaciją apie B. Jonsoną R. Icke’as dar dvejus metus tęsė studijas su A. Barton.. Vėliau, jau baigęs universitetą, lankydavo ją kaskart panoręs aptarti W. Shakespeare’ą. Tuo metu A. Barton jau sirgo sunkia akių tinklainės liga ir buvo priversta sėdėti su keliais į ją nukreiptais šviestuvais, kad kuo geriau matytų. „Ji atrodė lyg angelas, – prisimena R. Icke’as. – Visada labai apšviesta.“ Tie pokalbiai visada virsdavo maloniais ginčais, kuriuos jaunuolis paprastai pralaimėdavo. Bet tai jį pakeitė. R. Icke’as pamena atvejį, kai jiedu labai įsitraukė į diskusiją, kodėl „Hamlete“ Klaudijus nužudo brolį. Tai paskatino jį užduoti klausimą, prie kurio dabar vis grįžta režisuodamas: „Kaip perkelti savo empatiją į kitą asmenį ir pabandyti išsiaiškinti, ką reiškia jo poelgiai?“

Prabėgus keleriems metams po to, kai baigė Kembridžą, R. Icke’as „Almeidos“ bare susipažino su R. Gooldu. Šis tuo metu dirbo naujoviškos britų teatro trupės „Headlong“ meno direktoriumi. R. Gooldui jaunuolis pasirodė įdomus, plepus ir akivaizdus jo gerbėjas – o „tai buvo malonu“. Netrukus po šio susitikimo R. Gooldas ėmė ieškoti naujo padėjėjo, ir R. Icke’as jam pasisiūlė. Vaikinas buvo kur kas jaunesnis už kitus kandidatus, bet pokalbis su juo įsirėžė atmintin. Paprašytas trumpai „sukritikuoti“ vieną trupės spektaklių R. Icke’as drąsiai pasirinko „Enron“ – didelio populiarumo sulaukusią R. Gooldo režisuotą pjesę. R. Icke’as išnarstė pjesę ir atkreipė dėmesį į lig tol nepastebėtą struktūrinį trūkumą. R. Gooldas pamena, kaip sėdėdamas mąstė: „Nesuprantu, ar jis nepaprastai arogantiškas, ar geras pašnekovas. Bet kuriuo atveju man jo nuomonė būtina.“

Jiedu bendradarbiauja iki šiol. 2013 m. R. Gooldui tapus „Almeidos“ meno direktoriumi, R. Icke’as įsidarbino jo pavaduotoju ir ėmė megzti pažintis su aktoriais, su kuriais dabar reguliariai dirba, tarp jų J. Stevenson. Ji prisimena susipažinusi su R. Icke’u, kai šis dar buvo „visai berniukas“, per teatre vykusias iškilmes. Užkulisiuose jis pasiteiravo, ar aktorė nenorėtų perbėgti savo personažo teksto, ir taip užsimezgė pokalbis. „O, Dieve, – prisimena pagalvojusi tą vakarą. – Tai įdomiausias teatro protas, kokį tik galiu įsivaizduoti!“

Keičiantis teatro kalbą

Prieš kurį laiką R. Icke’as susidūrė su mįsle: kodėl teatras nejuda? Kodėl jis gali pravirkti žiūrėdamas serialą „Baltieji rūmai“, net jei mato jį septintą kartą, bet „Hamleto“ ar „Karaliaus Lyro“ spektakliai nesujaudina? „Kodėl taip dažnai teatre jaučiuosi mandagiai ir pagarbiai nuobodžiaujantis?“

Ieškodamas nenuobodybės R. Icke’as retkarčiais vaikšto gero skonio pakraščiais. Po jo debiutinės George’o Orwello „1984-ųjų“ adaptacijos Brodvėjuje „The New York Times“ apžvalgininkas įspėjo: kankinimo scenos „itin vaizdingos ir balansuoja ant kankinimų pornografijos ribos“. Bet vien sceniniais efektais teatro nepagyvinsi. R. Icke’as senos pjesės adaptavimą prilygina tinkamo elektros kištuko paieškoms kraunantis lagaminą kelionei į užsienį. Kartą dienraščiui „The Guardian“ jis pasakė: „Būtina surasti adapterį, per kurį galėtų tekėti šiuolaikinė elektra.“

Tam dažnai reikia atrasti žmogiškumo jau seniai nuzulintose eilutėse. 2017 m. „Hamlete“ kartu su pagrindinį herojų vaidinančiu Andrew Scottu jis labai stengėsi atsikratyti pjesės pompastikos ir didybės. Daugelio spektaklių kalba „tiesmuka ir davatkiška“, – sako R. Icke’as. – Pasakai visus žodžius, pabrėži atsitiktinius.“ Nebūtina sakyti: „Paduokite žemėlapį!“ – sugriaudėja. „Paduokite žemėlapį, – pakartoja švelniau ir spragteli pirštais. – Tai šiuolaikinė anglų kalba. Koks keistas kultūrinis bagažas verčia mus bliauti autoriaus kūrinį?“

Stebėti jį režisuojantį yra tas pats, kas žiūrėti, kaip sukamas lizdas. Tai skrupulingas ir instinktyvus procesas.

M. Grandage’as prisimena to spektaklio įspūdį. „Maniau, kad Hamletų man jau gana, – sako jis. – Mačiau jų be galo daug ir pats jį režisavau.“ Prisivertė nueiti tik iš draugiškumo. Bet spektaklis atvėrė akis. „Ten yra eilučių, po kurių kyla klausimas: ar čia pats jas įterpei?“ – pasakoja M. Grandage’as. Jį apstulbino naujoviškai pateikta pirmoji pjesės eilutė „Kas ten?“: R. Icke’o versijoje ji virto reakcija į skambutį, lyg būtų ištarta stebėjimo kameros ekranui. Šie žodžiai prisipildė nerimo, kuris įelektrino pjesę ir išlaisvino eilutę iš tradicijų naštos. „Jis mąsto visai kitaip nei dauguma režisierių“, – teigia M. Gradage’as.

Sprendžiant, ar statyti pjesę, R. Icke’ui svarbiausia atsakyti į klausimą, ar pagrindinė problema pakankamai aktuali. 2018-aisiais jis pradėjo ruošti naują H. Ibseno „Laukinės anties“ versiją. Šioje pjesėje pasakojama, kaip Ekdalų šeima suyra išaiškėjus romantiškiems santykiams, kurie priverčia suabejoti, kas yra tikrasis dukters tėvas. R. Icke’ui atrodė, kad judėjimo #MeToo ir melagingų naujienų laikotarpyje verta patyrinėti H. Ibseno dramą apie seksualines manipuliacijas, praeities nuodėmes ir priedangas. Režisierius nekantravo panarstyti pjesės idėjas, ypač prielaidą, kad žinodami tiesą būsime laimingesni. „Laukinės anties“ struktūra leidžia manyti, kad galbūt taip nėra, – sako jis. – Ir kad galbūt tiesa gali būti griaunanti.“

Per pirmąjį mūsų susitikimą vasaros pradžioje iki premjeros buvo likę pustrečio mėnesio. R. Icke’as turėjo dar tik pirmąjį pjesės variantą, bet visiškai nesijaudino, kad liko mažai laiko. Jis buvo perdavęs juodraštį rinktiniams skaitytojams, o aktoriams siuntinėjo pikantiškas dialogų ištraukas per „WhatsApp“ programėlę. Tuo metu toliau rašė ir perrašinėjo savo interpretaciją gilindamasis į pjesėje vykstantį gyvenimą.

Taip atrado slaptas dureles, kurių visada ieško – patį dramaturgą. Sulaukęs 18-os ir dirbdamas pameistriu vienoje Grimstado vaistinėje H. Ibsenas užmezgė romaną su dešimčia metų vyresne tarnaite, kuri pastojo ir pagimdė sūnų Hansą. Dramaturgas rėmė vaiką finansiškai, bet pora ryšių nepalaikė. R. Icke’o versijoje „Laukinė antis“ tapo paties H. Ibseno nuslėptos tiesos pateisinimu. Naujojoje versijoje R. Icke’as rašo, kad ši pjesė – tai „melas kažkam įrodyti, parduodamas žiūrovams kiekvieną vakarą, melas, pridengiantis tai, koks jis tėvas, ir melas, įspėjantis tylėti, bylojantis, kad tiesa gali būti destruktyvi ir kad nuodėmę verčiau palaidoti. „Laukinė antis“ yra melas.“ Režisieriaus nuomone, jo pjesės interpretacija „gerokai šiuolaikiškesnė ir nuovokesnė“.

Pjesė lyg muzika

Šiltą vėlyvo rugsėjo penktadienį „Almeidos“ koridoriuje gulėjo kimšta antis. R. Icke’as buvo repeticijų salėje apsivilkęs juodą džemperį, mėlynus džinsus ir apsiavęs oranžinius sportinius batelius. Jam kompaniją palaikė garso dizaineris Tomas Gibbonsas. Kaip ir visuose spektakliuose R. Icke’as perkėlė veiksmą į šiuolaikines aplinkybes. Priešais jį riogsojo šis tas panašaus į namų aplinką: nutrinta sofa ir fotelis, smėlio spalvos užuolaidos, valgomojo stalas. Tą penktadienį jis repetavo emocingiausią spektaklio sceną – pirmąjį poros, Džinos ir Džeimso Ekdalų, susidūrimą nuo tada, kai buvo atskleistas romanas.

Stebėti režisuojantį R. Icke’ą yra tas pats, kas žiūrėti, kaip sukamas lizdas. Tai skrupulingas ir instinktyvus procesas. Jis juda sparčiai ir dažnai, kalba greitai, tyliai ir tiksliai. R. Icke’as tupėjo ant grindų ištiesęs rankas, lyg diriguotų. Užgrojus Sandy Denny dainos „By the Time it Gets Dark“ akustinei versijai, palaužtą Ekdalo tėvą vaidinantis Nicholas Farrellas žengė į priekį ir prabilo. „Nežinau, kur jie pirmąsyk ją išgirdo, – pradėjo jis. – Bet šią dainą vaikai pasirinko per vestuvių pokylį.“ Jam kalbant Džeimsas ir Džina, kuriuos vaidina Lyndsey Marshal ir Edwardas Hoggas, leidosi šokti.

Akimirką kambaryje skambėjo tik S. Denny balsas. „Kur mes?“ – R. Icke’as pasiteiravo dainos eigą stebinčio T. Gibbonso. „Keturiolika sekundžių“, – atsakė šis. „Tegul groja toliau“, – skubiai nurodė režisierius. Ritmas jam svarbus ne mažiau nei tekstas. Kurį laiką jis žavėjosi mintimi apie natūralią pjesės trukmę. Režisuodamas „1984-uosius“ pastebėjo, kad valandos ir 39 minučių trukmės spektaklis atrodė nuostabiai, valandos ir 40 minučių – neblogai, o valandos ir 42 minučių – per ilgas. Tais vakarais, kai trukmė būdavo nepriekaištinga, nuskambėjus paskutinei eilutei salė dar pusę minutės sėdėdavo visiškai nuščiuvusi, o paskui imdavo ploti. Po valandos ir 42 minučių spektaklio jie imdavo ploti iš karto. „Aktoriams nepaprastai patikdavo, jei pavykdavo pataikyti į valandą ir 39 minutes, – sako R. Icke’as. – Jie stovėdavo ant scenos tamsoje jausdami tą tylą.“

Po akimirkos E. Hoggas pakėlė L. Marshal ir įsitaisė fotelyje. Ši įsikniaubė jam į kaklą. R. Icke’as vaikštinėjo tarp dekoracijų vertindamas jas iš visų kampų – kiek žingsnių reikia stalui apeiti, foteliui pasiekti, – kad galėtų susieti dainą su veiksmais ir eilutėmis. T. Gibbonsas spragsėjo ritmą. R. Icke’as pakėlė veidą: „Dar liko 30 sekundžių, ar ne?“ Jis fiziškai taikė idėją, kurią anąsyk bandė įpiršti jaunųjų režisierių grupei: kalboje ritmas ir garsas ne mažiau svarbu nei prasmė, o pjesė iš esmės yra „lyg muzika“.

Laura Barton yra „BBC Radio 4“ žurnalistė ir laidų vedėja.

Galerija

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų