(A. Budvyčio nuotr.)

Subtilumas: Alfonso Budvyčio fotografijų užuominos

Subtilumas: Alfonso Budvyčio fotografijų užuominos

Apie Alfonsą Budvytį šiandien kalba tik menotyrininkai ir jo paties darbai. Komentuodamas 2003 m. mirusio fotomenininko kūrinius fotografas Stanislovas Žvirgždas Rusnei Marčėnaitei pasidžiaugia buvęs jo kolega ir turėjęs progų paklausti apie tai, ką jis pats norėjo pasakyti fotografijomis.

Buvęs Lietuvos fotomenininkų sąjungos vadovas S. Žvirgždas A. Budvytį kartu su Vitu Luckumi vadina pirmaisiais konceptualiosios fotografijos pradininkais ir griežtai chronologiškai atskiria jo kolegas, menotyrininkų prirašytus ar pačius prisirašiusius į tą patį būrį norint parodyti gausų galingą šios srovės sąjūdį. Pirmasis esą buvęs V. Luckus, trečią dešimtį bebaigiantis A. Budvytis atėjo maždaug 1976 m., Algirdas Šeškus – apie 1977 m., vėliau Gintautas Trimakas, dar vėliau – Alvydas Lukys, o Gintaras Zinkevičius – jau devintojo dešimtmečio pradžioje. Kino operatoriumi svajojęs tapti, bet farmacijos studijas pasirinkęs ir tik paskui į fotografiją pasukęs A. Budvytis, anot S. Žvirgždo, iškart pristatė visai kitokį požiūrį – minimalistinę fotografiją, kurios paprastumas skatina mąstyti.

„A. Budvytis niekada nefotografavo svarbių įvykių, vietų ir veikėjų. Savo paties ir savo kartos sovietmečio išgyvenimus jis perteikė fotografijose įkūnydamas viską persmelkiančią slogučio ir melancholijos atmosferą. Savo dėmesį A. Budvytis sutelkė į periferines teritorijas, kasdieniškus ir paribio personažus bei iškalbingas smulkmenas“, – jau po kūrėjo mirties, 2006 m., išleistoje knygoje rašė dailėtyrininkė Raminta Jurėnaitė.

„Fotografuoju balutes ir pagaliukus – mat visada vaikštau paknopstomis. Bandau rasti pasaulio esmę mažoje karvės išmintoje duobutėje (Negerk, Joneli, avinėliu pavirsi). Visų globalinių temų sprendimą galima rasti toje keliolikos centimetrų erdvėje“, – atsakydamas į S. Žvirgždo, rengusio apie jį ir jo antrąją žmoną grafikę Rimą Mačiulytę straipsnį leidiniui apie Veliuonos miestelį, klausimus dėliojo mintis pats A. Budvytis.

A. Budvytis niekada nefotografavo svarbių įvykių, vietų ir veikėjų.

S. Žvirgždą žavėjo kolegos gebėjimas pažadinti ant sienos kabantį radijo tašką, priversti pajusti pravertų durų virptelėjimą ar iš rūsio ištrauktos bulvės erotiškumą, viena ar keliomis nuotraukomis papasakoti istoriją. „Atrodo, banalūs objektai, bet jis sugebėjo jiems įkvėpti gyvybę. Klausė Budvytis ir manęs, kaip aš suvokiu jo darbus. Man atrodo, kad kai mes esame kambaryje, tai tie daiktai negyvi, mes tiesiog jais naudojamės, bet užtenka mums išeiti iš kambario, ir jie atgiję ima gyventi savo gyvenimą – taip supratau ir jo darbus. Nebežinau, iš kokių pasakų tai užstrigę – ar iš Hanso Christiano Anderseno, ar kokių kitų. Jis taip nustebo, sakė: „Tu pasakei tą, ką aš galvoju“, – didžiuodamasis pasakojo fotomenininkas.

Jis spėja, kad anuomet, dirbdamas Lietuvos fotomenininkų sąjungos kūrybinių dirbtuvių vedėju, neretai buvo pirmasis ar bent vienas pirmųjų žmonių, išvysdavusių A. Budvyčio atspaudus. Taip į jo studiją atkeliavo ir kūrinys, kurį menotyrininkė R. Jurėnaitė A. Budvyčio monografijoje pateikė kaip diptiką, o S. Žvirgždas mano esant kvadriptiką (toks buvo pirminis autoriaus sumanymas). 1980 m. sukurtus darbus „Moteris“ ir „Vyras“ R. Jurėnaitė pristato kaip A. Budvyčio dialogą su amerikiečių fotografijos klasiko Ralpho Gibsono fotografija (šios jam ir dedikuotos). Plonyčiu apatiniu drabužiu vilkinčios moters ir į kruopščiai užsagstytą kostiumą įsprausto vyro torso fragmentai: anot menotyrininkės, vyriškumo ir moteriškumo tema kaip rūbas ir laikysena čia tapo lakoniškos ir taiklios fotografijų autoriaus analizės objektu. Uždaras dominuojantis vyras ir perregimai trapi moteris. A. Budvytis yra atskleidęs, kad nuotraukoms pozavo pats ir jo pirmoji žmona. Ir pasidžiaugęs ilgai tarnavusiu lenkišku kostiumu.

Bet S. Žvirgždas pasakoja sudėtingesnę istoriją – kai tos nuotraukos atkeliavo į jo studiją, iš pluošto autorius atrinko keturias naujas ir sudėjo į ciklą. Stovinčių moters ir vyro nuotraukas jis papildė pirmesne nuotrauka, kurioje užfiksuota ant tapetuotos sienos kabanti pakrypusi vestuvinė fotografija. Ankstesnėje jos vietoje likusi tamsi dėmė. Pabaigai tiko dar viena – pravertų durų. „Pamačiau siužetą – visą šeimos gyvenimo tragediją, – prisiminė S. Žvirgždas ir išsyk pripažino niekur daugiau nematęs taip traktuojant šių darbų. – Budvytis pasakė: „Tu teisingai supratai.“ Nesiimu tvirtinti, bet bene tuo metu jis skyrėsi su pirmąja žmona…“

Daugeliu atvejų A. Budvytis fotografijų pavadinimais savo kūrybos vertintojus nukreipdavo autorinės interpretacijos link, bet palikdavo vietos ir žiūrovo fantazijos raiškai. S. Žvirgždui rūpėjo, kaip gimsta jo darbų temos ir objektai. „Sakė, žinai, aš labai ankstyvas, išeinu parūkyti, atsisėdu ant priebučio laiptelių ir žiūriu. Rudenį rūkai sklaidosi, nuotaika keista, dar žvaigždės matyti, pastebiu kokį daiktą ir pamatau siužetą“, – perpasakojo S. Žvirgždas. Jis neatsižada per A. Budvyčio laidotuves pasakytų žodžių, kad šio menininko kūryba dar nėra pakankamai įvertinta, ir mes nesuprantame, kokius turtus turime.

„Taip, Budvyčio darbai patekdavo ne tik į Lietuvos, bet ir į užsienio leidinius, buvo surengta ir autorinių parodų, neapsieidavo be jo darbų jokia grupinė paroda ir apdovanojimų jis turėjo, gavo Vyriausybės meno premiją, bet jis visada buvo lyg šalia šventės – gal dėl sudėtingo charakterio, gal dėl nemokėjimo pakovoti dėl savęs. Jis, regis, jautėsi niekam nereikalingas“, – svarstė S. Žvirgždas.

Anuomet poetiška jo pastaba apie neįvertintą menininką sukėlė nepamatuotų paveldėtojų vilčių, ir S. Žvirgždas gal net galėtų jaustis iš dalies kaltas dėl to, kad šiandien didžioji dalis A. Budvyčio darbų yra pirmosios jo žmonos rankose, o jo fotografijų retai pamatysi parodose. Nes kaip tik tai labiausiai liūdina vos 54-erių mirusio fotomenininko gerbėjus, tarp kurių – ir S. Žvirgždas.

Galerija

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų