(M. Meškausko nuotr.)

Sulaikius kvapą

Sulaikius kvapą

Kai Mindaugo Meškausko namuose pasklinda sandarako sakų ir levandų aliejaus aromatas, šeima žino – kvepia dar vienu išsipildymu: fotomenininkas lakuoja atvaizdą, sukurtą skrupulingai sekant šlapio kolodijaus technologija. Rusnei Marčėnaitei televizijos režisierius pasakoja, kaip „YouTube“ pamatytas įrašas apie mistišką fotografijos metodą jį akimirksniu nupūtė į naujų formų ir turinio paieškas.

Mindaugo archyve – ne tik keli šimtai pagal šią technologiją padarytų nuotraukų, bet ir kone tiek pat kelių minučių trukmės vaizdo įrašų. Šiuose užfiksuota, kaip jo nufotografuoti žmonės stebi nuotraukos gimimą – ant metalo ar stiklo plokštelės ryškėjantį sidabrinį atvaizdą. Taip pat nuščiuvę kaip jis prieš tuos kelerius metus. Mindaugas žino, kad ne vienas pirmiausia išsigąs, pamatęs jokiais filtrais nenuglostytą savo portretą, bet po to tiesiog nebegalės atplėšti akių.

„Gerai nežinau, kam renku tuos filmukus“, – krizena fotomenininkas. Galbūt kolekcionuoja emocijas – žmonių reakcijas, kurios jo kasdieniame darbe apčiuopiamos kur kas sunkiau. Ant savirealizacijos svarstyklių M. Meškauskas deda šimtus tūkstančių žmonių, kurie pamato vieną jo režisuojamų šou – „X faktoriaus“, „Lietuvos talentų“ ar M.A.M.A – transliacijų, ir dešimtis susirenkančių į jo fotografijų parodas – ne iš TV reitingų lentelių, o „gyvus“ vertintojus. Lygina šou kūrėjus emociškai sprogdinančias, bet po kelių savaičių pamirštamas aistras ir procesą, kuris artimas meditacijai, o džiaugsmo suteikia ne vienai kartai.

Nuo 1851 m., kai šlapio kolodijaus technologiją aprašė Frederickas Scottas Archeris ir ji pakeitė dagerotipiją, praėjo jau kone 170 metų, o aukcionuose iki šiol galima įsigyti tuomet nufotografuotų, bet it vakar darytų paveikslėlių. Tai gali būti nebylūs 1861–1865 m. JAV vykusio pilietinio karo liudytojai – nedideles plokšteles su žmonų ar mylimųjų portretais specialiuose aptaisuose vyrai nešėsi į karą. Tada įvyko didžiulis šios technologijos pakilimas.

Ne glamūrinius, o charakterinius portretus kurti pasirinkusio fotografo sąjungininkas – ir pati šlapio kolodijaus technologija.

Kai peržiūrėjo bičiulio atsiųstą „YouTube“ nuorodą, Mindaugas, fotoaparatą ilgus metus naudojęs kaip ir daugelis – tik svarbioms asmeninėms ar kelionių akimirkoms įamžinti, – fotografijos laiko juosta jau buvo sugrįžęs bene iki XX a. vidurio. Atidėjęs į šalį skaitmeninį fotoaparatą, prisiminė fotografavimą ant juostos, vėliau – „Polaroid“ įrenginiu ir vis nerimo – interneto aukcionuose ieškojo senųjų fotoaparatų modelių. Šlapio kolodijaus technologija suintrigavo iškart. Keli Lietuvoje tuo metu šį procesą išmanę fotografai į nepažįstamo entuziasto klausimus neatsakė, bet visus atsakymus pasiūlė Kongreso bibliotekos Vašingtone archyvai, iš kur internetu parkeliavo nežinia kiek gigabaitų informacijos. Čia Mindaugas rado viską, ko reikėjo šios srities pradinukui. „Tos XIX a. knygos buvo net ne apie fotografiją. Tai buvo chemija, fizika, daug patarimų ir galimų klaidų analizės. Viskas kvepėjo senove, buvo įdomi kiekviena detalė, bet kai kurias jų supratau tik tada, kai tuos procesus pamačiau gyvai“, – pripažino fotografas.

Medinė dumplinė fotokamera, tinkama dirbti šlapio kolodijaus technologija, iš studijų laikų draugo kolekcijos atkeliavo turėdama „malkų krūvos“ statusą, bet buvo Mindaugo suremontuota. Chemikalai, kurių dalis Lietuvoje tiesiog draudžiami įsigyti dėl pavojingumo – degumo, sprogumo ir pan., – atkeliavo iš ne tokių atsargių Europos Sąjungos valstybių. Galiausiai užrašuose atsirado pirmojo ambrotipo pagaminimo data: 2013 m. gruodis. O feisbuke įsikūrė po truputį pilnėjanti nuotraukų kolekcija, autoriaus palydima spalvingomis jų atsiradimo istorijomis.

Pamiršti pozą

M. Meškauskas nepailsta aiškinti šlapio kolodijaus technologijos, nors turbūt ne be pagrindo įtaria, jog ją sunku suprasti nepamačius savo akimis. Todėl per savo parodų atidarymus kartais surengia parodomąsias fotosesijas. „Nemirtingi atvaizdai“ kuriami arba ant stiklo (vadinami ambrotipais, graikiškai – ἀμβροτός – „nemirtingas“, τύπος – „atvaizdas“), arba ant metalo plokštelės (vadinami ferotipais). Tai, kas suprantama kaip fotografavimas, trunka tik keletą minučių: plokštelės užliejamos kolodijumi, kuris įjautrinamas sidabro nitratu, o kol jis nesudžiūvęs, reikia spėti ir nufotografuoti, ir išryškinti. Džiūdama plokštelė praranda jautrumą šviesai, ir nuotraukos padaryti nebeįmanoma. Bet tai tik menka magiškojo proceso dalis. Išskyrus tuos atvejus, kai fotoseansai įvyksta ekspromtu – vėlyvą vakarą po darbo, kuriam nors kolegai neatsispyrus Mindaugo polėkiui dalį nakties paaukoti Šv. Kolodijaus mūzai – televizijos režisierius šį procesą kruopščiai planuoja. Ir tikisi, kad žmogui, kurio portretas bus įamžintas kitam šimtmečiui, jo sukurtos taisyklės ir ritualai teiks tokį pat malonumą.

Mindaugas greitai atrado savo stilių ar, vadinkime, metodą. Tiesą sakant, atsinešė jį iš vaikystės, kai likęs namuose vienas vartydavo meno albumus – įvairių dailės galerijų rinkinius. Neužkliūdamas už dar nesuprantamomis kalbomis surašytų dailės kūrinių aprašų, analizavo paveikslus saviškai, svarstė, kodėl ir kaip kokia nors moteris ar vyras žiūri ar ką dėvi. Tas žaidimas interpretacijomis, ko gero, įstrigo kažkur smegenyse, vėliau, pripažįsta Mindaugas, persikėlė į kasdienį bendravimą, o galiausiai išlindo ir ėmus fotografuoti – supratus, jog jam maža to, kad portretas atskleis tai, ar žmogus liūdnas, pavargęs ar sveikas. Todėl kiekvienąkart, ruošdamasis fotosesijai, jis ieško simbolio, kuris padėtų papasakoti apie herojų. Kad kada nors koks nors vaikas, žiūrinėdamas jo kurtus ambrotipus ar ferotipus, irgi norėtų žaisti spėliodamas fotografijose užšifruotą informaciją.

„Metodu“ galima vadinti ir fotografo pastangas sukurti atmosferą, mistinę aurą, kuri priverstų žmogų prieš fotokamerą pamiršti pozą. „Visada sakau: „Pasistengsiu nufotografuoti tavo sielą.“ Ne dvasią! Sielą – tai, kas yra po tavo oda… Ir žmogus, kuris nesipriešina žaidimo taisyklėms, kuris stoja į akistatą su savimi, savo sielą ir pamato. Bet tikrai yra tokių, kurių nesiseka nufotografuoti šia technologija – kai reikia viską greitai, ir bėgti, kai neatsiranda reikiama vibracija tarp kūrėjo ir herojaus.“

Ne glamūrinius, o charakterinius portretus kurti pasirinkusio fotografo sąjungininkas – ir pati šlapio kolodijaus technologija. Sustingti prieš fotokamerą herojui tenka keliolikai sekundžių. Tiek laiko išlaikyti suakmenėjus kokią nors kitokią, nei natūralią, išraišką neįmanoma, sako Mindaugas. Vienas jo rūpesčių prieš pradedant kolodijaus burtus – plokštelę apdoroti chemikalais – kaip tik ir yra nuteikti herojų oriai akistatai su savimi. Visa kita – siužetas ir rekvizitas, net kompozicija, – įprastai būna aptarta anksčiau, o nuotraukos kompozicija beveik visada – net ir nupiešta. Kad niekas netrikdytų didžiosios dienos euforijos.

Nežaidžiu kostiuminio teatro, noriu tikro žmogaus.

XIX a. technologiją saviraiškai pasirinkęs menininkas neimituoja laikotarpio, kai ji klestėjo. „Nežaidžiu kostiuminio teatro, noriu tikro žmogaus“, – aiškina M. Meškauskas. Viena iš nedaugelio išimčių buvo Marijono Mikutavičiaus albumo „Lengvas būdas mesti klausytis“ viršeliui vėliau panaudota nuotrauka, kur jis pozavo su cilindru ir senovinio kirpimo švarku. Darydamas teatro „Vilnius City Opera“ dešimtmečiui skirtą projektą „Bohemiečiai“, kur buvo sutarta, jog dainininkai pozuos vilkėdami sceninius drabužius, Mindaugas nusprendė apsieiti bent jau be teatrinio grimo. „Padariau socialinį eksperimentą – kas ką nugalės: ar personažas žmogų, ar atvirkščiai, – juokiasi fotomenininkas. – Buvo visaip.“

Dar daugiau – Mindaugas pasirinko nuamžinti savo nuotraukas – stengiasi, kad jų atlikimo laiko neišduotų jokie herojaus aprangos elementai. Tad prašo nusiimti laikrodžius, vengti užtrauktukų ir visa ko, kas gali tapti laikotarpį išduodančiais ženklais. „Man svarbu, kad portretą žiūrintis žmogus iškart nesuprastų fotografijos laikotarpio“, – fotografas neslepia, kad gailisi dėl kelių atvejų, kai neatkreipė dėmesio į „išdavikus“ ar neužsispyrė sudėlioti viso nuotraukos siužeto pagal savo filosofiją.

Tai, kad moterys, įamžintos šlapio kolodijaus technologija, ne visada atrodo sau gražios, Mindaugas žinojo ir be socialinio eksperimento: „Man patinka aštrūs portretai. Ne vaškinis lėlės veidas, o tikra emocija, mintis ir istorija, kuri ir atsispindi kiekvienoje raukšlėje. Kolodijus parodo tiksliai, kaip atrodai, ir net su paaštrintu efektu, nes nematomoje šviesoje – ultravioletiniame spektre – nufotografuotoje nuotraukoje kartais matyti net tai, ko patys nepastebime žiūrėdami į veidrodį. Bet su tuo sunku susitaikyti šių laikų technologijų išlepintam žmogui, pratusiam net instagramo nuotraukose paskaistinti odą, pasiaurinti žandikaulius, padidinti akis. Kita vertus, tai toli gražu ne XXI a. problema – holivudinius atvaizdus sukuriantys minkštinantys fokusavimo lęšiai (soft focus lens) kolodijaus meistrų naudojami jau seniai.“

Senesnę nei atkurtas Lietuvos valstybingumas technologiją propaguojanti M. Meškausko kūryba nepateko į šimtmečio projektų traukinį. Menininkas šiek tiek graužiasi nepasisiūlęs – tai galėjo būti tinkamiausias būdas įamžinti šimtamečius tautiečius. Dar liko svajonė palikti ainiams Valdo ir Almos Adamkų, Vytauto Landsbergio ir Dalios Grybauskaitės portretus.

Galerija

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų