(Scanpix nuotr.)

Taip gimsta radikalizmas: džihadisto išpažintis

Taip gimsta radikalizmas: džihadisto išpažintis

Jis nukeliavo į Siriją kovoti šventajame kare. Grįžęs į Kosovą toliau kviečia tikinčiuosius prisidėti prie džihado. Alexanderis Clappas gauna retą progą pakalbinti buvusį „Islamo valstybės“ kariuomenės narį.

Kelias, kuriame Fitimas Lladrovci tapo kone garsiausiu blogos reputacijos asmeniu visuose Balkanuose, prasidėjo 2013 m. spalį, kai jam buvo 23-eji. Pasiėmęs per visą gyvenimą sutaupytus 350 JAV dolerių ir atsisveikinęs su žmona jaunuolis išvyko iš suodino Obiličiaus miesto centrinėje Kosovo dalyje. Iš sostinės Prištinos nuskrido į Stambulą, o paskui kitu lėktuvu pasiekė Chatajaus provinciją pietrytinėje Turkijos dalyje. Oro uoste vyrą pasitiko stambus arabas juodu sportiniu kostiumu ir akiniais nuo saulės. Jis nuvežė atvykėlį į vienaukštį namą, kur F. Lladrovci nustebo tarp daugybės gultų sutikęs dar šešis etninius albanus. Du iš jų vyrai, dvi – moterys, kurių sutuoktiniai jau prieš kelis mėnesius buvo persikėlę į Siriją, ir du vaikai: dvejų berniukas ir šešių mėnesių nuolat verkdavusi mergaitė.

Kitą dieną albanus nuvežė prie sienos ir nurodė pėsčiomis eiti kelis kilometrus, kol pasieks autobusų liniją. Ten jie sulipo į baltą mikroautobusą, kur prie jų prisijungė būrys barzdotų kaukaziečių, pasak F. Lladrovci, atrodžiusių „lyg liūtai“. Per smėlėtą, Mėnulį primenantį kraštovaizdį jie nudardėjo gilyn į Siriją. „Peizažas man pasirodė gražus, – prisimena F. Lladrovci. – Bet visą laiką drebėjau. Įtampą labiausiai kėlė baimė patekti Assadui į nagus.“

F. Lladrovci įveikė šimtus kilometrų vien tam, kad susikautų su Sirijos prezidentu Basharu al Assadu, kuris 2011 m. jau pirmosiomis Arabų pavasario dienomis ėmė malšinti gatvių protestus. Vėliau B. al Assadas pradėjo šaudyti oponentus. F. Lladrovci nepavyko baigti mokyklos ir gauti nuolatinio darbo. Jo teisingumo samprata susiformavo vaikystėje, kai XX a. paskutiniame dešimtmetyje etniniai albanai sukilo prieš serbus ir padedami amerikiečių išsikovojo nepriklausomybę. Jų sukurtoje Kosovo valstybėje vyravo islamas. F. Lladrovci tikėjo, kad Sirijoje jam lemta atlikti tokį pat vaidmenį, kaip amerikiečiams Kosove – gelbėti engiamuosius. B. al Assado vardą jis taria su pagieža ir laiko jį „žmogumi, visiškai neišmanančiu islamo“.

Pirmąsias tris naktis Sirijoje naujokas praleido gamykloje Alepo prieigose. Anuomet šį miestą kontroliavo režimo ir sukilėlių pajėgos. Po kelias dienas trukusios kelionės F. Lladrovci lengviau atsiduso išvydęs, kad gamyklos grindys išklotos poroloniniais čiužiniais. Jis prigulė kampe prie vienintelių žmonių, su kuriais galėjo susikalbėti. Europoje albanai gyvena pasklidę Kosove, Juodkalnijoje, Šiaurės Makedonijoje, Graikijoje ir pačioje Albanijoje. Karo nusiaubtame Sirijos mieste jiems pasirodė ankšta. „Arabai mus rūšiavo kaip sardines“, – pasakojo vyras.

F. Lladrovci ketino prisidėti prie „Al Nusros“ fronto – 2012 m. įsteigto „Al Qaedos“ padalinio, laisvai bendradarbiavusio su kitomis islamistinėmis ir neislamistinėmis sukarintomis grupuotėmis. Kaip ir kitiems naujokams, jam teko atiduoti visas santaupas. Mainais buvo pažadėtas 115 JAV dolerių per mėnesį atlyginimas. Kosove tai labai neblogas uždarbis.

Sunkvežimių konvojus naujokus nuvežė į pasirengimo stovyklą Alepe. Kratydamasis balto pikapo krovinių skyriuje F. Lladrovci išvydo vieline tvora apjuostą didžiulį pliką plotą. Jame iš padangų ir turėklų buvo suformuotas kliūčių ruožas ir įrengta šaudykla. Vyrai miegojo dideliame mūriniame pastate ir triskart per dieną valgė vištieną su ryžiais. Jų įgūdžius ugdė du turkai. Kai kurie čečėnai jau turėjo kovinės patirties, bet dauguma savanorių buvo paprasčiausi neapsiplunksnavę jaunuoliai.

Jis tikėjo Sirijoje atliksiantis tokį pat vaidmenį, kaip amerikiečiai Kosove – gelbėsiąs engiamuosius.

Vyrai turėjo pasirinkti: per tris mėnesius tapti snaiperiais ar tankų divizijos nariais arba per tris savaites prisijungti prie pėstininkų, užimsiančių naujas teritorijas Sirijoje. F. Lladrovci pasirinko antrąjį variantą. Jis norėjo kuo greičiau stoti į kovą. Rytus praleisdavo šaudykloje, tratindamas kulkas iš kalašnikovo, bėgiodamas ir vėl šaudydamas. Likusią dienos dalį melsdavosi ir klausydavosi paskaitų apie religiją.

Jis sako nuvykęs į Siriją gelbėti nekaltų civilių gyventojų nuo žudynių. Bet netrukus suprato įsivėlęs į gerokai platesnę kovą dėl islamo ateities. Teologiniai klausimai būdavo sprendžiami mūšio lauke. Ar priimtina Alacho vardu žudyti kitus tikinčiuosius? Ar įmanoma sukurti valstybę pagal Koraną? F. Lladrovci įtikėjo, kad teisingus atsakymus gali pateikti tik viena organizacija. Drauge su kitais albanų naujokais pasmerkė „Al Nusrą“ ir prisiekė ištikimybę „Islamo valstybei“.

F. Lladrovci nemokėjo arabų kalbos ir menkai išmanė teologines subtilybes, dėl kurių nesutarė sunitai ir šiitai. Bet jam patiko paprastas „Islamo valstybės“ ambicingumas ir aistra: nepriklausyti šiai organizacijai buvo tas pats, kas nešioti ant nugaros taikinį. „Islamo valstybė“ ištobulino kinematografišką negailestingumą: narvuose laikomi kaliniai, gyvi deginami belaisviai, mirtis visiems, kas stoja skersai kelio. Iš pradžių F. Lladrovci nuo viso to krūpčiojo. Bet neužtikrintų aljansų ir vidinių konfliktų chaose toks aiškumas atrodė patrauklus. „Islamo valstybės“ žudyti civiliai „gavo, ko nusipelnę“.

Po metų kovų Sirijoje F. Lladrovci grįžo į Kosovą. Čia jis trejiems metams atsidūrė kalėjime. Oficialiai ne už dalyvavimą „Islamo valstybės“ veikloje, o už neapykantos kurstymą. Paskui grįžo į Obiličių. Vyras sako, kad gailisi tik dėl to, jog apskritai išvyko iš Sirijos. „Jei tik galėčiau, grįžčiau ten jau rytoj“, – tvirtino jis. Prie „Islamo valstybės“ prisijungusių piliečių dalis Kosove didžiausia iš visų pasaulio šalių. „The New York Times“ duomenimis, 2014–2016 m. iš šios vienos skurdžiausių Europos valstybių į Siriją išvyko daugiau kaip 300 piliečių.

Šiandien „Islamo valstybė“ kaip geografinis darinys nebeegzistuoja. Bet gyvendamas Kosove, kurį atvirai niekina, F. Lladrovci ir toliau skelbia esąs ištikimas kalifatui. Jis – tik vienas iš keliasdešimt tūkstančių žmonių, nutarusių palikti namus ir prisijungti prie „Islamo valstybės“. Šie asmenys – itin sunkiai išsprendžiama ir sparčiai auganti problema viso pasaulio valstybių vadovams. Ką daryti su grįžusiais kovotojais?

Susitikimai pašiūrėje

2018 m. spalį, prabėgus keliems mėnesiams po to, kai F. Lladrovci buvo išleistas iš kalėjimo, nuvažiavau į smogo apgaubtą maždaug 6000 gyventojų turintį Obiličių, besiglaudžiantį prie milžiniškos akmens anglimis kūrenamos elektrinės. Paklaustas apie vietinius, išvykusius kovoti džihado, taksi vairuotojas F. Lladrovci išvadino pasiutusiu šunimi. „Kare su serbais praradau pusę artimųjų, – pasakė jis. – Šioje šalyje nerasi žmogaus, kuris nebūtų ko nors netekęs. Bet nė vienas iš mūsų nelėkė į Siriją pjaustyti galvų.“

F. Lladrovci gyvena plytų ir brezento pašiūrėje purvino keliuko gale už kelių šimtų metrų nuo jėgainės. Piktžolėmis užžėlusiame kieme lesioja pulkelis vištų. F. Lladrovci radau palinkusį prie karučio. Sužinojęs, ko atvykau, pareiškė daugiau man jo namuose nesirodyti, nes nenori pritraukti kaimynų dėmesio.

Vyras aukštas ir liesas, papilkėjusia oda. Ilga nosis pakumpusi link retos barzdelės ant smakro. Kalbėjo mažai. Emocijas išduodavo tik akys: du tamsūs rutuliai vis blaškėsi akiduobėse, bet mūsų žvilgsniai beveik nesusitikdavo.

Bėgant nuo košmaro: tūkstančiai moterų ir vaikų bando ištrūkti iš Baghuzo Rytų Sirijoje. (Scanpix nuotr.)

Jis neatrodė baisus ar įspūdingas. Greičiau prislėgtas išgyventų potyrių. Per pusmetį susitikau su juo keturis kartus. Drauge sudėjus kalbėjomės beveik dešimt valandų. Kartais vyrą netikėtai suimdavo įniršis. „Atrodo, norėčiau tave nusmeigti“, – sykį pareiškė. Kartais pyktis išsisklaidydavo. F. Lladrovci domėjosi sergančia mano tarpininko motina ir kaskart mums susitikus paklausdavo, kaip ji jaučiasi. Tačiau išliko įtarus ir neatviraudavo. Paprašytas supažindinti su žmona griežtai atsisakė. Pokalbiui krypstant prie galbūt sukrečiančių temų pritildavo ir liguistai sukikendavo. „Kiek žmonių nužudėte?“ Kikenimas. „Ar šiuo metu turite ginklą?“ Kikenimas.

Beveik visą dieną jis praleidžia namie, o naktį dirba sargu ligoninės priimamajame Prištinoje, esančioje už 10 km į pietus. Valdžia uždraudė jam lankytis vietos mečetėje. Per pirmąją mano viešnagę Obiličiuje miesto gyventojai iš gėdos ir baimės visomis išgalėmis stengėsi palaikyti mitą, kad F. Lladrovci namo negrįžo (taksi vairuotojas buvo išimtis).

Vyras atskalūnu pasijuto dar gerokai iki išvykdamas į Siriją. 1998 m., Kosovo karo pradžioje, jo gimtasis Drenicos miestas tapo albanų separatistų židiniu. Vienas ankstyviausių F. Lladrovci prisiminimų yra šūkaujantys serbų sukarintų organizacijų nariai, įsiveržę į miestą, surinkę suaugusius vyrus ir sušaudę juos berniuko pradinės mokyklos kieme. Vyresnysis brolis Mentoras bandė pasislėpti, bet serbai apieškoję namus jį sučiupo ir durtuvu pervėrė galvą. Pakabinę sąmonės netekusio jaunuolio kūną ant durų, F. Lladrovci akyse jį daužė šautuvų buožėmis. Nuo to laiko Mentoras nebevaikšto. Drauge su šimtais kitų gyventojų šeima pabėgo į pietus. Naktimis keliaudavo per miškus ir brido per tokią šaltą upę, kad jos žvarbą vyras sako jaučiantis iki šiol. Obiličiuje šeima apsistojo ir pradėjo naują gyvenimą.

Vaikystėje F. Lladrovci pabėgėlio tapatybė virto nuolatiniu atskirties jausmu. Po karo Prištiną užplūdusiems diplomatams ir nevyriausybinių organizacijų darbuotojams jauniausia Europos valstybė atrodė galimybių kraštas. Sostinėje kūrėsi naujos ministerijos, kilo prekybos centrai ir buvo pastatyta 3,3 m aukščio kosoviečių gelbėtojo Billo Clintono statula. Bet Obiličiuje niekas nepasikeitė. Žmonės vos sudūrė galą su galu. Namai liko nušiurę. Mieste ir jo apylinkėse sergamumas onkologinėmis ligomis didžiausias visame Kosove – tikriausiai dėl jėgainės išmetamų teršalų. F. Lladrovci sako, kad jo motina dažnai sirgdavo, o brolis negalėjo dirbti. Sulaukęs dvylikos Fitimas tapo pagrindiniu šeimos maitintoju. Kartais jis gaudavo darbo statybose, draugai pasakojo, kad berniukas vogdavęs iš parduotuvių maistą. „Tikėjomės, kad Obiličiuje išsigelbėsime, – pasakojo jis. – Bet čia radome tik pragarą.“

Suvienyti beprasmiškumo

Prieš keliolika metų Kosove paplito vahabizmas – Saudo Arabijos propaguojama puritoniška islamo atmaina. Iš Persijos įlankos regiono plūstelėjo pinigai, už kuriuos buvo statomos naujos tviskančios mečetės variniais stogais ir chromuotomis apdailos detalėmis, kurios nepaprastai išsiskirdavo skurdžiuose kalnų kaimeliuose. Naująsias maldos vietas prižiūrėdavo iš Artimųjų Rytų atsiųsti imamai.

Skenderajaus mieste prie Obiličiaus karo našlaičius rėmusi labdaros organizacija paskyrė konservatyvų dvasininką. Greitai savivaldybė tapo radikalių idėjų lopšiu. Skenderajus buvo vienas pirmųjų Kosovo miestų, kur mergaitės ėmė masiškai dėvėti skaras. Tarp jų buvo 17-metė Mihane Baleci. 2010 m. jos pusbrolis susitikęs su F. Lladrovci supažindino ir juodu. Vos po trijų mėnesių M. Baleci ir F. Lladrovci susituokė.

Anuomet jis islamą išmanė labai menkai. Naujoji žmona jutube parodė jam radikalių dvasininkų. Chaotiškame pokario Irake daugelis jų jau visai kitaip kalbėjo apie JAV vaidmenį Kosovo karuose ir tvirtino, kad amerikiečiai ne išgelbėjo valstybę, o pavertė ją savo vasale. Aiškinta, kad Kosove įsigalėjusią bevaldystę ir biurokratinį neveiksnumą išspręstų šariato įstatymai. Dvasininkų teigimu, kosoviečiai ne tik negavo nepriklausomybės, bet ir nebevaldo savo istorinio likimo.

Kuopelių verbuotojai atrinkdavo labiausiai pykčio pritvinkusius ir, jų nuomone, paklusniausius vyrus.

2012 m. F. Lladrovci ėmė aptarinėti šias idėjas internetinėse pokalbių erdvėse su pašnekovais, prisidengęs tokiais slapyvardžiais kaip „Al Sharia“ ir „Al Jihad“. Forumai leido pabėgti nuo kasdienybės ir pasiūlė kryptį. Brolių, kaip F. Lladrovci vadina šiuose forumuose dalyvaudavusius asmenis, beveik niekas nesiejo, išskyrus amžių (vyravo vos įkopusieji į trečią gyvenimo dešimtmetį). Daugelis gyveno skurdžiai, kai kurie pasiturimai. Dalis jau buvo grįžę iš Sirijos, kiti nė negalėjo jos parodyti pasaulio žemėlapyje. Bet, atrodo, visi suprato F. Lladrovci sielvartą ir beprasmiškumo jausmą. Jiems išeitis iš šios aklavietės buvo Koranas.

Broliai susitikdavo ir asmeniškai – tai vykdavo lauke, žaliuojančiame parko kampe Prištinoje. Viename šių susitikimų prasidėjo naujas F. Lladrovci gyvenimas. Jis atvykdavo autobusu iš Obiličiaus, apie kelionės tikslą pasakęs tik žmonai. Broliai susiburdavo ratu. Bent keliolika susitikimų grupė diskutavo religinėmis temomis remdamasi laisvai atpasakotomis internetinių pamokslų citatomis. Tačiau daugiausia būdavo aptarinėjama Sirija. Šis konfliktas kėlė svarbių klausimų. Kaip atrodytų pagal Alachą sukurta valstybė? Kodėl Vakarai atėjo į Kosovą ir Iraką, bet nesikiša Sirijoje?

Kelis mėnesius F. Lladrovci gyveno dvigubą gyvenimą. Iki 2013 m. vasaros penki grupės nariai išvyko ieškoti atsakymų. Iš Sirijos atsiųstuose vaizdo įrašuose atrodė, kad jie laiko gyvenimą už gerklės. Tolimame krašte nešini kulkosvaidžiais vaikė nuolankius žmones. 2013 m. spalį F. Lladrovci pareiškė žmonai keliausiantis į Siriją kurti jiems geresnio gyvenimo.

Jis neatskleidžia, kas suorganizavo kelionę į Artimuosius Rytus: kalba apie albaną, kuris turi sūnų Mohammedą ir gyvena Šveicarijoje. Kosovo kovos su terorizmu tarnybos vadovas Fatosas Makolli šešerius metus bando atkurti tinklus, kuriais šios šalies vyrai keliaudavo į Siriją ir Iraką. Jo duomenimis, aistrą džihadui kurstydavo imamai. Drauge darbavosi su „Al Qaeda“ susijusios kuopelės. Šios neretai gaudavo finansavimą iš Saudo Arabijos. Kuopelių verbuotojai atrinkdavo labiausiai pykčio pritvinkusius ir, jų nuomone, paklusniausius vyrus. „Akivaizdu, kad labiausiai domėtasi ne pamaldžiais musulmonais, o asmenimis, kuriems lengviausia padaryti įspūdį“, – pasakojo F. Makolli. Daugelis šių vyrų tėvams pasakė keliaujantys į Vokietiją ieškoti darbo. Vietoj to įsigydavo lėktuvo bilietus į Turkiją.

Sirijoje kosoviečiams vadovavo Lavdrimas Muhaxheri, vadinamasis albanų emyras. Šis buvęs amerikiečių pajėgų Afganistane samdinys buvo autoritetingas pečiuitas vyras. F. Lladrovci žodžiais, jis atrodė kaip „žmogus, mokėjęs vadovauti kitiems“. L. Muhaxheri karius organizavo mafijos principais, bet pats kovose beveik nedalyvavo. Daugiausia laiko skirdavo reketo priežiūrai prie Alepo ir visus dvejojančius tuoj pat uždarydavo į belangę.

Prieštaringa paties L. Muhaxheri biografija (džihadistu tapusi amerikiečių valdžios priemonė) įkūnijo iškreiptą besiformuojančios „Islamo valstybės“ tapatybės politiką. L. Muhaxheri savo dalinyje būrė albanų kalba šnekančius kovotojus iš visų Balkanų. Savaitė po savaitės jie visi drauge valgė, kovojo ir meldėsi. Bet F. Lladrovci neapkentė juos vienijusios tautybės. „Visą gyvenimą buvome verčiami tuo didžiuotis“, – pasakė jis apie savo albanišką tapatybę. Kosovą jis paniekinamai vadina „eretikų kraštu“.

Propagandiniame vaizdo įraše „Kardų skambesys“ vaizduojama Balkanų kovotojų grupelė prie Alepo. Jie laiko kardus ir juodas vėliavas. Kadre atsiduria krūva pasų, kurie padegami. „Šie pasai yra jūsų despotai, – į mikrofoną kalbėjo L. Muhaxheri liepsnojant albanų, makedoniečių, kosoviečių, juodkalniečių, bosnių nacionalinėms tapatybėms. – Mes esame musulmonai! Dabar jūsų valstybė – kalifatas!“

Žiaurumo epicentre

Kaip ir daugeliui kitų europiečių kovotojų F. Lladrovci buvo leista išvykti iš Sirijos tik dėl vienos priežasties – atsivežti žmoną. M. Baleci visada norėjo prisijungti prie sutuoktinio. 2014 m. sausį vyras grįžo į Obiličių, kur praleido kelias savaites. Sužinojęs apie F. Lladrovci sugrįžimą F. Makolli nusiuntė agentus jo apklausti. „Žinome, kad buvai Sirijoje“, – pareiškė vienas jų. Namuose buvo rastas granatsvaidis. „Tai senas jugoslaviškas ginklas, kurį gavau dar prieš Siriją“, – prieštaravo F. Lladrovci. Jis buvo trumpam sulaikytas ir paleistas už užstatą, bet po dviejų dienų vykusiame teismo posėdyje nepasirodė. Tuo metu jau buvo grįžęs į Siriją su žmona. „Fitimo Lladrovci nederėjo paleisti“, – sakė F. Makolli, kaltinantis neveiksnią Kosovo biurokratiją trukdant jam kovoti su terorizmu.

M. Baleci apsistojo Manbidžo mieste šiaurinėje Sirijos dalyje. Čia gyveno visos fronte kovojančių albanų žmonos. 2014 m. gegužę F. Lladrovci daliniui buvo nurodyta padėti užimti gausiais naftos ištekliais garsėjančią Deir az Zoro provinciją Sirijos ir Irako pasienyje. Ją užkariavus „Islamo valstybės“ teritorijos šiose šalyse būtų sujungtos.

F. Lladrovci ant servetėlės man nupiešė planą, kaip buvo užkariautas betoninis Abu Chamamo miestas rytiniame Eufrato krante. Šaitatų genčiai priklausantys miesto gyventojai buvo sulaukę iraniečių sukarintų grupuočių paramos. F. Lladrovci kuopa dalyvavo puolime iš trijų pusių.

Kurdai taikosi į ISIS kontroliuojamą droną. (Scanpix nuotr.)

Vyro grupė visureigiais ir pikapais patraukė pasienio link. Konvojus lėkė pro apstulbusius skarmaluotus pabėgėlius. Albanams atvykus Abu Chamamas atrodė stebėtinai tykus, išskyrus kelis benamius šunis, bet jie netrukus buvo nušauti. Per karą miestas ėjo iš rankų į rankas, gatvėse stovėjo virtinės sudegusių automobilių. Tačiau besiartinančius albanus pasitiko snaiperių kulkų kruša. Pasiskirstę į mažas grupeles jie ėmė valyti namą po namo. F. Lladrovci skyriui žengiant į vieną namų juos kulkosvaidžiais apšaudė du motociklais atlėkę vyrai. Albanai sulėkė vidun ir prisiglaudė už mūrinės krosnies antrame aukšte. Radijo stotelių baterijos išseko anksčiau, todėl nebuvo kaip prisišaukti pagalbos. Kelias valandas jie gulėjo prisispaudę prie grindų balsu kviesdami bendražygius, bet veltui. „Tai buvo vienintelis kartas per karą, kai jaučiau, kad man galas“, – prisipažino F. Lladrovci. Jis tik vėliau sužinojo, kad kiti skyriai žuvo arba pabėgo.

Susigūžęs ir nedrįsdamas pajudėti, F. Lladrovci matė per niekam nepriklausančią teritoriją tursenančių avių bandą. Akimirką jis įsivaizdavo esantis Obiličiuje, kuriame avių galima pamatyti ant kiekvieno kampo. Iš svajų jį pažadino pokštelėjusi snaiperio kulka. Šaulys nepataikė, bet nuskėlė plytos kampą ir šis perrėžė dešinę ranką. F. Lladrovci taip stipriai kraujavo, kad manė mirsiantis. Jis pasišovė grįžti pas vadus miesto prieigose ir paprašyti atsiųsti tanką priešo ugniai pritraukti. Bendražygiai ant žemės primėtė pagalvių, kad suminkštintų jo nusileidimą. Vyras iššoko pro langą ir nulėkė genamas iš visų pusių švilpiančių kulkų. Jam pavyko įtikinti vadus išsiųsti tanką ir bendražygiai buvo išgelbėti.

Kitą dieną Abu Chamamas buvo užimtas ir likę miesto gyventojai suimti. L. Muhaxheri rado vieną genties narį, kuris kankinamas prisipažino granatsvaidžiu nužudęs du albanus. Pririšęs belaisvį prie telegrafo stulpo dalinio vadas maišyta arabų kalba kreipėsi į operatorių: „Šis žmogus raketa nužudė du „Islamo valstybės“ karius. Šlovė Alachui!“ Paskui atsitraukė 50 metrų, nuleido minosvaidį ir susprogdino belaisvį. Maždaug po mėnesio „Islamo valstybės“ vadovas Abu Bakras al Baghdadi paskelbė įsteigiantis kalifatą.

Paklaustas, kaip jautėsi varydamas kitakalbius žmones iš svetimų žemių, F. Lladrovci mane pataisė. Jis patikino tų žmonių niekur nevaręs. Jis juos „laisvinęs“.

Sugrįžimas namo

2014 m. rugpjūtį Kosovo televizija parodė interviu su Pranvera Zena: ši moteris papasakojo, kad savaitgaliui su aštuonmečiu sūnumi Erionu išvykęs vyras nebegrįžo. Vėliau jis žmonai pranešė prisijungęs prie „Islamo valstybės“, o Erioną palikęs Sirijoje. Sriūbaudama P. Zena rodė nuotraukas, kuriose Erionas klūpi priešais juodą „Islamo valstybės“ vėliavą. Moters teigimu, Kosovo valdžia jai nepadėjo. Motina prašė kitų „Islamo valstybėje“ tarnaujančių kosoviečių parvežti berniuką namo.

Panašiu metu F. Lladrovci pastebėjo mažametį albanų berniuką, gyvenantį karinėje stovykloje prie kalifato sostinės Rakos. Sužinojo, kad vaiko tėvas kovoja fronte Irake prie Mosulo. F. Lladrovci sunerimo dėl berniuko – juk ir pats būdamas vaikas neteko namų. Rudens pradžioje jis ėmė kartą per savaitę motociklu vežioti Erioną į interneto kavines, kad šis per skaipą galėtų pasikalbėti su motina. Netrukus F. Lladrovci kreipėsi į Eriono dėdę su reikalavimu: už 11 tūkst. JAV dolerių ir imunitetą nuo persekiojimo jis sugrąžintų Erioną namo.

Gali būti, kad F. Lladrovci paprasčiausiai pavargo nuo karo. Bet priežastis pasitraukti galėjo būti ir aštresnė. L. Muhaxheri elgėsi vis maniakiškiau, filmuodavosi vykdydamas egzekucijas šnipinėjimu kaltinamiems kareiviams. Galbūt F. Lladrovci net ėmė konkuruoti su juo dėl albanų naujokų ištikimybės ir buvo kankinamas, nes drįso mesti iššūkį vado autoritetui. Paklaustas apie santykius su L. Muhaxheri vyras tik kikena.

Erionas tapo F. Lladrovci bilietu namo. Kosove berniuko likimas sulaukė daug dėmesio ir valdžia jautė spaudimą jį išgelbėti. Ministras pirmininkas pritarė planui, pagal kurį F. Lladrovci būtų užtikrintas imunitetas mainais į „humanitarines pastangas“ sugrąžinti Erioną namo. Operacija buvo pavojinga: norint išvežti F. Lladrovci, jo žmoną ir vaiką iš priešiškos teritorijos Kosovo valdžiai teko derinti veiksmus su Turkija. Galiausiai ši trijulė buvo išgabenta iš Sirijos keliais, užgrūstais pabėgėlių – anot F. Lladrovci, taip apgailėtinai atrodančių žmonių jam dar nebuvo tekę regėti. Trijulė pasuko į Turkijos miestą Gaziantepą, kur laukė „bijodama visų iki vieno“. Po penkių dienų Kosovo saugumo tarnybos paėmė juos iš viešbučio ir įlaipino į komercinį lėktuvą namo. Per visą skrydį greta bėglių sėdėjo du persirengę pareigūnai.

Terminale Prištinoje policija nepasidalijo vietos su žurnalistais. Erionui išlipus iš lėktuvo motina nuskubėjo jo apkabinti. Blyksintiems fotoaparatams skubant įamžinti laimingą sugrįžimą saugumo tarnybos tyliai išsivežė F. Lladrovci ir jo žmoną.

Eriono artimieji sako nepykstantys ant F. Lladrovci už šantažą. „Prašėme kuo daugiau albanų Sirijoje sugrąžinti Erioną namo, – sakė vaiko pusbrolis Suadas Sadullahi. – Kreipėmės net į Lavdrimą Muhaxheri. Sutiko tik Fitimas [Lladrovci].“ Prabėgus dviem savaitėms nuo berniuko sugrįžimo S. Sadullahi nuvyko į Obiličių įduoti F. Lladrovci pažadėtų pinigų. Per susitikimą S. Sadullahi suprato, kodėl šis pasidavė džihado traukai. „Įžengęs į jo namus ir vos pažvelgęs į neįtikėtiną tos šeimos skurdą iš karto pamaniau: Fitimo sprendimas prisijungti prie „Islamo valstybės“ neturi nieko bendra su islamu.“

F. Lladrovci dezertyravus vos po kelių dienų „Islamo valstybė“ paskelbė jį taikiniu. Gatvėje grupelės radikalų užspeistas į kampą jis atsigynė tik išsitraukęs pistoletą. Šešios savaitės nuo grįžimo motina jį pažadino iš popiečio snaudulio. Namą buvo apsupę 40 policininkų. Jie atvyko išvežti jo į kalėjimą.

Vyras mano, kad Kosovo valdžia sulaužė susitarimą jo nepersekioti. Teisėsaugos pareigūnų pozicija kitokia. Kaip pasakoja F. Makolli, vos grįžęs F. Lladrovci feisbuke ėmė dalytis prisiminimais apie „Islamo valstybėje“ praleistą laiką, įskaitant pagyras kalifui ir vaizdo įrašus, kuriuose matyti, kaip žmonėms pjaunamos galvos. Pats to neneigia, bet sako, kad gyvenimas grįžus į Obiličių buvo apgailėtinas. Jis ilgėjosi „Islamo valstybės“ teikiamo jaudulio ir solidarumo. Dauguma draugų buvo gavę Europos Sąjungos vizas ir išvykę iš miesto ieškoti geresnio gyvenimo. Likusieji jo bijojo. „Islamo valstybė“ norėjo jo galvos. F. Lladrovci neprisipažįsta, bet, tikėtina, sąmoningai prisišaukė arešto. Kalėjime jam buvo saugiausia.

Per trejus kalėjime praleistus metus į F. Lladrovci ne kartą kreipėsi radikalizuoti kaliniai, norintys tarnauti kalifatui Europoje. Ten jis susipažino su sąmokslininkais, dalyvavusiais nepavykusiame sumanyme užnuodyti Prištinos vandentiekį ir užpulti atvykusią Izraelio futbolo komandą. Sekė naujienas iš Sirijos ir gedėjo matydamas, kaip vienas po kito visi jo pažįstami albanai žūsta nuo lėktuvų raketų. F. Lladrovci taip pat sužinojo, kad žmona pagimdė sūnų.

Būta ir kitokių lankytojų. Užsienio šalių ambasadų atstovai kamantinėjo apie teroristinius tinklus Europoje. Kodėl 2015 m. lapkritį per žudynes Paryžiaus teatre „Bataclan“ buvo panaudoti šautuvai iš Balkanų? Kodėl albanų džihadistai susitikinėja su italų mafija kitapus Adrijos jūros? Prirakintas prie stalo ir aprengtas oranžine kalinio uniforma F. Lladrovci atsikirsdavo įžūliai. „Mano sūnus užaugs puikiu savižudžiu sprogdintoju“, – metė jis vienam diplomatų. Bet visuotinai manoma, kad iš tiesų F. Lladrovci yra Kosovo saugumo tarnybų informatorius, nors pats tai neigia. „Kaip dar jis galėjo ištrūkti iš kalėjimo vos po trejų metų?“ – klausė vienas Kosovo valdžios atstovų.

Viso pasaulio vyriausybės ieško atsakymo, kaip geriausia elgtis su grįžusiais džihadistais, tokiais kaip F. Lladrovci. Artimųjų Rytų administratoriams trūksta išteklių jais pasirūpinti. Jų gimtinės bando įvairius sprendimus. Albanija kalina tik verbuotojus. Švedija beveik nieko nepersekioja. JAV, atrodo, susigrąžina „Islamo valstybės“ kovotojus, jei tik pakanka įrodymų jiems pateikti kaltinimus.

Čia kyla asociacija su kova prieš „Al Qaedą“. Šios organizacijos nariai paprastai būdavo jauni, į trisdešimtmetį įkopę išsilavinę arabai. Prancūzija, Vokietija ir Ispanija sukūrė teisines procedūras, leidžiančias įkalinti bet kurį asmenį, susijusį su išpuolio planavimu. Po Rugsėjo 11-osios išleisti įstatymai leido uždaryti sąmokslininkus 15 ir daugiau metų. Kaip manyta, to turėjo pakakti, kad buvę teroristai grįžtų į visuomenę sulaukę vidutinio amžiaus, taigi, švelnesnių pažiūrų.

Obiličiaus gyventojas šalia anglimi kūrenamos elektrinės. (Scanpix nuotr.)

Tačiau „Islamo valstybė“ – ne „Al Qaeda“. Didžiausio pakilimo laikotarpiu jai priklausė 40 tūkst. kovotojų iš 80 skirtingų šalių. Kitaip nei „Al Qaedos“ agentų, šių neįmanoma priskirti kuriam nors vienam tipui. Paprastai nėra duomenų, leidžiančių susieti juos su sąmokslais prieš gimtąsias valstybes. Vienintelis nusižengimas, už kurį daugumą jų galima persekioti, yra priklausymas teroristų grupuotei. Tačiau tai sunku įrodyti. „Jei šie asmenys nenufilmuoti vykdantys žiaurumus, galima kliautis tik žodiniais jų pačių ir kitų žmonių parodymais“, – sakė Londono karališkojo koledžo saugumo tyrimų profesorius Peteris Neumannas. Daugelyje Europos valstybių bausmė už šį nusikaltimą palyginti nedidelė. Jau dabar į laisvę išėję daugiau „Islamo valstybės“ narių nei „Al Qaedos“ agentų. Daugelis vis dar jauni ir piktesni nei prieš patekdami į kalėjimą. Prancūzijos kalėjimų sistemoje iki metų pabaigos bus išleista daugiau nei 400 „radikaliais“ laikomų asmenų. „Islamo valstybė“ juos visus įtraukė į džihado orbitą, – sakė P. Neumannas. – Ji įkvėpė jiems žiaurumo, susaistė tarpusavio ryšiais, suteikė tam tikrų gebėjimų. Per artimiausią dešimtmetį ar galbūt net du dešimtmečius „Islamo valstybė“ arba koks nors naujas tarptautinis džihadistinis judėjimas gali vėl suaktyvinti šiuos didžiulius žmonių išteklius.“

Galima išskirti dvi teorijas, kaip tvarkytis su grįžusiais džihadistais. Pagal pirmąją, deradikalizacijos, teoriją bandoma mesti iššūkį jų pasaulėžiūrai. Atgailaujantys radikalai lankydami kalinius bando įtikinti juos atsisakyti savo įsitikinimų. Išleisti buvę kaliniai gauna darbus, kad prisidėtų prie visuomenės. Kita strategija – atribojimo – grindžiama prielaida, kad įsitikinimų neįmanoma pakeisti. Vietoj to tokius žmones kaip F. Lladrovci stengiamasi įtikinti, kad jų taktika bergždžia. Buvusiems „Islamo valstybės“ nariams leidžiama laikytis kraštutinių pažiūrų, bet nuolat juos stebint ir apkarpant ryšius su kitais ekstremistais šiomis atribojimo programomis siekiama neleisti jiems įgyvendinti savo ketinimų.

Tačiau jis tebeturėjo keistokų įpročių. Vis bandydavo akmenimis užmušti benamius šunis.

Per pirmąjį mudviejų susitikimą F. Lladrovci atribojimo procese dalyvavo kelias savaites. Slapti pareigūnai jį stebėjo visą parą, vyrui nebuvo leidžiama bendrauti su senais pažįstamais. Tačiau F. Lladrovci gyrėsi galintis gauti ginklų ir leidžiantis laiką internetinėse pokalbių erdvėse, kur ir susipažino su broliais. Žmona nebuvo įkalinta, nors ir prisipažino laiške „Islamo valstybės“ vadovui pasisiūliusi susisprogdinti Kosove.

Kai po pusmečio grįžau į Obiličių, F. Lladrovci buvo gerokai pasikeitęs. Išdidžiai priėjęs paskelbė: „Aš neginkluotas! Nesijaudink!“ Jis jau nevengė paspausti man rankos ir nesipiktino tabako dūmais ar fone grojančia muzika. Net akyse beveik nebuvo likę paranojos.

Tačiau jis tebeturėjo keistokų įpročių. Vis bandydavo akmenimis užmušti benamius šunis. Žaisdamas futbolą ragindavo kitus komandos narius perduoti jam kamuolį išsitraukdamas iš už diržo pistoletą (draugai tvirtina, kad tai tik pokštas).

Atrodo, kad prie jo priprato ir dalis miestelio gyventojų. Išvažiuoti iš Obiličiaus nori dauguma mano pašnekovų. Vienas jų pasakė, kad F. Lladrovci išvyko į Siriją, kad ką nors pasiektų. Žmonių akyse šie siekiai atrodė pateisinami, panašiai kaip ir visų kitų, kurie išvyko į Vakarų Europą ieškoti darbo. Be to, jie žavėjosi tuo, kad vyras parvežė namo Erioną. Bendruomenė jam padeda: praneša apie pastebėtas transporto priemones su teisėsaugos tarnyboms priklausančiais valstybiniais registracijos numeriais arba nepažįstamus barzdotus vyrus. Mudviem žingsniuojant pagrindine gatve F. Lladrovci pasignalizavo pravažiuojantis automobilis. Atiduodamas pagarbą „Islamo valstybei“ jis iškėlė rodomąjį pirštą į dangų. Vairuotojas atsakė tuo pačiu. Atribojimas pavertė F. Lladrovci tam tikra garsenybe ir jis įprato prie šio vaidmens. Vėl paklaustas, ar ko nors gailisi, vyras suurzgė: „Kalifatui dar ne galas!“

Teisėsauga bando suprasti namo pagaliau sugrįžusio, bet vėl į Siriją išvykti norinčio žmogaus paradoksą. „Ar man atrodo, kad jo „Islamo valstybės“ ilgesys tikras? Ne, – sako F. Makolli. – Bet ar manau, kad Fitimas pavojingas? Taip.“ (Po paskutinio mūsų susitikimo F. Lladrovci buvo paskirtas namų areštas.)

Per paskutinį apsilankymą Obiličiuje paskambinu F. Lladrovci. Atsiliepia žmona. „Žinau apie jūsų susitikimus su Fitimu. Prisiekiu Alachu, jei dar kartą bandysite su juo susisiekti, nebevaikščiosite.“

Alexanderis Clappas yra Atėnuose gyvenantis žurnalistas. Šį straipsnį iš dalies finansavo 2018 m. Europos Sąjungos Žiniasklaidos migracijos apdovanojimas.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų