(Lietuvos literatūros ir meno archyvo nuotr.)

Stop kadras: Kazimiera Kymantaitė

Stop kadras: Kazimiera Kymantaitė

Aktorė ir pirmoji moteris profesionali režisierė už sovietmečiu teatre puoselėtą lietuvybę lyginama su knygneše lietuviškos spaudos draudimo metais. Jos pėdsakais scenoje seka Jolita Dimbelytė-Mchichou.

„Vyšnių sodas“. (Lietuvos literatūros ir meno archyvo nuotr.)

1936 m. „Vyšnių sodas“

Valstybės teatre Kaune Borisas Dauguvietis statė Antono Čechovo pjesę „Vyšnių sodas“. Greta žymiausių teatro aktorių – Nelės Vosyliūtės (Ranevskaja), Kastanto Glinskio (Lopachinas) – Šarlotos Ivanovnos vaidmuo buvo paskirtas režisieriaus mokinei 27-erių K. Kymantaitei. Teatrologas Antanas Vengris yra pasakojęs kolegei Audronei Girdzijauskaitei: „Ji buvo lyriška ir tragiška, linksma, komiška ir drauge – liūdna.“ Kai 1945 m. B. Dauguvietis atnaujino „Vyšnių sodą“, K. Kymantaitė vėl vaidino Šarlotą. Daugelis kolegų aktorių bei recenzentų šį vaidmenį laikė geriausiu jos to meto darbu. 1960 m., po B. Dauguviečio mirties, aktorė pati ėmėsi šios pjesės Valstybiniame akademiniame dramos teatre ir vėl įkūnijo Šarlotą.

„Marti“. (Lietuvos literatūros ir meno archyvo nuotr.)

1945 m. „Marti“

Pirmasis Vilniuje statytas režisierės spektaklis suvaidintas apie 300 kartų. Tiesa, K. Kymantaitė ne pati pasirinko veikalą – ji buvo paskirta režisuoti darbo Julijos Žymantienės-Žemaitės 100-osioms gimimo metinėms paminėti. Ji nuoširdžiai taisė Vytauto Miliūno parašytą inscenizacijos literatūrinį variantą ir nesutiko, kad finale Katrė liktų gyva. Žiūrovai spektaklį sutiko labai šiltai. Vieni kritikai gyrė, kiti neigiamai atsiliepė apie režisierės pomėgį šaržuoti. 1964 ir 1975 m. spektaklis atnaujintas. Apie paskutinį pastatymą kalbininkas Vytautas Vitkauskas rašė: „Spektaklyje norėta parodyti Katrės tragediją ir į tą personažą sutelktas visas dėmesys. Aktorės Eglės Gabrėnaitės Katrė – tai švelni, darbšti kaimo mergaitė, trokštanti šviesos, meilės. Ji ne nuolanki likimo vergė, bet kovotoja, aktyvi moteris.“

„Žaldokynė“. (Lietuvos literatūros ir meno archyvo nuotr.)

1948 m. „Žaldokynė“

Tai bene ilgiausiai Lietuvos scenoje rodomas spektaklis. „Prisimenu, B. Dauguvietis sakė rašęs pjesę apie aludarį, o sukūręs apie naują tarybinį žmogų, apie naujų santykių mūsų kaime formavimąsi, – pasakojo K. Kymantaitė. – Ne iš karto suprastas ir įvertintas „Žaldokynės komizmas, nelengvas buvo spektaklio kelias į sceną.“ 1948 m. vasario 10 d. laikraštyje „Literatūra ir menas“ išspausdintas Juozo Baltušio ir Albino Žukausko straipsnis, kuriame B. Dauguvietis kritikuotas už „pigią chaltūrą“. Pjesės autorius esąs nepakankamai politiškai sąmoningas, nesugeba suprasti gyvenimo reiškinių. Kliuvo ir personažams. K. Kymantaitei neliko nieko kito, kaip statyti spektaklį – „situacijų komediją“, kurioje turėjo būti išryškinti teigiami personažai, nors vadinamieji neigiamieji – Žaldokas, Sapiega, Rūta, Sidabras, Paukštytė – kur kas įdomesni ir spalvingesni. Keitėsi aktorių ir žiūrovų kartos, o salės išliko pilnos.

„Paskenduolė“. (Lietuvos literatūros ir meno archyvo nuotr.)

1956 m. „Paskenduolė“

Pritaikyti Antano Vienuolio kūrinį teatro scenai K. Kymantaitei padėjo Aldona Liobytė. Režisierė pagrindinius vaidmenis vėl patikėjo jauniems aktoriams: Juozelį vaidino Jonas Lalas, Veroniką – Janina Berūkštytė, Katriutę – Irena Leonavičiūtė. „Paskenduolė“, rodyta Maskvoje ir Baltijos šalių teatrų festivalyje Rygoje, iš viso suvaidinta apie 500 sykių, atnaujinta 1982 m. „Dabartinės kartos aktoriai (…) vaidino lyg trupučiuką atsiribodami nuo savo konkrečių veikėjų, lyg ir mažiau suinteresuoti scenos veiksmu, neišgyvendami dėl to. Tas tam tikras šaltumas daugelį žiūrovų glumina, liūdina, bet nieko nepadarysi, čia jau visai kitas naujos kartos, toli esančios nuo purvabridžių kaimiečių, požiūris ir balsas“, – rašė V. Vitkauskas.

„Meisteris ir sūnūs“. (Lietuvos literatūros ir meno archyvo nuotr.)

1965 m. „Meisteris ir sūnūs“

Dar vieno P. Cvirkos romano „Meisteris ir sūnūs“ inscenizaciją režisierė taip pat kūrė su A. Liobyte ir nuo pat pradžios mąstė apie būsimo spektaklio vaizdus, taikė vaidmenis aktoriams. Spektakliui siekta suteikti liaudiško vaidinimo stilių, tačiau ne visur tai pavyko padaryti. Jis rodytas Vokietijos Demokratinėje Respublikoje ir labai gerai įvertintas, skirtingai negu Lietuvoje, kur kritikai griežtai ir reikliai vertino prozos kūrinių inscenizacijas.

„Gulbės giesmė“. (Lietuvos literatūros ir meno archyvo nuotr.)

1975 m. „Gulbės giesmė“

Šį spektaklį pagal Kazio Inčiūros kūrinį K. Kymantaitė Vilniaus jaunimo teatre statė kitaip nei ligšiolines inscenizacijas. Ji sąmoningai vengė iliuzinio liaudiškumo, estetizuoti liaudies dainas ir šokius. „Norėta spektaklio tokio darnaus, kaip sena daugiabalsė sutartinė, bet kartu ir karšto, nesvetimo romantinei patetikai, poetiškai pakilaus“, – rašė K. Kymantaitės kūrybos tyrinėtoja A. Girdzijauskaitė. Įspūdį stiprino dailininkės Agnės Bekerytės sukurti stilizuoti, senovinius lietuvių drabužius primenantys kostiumai. „Žmonės, gyvenantys prie marių – mergos ir vyrai, – turi paukščio sparnus. Kirgizai – raiteliai, o mes, lietuviai, – šauliai, moterys – lyg paukštės. Viską šiam pastatymui sėmiausi iš tautosakos“, – rašė pati režisierė.

„Liubica – daugiskaitos pirmas asmuo“. (Lietuvos literatūros ir meno archyvo nuotr.)

1986 m. „Liubica – daugiskaitos pirmas asmuo“

Serbų rašytojo Milenko Vučetičiaus monodrama – tai pasakojimas apie fabriko darbininkę Liubicą ir jos dalią. Režisierė Irena Bučienė pakvietė vaidmens kurti K. Kymantaitę. Į pensiją išleidžiama Liubica skaitė specialiai tai progai vietos poeto jai sukurtą liaupsinančią atsisveikinimo kalbą. A. Vengris rašė: „K. Kymantaitės Liubica paskaito iš lapų – nelabai grabiai, kaip prasčiokė, per darbus ir vargus nespėjusi užbaigti net dviejų klasių, – kokią pompastišką bei trafaretišką pastraipą ir demonstratyviai meta popierių žemėn, paskaito ir numeta kaip netikrą pinigą.“ Aktorė taria Liubicai parašytus žodžius, bet atrodo, kad kalba apie save: „Žmogus gyvas tol, kol jis reikalingas kitiems… Jeigu žmogus atiduoda visas savo jėgas tam, kuo tiki, toks žmogus niekuomet nepajėgs užmiršti savo reikalo. Leiskite ir man paskelbti iš šios garbingos tribūnos: ne, aš neišeinu į pensiją, aš pasilieku su jumis amžinai…“

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų