(Getty Images nuotr.)

Susvetimėjimas, arba viena studijų JAV pusė

Susvetimėjimas, arba viena studijų JAV pusė

Tikėtasi, kad studentų iš Kinijos į JAV antplūdis suartins abi šalis. Bet savaitę Ajovos universitete praleidęs Brookas Larmeris padarė išvadą, jog greičiausiai nutiko priešingai.

Lėktuvui leidžiantis virš Ajovos valstijos, Yijia Fan išvydo iki horizonto nusidriekusią žalių ir geltonų kukurūzų laukų paklodę. Keliaudama iš Dziasingo rytinėje Kinijos dalyje į JAV Vidurio Vakarus, Ajovos universiteto pirmakursė užtruko visą parą, įskaitant vieną praleistą skrydį. Pavargusioms akims, įpratusioms prie judrių gimtojo miesto gatvių, kuriomis zuja 4 mln. gyventojų, kukurūzų laukai neteikė paguodos, greičiau kėlė nerimą. „Nežinojau, ar man pavyks pritapti.“

Anglišku Sophie vardu pasivadinusi Y. Fan prieš praleisdama skrydį internetu susitarė, kad iš oro uosto į akademinį miestelį ją nuveš Kinų studentų ir akademikų asociacijos – iš dalies Kinijos vyriausybės finansuojamos studentų organizacijos – atstovai. Sužinojusi, jog atvyks vėliau, mergina buvo priversta šią rezervaciją atšaukti. Todėl kreipėsi į kitą organizaciją – ši vienintelė visame oro uoste sutiko padėti. Tai buvo krikščionių evangelikų pagalbos grupė „Bridges International“. „Tikriausiai viskas atrodo painu ir, ko gero, esate gerokai pavargę, – skelbia internetinė krikščioniškosios organizacijos reklama. – Juk būtų puiku, jei kas nors jus pasitiktų? Mielai pasinaudotume proga pasveikinti jus atvykusius į JAV.“

Su bagažą atsiimančia Sophie entuziastingai pasisveikino jaunas amerikietis. Jis padėjo merginai sukrauti lagaminus į mikroautobusą. Iki Ajova Sičio buvo vos pusvalandis kelio per lygumas, ir jis neužsičiaupdamas pasakojo apie „Bridges International“ veiklą bei būdus, kaip organizacija galėtų padėti merginai įsilieti į naują aplinką. Galbūt ją reikia pavėžėti iki parduotuvių? Padėti persikelti į butą? O gal praverstų bičiulis, su kuriuo būtų patogu praktikuotis kalbėti angliškai? „Jis elgėsi taip draugiškai, kad atrodė, jog negaliu atsisakyti“, – prisimena Sophie.

JAV ir Kinijos santykiams vėstant, viena stipri povandeninė srovė teka priešinga kryptimi: į amerikiečių universitetus plūsta kinų studentai. Dabar jų yra 328 tūkst. – penkiskart daugiau nei prieš dešimtmetį. Amerikinio išsilavinimo alkis toks stiprus, kad dabar kinai sudaro beveik trečdalį iš 1 mln. JAV besimokančių užsieniečių. Dvišaliuose JAV ir Kinijos santykiuose šiai sričiai žmonių skaičiumi neprilygsta jokia kita. Be to, čia atsiveria plačiausios galimybės daryti įtaką labai svarbiam visuomenės segmentui – Kinijos valdančiosios klasės sūnums ir dukterims.

Ambicijos ir siekiai

Šie Kinijos ekonominio pakilimo palikuonys studijuoti į „gražiąją šalį“, kaip JAV vadinamos kinų kalba, atvyko ne pirmieji. Prieš pusantro šimtmečio į Ameriką atplaukę 120 kinų studentų su Činų dinastijos kasomis, papuoštomis kaspinais, turėjo imperatoriaus nurodymą „mokytis iš barbarų“, kad vėliau galėtų padėti modernizuoti Opijaus karuose pralaimėjusią tėvynę. Amerikiečių pareigūnai pamatė progą naujajai kinų valdančiosios klasės kartai diegti vadinamąsias amerikines vertybes: demokratiją ir krikščionybę. Eksperimentas baigėsi 1881 m., po mažiau nei dešimtmečio, kai Činų valdžios atstovai ėmė nerimauti, kad kinų vaikinai, pradėję vaikščioti į bažnyčią ir žaisti beisbolą, pernelyg suvakarėjo. Baiminosi abi šalys: prabėgus vos metams, JAV priėmė Kinų pašalinimo įstatymą, kuris galiojo 60 metų ir draudė jiems imigruoti į šalį.

Dabartinį kinų studentų srautą skatina ne valstybė, o asmeniniai siekiai. Jaunimas atvyksta, nes Kinijoje vertinamas geras užsienyje įgytas aukštasis išsilavinimas, o kai kurie dar ir atlieka žvalgybą: gavus žaliąją kortą, artimiesiems atsivertų galimybė apsigyventi JAV. Kaip rodo Šanchajaus tyrimų bendrovės „Hurun“ 2016 m. atlikta apklausa, penkios iš šešių pasiturinčių kinų šeimų tvirtina ketinančios leisti vaikus studijuoti užsienyje. Jų įmokos už studijas padeda išsilaikyti pinigų stokojantiems JAV universitetams. Praėjusiais metais iš kinų studentų JAV ekonomika gavo 11,4 mlrd. dolerių pajamų (tai mokesčiai už mokslą ir kitos išlaidos). „Politikai vis kartoja, kad kinai iš amerikiečių atima darbo vietas, – sako Ajovos universiteto politikos mokslų dėstytojas Wenfangas Tangas, 1982 m. atvykęs į JAV studijuoti magistrantūroje. – Bet pinigai grįžta su kinų studentais.“

Neproporcingai daug šio kinų jaunimo lėktuvais leidžiasi JAV Vidurio Vakaruose, kur etninė įvairovė viena didžiausių šalyje. Ajovos universitetas kinus vilioja bene uoliausiai. Šios pastangos ypač suaktyvėjo kraštą nusiaubus negailestingam potvyniui ir valstijai sumažinus finansavimą. Čia bakalauro studijas pasirinkusių kinų jaunuolių skaičius šoktelėjo nuo 47 prieš dešimt metų iki 2012 šiemet. Jie sudaro 80 proc. visų užsieniečių bakalauro studentų ir vien mokėdami už mokslą, būstą bei maistą Ajovos valstijos iždą kasmet papildo daugiau kaip 100 mln. JAV dolerių.

Ajovos universitete, kaip ir daugelyje kitų JAV aukštųjų mokyklų, šis antplūdis prasidėjo taip staiga, kad kinų ir amerikiečių studentai beveik neturėjo laiko prisitaikyti. Todėl tai, kas galėjo tapti prasmingais kultūriniais mainais, dabar labiau primena neišnaudotą galimybę. Kinų populiacija tokia milžiniška, kad sudaro atskirą pasaulį. Daugelis kinų bendrauja tik mandarinų kalba, studijuoja vien su tautiečiais, lankosi išskirtinai jų organizuojamuose renginiuose ir puikuojasi prabangiais automobiliais kinų klubuose. Šiuos jaunuolius savo pusėn bando palenkti Kinijos vyriausybė ir krikščionių organizacijos, bet daugiau beveik niekas nerodo susidomėjimo, todėl nemažai kinų studentų atsiduria savotiškame burbule ir neturi jokio ryšio su akademine aplinka, į kurią tikėjosi įsilieti. „Norint išeiti iš komforto zonos, reikia nemažai drąsos, – sako Sophie. – Dauguma studentų abiejose pusėse nė nebando to daryti.“

Giedrą rudens dieną 21-ų kinas Jonathanas Hou nubalintais plaukais važiuoja per akademinį miestelį naujausiu savo žaisliuku – akinamai baltu automobiliu „Mercedes-Benz C63S“, kurį įsigijo už 86 tūkst. JAV dolerių. „Ajova Sityje tokių daugiau nėra“, – sako jis ir atsiprašo dėl to, kad už keleivio sėdynės ant grindų slidinėja automobilio registracijos numerio lentelė. Dėl estetinių priežasčių vaikinas neprisiruošė jos pritvirtinti: „Nenoriu sugandinti buferio.“

„Mercedes-Benz C63S“ 100 km/val. greitį gali pasiekti per 3,8 sekundės, bet šiandien Jonathanas vos juda pro senų parduotuvių vitrinas pagrindinėje akademinį miestelį kertančioje Klintono gatvėje. Jis nori pasipuikuoti pirkiniu, bet atrodo, jog tai nedaro įspūdžio beisbolo kepuraites užsimaukšlinusiems amerikiečių studentams, einantiems per gatvę priešais mus. Palydėję akimis automobilį ir jo vairuotoją, jaunuoliai ima prunkšti.

Dabar vietos studentai purto galvas žvelgdami į kinų jaunuolius, vairuojančius šiuos prabangius automobilius, kurių jie patys niekada gyvenime neįpirks.

Atrodo, kad Jonathanas to nė nepastebėjo. Jo dėmesį patraukia kinų studentai, susirinkę prie maitinimo įstaigų „Old Capitol Mall“ prekybos centre. Neoficialiai ši vieta praminta „kinų getu“. Vaikinas mėgaujasi pritrauktais žvilgsniais ir akimis ieško kitų prabangių automobilių. Išskirtinis šio vaikino „Mercedes-Benz“ modelis – ne vienintelė prabangi transporto priemonė mieste. Pro šalį prašvilpia visa procesija „Audi“, BMW ir „Mercedes“, taip pat vienas „Maserati“ ir smėlio spalvos „Bentley“. Juos vairuoja jauni kinai. Jonathanas mane patikina, kad tai ne pasirodymas, o „visiškai įprasta Ajova Sičio diena“.

Naujoji karta gerokai skiriasi nuo ankstesnių. Politikos mokslų dėstytojas W. Tangas, 1982 m. atvykęs studijuoti, kišenėje teturėjo 40 JAV dolerių. Kad sumokėtų už studijas, įsidarbino indų plovėju. Amerikiečiai bendrakursiai su spalvotais fotoaparatais rankose atrodė neįtikėtinai turtingi. „Šiandien vaidmenys visiškai pasikeitė, – sako pašnekovas. – Dabar vietos studentai purto galvas žvelgdami į kinų jaunuolius, vairuojančius šiuos prabangius automobilius, kurių jie patys niekada gyvenime neįpirks.“

Jonathano tėvas yra valstybės įmonės vadovas, o motina – verslininkė. Jiems buvo tekę girdėti pasakojimų apie turtingus jaunuolius, JAV taškančius tėvų pinigus ir einančius klystkeliais. Prieš leisdami sūnui vykti į šią šalį, gimdytojai pareikalavo įrodymų, kad jis geba elgtis atsakingai, todėl Jonathanas apsiėmė vasarą mokyti skurstančius vaikus matematikos Kinijos rytuose esančioje Fudziano provincijoje. „Daug kinų studentų nežino, kaip elgtis su Amerikoje gauta laisve, – aiškina pats. – Jie tik girtauja arba žaidžia madžongą, nevaikšto į paskaitas.“ Jonathanas nerūko ir nevartoja alkoholio. Tippie verslo mokykloje jo pažymių vidurkis siekia 8. „Po pirmo semestro tėvai atsipalaidavo, nes pamatė, jog galiu pats suvaldyti padėtį, – giriasi jis. – Dabar niekas man nebeaiškina, ką turiu daryti, todėl esu laisvas.“

Prabangūs automobiliai akademiniuose miesteliuose tapo ryškiausiu kinų turto ir augančios JAV bei Kinijos studentų atskirties simboliu. Apygardos duomenimis, 2012–2014 m. Ajova Sityje įregistruotų prabangių transporto priemonių skaičius beveik patrigubėjo. Per kitus pustrečių automobilių manija tik išaugo. Taip pat išpopuliarėjo karaokės barai ir burbulinės arbatinės. Šios skaičiumi Ajova Sityje jau lenkia „Starbucks“ kavines.

Vis dėlto negalima pasakyti, kad kinų studentai yra patyrę vairuotojai. Pirmąjį automobilį, „Infiniti“, Jonathanas nusipirko vos po keturių vairavimo pamokų. Vietos automobilių pardavėjas man prisipažino, kad prieš įteikdamas prabangių automobilių raktelius jis kinų jaunuolius neretai pamoko vairuoti. Net ir tokiais atvejais daugelis nesivargina įsigyti draudimo. Praėjusiais metais viena kinė vos įsigytu neapdraustu „Porsche Cayenne“ rėžėsi į stovėjimo aikštelės tvorą. Ne bėda: mergina įsigijo kitą. Jonathanas pasielgė apdairiau ir apdraudė savąjį „Mercedes“. Kadangi jis yra pasiturintis jaunas kinas, ne kartą baustas už greičio viršijimą ir vairuojantis galingą sportinį automobilį, metinis draudimas kainuoja brangiau nei vietos studentams taikomas studijų mokestis.

Kitąsyk su Jonathanu susitinkame lapkričio pradžioje. Jo plaukai jau nebe balti. Pakaušis nudažytas plieno spalva, o šonai nuskusti. „Šukuoseną pasidariau Čikagoje“, – sako jis. Kelionė į didžiausią Vidurio Vakarų miestą ir atgal truko 7 valandas. Vaikinas ten vyko parsivežti pagal užsakymą pasiūtų hiphopo stiliaus džinsų. Tuo pačiu pakeitė šukuoseną ir gavo progą smarkiau spustelėti C63S akceleratoriaus pedalą. Jonathanas šį automobilį vairuoja vos kelis mėnesius, bet jau dairosi į kitą – ryškiai raudoną sportinę „Alfą Romeo“. Rodydamas šios nuotrauką „iPhone“ telefono ekrane, jis sako: „Ajova Sityje tokio dar nėra.“

Kasdieniai iššūkiai

Taip lengvai klojasi ne visiems Ajovos universitete studijuojantiems kinams. Populiarioje susitikimų vietoje „Java House“ Haddy Zhang bando perprasti mokslinį straipsnį apie moteris islame. Greitai jai teks užsienio kalba parašyti semestro darbą apie nepažįstamą religiją. Dėstytojas jau įspėjo studentę dėl netinkamai vartojamų išnašų ir cituojamo teksto. Tokios akademinės vingrybės kinams nesuprantamos: gimtinėje jie privalėjo iškalti faktus ir per egzaminą juos pakartoti žodis žodin. „Kalbėti savais žodžiais labai sunku“, – skundžiasi H. Zhang.

Buvusi Kinijos jaunių stalo teniso čempionė Haddy pasakoja, kad čionykštė aplinka gerokai skiriasi nuo Pekine veikiančios Šičahajaus sporto mokyklos, kur treneriai merginą mušdavo, jei ši dešine smūgiuodavo ne taip, kaip nurodyta. Nutraukę dukters sporto karjerą tėvai suprato, kad konkurencija Kinijos švietimo sistemoje ne ką mažesnė, todėl užrašė atžalą į pelno siekiantį Pekino valstybinės vidurinės mokyklos tarptautinį sparną, kuriame mokestis už mokslą siekia 15 tūkst. JAV dolerių per metus. Pasirinkus šią kryptį vienintelė jos viltis buvo įstoti į užsienio universitetą.

Haddy TOEFL anglų kalbos egzamino įvertinimas daugeliui universitetų buvo per prastas – 78. Paraiškas aukštosioms mokykloms rengianti kinų agentūra pasiūlė merginai Ajovos universitetą, kuris ne tik priima daug kandidatų (maždaug 70 proc. visų dokumentus pateikusių užsieniečių), bet ir kasmet į studentų sąrašus įtraukia maždaug 150 „sąlyginių“ pretendentų, kurių įvertinimas nesiekia 80 balų vidurkio. Šie studentai privalo 1–2 metus intensyviai mokytis anglų kalbos ir tik po to gali pradėti įprastą programą, todėl universitetas uždirba dar daugiau. Perlaikiusi TOEFL testą ir gavusi 82 balus, Haddy įgijo teisę studijuoti toliau.

Prieš metus į Ajova Sitį atvykusiai merginai teko įveikti ne vien su kalba susijusius sunkumus. Kaip ir daugelis kitų kinų, ji iš didmiesčio pateko į nedidelį miestą. „Ieškojau metro“, – prisimena Haddy. Negalima sakyti, kad Ajova Sitis – visiškas kaimas: pavyzdžiui, čia rengiamos visose JAV garsiausios rašytojų dirbtuvės. Bet daugelis merginos bendrakursių yra aukštojo išsilavinimo neturinčių ūkininkų vaikai. Jie pirmąsyk gyvenime regėjo užsieniečius, o artimieji vos išgalėjo sumokėti 7 tūkst. JAV dolerių už studijas. Haddy tėvams nebuvo pernelyg sunku pervesti 28 tūkst. dolerių mokestį. Tam jie už pusę milijono dolerių pardavė nedidelį laisvą butą Pekino centre. Pirkėjai irgi buvo įsitraukę į švietimo sistemos verpetą: šiems reikėjo būsto, kad sūnus galėtų lankyti prestižinę vietos mokyklą.

Keli pasiturintys kinų studentai prisipažino mokėję vidurinės klasės tėvynainiams už tai, kad šie už juos parašytų darbus.

Haddy rado paguodą gausioje kinų studentų bendruomenėje. Pradžioje ji buvo apgyvendinta laikiname būste – dviaukščių lovų prigrūstame pastato koridoriuje. SMS žinutėmis susisiekusi su kita kine, kurią sutiko lėktuve (žinoma, skrendančią verslo klase), Haddy persikėlė į jos namus už akademinio miestelio ribų. Visi merginos draugai – kinai. Kartais vakare atsigulusi į lovą ji susivokia per dieną nepratarusi nė žodžio angliškai.

Toks atsiskyrėliškas pasaulis pilnas pagundų. Haddy dėstytojai nuolat kartoja mantrą apie akademinį sąžiningumą, bet merginos socialinių tinklų paskyroje mirga mandarinų kalba skelbiamų pasiūlymų už tam tikrą mokestį parašyti akademinį darbą ar išlaikyti egzaminą: viskas pasiekiama vienu pelės spragtelėjimu ir išdėstyta universiteto administratoriams nesuprantama kalba. Haddy sukčiauti atsisako, bet kartais riba peržengiama dėl solidarumo. Keli pasiturintys kinų studentai prisipažino mokėję vidurinės klasės tėvynainiams už tai, kad šie už juos parašytų darbus. Viena kinė pirmakursė papasakojo praėjusį rudenį užtikusi kambario bičiulę sprendžiant testą su kita studente. „Taip negalima!“ – pareiškė ji. Tačiau kambario draugė atrėžė: „Taip, bet ji – kinė ir aš – kinė. Mes visi kinai. Turime vieni kitiems padėti.“

Praėjusiais metais Ajovos universitetą sukrėtė sukčiavimo skandalas. Gavęs informacijos iš internetinės egzaminų priežiūros organizacijos, universitetas išsiaiškino, kad mažiausiai 30 studentų, tarp jų (jei ne vien) kinai, pasamdė apsimetėlių, kurie už juos internetu laikė egzaminus. Šis skandalas sutepė kinų vardą akademinėje bendruomenėje ir Ajovos universiteto vardą Kinijoje. Praėjusį rudenį ši aukštoji mokykla priėmė rekordiškai daug kandidatų, bet tarp jų buvo tik 366 kinai – apie 100 mažiau nei anksčiau. „Skandalas užklupo netinkamu metu, – sako universiteto priėmimo direktorius Kirkas Kluveris. – Nėra jokios abejonės, kad jis turėjo įtakos.“ Haddy ir jos draugai jaučiasi be pagrindo apjuodinti. „Baiminuosi, jog man grįžus ieškoti darbo jie pamanys, kad aš irgi sukčiavau“, – guodžiasi ji.
Viena studenčių, pašalintų iš universiteto dėl sukčiavimo skandalo, gyveno su Haddy. Vizai likus galioti vos kelias dienas, mergina kreipėsi į bendrovę, padedančią bėdon patekusiems kinams. Tai miglotas, bet klestintis švietimo verslo paribys. Haddy prisimena, kad vos per parą ši įmonė tai merginai surado vietą gretimame Kerkvudo bendruomenės koledže. Nors ir pašalinta, studentė gyvena tame pačiame bute, vairuoja tą patį automobilį ir bendrauja su tais pačiais draugais, lyg nieko nebūtų nutikę.

Tėvai spaudžia Haddy stoti į Ajovos universiteto verslo bakalauro studijas, nors merginos pažymiai dar nepakankami. Ji tikėjosi, kad šią kliūtį padės įveikti internetinis islamo kursas – tai hujų etninės grupės, kuriai priklauso jos motina, religija. Tačiau dabar mergina turi parašyti darbą, kuris nulems galutinį pažymį, ir jos pasitikėjimas savimi blėsta. Studentė nerimauja, kad net įsisavinus medžiagą jai pritrūks žodyno mintims išreikšti arba žinių, kaip pateikti išnašas. „Vis dar jaučiuosi sutrikusi ir bijau, kad suklysiu cituodama tekstą, – prisipažįsta ji. – Bet negaliu sau leisti pažeisti akademinio garbės kodekso.“

Pastangos išsikvėpė

Demokratijos citadelė Ajova Sityje yra „Hamburg Inn“ – liaudiška užkandinė, kurioje per rinkimų kampaniją stabteli visi kandidatai į šalies prezidentus nuo tada, kai prieš daugiau kaip ketvirtį amžiaus Ronaldas Reaganas užsuko suvalgyti maltos mėsos kepsnio. Paskutinio kurso studentas Mingjian Li, su amerikiečiu bičiuliu užsukęs paskanauti pyraginio kokteilio, gaminamo suplakant ledus ir vieną iš 12 pyragų, prisėda po R. Reagano nuotrauka. Prie kasos aparato stovi vadinamosios kavos pupelių balsadėžės: artėjant rinkimams klientai gali įmesti pupelę į pasirinkto kandidato stiklainį. Donaldas Trumpas savo pusėn galbūt palenkė Ajovos valstiją, bet pagal stiklainių turinį laimėjo Hillary Clinton: ji surinko 4139 pupeles, o varžovas – 2304.

Visuomeniškas verslo magistrantas Mingjianas iš Šangdongo provincijos rytinėje Kinijos pakrantėje atsisako gyventi kinų burbule. „Nenorėjau švaistyti laiko, – sako jis. – Todėl įsitraukiau į visas įmanomas veiklas.“ Norėdamas pažinti krikščionybę dviejų Komunistų partijos narių sūnus vaikščiojo į „Bridges International“ susirinkimus akademiniame miestelyje ir dusyk lankėsi šios organizacijos nacionalinėje konferencijoje, kur keliems šimtams kinų buvo surengta gretutinė konferencija mandarinų kalba. Mingjianas tapo naujai priimtų studentų vadovu ir bendrabučio patarėju. „Vienas kinas, tvarkantis 38 amerikiečių reikalus“, – pasakoja jis. Tačiau labiausiai jaunuolis didžiuojasi dusyk laimėjęs rinkimus į studentų senatą: „Norėjau suprasti, kaip veikia demokratinė sistema.“

Ajovos universiteto administracija norėtų, kad taip į akademinę aplinką įsitrauktų visi kinų studentai. Kaip ir daugelis kitų šalies aukštųjų mokyklų, Ajovos universitetas taip stengėsi pritraukti kuo daugiau studentų, kad apie jų integravimą į akademinę bendruomenę, atrodo, susimąstė pavėluotai. Aukštoji mokykla ėmė Kinijoje organizuoti įvadinius renginius ir sumanė, kaip galėtų vykti kultūriniai mainai: pavyzdžiui, per verslo mokyklos asmeninės partnerystės programą „International Buddies“, kurioje vienu metu buvo daugiau kaip 300 dalyvių.

Tačiau šios pastangos išsikvėpė. Privalomas kursas, kuriuo siekta priversti užsieniečius jaunuolius bendrauti su vietos globėjais, „baigėsi visiška nesėkme“, kaip prisimena jį dėstęs politikos mokslų profesorius ir buvęs ambasadorius Ronaldas K. McMullenas: „Kinų studentai jautėsi verčiami dalyvauti šioje programoje. Blogiausia tai, kad nusivylė ir jų bendraamžiai globėjai – savanoriai vietos studentai, norėję susipažinti su kita kultūra. Jiems pasirodė, kad kinų studentai visiškai nenori integruotis.“ Po vieno semestro programa nutrūko, bet joje vis dar galima dalyvauti savanoriškais pagrindais.

Daugeliui kinų sunku įveikti kalbos barjerą. Laikytis su tėvynainiais patogiau ir kultūriniu atžvilgiu.

Faktinės segregacijos akademiniame miestelyje išvengti beveik neįmanoma. Daugeliui kinų sunku įveikti kalbos barjerą. Laikytis su tėvynainiais patogiau ir kultūriniu atžvilgiu. Bet pernelyg nesistengia ir daugiausia vieną kalbą temokantys amerikiečiai. „Tai dvipusio eismo gatvė, – aiškina trečio kurso studentė Amber Dawn Miley. – Vietos gyventojai retai turi progą susipažinti su kitomis kultūromis. Bendraudama su užsieniečiais sulaukiu keistų kitų amerikiečių žvilgsnių, jie tarsi stebėjosi, kodėl leidžiu laiką su tais žmonėmis.“

Ajovos universiteto akademinė bendruomenė draugiška, bet pasigilinus matyti rusenanti nesantaika. Per pastaruosius kelerius metus socialinėje žiniasklaidoje pasirodė netaktiškų ir net rasistinių pareiškimų apie kinų studentus. (2015 m. pabaigos pavyzdys: „Užknisa, kad azijiečiai kalba bibliotekoje ir sukčiauja per egzaminus. Tegul varo iš čia.“) Tviteryje įsisiautėjus įžeidinėjimams, kinų studentai surengė kultūrinio pakantumo seminarą. Vis dėlto net šiandien pagrindinio akademinio miestelio pastato pavadinimas „Van Allen Hall“ (liet. „Vano Alleno rūmai“) tebėra juodu rašikliu pakeistas į „Van Alien Hall“ (liet. „Vano svetimšalių rūmai“).

Daugelį kinų studentų dar labiau gniuždo amerikiečių klausimai arba globėjiški pamokslai apie prastą žmogaus teisių, demokratijos padėtį arba cenzūrą Kinijoje. Šie įspūdžiai verčia atvykėlius dar labiau užsisklęsti kiniškajame kokone. „Amerikiečiams prabilus apie politiką, aš užsičiaupiu, – pasakoja Sophie. – Neverta veltis į ginčą.“

„Jus stebi“

Tačiau negalima sakyti, kad kinų studentai niekuo nesidomi. Jie paprasčiausiai gyvena pasaulyje, kurio didžioji akademinės bendruomenės dalis nemato. Šio centre yra Kinų studentų ir akademikų asociacija (CSSA), kurią finansuoja ir stebi Čikagoje veikiantis Kinijos konsulatas. Šios organizacijos struktūra netgi atkartoja Komunistų partijos hierarchiją: yra „propagandos skyrius“ ir konsulato nebyliai tvirtinama glaudi vadovų grupelė. Asociacija kasmet organizuoja keturis svarbius renginius, skirtus beveik išimtinai kinų studentams, tarp jų svarbiausią Kinijos šventę – Naujuosius metus pagal Mėnulio kalendorių. Praėjusį lapkritį Mingjianas apsilankė CSSA „greitųjų pasimatymų“ renginyje, kuriame beveik 300 žiūrovų akivaizdoje smokingais pasipuošę studentai prisipažino mylintys studentes klostuotomis sukniomis. Renginys vyko beveik vien mandarinų kalba.

Vienas pagrindinių CSSA tikslų yra jaunuoliams priminti, kad Pekinas juos stebi. Pernai priimta Komunistų partijos direktyva paragino asociacijos narius „išnaudoti didelį užsienyje studijuojančių asmenų skaičių kaip teigiamą patriotinę energiją“. Ajovos universitete šios pastangos prasideda jaunuoliams dar neišvykus iš Kinijos: praėjusiais metais per universiteto įvadinį renginį Šanchajuje jiems išdalytuose informaciniuose rinkiniuose buvo ir Kinijos konsulato Čikagoje parengti DVD diskai, pavadinti „Studijų užsienyje taisyklėmis“. Sausį socialinėje žiniasklaidoje CSSA paskelbė sveikinimą kinų Naujųjų metų proga nuo oficialaus kinų studentų prievaizdo Čikagos generalinio konsulo Hong Lei. „Jis yra pavyzdys JAV besimokantiems studentams! – buvo rašoma pranešime. – Jis yra kinų liaudies pasididžiavimas!“

Be to, CSSA yra pasirengusi užprotestuoti bet kurį akademinės bendruomenės pranešėją, jei jis galėtų pakenkti Kinijos interesams. Vasarį asociacija supeikė Kalifornijos universiteto San Diege pasirinkimą į diplomų įteikimo ceremoniją pakviesti Dalai Lamą, kurį Pekinas laiko vienuoliu išdaviku. Laiške CSSA pranešė laukianti generalinio konsulo patarimo. Per pastaruosius kelerius metus dėl tiesioginio kinų vyriausybės kišimosi į asociacijos veiklą du JAV universitetai – Kolumbijos ir Kembridžo – net buvo laikinai ją uždraudę.

Padėdami atvykėliams nusigauti iš oro uosto į gyvenamąją vietą, CSSA atstovai pataria įsikūrimo klausimais ir primena studentams, kad iš jų elgsenos sprendžiama apie visą kinų tautą. Iš tiesų jaunimui to kartoti nereikia, nes gimtinėje švietimo sistema jiems jau įdiegė, kaip svarbu būti ištikimiems Komunistų partijai. Ši patriotizmą tik sustiprina bendravimas su amerikiečiais, kurie dažnai žvelgia į Kiniją iš aukšto ar net priešiškai, nors kinai, kaip Sophie, vengia veltis į diskusijas.

Patriotiškas pyktis neretai išliejamas tėvynainiams. Praėjusį spalį apie Pekino jautrumą viešajai nuomonei prabilęs profesorius W. Tangas iš vieno kinų studento gavo piktą el. laišką: „Man dėl jūsų gėda. Jūs pasidavėte amerikiečių propagandai prieš Kiniją. Kur jūsų, kaip Kinijos piliečio, atsakomybė?“ JAV pilietybę priėmęs W. Tangas purto galvą: „Šiai kartai vertybės diegiamos nuo pat vaikystės.“

Mingjiano pastangos susipažinti su amerikiečių kultūra taip pat sustiprino meilę tėvynei. Po trejų metų vaikinas padarė išvadą, kad krikščionybė gali suvilioti tik silpnuosius. „Neieškojau gyvenimo prasmės, – aiškina jis. – Tai labiau būdinga amerikiečiams.“ Priklausyti studentų senatui buvo garbė, bet jaunuolį erzino šio organo neveiksmingumas ir nesibaigiančios diskusijos. „Demokratinėje sistemoje sunku pasiekti realių rezultatų“, – sako vaikinas.

JAV prezidento rinkimai nuomonės apie demokratiją nepagerino. Likus dviem dienoms iki balsavimo, Mingjianas iš dolerio susilažino su bendrakursiu, kad laimės D. Trumpas. „Žinojau, kad per apklausas žmonės ne visada sako tiesą“, – įsitikinęs vaikinas. Pradžioje jis nudžiugo dėl D. Trumpo pergalės – iš dalies dėl to, kad laimėjo lažybas, bet padrika naujojo šalies vadovo politika Kinijos atžvilgiu ėmė kelti nerimą. „Man labiau patinka stabili Kinijos sistema“, – teigia jis. Užeigoje „Hamburg Inn“ ironijos daugiau nei cukraus pyraginiuose kokteiliuose – pernai šią Ajova Sičio demokratijos tvirtovę įsigijo kinų investuotojas.

Krikščioniškas prieglobstis

Į šlaitą kylanti įvaža priešais krikščionių dvasininko namus jau sausakimša, todėl Haddy pastato automobilį gatvėje už jau anksčiau atvykusių svečių transporto priemonių. Ji atvažiavo į trečiadienio vakarais rengiamą susibūrimą Ajova Sičio pakraštyje. Čia galima pabėgti nuo vienatvės, spaudimo ir sumaišties, kurių netrūksta patekus į svetimos šalies akademinę aplinką. „Stengiuosi sudalyvauti net kai turiu nemažai namų darbų, – sako Haddy, nuo vakaro vėsos bandydama pasislėpti studentiškoje raudonos ir juodos spalvų striukėje. – Čia pasijuntu ramiau.“

Kaip ir daugelio kitų kinų studentų, Haddy netraukia dekadentiškesnės amerikinių aukštųjų mokyklų apeigos: studentų vakarėliai ir daugiadienis girtavimas, dėl kurių Ajovos universitetas pagarsėjo kaip viena triukšmingiausių JAV mokymo įstaigų. Po daugiau nei dvejų metų mergina didžiąją laiko dalį vis dar praleidžia kiniškame pasaulyje, išskyrus trečiadienio vakarus, kai važiuoja susitikti su Jarolu ir Leah Duerksenais – 78-erių dvasininku ir jo žmona. „Galima sakyti, kad jie – vieninteliai mano draugai amerikiečiai“, – pripažino mergina.

Haddy atvyko ne melstis, o žaisti. Duerksenai – profesionalūs stalo tenisininkai, o jų rūsys – tikra šio sporto šventovė su dviem naujutėliais stalais, ryškiu neoniniu apšvietimu ir 3,7 m aukščio lubomis. „Statydami namą šiai patalpai skyrėme daugiausia dėmesio“, – prisimena Jarolas. Ant sienos pakabinta vėliava skelbia: „Jarolo ir Leah teniso rojus.“ Greta kabančiame pasaulio žemėlapyje vėliavėlėmis sužymėti šiuose namuose apsilankiusių svečių gimtieji miestai: tankiausiai prismaigstyta rytinė Kinijos dalis, kur pora neseniai buvo nuvykusi susipažinti su stalo teniso tradicijomis šioje šalyje.

Daugelis amerikinių krikščioniškųjų organizacijų kinų studentus vertina kaip galimybę didelę žmonių grupę atvesti į tiesos kelią. Tai lyg tušti lapai, atvykę iš komunistinės šalies, kur misionierių veikla draudžiama. XIX a. paskutiniame dešimtmetyje Jaunuolių krikščionių asociacija (YMCA) ėmė Kinijoje šią religiją pristatinėti per sportinę veiklą. Toks būdas pritraukti potencialių tikinčiuosių taikomas ir šiandien. Duerksenų vizitinėje kortelėje skelbiama: „Kada nors pateksime į rojų, bet kol kas pažaiskime stalo tenisą!“

Haddy nusileidus į rūsį, Jarolas ir Leah jau gainioja kamuoliuką su dviem svečiais iš Kinijos. „Tau pavyko atvažiuoti!“ – sušunka Jarolas, o Haddy santūriai šypsodamasi traukia iš krepšio raketę. Ji – geriausia žaidėja universiteto moterų komandoje, kurią sudaro vien kinės. Pernai Duerksenai prisijungė prie merginų nacionaliniame turnyre. Sportinius drabužius jiems pasiuvo Leah. Haddy nepriėmė krikščionybės, bet vis tiek reguliariai lankosi šių pamaldžių žmonių namuose: tenisas su dvasininku yra vienas iš nedaugelio dalykų, primenančių, kad ji studijuoja JAV.

Tą pirmąjį vakarą važiuodama iš oro uosto su šnekiu jaunu evangelistu Sophie Fan patyrė kiek didesnį spaudimą. Prieš išlipdama prie bendrabučio ji jautėsi įsipareigojusi pažadėti, kad atvyks į „Bridges International“ susipažinimo vakarėlį. Sophie norėjo susidraugauti su amerikiečiais, ir jei krikščionybė taip neatsiejama nuo amerikinės kultūros, gal verta labiau ja pasidomėti? Kaip vėliau paaiškėjo, merginos tėvynainiai tokio didelio noro bendrauti su vietos gyventojais nerodė. „Kai kurios kambario draugės bijo net kalbėtis su amerikiečiais, – atvirauja ji. – Aš jų klausiu: koks tikslas keliauti taip toli į Ameriką, jei neketini čia su niekuo bendrauti?“

Priešingai nei kiti užsieniečiai studentai, daugelis kinų nėra užaugę su kuria nors viena religija, todėl lengviau priima naujas idėjas. Krikščioniškosios organizacijos savo viliotinį papildo nemokamu maistu, draugiškumu ir amerikine kultūra. „Daugeliui kinų nereikia dvasingumo, – aiškina biochemijos magistrantūros paskutinio kurso studentė ir pamaldi krikščionė Pearl Chu. – Jie vaikšto į susitikimus, nes tie amerikiečiai siekia užmegzti kontaktą, noriai bendrauja ir klausosi. Manau, kad krikščioniškosios organizacijos kinų studentus integruoja geriau nei universitetas.“

Sugrįžėliai

„Bridges International“ susipažinimo šventėje, surengtoje viename butų už akademinio miestelio ribų, Sophie drauge su keliais kitais kinais atsidūrė dėmesingų amerikiečių apsuptyje. Jie žaidė ir valgė naminius troškinius. Dvasininkas pasiūlė pasimelsti. Paskui prasidėjo tardymas. „Jie norėjo sužinoti apie mane viską, – prisimena mergina. – Jaučiausi nejaukiai. Jie klausinėjo įvairių dalykų, pavyzdžiui, ar esu padariusi gyvenime ką nors, dėl ko jaučiuosi kalta.“ Šis susibūrimas Sophie sukrėtė ir nuo tada ji nebenori turėti su krikščionybe nieko bendra.

Mokydamasi vidurinėje mokykloje Dziasinge ir ruošdamasi šuoliui į JAV, Sophie tobulino anglų kalbos žinias be perstojo žiūrėdama televizijos serialą „Liežuvautoja“ („Gossip Girl“). Jos šeima priklauso vidurinei klasei: abu tėvai dirba valstybinėje telekomunikacijų bendrovėje, tad norėdami išsiųsti vienintelę atžalą į JAV turėjo smarkiai taupyti. Žiūrėdama, kaip Manhatano Aukštutiniame Istsaide išdaigauja pasakiškai turtingi studijoms besiruošiantys ir retkarčiais iš vidurinės klasės atstovų pasišaipantys amerikiečiai, Sophie svarstė, kad tai ne muilo opera, o realaus pasaulio atvaizdas: „Maniau, kad amerikiečiai taip ir gyvena.“

Netrukus mergina suprato, kad JAV lygumų universitetinė aplinka ne visai atitinka serialo scenarijų. Bet studijuodama žurnalistikos magistrantūroje ji ėmė atidžiau stebėti tėvynainius: „Balenciaga“ aukštakulnius per paskaitas, „Maserati“ automobilius gatvėse, uždaras pasiturinčio jaunimo grupeles, turinčias gerų ryšių. „Susivokiau gyvenanti kiniškoje „Liežuvautojos“ versijoje“, – prisimena ji.

Ketvirtame kurse studijuojančiai Sophie mokslai sekasi puikiai. Mergina mano, kad amerikiečiai bendramoksliai jos nesupranta. Dėmesį parodė tik smalsieji krikščionys. Turtingi kinai elgiasi gana maloniai, bet savo prabangiais automobiliais ir drabužiais „aiškiai parodo, kad nesu viena iš jų“. Kiti vidurinės klasės studentai dažnai patiria tokį akademinį spaudimą, kad apskritai neturi laiko pramogauti. Akademiniame miestelyje su tūkstančiais tėvynainių ketverius metus praleidusi Sophie sako neturinti tikrų draugų.

Ateitis irgi neaiški. Kinų šeimos vis dar siunčia vaikus į užsienį, bet nuvertėjus valiutai studijų mokestis doleriais pabrango. Stiprėjančios Kinijos prezidento Xi Jinpingo pastangos pasipriešinti Vakarų įtakai gali pasiekti ir užsienio akademines bendruomenes. Be to, dar yra prezidentas D. Trumpas, jo „pirmenybė Amerikai“ ir jaučiamas nenuoseklus priešiškumas Kinijai. Šios šalies studentai nerimauja, kad Kinijos ir JAV konfliktas gali apriboti galimybes laisvai studijuoti Amerikoje. D. Trumpui paskelbus imigracijos draudimą, Ajovos universiteto darbuotojai įspėjo užsieniečius studentus be reikalo nekeliauti už JAV ribų. Pasišiaušęs paskutinio kurso studentas Andy Tanas pareiškė per pavasario atostogas tikriausiai neskrisiantis į Pietų Korėją susitikti su savo mergina. „Kol kas būtų saugiau likti čia“, – sako jis.

Sophie ir jos bendrakursiams rūpi opesnis klausimas: įsikurti JAV ar grįžti į Kiniją? Griežtėjant JAV imigracijos politikai, kinų absolventams vis sunkiau likti šioje šalyje, bet kadangi vis daugiau jų grįžta į tėvynę su JAV, ypač Vidurio Vakarų valstijų universitetuose, įgyto aukštojo išsilavinimo diplomais, šių vertė ėmė mažėti. Į Kiniją grįžtantiems amerikiečių aukštųjų mokyklų absolventams, vadinamiesiems jūriniams vėžliams, sparti karjera būdavo beveik užtikrinta. Bet šiandien daugybė vidutinius universitetus baigusių sugrįžėlių jau vadinami kitaip – „jūros dumbliais“.

Kai paskutinį kartą lapkritį mačiau Sophie, ji sėdėjo kavinėje „Java House“ palinkusi prie kompiuterio ir rašė meilės romaną. Sukurti knygą merginą paskatino kinų leidykla, pastebėjusi merginos tinklaraštį. Atskirame ekrane Sophie ruošė paraiškas magistrantūros studijoms. „Negaliu tikėtis gero darbo grįžusi namo tik turėdama Ajovos universiteto bakalauro laipsnį“, – sako ji. Prieš kelias savaites SMS žinute mergina man pranešė gerą naujieną: Niujorko universitetas patvirtino jos kandidatūrą į magistrantūros programą. Galbūt ten, „Liežuvautojos“ krašte, Sophie galiausiai pritaps.

Brookas Larmeris reguliariai rašo „The New York Times“ žurnalui „Sunday“ ir „National Geographic“. Jis yra knygos „Operacija „Jao Mingas“ („Operation Yao Ming“) autorius.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų