(Asmeninio archyvo nuotr.)

Suvenyrai. Aštrios Dariaus Gumausko kelionių akimirkos

Suvenyrai. Aštrios Dariaus Gumausko kelionių akimirkos

Aktoriaus nuomone, aplankytų šalių sąrašu šiandien vargu ar ką nustebinsi. Žmonės daug keliauja, todėl išskirtinumu tampa asmeniniai išgyvenimai ir patirtos emocijos.

(Asmeninio archyvo nuotr.)

Šalis, kur karto nepakanka. Kinija

Nors Kinijoje teko būti devynis sykius, tikrai negaliu sakyti, kad pažįstu šią šalį. Smogo apgultas Pekinas ir pavargę skubantys žmonės gali sudaryti klaidingą įspūdį, kad ten nėra nieko įdomaus. Tačiau atsidūręs Lamos šventykloje ar kokiame nors menininkų rajone džiaugiesi, kad netingėjai paieškoti. Šanchajus – puikus jūrinis miestas su frankofoniškais rajonais, pasislėpusiais tarp nuostabiausių formų dangoraižių. Kartais pasijunti, lyg būtum atsidūręs sci-fi filme. Atogrąžų klimato mieste Guangdžou gausu netikėtų architektūrinių atradimų – tai žalumoje skendinčių viadukų kraštas. Miestus skiria tūkstančiai kilometrų, todėl žmonės juose skirtingi, lyg būtum vis kitoje Azijos valstybėje. Vienodi kinai tėra mitas.

(Scanpix nuotr.)

Nepažinus kraštas. Venesuela

Ryškios saulės, pamaldžių ir tuo pačiu pasiutusių, gražių, mėgstančių daug ir skaniai valgyti, šokti ir išgerti žmonių šalis. Venesueloje pistoletu man parodė, kad nesipainiočiau po kojomis, nes tuo metu buvo plėšiama parduotuvė. Kitoje sankryžoje, pėsčiųjų perėjoje, staiga ima šokti moteris, jai signalais akompanuoja senų kadilakų vairuotojai, o čia pat tave pavaišina kava.

(Scanpix nuotr.)

Futbolo žemė. San Paulas, Brazilija

Šiame mieste gali atrasti visko – nuo geriausio mano matyto muziejaus iki pavojų. Tai, kad Brazilijoje labai svarbus futbolas, suvokėme, kai rytą eidami išgirdome garsiai skanduojančius žmones. Iš pradžių net nesupratome, kas vyksta, tačiau pastebėjome, kad stadione susirinkę sirgaliai repetuoja skanduotes prieš vakare vyksiančias rungtynes. Didelį įspūdį paliko ir San Paule aplankytas futbolo muziejus, kuris yra pats moderniausias iš iki tol mano matytų – jame gali pasiklausyti istorinių garso įrašų, sekti visą Brazilijos futbolo istoriją. Tokiose šalyse norėdamas išvengti pavojų turi neatrodyti kaip turistas – reikia susilieti su vietiniais.

(Asmeninio archyvo nuotr.)

Kitas laikotarpis. Sibiras, Rusija

Kelionė į Sibirą – lyg kelionė laiku. Eidamas purvina Krasnojarsko gatve, skambant muzikai iš garsiakalbių, kurie kabo ant stulpų, staiga randi kino teatrą „Art House“, o šalia jo – labai stilingą knygyną, kur parduodami vienetiniai knygų egzemplioriai. Ten kelias valandas geri kavą su pardavėja ir vartai niekur nematytus almanachus. Tada nuvažiuoji daug kilometrų miškais ir atsiduri mieste be pavadinimo, į kurį patenkama tik su asmens dokumentais. Čia sustoję 1983-ieji: namai, vaikų žaidimo aikštelės, parkai, piešiniai ant grindinio, net parduotuvių asortimentas ir pardavėjos drabužių stilius – ir viskas labai tvarkinga! O tada už kelių šimtų kilometrų atsiduri Ačinske, kuriame gyvena ką tik į laisvę išėję kaliniai. Nors mieste atmosfera slogi, čia yra teatras su nuolatine trupe – ši mus šiltai sutiko.

(Asmeninio archyvo nuotr.)

Asmeninės patirtys. Marijos Pijos tiltas

Europoje man labai patiko Portas. Ryškiausią įspūdį paliko Marijos Pijos geležinkelio tiltas, kurį suprojektavo architektas Gustavas Eiffelis. Tąkart eidami su draugais pamatėme per šį tiltą žingsnuojantį vyrą, nešiną atidarytu viskio buteliu. Vėliau pastebėjome į pakrantę skubančias gelbėjimo tarnybas. Atsiskyriau nuo draugų ir radau apžvalgos aikštelę, iš kurios buvo gerai matyti bruzdesys. Ten atsidūriau akimirką prieš uždengiant nuskendusio vyro kūną – būtent to, kurį ką tik matėme. Nepaisant šios emocijos, visada noriu pereiti Marijos Pijos tiltą.

(Scanpix nuotr.)

Familiarumas. Islandija

Islandai mane sužavėjo bendravimo stiliumi. Jie nesikuklina paplekšnoti tau per petį, jeigu mano, kad bare užkalbinai žavią merginą – jie nesijaučia dėl to nepatogiai. Siūlyčiau ten planuoti filmus apie kitas planetas.

(Scanpix nuotr.)

Atimantis žadą. Niujorkas, JAV

Niujorkas – labai intensyvus miestas. Nors buvau lankęsis tokiuose megapoliuose, kur daug dangoraižių, išlipus iš metro man ėmė svaigti galva, tiesiog pritūpiau, nes nuo to intensyvumo mane ištiko panikos priepuolis. Dviese su draugu šį miestą tyrinėjome dvi savaites. Miegojome po keturias valandas ir lankėmės visur – nuo galerijų iki naktinių klubų. Su draugu, šviesų dailininku Eugenijumi Sabaliausku, šmirinėjome aplink rekonstruojamą buvusių dvynių dangoraižių duobę. Pastebėjome gudrų indų tautybės senuką apsaugininką, jis mums pamojo ranka ir pasiūlė nusileisti į duobę tarnybiniu atviru liftu. Tai, ką ten matėme, pavadinčiau ne patyrimu, bet sukrėtimu. Atsisveikinant mūsų veidai tikriausiai buvo taip ištįsę, kad jis užrašė savo namų adresą Kvinse ir pakvietė pietų.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų