„Patek Philippe“ muziejus Ženevoje. (Patek Philippe muziejaus nuotr.)

Šuoliuoja Vytis ant… „Patek Philippe“

Šuoliuoja Vytis ant… „Patek Philippe“

Turbūt daugelis iš mūsų, keliaudami savo pomėgių labirintais arba po įvairias šalis, nuolat dairomės kokio nors istorinio lietuviško pėdsako. Vieni – ryškūs, o kitus reikia mokėti pamatyti. Didžiausias pastarojo meto Vido Rachlevičiaus atradimas – Vyčiai ant istorinių „Patek Philippe“ laikrodžių.

Yra tiesiog laikrodžiai, yra geri laikrodžiai ir yra „Patek Philippe“. Šio prietaiso funkcija – rodyti laiką, bet pagalvokime, kiek šiais greito vartojimo laikais yra daiktų, kuriuos žmonės perka iš anksto žinodami, kad jie tarnaus dviem ar trims kartoms? Kita vertus, tėra mažai bendrovių, kurios šiais laikais tiesiog kuria tam tikros rūšies meną. Šiuo atveju – horologijos.

Šis prekės ženklas yra unikalus laikrodžių pasaulio reiškinys. 1839 m. įkurta ir be pertraukų dirbanti bendrovė yra vienas paskutinių šio sektoriaus šeimos verslų – nuo 1932 m. ją valdo Sternai, kurių turtas, neoficialiais duomenimis, vertinamas daugiau kaip 3 mlrd. JAV dolerių. Suprantama, jokių skaičių, išskyrus tradicinius, pavyzdžiui, kad ranka prisukamą mechanizmą CHR 29-535 PS Q sudaro 496 dalys, diskretiškieji šveicarai nepateikia ir nieko nekomentuoja. Jie taip pat nepaneigia, bet oficialiai ir nepatvirtina, jog per metus pagamina tik maždaug 55–60 tūkst. laikrodžių, pažymėtų privačiu kokybės spaudu „Patek Philippe Seal“, kurio kokybės standartai viršija ir taip aukštus šveicarų laikrodžių pramonės reikalavimus.

Išskirtiniai, kolekcininkų itin geidžiami, istoriškai reikšmingi… Taip apibūdinami „Patek Philippe“ gaminiai, todėl nenuostabu, kad jie nuolat pasiekia aukcionų rekordus. Prieš keletą metų „Patek Philippe 1518“ plieno korpusu Ženevos „Phillips Bacs & Russo“ aukcione parduotas už 11,1 mln. dolerių. Net ir riboto skaičiaus modelių, kurių pagaminta lyg ir nemažai, pavyzdžiui, 281, kainos aukcionuose jau priartėjo prie milijono.

Dalelė istorijos

Jeigu domiesi kuria nors sritimi, yra vietų, kur bent kartą privalai apsilankyti – kaip musulmonas Mekoje. Tikras golfininkas bent sykį gyvenime sužais „St Andrews“, kuris yra Home of Golf. Jei esi tikras šampano žinovas ir mėgėjas(-a), tiesiog negali nepasivaikščioti po Šampanės vynuogynus ir maisons rūsius – Champagne, Home of Champagne… Ir taip toliau. O jei domiesi laikrodžiais, negali neaplankyti Ženevoje esančio „Patek Philippe“ muziejaus. Daug kartų buvau Ženevoje, bet ši žiojėjanti „išsilavinimo spraga“ nedavė ramybės, tačiau dabar ji užpildyta su kaupu, nes ten, kur mažiausiai tikėjausi, atradau… dalelę Lietuvos istorijos!

Philippe’as Sternas, dabartinis bendrovės garbės prezidentas, savo aistrą laikrodžiams atvėrė plačiajai publikai. 2001-aisiais pirmuosius lankytojus pakvietė tikra horologijos šventovė – „Patek Philippe“ muziejus. Ramioje Ženevos gatvelėje stūkso neįmantrios architektūros kruopščiai restauruotas art deco pastatas. Jame pristatoma penkių šimtmečių horologijos istorija – nuo pačių pirmųjų laikrodžių, XVI a. unikalių eksponatų iki šių dienų, nuo pat pirmųjų 1839 m. „Patek Philippe“ modelių iki sudėtingiausio kada nors pagaminto laikrodžio „Caliber 89“ – daugiau nei 2000 unikalių eksponatų. Muziejaus bibliotekoje – daugiau kaip 8000 šios tematikos knygų. Net sunku patikėti, kad didžioji dalis turtų – daugiau nei 40 metų atkakliai ir nuosekliai kaupta Ph. Sterno ir jo šeimos kolekcija.

Tyrinėdamas ekspoziciją stebiesi, kaip pavyko sukaupti tokius turtus, kurie yra ir techninės meistrystės bei paveldo paminklai, ir meno relikvijos. Dabar grupė įmonės darbuotojų sistemingai skenuoja rinką ir renka po visą pasaulį išsibarsčiusius įvairių laikų „Patek Philippe“ kūrinius, kurie atsidūrė aukcionuose, kai jų garbingieji savininkai prarado turtus, titulus… Ta ekspozicija – ne tik laikrodžių mechanizmų evoliucija, bet ir jau pamirštų emalio, graviravimo, puošybos brangakmeniais bei įvairių dailės technikų kombinacijų istorija. Pamatęs visa tai, dar geriau supranti, ką iš tiesų reiškia „aistra“, „paveldas“, „iš kartos į kartą perduodamas meistriškumas“ ir už ką tikri laikrodžių aficionados šiais laikais moka didžiulius pinigus.

Trys Vyčio versijos

Vaikštinėju po antrą muziejaus aukštą, XIX a. eksponatai – „Patek Philippe“ laikrodžiai nuo 1839 m. iki šių dienų. Kišeninių ir stalinių laikrodžių prabangi puošyba – religine tematika, jie taip pat pasakoja įspūdingą Europos karališkųjų šeimų ir aristokratijos istoriją. Staiga mano žvilgsnį prikausto vienas kišeninis laikrodis.

„Matka Boska Ostrobramska!“ – išpūtęs akis tariu sau mintyse negalėdamas patikėti tuo, ką matau. Antoine’as Patekas (Antoine Norbert Patek de Pradwdzic arba Antoine Norbert de Patek; 1812–1877 m.) buvo lenkas, bet tikrai nesitikėjau Vilniaus Aušros Vartų koplyčioje esančio Švč. Mergelės Marijos atvaizdo pamatyti ant laikrodžio. Pradedu labai atidžiai apžiūrinėti greta esančius eksponatus, ir širdis ima plakti dažniau: Lenkijos herbas ir Vytis! Prisipažinsiu: ant laikrodžio Vyčio iki šiol neteko matyti, o išvysti ant „Patek Philippe“ – didžiausia staigmena. Graviruotas auksas, emalis, deimantai. Greta dar vienas, o štai ir trečia Vyčio versija su kryžiumi. Ant kitų laikrodžių – Vavelio pilis, mūšio, kaip galima numanyti, 1830–1831 m. sukilimo, scena, kurioje kaunasi lenkų kavaleristai, Jano III Sobieskio, Tado Kosciuškos, Józefo Antonio Poniatowskio (1763–1813 m.), vėliau tapusio Prancūzijos maršalu, portretai.

Kaip ši specifinė puošyba atsirado ant laikrodžių ir kodėl tai buvo svarbu A. Patekui? Jis gimė 1812 m. birželio 14-ąją Piaski Szlacheckie miestelyje netoli Liublino Rytų Lenkijoje. Būdamas 10-ies atsidūrė Varšuvoje, ten išmoko laikrodininko amato. Tačiau sulaukęs šešiolikos A. Patekas stojo į Pirmąjį kalnų šaulių pulką, o po to aktyviai kovėsi 1830–1831 m. sukilimo mūšiuose. Už narsą jis pelnė aukščiausią Lenkijos karinį apdovanojimą „Virtuti Militari“. Kai Rusija sutriuškino sukilėlių pajėgas, prasidėjo vadinamoji didžioji emigracija į Vakarų Europą. Bėgdamas nuo represijų, A. Patekas iš pradžių nuvyko į Prancūziją, bet rusų persekiojamas vėliau persikėlė į saugią Šveicariją.

Ženevoje jis atrado didžiulį horologijos paveldą bei daug talentingų amatininkų: auksakalių, graviruotojų, emalio meistrų, juvelyrų. Jis susirado partnerį laikrodininką – čekų kilmės lenką François Czapeką – ir 1839 m. gegužės 1 d., prisijungus pastarojo žmonos dėdei, veiklą pradėjo jų įmonė „Patek, Czapek & Cie“. Vėliau partnerių keliai išsiskyrė, o Paryžiuje A. Patekas sutiko talentingą prancūzų laikrodininką Jeaną Adrieną Philippe’ą, ir prisijungus trečiam partneriui Vincentui Gostkowskiui gimė nauja įmonė „Patek & Cie – Fabricants à Genève“, kuri 1851 m. buvo pervadinta į „Patek, Philippe & Cie“.

A. Patekas mirė sulaukęs 65-erių, tačiau jo 20-metis sūnus Léonas nenorėjo eiti tėvo pėdomis ir tuomečiams bendrovės savininkams perdavė savo turtines teises mainais į 10 000 Šveicarijos frankų metinę rentą iki gyvenimo pabaigos. Jis mirė 1927-aisiais.

Galerija

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų