(Asmeninio archyvo nuotr.)

Suvenyrai. Ievos Mekšrūnaitės įspūdžių kolekcija

Suvenyrai. Ievos Mekšrūnaitės įspūdžių kolekcija

Grafikės Ievos Mekšrūnaitės nuomone, kiekviena kelionė gali būti įdomi, tačiau tik nuo mūsų pačių priklauso, kokių įspūdžių parsivešime.

(Asmeninio archyvo nuotr.)

Švieži įspūdžiai. Tokijas, Japonija

Dažnai pastaroji kelionė, iš kurios grįžti, palieka stipriausią įspūdį ir kitas išstumia iš pirmos vietos. Vasarą su draugais važiavau į Tokiją. Kartais nepaaiškinami dalykai susijungia, ir kelionė tampa kosmiškai gera. Jei vyksti į šalį ar miestą, apie kurį esi girdėjęs mitų arba turi įvairių lūkesčių, jiems pasitvirtinus prisipildo metinis geros nuotaikos bagažas. Man taip buvo Tokijuje. Gal dėl to, kad daug savarankiškai vaikščiojau mieste, kol mano draugai dirbo. Kai esi vienas, visos klaidos ir laimėjimai yra tik tavo. Vaikščiojau gatvėmis ir galvojau: „Man viskas gražu. Viskas.“ Tokijas pasirodė toks švarus, šviesus ir kosminis, palyginti su Europa. Atrodo, kad ten nedaug žmonių. Įspūdį paliko ir prie Tokijo esanti Niko šventykla, kur labai graži architektūros ir gamtos dermė.

(Asmeninio archyvo nuotr.)

Tobulas žmogaus kūrinys.  „Casa da Música“, Portugalija

Mano mėgstamiausias architektūros pastatas – „Casa da Música“, kurio architektas – Remas Koolhaasas. Šis statinys labai įdomus ir įvairus, jo erdvės puikiai suformuotos – tiek skirtos muzikantams, tiek vidiniai koridoriai. Nors tai šiuolaikinis statinys, jame labai gražiai panaudoti portugališki motyvai, pavyzdžiui, azuležu plytelių marginimai. Ten yra ir daugiau įdomių architektūrinių sprendimų, pavyzdžiui, „garbanotas“ stiklas, pro kurį matai orkestrą. Po „Casa da Músicą“ vaikštai lyg po meno kūrinį. Jis net išoriškai neprimena namo-dėžutės, kaip tradiciškai galvojame, jis veikiau yra deimantas.

(Asmeninio archyvo nuotr.)

Rizika. Katmandu, Nepalas

Su mama lankėmės Katmandu. Per šią kelionę kalnai, kraštovaizdis paliko labai stiprius prisiminimus, matėme Everesto viršūnę. Turėjome vykti į Everestą, maždaug dvi valandas važiavome keliais, kuriuos supo laukai, tai buvo savotiška meditacija. Pasiekus pirmą bazę, dar keturias valandas reikėjo eiti iki antros. Tačiau kilo labai didelis vėjas, pūga, ir mums toliau vykti neleido. Važiuojant per perėją mus užsnigo ir likome ant jos. Ten stovėjome maždaug keturias valandas, jau pradėjome manyti, kad ir liksime nakvoti autobusiuke, kur temperatūra žemiau nulio, o turėjome tik po miegmaišį. Nebuvome pasiėmę nei maisto, nei vandens, todėl visi sėdėjome su indeliais ir tirpinome sniegą, kad galėtume valgyti. Tuo metu, kai mūsų neišleido į Everestą dėl pavojingų sąlygų, įvyko nelaimingas atsitikimas – turistus užgriuvo sniego lavina. Rizikų kelionėse būna daug, bet viskas priklauso nuo to, kaip jas vertinsi. Kiek gali, tiek turi manyti, kaip tokiomis aplinkybėmis išsiversti.

(Asmeninio archyvo nuotr.)

Negali praleisti. Meno mugės

Kelionių planus dažnai nulemia renginiai, pavyzdžiui, Venecijos bienalė, Londono „Frieze“ meno mugė. Kai vyksta kokia nors paroda, pagalvoji, kad gali ten nuvažiuoti, turi laiko, galimybių ir noro pamatyti originalius piešinius arba skulptūras, kurie tave įkvepia, – ir važiuoji. Suprantu, kad yra dalykų, kurių, jei nepamatysi dabar, tai jau nebepamatysi visai. Mums su vyru patinka meno mugės, nes dirbame šiuolaikiniame pasaulyje, turime sekti įvykius, domėtis pasauliniais renginiais, madomis, todėl dažnai ten vykstame dviese arba su draugais.

(Pixabay nuotr.)

Miestas, į kurį norisi grįžti. Paryžius, Prancūzija

Man patinka Paryžius, ten gerai jaučiuosi, ne kartą lankiausi jame ir su vaikais. Jie, kaip ir visi, mėgsta naujus dalykus. Gal kol kas nesupranta, kodėl visur vaikštome ir negalime būti tik žaidimų aikštelėje, bet manau, kad ateityje supras. To, ką jiems parodysi, jau negalėsi atimti – tai puiki edukacinė platforma. Į Paryžių važiuojame ne ieškoti ko nors naujo, o tiesiog būti tame mieste ir pasiimti to, kas ten yra: tai galerijos, muziejai ar kiti renginiai. Paryžiuje labai gerai jaučiuosi, tikriausiai mūsų chemija sutampa.

(Pixabay nuotr.)

Nėra blogo oro. Italija

Kartą su mama ir sese važiavome į saulėtąją Italiją. Gegužę ten praleidome dvi savaites , bet visą laiką lijo, grįžome šlapiais batais. Tačiau lankėmės labai gražiose vietose, ir lietus joms suteikė savotiško žavesio. Keliavome aplink Komo, Gardos ežerus. Neseniai su šeima vėl buvau ant Izeo ežero, kur buvo nutiestas menininkų dueto Christo ir Jeanne-Claude sukurtas pontoninis tiltas. Jis atrodo lyg auksinis, tačiau iš tiesų pagamintas iš tekstilės. Pontoniniu tiltu gali eiti ežeru nuo salos iki salos. Kai ten lankiausi lyjant, atrodė gražu, o kai švietė saulė, buvo visai kitokia nuotaika.

(Asmeninio archyvo nuotr.)

Kiekvienam. „Tate Modern“ muziejus, Londonas, Jungtinė Karalystė

Man labai patinka „Tate Modern“ muziejus. Žaviuosi, kaip tas senas pastatas panaudotas, kaip išdėliotos erdvės, kaip daromos reklamos kampanijos, parodos, kaip sukurta viešoji erdvė dideliems projektams eksponuoti. Šis muziejus draugiškas visiems. Jame gali be įtampos viską žiūrinėti, tai žmonėms atvira erdvė, ir toks požiūris daro didelį įspūdį. Mane stebina Didžiosios turbinų salės parodos ir pasirodymai, pavyzdžiui, rankomis gamintų keraminių saulėgrąžų plotas. Augau tokiu lūžio laikotarpiu, kai daug dalykų buvo negalima, o paskui jau galima, todėl kartais kyla įtampa bandant ką nors naujo. Gal negalima? Gal nesuprasiu? Labai daug žmonių bijo: „Nesuprantu meno, todėl neinu į muziejus.“ „Tate Modern“ atidaro visus vartus: gali nesuprasti, bet turi tiesiog nueiti ir pasižiūrėti. Mes visi pradėjome nuo kažko, ko nesupratome.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų