(Tadao Cern nuotr.)

Tado Černiausko (ne)komforto zonos

Tado Černiausko (ne)komforto zonos

Vaikus užauginusios, vyrus paleidusios seserys ar draugės, o gal apsipykusios gyvenimo partnerės – gali būti daugybė dviejų moterų istorijų. Ir visos jos, kaip Rusnei Marčėnaitei dėstė Tadas Černiauskas – menininkas Tadao Cern – kažkur yra realybė.

Prieš šešerius metus pristatęs 24-ių Lietuvos paplūdimiuose užfiksuotų nuotraukų ciklą „Komforto zona“, T. Černiauskas kartais pasigenda vertintojų gebėjimo aprėpti kontekstą, bet džiaugiasi, kad šie jo darbai vis dar kuria papildomą turinį, kelia diskusijas, kurių pats nė nebandė užkoduoti. Įvairaus kūno tipo ir amžiaus miegantys vyrai ir moterys jo nuotraukose turėjo atspindėti saldų, daugelio pajūryje patiriamą atsipalaidavimą, pabėgimo nuo kasdienybės jausmą ir tradicinę paplūdimio kultūrą. Bet lydint per pasaulį keliaujančius kūrinius menininkui vis tenka įrodinėti, kad nėra rasistas, moterų nekentėjas ar persekiotojas, kaip komentavo ir kai kurie naujausios publikacijos apie jo kūrybą dienraštyje „The Guardian“ skaitytojai.

T. Černiauskas pripažįsta – pats nesijautė komforto zonoje nei pradėjęs dirbti prie šio projekto, nei jį pristatydamas. Nebūtų pagalvojęs, kad bus apkaltintas rasizmu ir turės aiškinti, jog per kelias valandas skrydžio nuo daugelio Europos valstybių nutolusi Lietuva yra ta šalis, kur nereikėtų stebėtis, kad aplink tik baltaodžiai. Bet galėjo numanyti, jog teks daugybę kartų diskutuoti, ar nepažeidė privatumo fotografuodamas paplūdimyje. Tikėdamas, kad turi teisę įamžinti viešoje vietoje tai, ką kiekvienas gali matyti ir savo akimis, T. Černiauskas rūpinosi nepažeisti kelių paties suformuluotų principų – rinkosi fotografuoti tik tuos, kurie buvo savojoje komforto zonoje – miegantys, snaudžiantys ar bent jau uždengtu veidu atsiriboję nuo aplinkos.

Lydint per pasaulį keliaujančius kūrinius autoriui tenka įrodinėti, kad nėra rasistas ar moterų nekentėjas.

„Tai labiau estetinė ir šiek tiek moralinė komforto zonos – nenorėjau, kad žiūrovas net hipotetiškai svarstytų galintis atpažinti žmogų. Norėjau, kad niekas nesijaustų kaltas žiūrėdamas, kad galėtų analizuoti ir vertinti esmę, – aiškino T. Černiauskas. – Ne asmenį, kuris šiuo atveju visiškai nesvarbus, o detales ir tai, kas paplūdimyje puikiai atsiskleidžia: kolektyvinius mūsų bruožus, bendras patirtis ir tam tikrus kultūrinius vartotojų visuomenės aspektus. Tikiu, kad tai dokumentas, kurio vertė laikui bėgant dar labiau kils.“

Siekdamas kiek įmanoma objektyvesnio ir tipologizuoto paplūdimio kultūros atspindžio fotomenininkas vengė ir asmeninės patirties refleksijų, ir meninių vizualinių sprendimų paieškų. Sako iš anksto tiksliai žinojęs, kaip turi atrodyti kadrai – švarūs kaip popieriaus lapas, nufotografuoti tiksliai iš viršaus: „Norėjau, kad jie būtų padaryti tarsi ne žmogaus, o kažkieno atskridusio ir tiriančio žmoniją, kad būtų kaip medžiaga leidiniui, pristatančiam mus kaip rūšį, o galbūt darytos orbita skriejančio palydovo…“

Savo tikslą objektyviai atspindėti „kolektyvinį sentimentą“ pabrėžiantis menininkas per diskusijas teisės į savo atvaizdą tema visuomeninį interesą iškelia aukščiau asmeninio. „Viešojo intereso atstovavimas yra įstatymų laikymasis“, – atskyrė T. Černiauskas. Bet jam vis tenka teisintis dėl to, kad moterų „Komforto zonoje“ galbūt daugiau nei vyrų, kad vienam vertintojui neestetiškas ar negražus yra apkūnus, o kitam – senas kūnas. Taip stipriai, kad nė negali ar nenori žiūrėti nuotraukų.

„Neskaičiavau, bet šiame cikle moterų ir vyrų turbūt po lygiai – lieknų, apkūnių, vyresnių ar jaunesnių. Ir ne, čia ne man, o žiūrovui yra bjauru. Čia jūs taip sakote, o aš tik fotografuoju, kas yra, kas vyksta, – pabrėžė T. Černiauskas. – Man šios moterys yra be galo gražios, o senas kūnas yra tiesiog kūnas – nei gražus, nei negražus. Grožis ar baisumas yra vertintojo nuomonė. O šiame projekte ir nėra kalbos apie tai, ar gražus yra apkūnus kūnas. Kalba apie tai, kad dalis mūsų esame apkūnūs, ir galbūt tai yra mūsų vartojimo kultūros įrodymas.“

Jis pripažino – kadrai, kuriuose užfiksuoti plačiosios auditorijos standartus labiau atitinkantys poilsiautojai, liko už ciklo rėmų. Norėjo atsvaros išblizgintoms žurnaluose ar socialiniuose tinkluose publikuojamoms nuotraukoms: „Fotografavau viską nesirinkdamas. Ir tik paskui, kai susidėliojau visas nuotraukas, pamačiau, kad tas tipinis modelis, kurį galima pamatyti žurnalų viršeliuose, yra visiškai neįdomus. Jei būčiau iškabinęs 24 simpatiškų vaikinų ar merginų nuotraukas, niekam nebūtų įdomu, nes tai būtų dar vienas pataikavimas standartui, grožio kultui.“

Bet asociacijų su tais glamūriniais žurnalais gali kilti. Padažytos lūpos ir šiek tiek išsiskiriantys maudymosi kostiumėliai, apavu prispaustas paklotas, čia pat paguldyta atraminė lazdelė, – kiekviena detalė nuotraukose atrodo it specialiai padėta kaip populiariosiose žurnalų rubrikose „ką turite savo rankinėje, paplūdimio krepšyje ar ant naktinio staliuko“. Tik čia fotosesijoms nesiruošta ir niekas nerežisuota.

„Daugelis baiminasi nesumeluotos tiesos, bet galbūt todėl ir turime turėti laisvę fotografuoti viešą mūsų gyvenimą, kad cenzūravimas neprivestų prie laikų, kai gyvenome už geležinės sienos, – svarstė T. Černiauskas. – Juk jei gulėti šalia svetimo žmogaus prie Palangos tilto ar bet kurioje pasaulio vietoje, matant tūkstančiams kitų, yra visiškai normalu, tai kodėl pasidaro kitaip, jei kas nors į mane atkreipia dėmesį?..“

Bet temos jautrumas turbūt ir užkūrė variklį, nugabenusį „Komforto zoną“ per visą pasaulį skaitmeniniais tinklais, o atspaustą ant popieriaus parodytą didžiausiose valstybėse ir garbingiausioms auditorijoms. Į fotografijos orbitą 2012 m. su lengvabūdišku projektu „Blow Job“, kur fotografavo oro srovės deformuotus veidus, per naktį įskriejęs menininkas džiaugiasi, kad „Komforto zona“ tapo įrankiu, leidžiančiu susiurbti galybę įvairių nuomonių. Bet norėtų, kad žiūrovai suprastų ir jo idėją – pasaulis netaps rožinis ką nors uždengus ar užsimerkus: „Mano darbo stilius yra toks: idealu ne tada, kai nebeturi, ką pridėti, idealu, kai neturi, ką atimti. Čia nieko nebegaliu atimti. Atėmiau rakursą, šviesą. Jei kas nors mano, kad tai blogai, tai blogai ne su manimi, o su kažkieno požiūriu į tai, kas mus supa, arba su tuo, ką mes susikūrėme.“

Kiekvienas turi teisę sukurti savąją šių moterų istoriją.(Tadao Cern nuotr.)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų