(Vyčio Snarskio pieš.)

Sunki vaikystė: kai genialumas tampa našta

Sunki vaikystė: kai genialumas tampa našta

Išskirtinius protinius gebėjimus dažnai vertiname kaip dovaną. Bet Maggie Fergusson aiškinasi, kodėl tiek daug protingų vaikų yra visiški nepritapėliai.

Tomas prisimena tą dieną, kai nutarė norįs tapti teorinės fizikos specialistu. Jis domėjosi juodosiomis bedugnėmis ir buvo sukaupęs visą dėžę straipsnių apie savo teorijas. Viename svarstė ryšį tarp juodųjų ir baltųjų bedugnių – daugybę hipotetinių energiją skleidžiančių kosmoso darinių. Jo manymu, erdvėlaikyje juodosios bedugnės turi būti susijusios su baltosiomis. „Sugretinęs jas pamačiau, kad viskas atitinka. Tuomet ir supratau, kad noriu siekti šios profesijos.“ Tiesa, Tomui dar trūko matematikos žinių, kad įrodytų savo teoriją, bet prieš akis laukė beveik visas gyvenimas. Tuo metu jam buvo vos penkeri.

Dabar berniukui jau vienuolika. Namie jis dažniausiai ilsisi sudarinėdamas matematikos egzaminų užduotis su atsakymų lapais. Praėjusiais metais Kalėdoms jis paprašė tėvų sumokėti 140 eurų mokestį laikyti matematikos GCSE egzaminą, kurį dauguma britų laiko tik sulaukę šešiolikos. Šiuo metu jis ruošiasi mokytis matematiką A lygiu. Tomas – vienintelis vaikas šeimoje ir iš pradžių jo motina Chrissie manė, kad sūnaus polinkis į skaičius yra normalus, bet pamažu suprato klydusi. Nusivedusi jį į Londono karališkosios observatorijos paskaitas apie tamsiąją medžiagą pastebėdavo, kad kitų vaikų ten nėra. Tomo mokytojas motiną informavo, kad per pertraukas, užuot lauke žaidęs su bendraamžiais, berniukas mieliau sėdi klasėje ir sprendžia uždavinius.

Vieną dieną tėvai nusivežė Tomą į Milton Keinsą, kad jo intelektą įvertintų organizacija „Potential Plus“, anksčiau vadinta Nacionaline gabių vaikų asociacija. „Pasakėme jam, kad laukia galvosūkių diena“, – pasakojo Chrissie. „Tai buvo mano svajonių pasaulis, – prisiminė Tomas. – Visas pusdienis testų!“ Motina laukė, kol sūnus suko galvą spręsdamas uždavinius. Rezultatai parodė, kad pagal intelektą Tomas yra tarp 0,1 proc. protingiausių britų.

Ne pagal metus išsivystę vaikai neretai laikomi reiklių vidurinės klasės tėvų padariniais. Auklėjimas ir aplinka neabejotinai daro įtaką bet kurio vaiko intelektinei raidai. Jei vakarieniaudami nuolat kalbėsitės su vaiku apie politiką, tikėtina, kad jis susiformuos tvirtą nuomonę apie tai, kaip turėtų būti tvarkomas pasaulis. Atkreipkite mažamečio dėmesį į pyrago kampus, ir greičiausiai jam anksti išryškės matematiniai gabumai. Tobulėti padeda ir praktika. Jei vaikas, turintis talentą groti pianinu, praktikuosis po 5 valandas per dieną, jis turės daugiau galimybių groti „Carnegie Hall“ koncertų salėje nei toks pats talentingas mažasis pianistas, instrumentui skiriantis vos 20 minučių per savaitę.

Tačiau į Tomą panašūs vaikai yra visai kitokie. Jis augo neturtingame Pietų Londono rajone: 97 proc. jo pirmosios mokyklos moksleivių gimtoji kalba – ne anglų. Kalbant apie skaičius arba kitus berniuko pomėgius, kaip antai lotynų kalba ir astrofizika, Tomo tėvai nė nenutuokė, apie ką jis pasakoja. Jo genialumas – ne gimdytojų pastangų rezultatas.

Visuomenėje intelektas vertinamas. Manoma, kad genijų tikrai laukia pasiturimas ir sėkmingas gyvenimas.

Intelekto testai žymimi „ant kreivės“, t. y. rezultatai perkeliami į varpo formos kreivę ir lyginami su kitų žmonių pasiekimais. Dauguma tiriamųjų atsiduria kreivės viduryje: vidutinis imties rezultatas tampa intelekto koeficientu 100, viduriniai du trečdaliai pasiskirsto nuo 85 iki 115. Pakraščiuose lieka visai nedaug žmonių. Mažesnį nei 70 intelekto koeficientą turi maždaug du žmonės iš 100. Dar du pasiekia aukštesnį nei 130 rezultatą. Per 45 taškus nuo vidurkio į vieną arba kitą pusę nutolsta vos vienas žmogus iš 1000. Bet kadangi intelekto testus atlieka tik nedidelė dalis visų gyventojų, pastebėti itin išskirtinius vaikus sunku. Daugelyje mokyklų jų nėra.

Visuomenėje intelektas vertinamas. Genijai kelia pagarbą, visuotinai manoma, kad jų neabejotinai laukia pasiturimas ir sėkmingas gyvenimas. Tačiau aukštas intelektas turi ir tamsiąją pusę. Kaip ir dauguma gabių vaikų, vaikystėje Tomas dažnai jautėsi nelaimingas. Būdamas penkerių jis ėmė kalbėti apie norą nutraukti gyvenimą. Sakė ketinąs tai padaryti daužydamas galvą į sieną. „Gyvenimas – tai labirintas, tik didesnis, – pareiškė Tomas mamai. – Jaučiuosi pasiklydęs.“ Šeimos gydytojas diagnozavo stiprią depresiją ir padarė išvadą, kad dėl to kaltas Tomo genialumas bei jo keliami nusivylimas ir atskirtis.

Tomui sunku susikalbėti su kitais vaikais ir jis beveik neturi draugų. Mokykloje berniukas neretai vienas išprašomas į koridorius ir kabinetus. „Klasėse jis nepageidaujamas, nes elgiasi kitaip“, – sakė Chrissie. Bėgdamas nuo „tamsių minčių“ Tomas imasi galvosūkių ir skaičiavimų, neretai iki vėlumos. Jį jau seniai kankina nemiga. Įtampa atsiliepia visai šeimai. „Nesuprantu tėvų, kurie to siekia, – teigė Chrissie. – Man sunku su tuo gyventi. Jei galėčiau, tiesiog tai ištrinčiau.“

Tomo bei jo artimųjų skausmas pažįstamas ir kitiems. Tarptautinė organizacija „Mensa“, 1946 m. įsteigta Didžiojoje Britanijoje siekiant ugdyti protingiausius šalies gyventojus, vienija 20 tūkst. narių (norint įstoti reikia pateikti paraišką). Per „Mensą“ paskelbusi kvietimą gabiems vaikams ir jų tėvams pasidalyti patirtimi, sulaukiu daugybės el. laiškų, neretai kupinų sielvarto. Atsiliepusieji sako, kad bijodami pavydo nedrįsta su kitais žmonėmis aptarinėti vaikų gebėjimų. Tačiau atsiradus progai pasidalyti patirtimi jie taip atsiveria kalbėti apie savo negandas, kad kartais net sunku nutraukti telefoninį pokalbį. Beveik visi baiminasi atskleisti savo tapatybę ir primygtinai prašo būti minimi išgalvotais vardais.

Vienose šalyse itin aukštas intelektas vertinamas labiau nei kitose. Tokiems vaikams suteikiamos išskirtinės sąlygos mokytis. Tačiau net jei genialumu žavimasi, jei jis vertinamas ir puoselėjamas, neeiliniai gabumai gali apkarsti dėl juos lydinčių socialinių bei psichologinių problemų. Neretai patys genijai ir daugelis mano kalbintų jų artimųjų aukštą intelektą laiko ne dovana, o prakeiksmu.

Trys savybės

Daugelis specialistų gabiais vadina vaikus, pasižyminčius trimis savybėmis. Visų pirma, gabūs vaikai gerokai anksčiau nei kiti ima gilintis į kurį nors dalyką, tarkim, kalbą, matematiką ar šachmatus. Jiems tai sekasi lengvai, todėl ir pažanga gerokai spartesnė nei bendraamžių.

Antra, ši pažanga dažniausiai pasiekiama ne skatinant tėvams, o savarankiškai. Raidos spartai neabejotinai turi reikšmės vaiko aplinka ir socialinės bei ekonominės sąlygos: esama glaudaus ryšio tarp to, kiek žodžių tėvai ištarė vaikui iki trejų metų, ir atžalos akademinių pasiekimų sulaukus devynerių. Moksliniai tyrimai leidžia manyti, kad profesionalų šeimose gimę vaikai iki to laiko išgirsta maždaug 4 mln. daugiau žodžių nei žemesnio išsilavinimo tėvų palikuonys. Be to, tokios šeimos dažnai gauna aukštesnes pajamas ir atveria vaikams daugiau galimybių mokytis.
Tačiau Lyn Kendall, organizacijoje „Mensa“ konsultuojanti gabių vaikų klausimais ir pati užaugusi kaip gabus vaikas darbininkų klasės šeimoje, įsitikinusi, kad skaitydami penkiamečiui Friedrichą Nietzsche’ę ar kasdien versdami jį papildomai mokytis po tris valandas genijaus neužauginsime.

Daugelis itin aukšto intelekto vaikų neeiliniais gebėjimais pasižymi jau kūdikystėje, kai tėvų reiklumas dar nespėja padaryti poveikio. „Nuo labai ankstyvo amžiaus, dar iki išmokdami kalbėti, šie vaikai supranta, kas vyksta aplink juos, supranta, ką žmonės sako, bet negali atsakyti“, – teigė L. Kendall. Daugelis mažamečių tyrinėja pasaulį, juos lengvai išblaško pravažiuojantys automobiliai ar nauji žaislai. O gabūs vaikai, L. Kendall žodžiais, yra tikslingi: „Jie nesustoja ir kelia sau itin didelius reikalavimus.“ Įprasta, kad pirmuosius kelerius gyvenimo metus vaikai džiaugiasi paprastais dalykais, gyvena dabartimi ir negeba apmąstyti savo veiksmų padarinių. Anot L. Kendall, tuo metu gabūs mažamečiai „atrodo taip, lyg kas būtų įkišęs aštuoniolikmetį į naujagimio kūną“.

Trečioji gabių vaikų savybė yra ta, kad tam tikromis sritimis jie domisi kone maniakiškai. Į pasirinktą temą gilinasi itin energingai. Štai Jesse’is yra penkerių. Berniuko tėvas Richardas pasakoja, kad būdamas vienų ir dar tik ropodamas sūnus visomis išgalėmis priešindavosi keičiant sauskelnes. „Pastebėjome, kad vaikas nurimsta tik gavęs ką nors išardyti ir vėl surinkti. Turėjome geltoną žibintuvėlį su integruota lempute. Jis išimdavo bateriją, vėl ją įdėdavo ir tikrindavo, ar veikia. Jei bateriją įdėdavo ne tuo galu, bandydavo, kol pavykdavo.“

Jis girdi tai, ko negirdime mes. Nepajėgia ruošti namų darbų patalpoje, kuri kitiems atrodo visiškai tyli.

Pirmuosius intelekto testus Alfredas Binet ir Theodore’as Simonas sukūrė XX a. pradžioje. Jie vertino trumpalaikę atmintį, analitinį mąstymą ir matematinius gebėjimus. Nuo tada testai pasikeitė, bet vis dar matuojami tie patys pagrindiniai gebėjimai. Gyvenimui bėgant intelekto koeficientas gali svyruoti keliais taškais į vieną arba kitą pusę, bet iš esmės išlieka toks pat. Jis gali sumažėti nebent patyrus smegenų traumą.

Vadinamųjų intelekto testų apstu ir internete. Daugelio vaikų gabumai mokyklose vertinami testais. Siekiant gerų rezultatų daugumai jų galima pasirengti. „Mensa“ stengiasi pateikti kultūriškai neutralius testus, kad būtų nustatomas prigimtinis, o ne išmoktas intelektas. „Išties gabūs vaikai būtų rato išradėjai ir ugnies atradėjai“, – akcentavo L. Kendall. Bet vaikų vertintoja pripažįsta, kad „tirti testais ne tas pats, kas pamatuoti ūgį“. Joks vertinimas nėra visiškai objektyvus.

Dauguma testų tiria tik tam tikro tipo intelektą, pavyzdžiui, matematinį ir žodinį mąstymą. Tai rodo, kaip siaurai visuomenė supranta gabumą. Neatkreipiamas dėmesys į kitus gebėjimus ir savybes, kaip antai nežabotą smalsumą arba gebėjimą kurti intelektines sąsajas. Intelekto testais greičiausiai neatpažinsime būsimų rašytojų ar poetų, taip pat vaikų, itin daug pasieksiančių sporto ar muzikos srityse. Dar nėra būdo apskaičiuoti kūrybinį, meninį ar emocinį intelektą. Genijais dažniausiai vadiname tik vaikus, patenkančius į standartines kategorijas.

Kai kurie žmonės abejoja pačia genialumo sąvoka. Organizacijos „High Performance Learning“, kuri drauge su Didžiosios Britanijos mokyklomis ir mokytojais stengiasi padėti daugybei vaikų pasiekti aukštų rezultatų, atstovė Deborah Eyre sako, kad laikui bėgant gabaus vaiko apibrėžtis tapo diskutuotina. Jai neatrodo, kad gabumai įgimti. D. Eyre teigimu, visame pasaulyje tarp gabių vaikų daugiausia yra pasiturinčių tėvų atžalų. O mažumų atstovų neproporcingai mažai: „JAV [programoms] neatrenkami lotynų amerikiečiai, o Naujojoje Zelandijoje – maoriai.“

D. Eyre taip pat sako, kad protingi ir daug pasiekę vaikai (kaip ir suaugusieji) dažnai pasižymi ryžtingumu. Jei vienas fizikas pelno Nobelio premiją, o kitas ne mažiau talentingas – ne, tai jie skiriasi tik noru laimėti. Jos nuomone, genialumą lemia tam tikras potencialas drauge su tinkamu palaikymu bei asmeninėmis ambicijomis.

Pasak D. Eyre, tam tikro tipo tėvai (paprastai labai išsilavinę) didžiuojasi augindami talentingą vaiką, nes gali juo pasigirti. Tačiau mano kalbinti tėvai tokių emocijų nerodė. Jiems vaikų talentas kėlė nerimą ir net kančias.

Daugelis šių tėvų susiduria su dviem pagrindinėmis problemomis. Visų pirma, kaip sudaryti sąlygas, atitinkančias spartesnę vaiko intelektinę raidą. Antras aspektas įvardijamas rečiau, bet gali sukelti ne mažiau sunkumų: išskirtinai protingi vaikai neretai yra atskirti nuo visuomenės ir net griauna nusistovėjusią tvarką. Iš esmės talentingais vaikais žavimasi, bet dažnai asmeniniu lygiu jie neatrodo patrauklūs.

Nemiga ir nerimas

Jei susipažintumėte su Ophelia Gregory, tikriausiai pamanytumėte, kad ją lopšyje aplankė gerosios fėjos. Septyniolikmetė liekna ir daili, ryškiai žaliomis akimis. Šeima – motina Kerry, tėvas Tomas ir trys jaunesni broliai – ją palaiko ir myli. Dvylikos Ophelia organizacijos „Mensa“ testuose surinko 162 taškus. Tai daugiausia, kiek gali surinkti pilnametystės dar nesulaukęs vaikas. Panašiu rezultatu galėjo pasigirti revoliucinius atradimus padaręs praėjusiais metais miręs kosmologas Stephenas Hawkingas.

Tačiau išskirtinis intelektas Opheliai kol kas daug džiaugsmo nesuteikė. Jai gabios mergaitės etiketė „neša daugiau bėdos nei naudos“. Bendraamžiai tyčiojasi, todėl keliskart teko keisti mokyklą. Įdomu, ką Kerry pasakytų tėvams, norintiems auginti gabų vaiką? „Pasakyčiau, kad iš pažiūros turėtų būti puiku, bet taip nėra. Ir niekada nebus.“

Jau seniai žinoma, kad kai kurie žmonės yra išskirtinai protingi. Bet tik neseniai psichologai ėmė gilintis, ar tai daro įtaką – ir kokią – kitoms šių asmenų gyvenimo sritims. Gabūs vaikai neretai išgyvena tai, ką psichologai vadina asinchroniška raida: išskirtiniai gebėjimai tam tikrose srityse gali būti susiję su kitais brandos aspektais arba jiems atsiliepti. „Šių vaikų smegenų dalys, atsakingos už žodžių, dėsningumų ir skaičių mokymąsi, vystosi itin sparčiai, – aiškino „Potential Plus“ atstovė Andrea Anguera. – Bet emocijas valdanti kaktinė skiltis vystosi lėčiau.“

Gabus vaikas gali pasižymėti didesniais gebėjimais įsisavinti, pavyzdžiui, matematikos žinias, bet prasčiau mokėti elgtis socialinėje aplinkoje, kuri taip pat yra svarbi augant ir prisitaikant gyvenime. „Gabūs vaikai gali būti linkę į visišką emocinį pakrikimą, – aiškino A. Anguera. – Jie nesupranta, kaip mąsto kiti vaikai, ir nevaldo savo emocijų.“ Pasak jos, vienose srityse gabiems vaikams gerokai pranokstant bendraamžius, kitose srityse jiems būtinas tinkamas palaikymas.

XX a. pradžioje amerikiečių psichologė Leta Hollingworth kalbėjo apie „socialiai optimalų intelektą“, kurį siejo su koeficientu nuo 125 iki 155. Peržengus šią ribą, gali pasireikšti tai, ką amerikiečių elgsenos neurologas Normanas Geschwindas pavadino „pranašumo patologija“ – vienos smegenų dalies vyravimas gali turėti įtakos kitų dalių raidai.

Kol kas nežinoma, kodėl taip nutinka, ir ar tai lemia prigimtis, ar auklėjimas, ar abu šie veiksniai. Vienas tyrimas rodo, kad JAV tarp „Mensos“ narių aktyvumo ir dėmesio sutrikimo atvejų beveik dusyk daugiau nei plačiojoje visuomenėje. Kiti mano, kad kai kurie gabūs vaikai taip skiriasi nuo bendraamžių mokykloje, nes neretai mažiau bendrauja su jais klasėje ir, atitinkamai, žaidimų aikštelėse. Tam tikrais aspektais jų gebėjimai itin brandūs, bet daugeliui labai sunku žaisti vaikiškais laikomus žaidimus, todėl jų socialinė raida ribota. Anot A. Angueros, jei išskirtinai gabus penkiametis laisvalaikiu sprendžia algebros uždavinius, nesunku suprasti, kodėl jis vengia leisti laiką su bendraamžiu, kuriam mieliau žaisti automobiliais. Tačiau nedalyvaudamas tam tikrose socialinėse situacijose vaikas praranda galimybę išmokti bendrauti.

L. Kendall išskyrė kelias savybes, būdingas elgsenos sutrikimais nepasižymintiems gabiems vaikams. Viena jų yra ta, kad daugelis šių vaikų jaučia stiprų nerimą dažniausiai dėl to, kad pernelyg į viską gilinasi. „Žmogaus smegenys geba įvertinti visus kintamuosius, – aiškino ji. – Todėl neišvengiamai taip ir elgiasi.“ Hilary parašė man el. laišką apie sūnų Lorenzą: „Man vis sunkiau susitvarkyti su stipriomis jo emocijomis ir nerimu.“ Dabar jau dvylikmetis Lorenzas prieš dvejus metus įstojo į „Mensą“, todėl jam atsivėrė galimybė asmeniškai ir internetu bendrauti su kitais itin protingais vaikais. Per testą berniukas surinko 162 taškus. („Tiek pat, kiek A. Einsteinas“, – sakė Hilary. Nerandu jėgų pasakyti, kad A. Einsteino intelektas nebuvo išmatuotas.) Lorenzas nuolat nerimauja: „Neseniai laukdamas skrydžio į Honkongą jis tiek klausinėjo, kokių nelaimių gali ištikti lėktuvą, kad laukimo salė aplink mus ištuštėjo.“

Neretai tokie vaikai miega kitaip: kartais jiems labai sunku išjungti smegenis. Vienos talentingos atžalos mama papasakojo, kad ji iki penkerių metų vienu kartu neišmiegodavo daugiau kaip pusantros valandos.

Emocinės ir fizinės sveikatos sąsajos su genialumu tuo nesibaigia. JAV veikiantis „Mensos“ padalinys, vienijantis daugiau kaip 50 tūkst. vaikų, sako, kad organizacijos nariai turi hipersmegenis. Neseniai atliktas jų tyrimas leidžia daryti prielaidą, jog išskirtinai aukšto intelekto žmonės labai dažnai pasižymi tuo, ką lenkų psichologas Kazimierzas Dabrowskis vadina pernelyg dideliu jautrumu arba superjautrumu. Pavyzdžiui, itin ryškiai suvokia vieną iš penkių juslių, patiria išskirtinai stiprias emocijas arba turi labai daug energijos. Šiuos asmenis depresija, nerimas ir aktyvumo bei dėmesio sutrikimas ištinka dažniau nei paprastus gyventojus.

Trejų metų mergaitė pareiškė: „Mamyte, aš negraži. Kaltos mano chromosomos.“

Talentingumą net galima susieti su fiziologinėmis ligomis, kaip antai alergijomis maistui, astma ir autoimuninėmis ligomis, kurias neretai lydi juslių apdorojimo sutrikimas. Daugeliui išskirtinai protingų žmonių kasdieniai dirgikliai – fone grojantis radijo imtuvas, maisto spalva ar faktūra, ant klasės sienos kabantis ryškus stendas ar margas drabužis – gali būti kone nepakeliami. Kaip mano Hilary, kadangi Lorenzo smegenys tokios imlios, jo juslės subtilesnės nei įprasta. „Jis girdi tai, ko negirdime mes. Nepajėgia ruošti namų darbų patalpoje, kuri kitiems atrodo visiškai tyli.“

„Neurologiniu požiūriu aukštas intelekto koeficientas neatsiejamas nuo intensyvios nervų veiklos“, – aiškino britų psichoterapeutė Sonja Falck, dirbanti beveik vien su itin aukšto intelekto klientais. „Tai galima pamatuoti, – tęsė ji. – Jei žmogus gauna daug dirgiklių ir juos apdoroja itin sparčiai, gali pasireikšti per stiprus dirginimas.“

Nuo to kenčia daugelis gabių vaikų. Pasak L. Kendall, problema tai, kad jei esi pagarsėjęs išminčius, neįpranti dėti pastangų ir neįgyji atsparumo. Ji dirba su daugybe gabių vaikų, kurie neįpratę „imtis plunksnos“. Per seminarus gabiems vaikams kartais žaidžiamas tvisteris – žaidimas, kuriame reikia skirtingomis galūnėmis vienu metu pasiekti ant kilimėlio nupieštus spalvotus skritulius. „Jiems prasideda isterija, – pasakojo L. Kendall. – Laimėti neįmanoma, todėl jie priversti mokytis užsiimti šia veikla vien dėl malonumo.“

„Kartais man jos gaila“

Rebeccos dukrai Lizzie – penkeri. Ji gimė iš donoro spermos ir jos biologinis tėvas turi tris mokslo laipsnius. Dar nesulaukusi pirmojo gimtadienio mergaitė kalbėjo sakiniais. Būdama vienų metų ir 4 mėnesių sudėliodavo 45 dalių dėlionę, kurioje reikėdavo suderinti paveikslėlius su atitinkamais žodžiais. Per antrąjį gimtadienį mergaitė deklamavo „Grufą“ – rimuotą 24 puslapių pasaką. Per maudynes Rebeccai užmiršus atsinešti dukros veido rankšluostį Lizzie ją išbarė: „Mamyte, tu pasibjaurėtina!“ Trejų mergaitė pareiškė: „Mamyte, aš negraži. Kaltos mano chromosomos.“ Bet, kaip ir daugeliui kitų gabių vaikų, nesėkmės jai pakerta kojas. „Kartais man jos gaila, – pasakojo Rebecca. – Norėčiau, kad ji būtų kuo normalesnė.“

Tai nelengva. Laukdama svečių Rebecca išslapsto Lizzie žaislus, kad kitos mamos nematytų, kokia ji pažengusi. Rebecca patyrė, jog kiti žmonės tik ir laukia, kol gabūs vaikai susimaus. „Išmokau ją pridengti“, – tarė Lizzie motina. Ji dirba su specialiųjų poreikių vaikais, bet tvirtina, kad jos dukros poreikiams švietimo sistema visiškai nepritaikyta.

S. Falck vengia termino „apdovanotas gabumais“, nes jame slypi privilegijos potekstė, lyg toks žmogus turėtų pranašumą prieš kitus. Tačiau tai nebūtinai pranašumas. „Be palaikymo augantis gabus žmogus gali kentėti. Daugelis apie tai nė nenutuokia.“ S. Falck pasakoja apie abortą pasidariusią klientę: ši negalėjo susitaikyti su mintimi, kad pagimdys vaiką, kuris kentės dėl jos gabumų, kaip kentėjo ji pati.

Emily sūnui Peteriui – devyneri. Nuo pat kūdikystės jam labiau patikdavo bendrauti ne su bendraamžiais, o su suaugusiaisiais: „Darželyje jis visą rytą raudodavo“, – prisiminė Emily. Fiziškai silpnas ir į vienatvę linkęs berniukas dėl mokykloje patirtų sumušimų net triskart atsidūrė ligoninėje. Kaip ir daugeliui kitų gabių vaikų, Peteriui sunku valgyti, nes jis itin jautrus maisto faktūrai. Bet sunkiausia yra kasdienybė. Mokykloje jam nepakeliamai nuobodu. Klasės auklėtojui tai neatrodo problema. „Šiek tiek panuobodžiauti nėra blogai“, – pareiškė jis Emily.

Tačiau nuobodulys gali virsti kančia. Anot S. Falck, gabus mokinys temas įsisavina gerokai sparčiau, nei tam skiriama laiko mokymosi programoje. Lyg patyręs bėgikas būtų verčiamas kasdien koja kojon trepsėti su itin lėtais sportininkais.

Vieno atsakymo nėra

Kaip geriausia mokyti gabų vaiką? Iššūkiai sudėtingi ir neretai prieštaringi. Viena vertus, jie geba įsisavinti medžiagą anksčiau ir sparčiau nei bendraamžiai. Kita vertus, kadangi daugelio šių vaikų socialiniai gebėjimai menkai išsivystę, kartais jiems itin sunku būti tiesiog vaikais, pritapti ir išmokti daugybės nežodinių, testais nepamatuojamų gebėjimų, kurių išmokstama bendraujant ir rengiantis gyvenimui suaugus. Net nenorėdami tokie vaikai gali pasirodyti proto bokštai, su kuriais vengia bendrauti net geriausių norų vedami vaikai ar suaugusieji. Pastariesiems, ypač mokytojams, išskirtinai protingi vaikai gali atrodyti grėsmingi: mažametis, bendraujantis su jumis kaip su lygiu, kartais išmuša iš vėžių. Jie tiesiogine prasme išmano daugiau nei aplinkiniai suaugusieji ir negali to nepasakyti.

Organizacijai „Potential Plus“ įvertinus Tomą, jo motina Chrissie bandė išsiaiškinti, kaip geriausia mokyti berniuką. Akivaizdu, kad Pietų Londono pradinė mokykla tam nepasirengusi. Išskyrus pirmąją mokytoją, kurią Tomas vadina nuostabia ir kuri skatino jo susidomėjimą matematika drauge su berniuku per pertraukas spręsdama uždavinius, kitos mokytojos iš pažiūros vaiko nekentė. Vienai, atrodo, patikdavo jį menkinti visai klasei paskelbiant, kad „šiandien Tomui matematika sekėsi sunkokai“. Ji neužsimindavo, kad berniukas sprendžia uždavinius, skirtus dešimčia metų vyresniems vaikams.

Chrissie sužinojo turinti du pasirinkimus: mokyti Tomą namie arba išleisti į privačią mokyklą, kurioje sūnus gautų asmeninio dėmesio. Abi šios mintys moteriai pasirodė siaubingos. Galimybei mokytis namie ji nepritarė iš principo. Be to, taip tik sustiprėtų atskirties jausmas. Privati mokykla šeimai buvo per brangi, bet Tomas gavo stipendiją ir dabar lanko gerbiamą rinktinę Londono mokyklą, kur mokslai metams kainuoja 22 500 eurų. Berniukui vis dar sunku bendrauti su kitais vaikais, jį sukrėtė ekonominė praraja, skirianti jį ir kitus moksleivius. Tačiau mokytis įdomiau. „Man ji patinka. Duoda sunkesnių užduočių“, – pasakojo jis apie matematikos mokytoją.

Vis dar nesutariama, ar dera gabius vaikus mokyti sparčiau nei bendraamžius. Aukštesnėse klasėse jiems gali būti sunku bendrauti, o žemesnėse trūksta intelektinių iššūkių. Australijoje esančio Monašo universiteto atstovė Leonie Kronborg sako, kad tokiems moksleiviams reikia socialinio ir psichologinio palaikymo. Ji mini programas gabiems paaugliams, tokias kaip Vašingtono universiteto ankstyvo įstojimo programą: vaikai dar ankstyvoje paauglystėje gali pradėti studijuoti universitete drauge su kitais panašiai pažengusiais to paties amžiaus vaikais, kad būtų intelektualiai stimuliuojami ir drauge neatitrūktų nuo bendraamžių.

Kai kurie tampa prarastaisiais einšteinais – vaikais, kuriems nebuvo progos realizuoti savo intelektą.

Augindami mokykloje nuobodžiaujančius arba kenčiančius sūnus ir dukras daugelis tėvų patys griebia jautį už ragų. Nors Chrissie kyla baimių, išsilavinusiose šeimose gimę gabūs vaikai labai dažnai mokosi namie. XX a. devintojo dešimtmečio viduryje tėvas ir dukra Harry ir Ruth Lawrence’ai tapo išskirtine pora, važinėdavusia po Oksfordą dviviečiu dviračiu. Harry atsisakė karjeros kompiuterijos sektoriuje ir nuo penkerių metų mokė dukrą namie. Dvylikos mergaitė gavo teisę studijuoti matematiką Oksfordo universitete. Harry lydėdavo dukrą į visas paskaitas ir užtikrindavo, kad ji negaištų laiko bendraudama su kitais jaunuoliais. Dabar Ruth – gerbiama (bet ne iškili) matematikė. Susilaukusi pirmojo vaiko moteris prisiekė nestumti jo akademiniu keliu labiau, nei norisi jam pačiam.

Kai kuriose šalyse išplėtota gabiems vaikams palanki švietimo aplinka. Singapūras vykdo programą, pagal kurią kasmet atrenkami išskirtinai protingi moksleiviai. Tikrinami visų 8–9 metų vaikų matematikos, anglų kalbos ir protavimo gebėjimai. Geriausieji 1 proc. perkeliami iš normalių klasių į Gabių vaikų švietimo programą, vykdomą devyniose pradinėse mokyklose iki dvylikos metų. Paskui moksleiviai gali apsispręsti, ar tęsti mokslus šias pamokas siūlančiose vidurinėse mokyklose. Atrinktiems vaikams sudaromi individualūs mokymosi planai, pagal kuriuos galima išsamiau ir plačiau gilintis į tam tikras temas, suteikiama prieiga prie papildomų internetinių savarankiško mokymosi kursų, kai kuriuos dalykus jie gali mokytis aukštesnėse klasėse ir anksčiau patekti į pradines mokyklas. Bet mokymosi pasiekimų akcentavimas vertinamas nevienareikšmiškai. Nuo 2007 m. bandoma stiprinti bendravimą tarp skirtingų gebėjimų vaikų.

Šis požiūris atspindi labai tradicinį intelekto suvokimą, kai tam tikrais testais bandoma atpažinti vaikus, turinčius iš pažiūros įgimtų intelektinių gebėjimų. Kitose vietose pedagogai bando atrasti protingus vaikus pasitelkdami įvairesnių metodų ir skiria vis daugiau dėmesio požiūriui bei asmeninėms savybėms, kuriomis dažnai pasižymi sėkmingiausi žmonės: pavyzdžiui, veržlumu, apie kurį kalba D. Eyre. Šiaurės Karolinos valstijoje, JAV, esančio Duke’o universiteto programoje „Project Bright Idea“ 10 tūkst. paprastų darželių ir pradinių mokyklų auklėtinių buvo mokomi pasitelkus metodus, tradiciškai taikomus tik protingiausiems vaikams: puoselėjant aukštus lūkesčius, skatinant spręsti sudėtingus uždavinius, mokant metapažinimo (mąstyti apie mąstymą). Beveik visi programoje dalyvavę vaikai testus atliko geriau nei kontrolinės grupės bendraamžiai.

Lūkesčių našta

Kaip gyvenimas susiklostys Tomui, Opheliai, Lizzie, Lorenzui ir Peteriui? Harvardo universiteto ekonomistas Rajis Chetty apskaičiavo, kad 5 proc. aukščiausius pradinių mokyklų testų įvertinimus gavusių vaikų suaugę daug kartų dažniau įregistruoja patentus nei likusieji 95 proc. Tarp protingų vaikų iš pasiturinčių šeimų ši tikimybė gerokai didesnė. Kad ir kokie būtų prigimtiniai gabumai, vaikai, kurių gebėjimai skatinami ir kuriems sudaromos galimybės, gyvenime turi gerokai daugiau progų.

Bet gabūs vaikai nebūtinai išpildo lūkesčius. Kai kurie tampa tuo, ką R. Chetty vadina prarastaisiais einšteinais – vaikais, kuriems nebuvo suteikta proga realizuoti savo intelektą, kurie nebuvo paskatinti jį plėtoti arba nesulaukė pagalbos bandydami susitvarkyti su atskirtimi. Esama vaikų, kurių gebėjimai lieka nepastebėti dėl testų ribotumo. Ir yra daugybė išskirtinių vaikų, kurie susiduria su kliūtimis sulaukę brandos, nes taip ir neišsiugdė tarpasmeninių gebėjimų, būtinų sėkmingai pritapti darbovietėje arba platesniame socialinės veiklos pasaulyje.

XX a. trečiajame dešimtmetyje amerikietis psichologas Lewisas Termanas ištyrė 1500 itin aukšto intelekto vaikų. Po 70 metų kiti mokslininkai pratęsė tyrimą su ta pačia grupe. Paaiškėjo, kad visi tiriamieji pasiekė ne daugiau, nei būtų buvę galima prognozuoti pagal jų socialinę ir ekonominę padėtį. Vienas vaikų, Williamas Shockley, kurį L. Termanas pašalino iš tyrimo kaip nepakankamai protingą, prisidėjo prie tranzistoriaus išradimo ir laimėjo Nobelio fizikos premiją.

Nelaiminga vaikystė palieka pėdsaką visam gyvenimui. Pietų Korėjos gyventojas Kim Ungyongas vaikystėje buvo genialus. Dabar į šeštąjį gyvenimo dešimtmetį įkopęs vyras dirba civiliniu inžinieriumi ir mano, kad tada buvo apgautas. Jis pradėjo kalbėti vos pusės metų ir dvejų jau šnekėjo keturiomis kalbomis. Aštuonerių įgijo pirmąjį daktaro laipsnį, jį norėjo įdarbinti NASA. „Gyvenau lyg robotas, – sakė Kim Ungyongas. – Atsibusdavau, spręsdavau man paskirtas lygtis, valgydavau, miegodavau. […] Jaučiausi vienišas ir neturėjau draugų.“ Net vienas garsiausių genijų A. Einsteinas 1952 m. parašė: „Keista būti visuotinai žinomam, bet tokiam vienišam.“

Tai nekokia žinia šiandieniams genialiems vaikams. Tomo mama Chrissie ateityje nemato daug vilčių. „Parodykite man nors vieną tokio vaiko istoriją, kuri baigėsi gražiai, – tarė ji. – Tokių nėra.“ Paskui raminamai atsigręžė į Tomą: „Galbūt tu būsi pirmas.“

Maggie Fergusson yra „The Tablet“ literatūrinė redaktorė ir laisvai samdoma rašytoja. Prie straipsnio prisidėjo Josie Delap ir Simonas Willisas.

Komentarai

  • ___123___Sunki vaikyste: kai genialumas tampa nasta — naujienos.lt___123___

    • Atsakyti
Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų